Savo temą norėčiau pradėti šiais Mikalojaus Daukšos žodžiais: -Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką, ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją -sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ja- užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę………..
Šie galingi, savo tėvynei atsidavusio autoriaus žodžiai šiandieninėje mūsų visuomenėje reiškia labai mažai.Taip yra todėl, kad mūsų gyvenamoji aplinka turi didelę įtaką lietuvių kalbos išsilaikymui. Metai iš metų matome, kad svetimos kalbos įtaka vis daugiau ir daugiau veikia lietuvių kalbos vartojimą ir grynumą. Nenorėčiau išskirti ir didžiają dalį kaltės suversti šaindieniniam mūsų jaunimui. Tai, kad šiandien jų kalbos nesuprastu mūsų protėviai, dar nereiškia, kad tai būtent jaunimo nuopelnai.Visos svetimybės ir žargonai i mūsų kalbą atkeliavo jau prieš daugelį metų, kuriuos dar šiandien vartojame ne tik mes , bet ir mūsų tėvai bei seneliai.Jei mano mama striukę pavadins- kurtke, o aš ją kožanke – tai neišskirs mūsų i dvi puses ir nepadarys skirtingais.Tiesiog žargonas šiandien mums patapo kultūros ir visuomenės dalimi.Ir taip yra todėl, kad kalba ir raštas viešojoje erdvėje nebuvo griežtai konrtoliuojami ir darbar jau net politikai per televizija kalba žargonais viešai tuom didžiuodamiesi, o kur dar spauda ir radijas?