I. BIOGRAFIJA.
Kas XVIII a. 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje, greičiausiai girdėjo apie kažkokį Adamą Smithą iš Glasgow universiteto. Daktaras Smithas buvo plačiai žinomas, o gal net garsus žmogus. Iš toli atvažiodavo studentai pasiklausyti jo mokslingų, bet entuziastingų disputų. Pridursime, kad dr. Smithas buvo žinomas ne tik dėl mokslinių laimėjimų, bet ir kaip ryški asmenybė. Antai jis garsėjo ir savo išsiblaškymu: kartą, vaikščiodamas su draugu ir rimtai nagrinėdamas kažkokią problemą, įkrito į odų rauginimo duobę, kitąkart, pasakojama, jis pasigaminęs gėrimo iš duonos bei sviesto ir pasipiktinęs, kad prastesnės arbatos dar nėra ragavęs. Tokių keistenybių jis turėjo daug, bet jos netrukdė intelektualiniams sugebėjimams. Smithas buvo vienas iš pačių žymiausių savo amžiaus mąstytojų.
Glasgow Smithas skaitė moralės filosofijos paskaitas; tuo metu ši disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Į moralės filosofiją įėjo gamtos teologija, etika, teisė ir politinė ekonomija. Taigi ji aprėpė viską nuo tauriausių žmogaus polinkių į tvarką ir harmoniją ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje kovoje dėl vietos gyvenime.
Gamtos teologija – sistemos paieškos visatos maišalynėje – nuo seniausių laikų buvo žmogaus racionalizuojančio impulso objektas; mūsų atvykėlis galėjo jaustis gana laisvai, kol dr. Smithas aiškino gamtos dėsnius, kurie sudarė tariamo visatos chaoso pagrindą. Bet kai jis perėjo į kitą spektro pusę – didingos konstrukcijos paieškas kasdienio gyvenimo sambrūzdyje, – mūsų keliautojas galėjo pajusti, kad garsusis daktaras iš tiesų ištempė filosofiją už įprastų ribų.
Mat jei Anglijos aštuonioliktojo šimtmečio pabaigos socialinė scena ir rodė kažką esant, tai tikrai ne racionalią tvarką ar moralinius siekius. Vos nusisukus nuo puikaus dykinėjančių klasių gyvenimo, visuomenė pasirodydavo esanti arena, kurioje vyksta žiauri, bjauriausia kova dėl egzistavimo. Už Londono svetainių arba malonių turtingų dvarų kaimo vietovėse sienų regėjai vien godumą, žiaurumą ir išsigimimą, atmieštą pačiais iracionaliausiais, net gluminančiais daug ankstesnių ir seniai jau atgyvenusių dienų papročiais bei tradicijomis. Visuomenės organizmas priminė ne rūpestingai suderintą mechanizmą, kur kiekviena dalis atlieka savo funkciją. Net keista, kad dr. Smithas visoje toje maišatyje ėmėsi ieškoti tvarkos, sistemos ir tikslingumo.
Tarkime, pavyzdžiui, kad mūsų keliautojas nuvyko pasižiūrėti Cornwallo kasyklų. Ten jis būtų pamatęs, kaip angliakasiai tamsiais šuliniais leidžiasi žemyn, pasiekę dugną, išsitraukia iš už juostos žvakę ir išsitiesia pamiegoti, kol žvakė visai apvarva.
Kas per žmogus buvo tasai rafinuotas filosofas?
„Tik mano knygose esu gražuolis „, – taip kartą apibūdino save Smithas, su pasididžiavimu rodydamas draugui savo branginamą biblioteką. Jis tikrai nebuvo labai gražus. Iš profilio medalionuose matyti atsikišusi apatinė lūpa, kone siekianti didelę erelišką nosį, liūdnos, kiek išverstos akys po sunkiais vokais. Visą gyvenimą Smithą kankino nervinė negalia: jam kretėjo galva, kalbėjo jis keistai ir užsikirsdamas.
O dar tas jo garsusis išsiblaškymas. XVIII a. 9 dešimtmetyje, kai Smithas buvo bebaigiąs šeštąją dešimtį, Edinburgho gyventojai nuolatos regėdavo juokingą vaizdą: įžymiausias miesto pilietis, apsirengęs šviesiu paltu, su kelnėmis iki kėlių, baltomis šilkinėmis kojinėmis, batais su sagtimis, žema plačiabryle bebro kailio kepure, su lazda, eina grįstomis gatvėmis, akis įsmeigęs į vieną tašką, lūpas judindamas lyg poteriaudamas. Kas porą žingsnių suabejoja – sukti į šalį, o gal net eiti atgal; vienas bičiulis jo elgseną yra pavadinęs kirmėliška.
Liudijimų apie jo išsiblaškymą yra daug. Kartą jis išėjęs į sodą apsirengęs vien tik chalatu ir susimąstęs nuėjo penkiolika mylių, kol atsitokėjo. Kitą sykį, kai Smithas su garsiu draugu vaikštinėjo po Edinburghą, sargybinis sveikindamasis pakėlęs ietį. Smithą, kuris taip pagerbiamas buvo daugybę kartų, šįkart saliutuojantis kareivis staiga užhipnotizavo. Jis atidavęs pagarbą savo lazda ir dar labiau apstulbinęs svečią, kai ėmęs žengti tiksliai sargybinio žingsniu, lazda kartodamas kiekvieną ieties judesį. Kerams praėjus, Smithas stovėjęs aukštų laiptų viršuje, lazdą laikydamas parengties padėtyje. Visiškai nesuvokdamas padaręs kažką neįprastą, nuleidęs lazdą ir sugrįžęs prie tos pokalbio vietos, kurioje šis buvo nutrūkęs.
Šis išsiblaškęs profesorius gimė 1723 metais Kirkcaldy miestelyje, Fife grafystėje, Škotijoje. Miestelyje gyveno pusantro tūkstančio žmonių; kai gimė Smithas, kai kurie vietos miestečiai vietoj pinigų tebevartojo vinis. Kai Smithui suėjo ketveri metai, įvyko keisčiausias atsitikimas. Smithą pagrobė pro šalį keliaujantys čigonai. Dėdės rūpesčiu ( Smitho tėvas mirė prieš jam gimstant) čigonai buvo aptikti ir nusivyti; bėgdami jie ir paliko jaunąjį Adamą šalikelėje. „Bijau, kad iš jo būtų išėjęs prastas čigonas“, – rašė vienas jo ankstyvųjų biografų.
Nuo mažų dienų Smithas buvo stropus mokinys, nors labiau nei kiti vaikai išsiblaškęs. Jis aiškiai linko į
mokslus, todėl sulaukęs septyniolikos raitas atvyko į Oxfordą studijuoti ir ten liko šešeriems metams. Bet Oxfordas tuo metu nebuvo toks mokslo centras, kokiu tapo vėliau. Dauguma žinomų profesorių jau seniai net neapsimetinėjo dėstą. Vienas svetimšalis keliautojas yra užrašęs, kaip jį nustebino 1788 metais kartą tenai vykusi diskusija. Visi keturi jos dalyviai praleido diskusijai skirtą laiką nepraverdami burnos, kiekvienas pasinėręs į populiaraus romano skaitymą. Kadangi mokymas buvo daugiau išimtis negu taisyklė, Smithas tuos metus leido beveik neauklėjamas ir nemokomos, skaitydamas ką tinkamas. Kartą jo vos neišmetė iš universiteto, nes kambaryje rado Davido Hume‘o Traktatą apie žmogaus prigimtį – Hume‘s darbai buvo laikomi netinkama literatūra net būsimajam filosofui.
1751 metais Smithui – jis dar neturėjo 28 metų – buvo pasiūlyta Glasgow universiteto logikos katedra, o neilgai trukus jis gavo moralės filosofijos katedrą. Ne taip, kaip Oxfordas, Glasgow tais laikais, Škotijos švietimo amžiuje, buvo rimtas mokslo centras; universitete telkėsi gausybė talentigų žmonių. Bet jis vis vien smarkiai skyrėsi nuo šiolaikinio universiteto. Pedantiškieji profesoriai čia nepritarė Smitho entuziazmui ir dėstymo laisvumui. Jį kaltino tuo, kad jis kartais šypsosi per religines apeigas ( be abejo, būdamas susimąstęs), kad sekmadieniais nesurengia krikščionybės pamokų, kad rašinėja raštus universiteto senatui, prašydamas leisti išsiversti be maldų prieš paskaitas ir kad skaito maldas, primenančias „ gamtos religiją“. Visa tai tikriausiai galėtų būti vertinama ir ganėtinai teigiamai, ypač jei prisiminsime, kad paties Smitho mokytojas Francis Hutchesonas pralaužė ledus Glasgow, atsisakydamas skaityti studentams paskaitas lotynų kalba.
Tas nepritarimas tikriausiai nebuvo pernelyg griežtas, jei 1758 metais Smithas pakilo iki dekano. Be abejonės, Glasgow jis buvo laimingas. Vakarais žaisdavo vistą ( dėl išsiblaškymo jis buvo šiek tiek nepatikimas žaidėjas), lankydavosi mokslininkų susibūrimuose, gyveno ramiai. Studentų buvo mylimas, kaip dėstytojas – garsus, net Boswellas ateidavo jo pasiklausyti, o jo keistą eiseną bei kalbos manierą jo garbintojai net ėmė pamėgdžioti. Knygų pardavėjų vitrinose netgi pasirodė mažų jo biustų.
Bet toli gražu ne vien ekscentriškumas garsino Smithą. 1759 metais jis išleido knygą, akimoju sukėlusią sensaciją. Tai buvo Moralės jausmų teorija; ji bematant iškėlė Smithą į priešakinės Anglijos filosofų gretas. Terorijoje buvo nagrinėjama moralinio pritarimo ir nepritarimo kilmė. Kaip atsitinka, kad žmogus, kuris yra savanaudiška būtybė, susikuria moralinę nuostatą, ignoruojančią savus interesus arba kilstelinčią juos į aukštesnį lygį? Smithas tyeigė, kad atsakymas glūdi mūsų sugebėjime persikelti į trečiojo asmens, nešališko stebėtojo padėtį ir šitaip susidaryti prielankią nuomonę apie objektyvias ( priešingas savanaudiškoms) kokio nors dalyko ypatybes.
Knyga ir jos tiriamos problemos sukėlė didžiulį susidomėjimą. Vokietijoje das Adam Smith problem tapo mėgstama diskusijų tema. Mūsų požiūriu, dar svarbiau tai, kad tas traktatas susilaukė intriguojančio žmogaus, vardu Charlesas Townshendas, palankumo. Townshendas yra viena iš tų nuostabių asmenybių, kurių aštuonioliktajame amžiuje, kaip atrodo, tikrai nestigo. Sąmojingas ir išsilavinęs Townshendas, Horace‘o Walpole‘o žodžiais tariant, buvo „apdovanotas visais disžiausiais talentais, jis galėjo tapti didžiausiu savo amžiaus vyru, jei tik jam nebūtų trūkę paprasto nuoširdumo, paprasto pastovumo ir sveiko proto“. Townshendo nepastovumas buvo plačiai pagarsėjęs; buvo kandžiai juokaujama, kad ponas Townshendas serga, nes jam skauda šoną, bet atsisako patikslinti – kurį. Kaip trūksta sveikos nuovokos, jis pademonstravo, kai, būdamas Didžiosios Britanijos iždo kancleriu, pagreitino Amerikos revoliuciją, – pirmiausia atimdamas iš kolonistų teisę patiems rinkti teisėjus, o po to uždėdamas didžiulį muitą Amerikos arbatai.