Administracinės teisės normos rūšys
5 (100%) 1 vote

Administracinės teisės normos rūšys

1121314151

TURINYS

I. Įvadas 1

II. Dėstomoji dalis: 5

1) Administracinės teisės normos sąvoka ir struktūra 5

2) Administracinės teisės normos rūšys 7

III. Išvados 19

3) Administracinės teisės normų rūšys (schema) 20

I. ĮVADAS

Administracinės teisės mokslas yra gana platus. Administracinės teisė tai teisės šaka kuri reglamentuoja visuomeninius santykius atsirandančius vykdomosios valdžios realizavimo procese (valdymo sferoje).

Tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių mokslininkai savo darbuose daug rašo apie teisinį reguliavimą,taip pat apie teisinius santykius, kurie atsiranda ir funkcionuoja teisės normų pagrindu. Individai visuomenėje yra saistomi įvairiausiais tarpusavio santykiais – ekonominiais, moraliniais, politiniais, teisiniais ir kitokiais.Visi jie yra susiklostę tarp žmonių ir atsiranda dėl to, kad žmonės gali apsaugoti ir įgyvendinti savo teises (interesus) tik veikdami kartu – keisdamiesi vienas kitam reikalingomis paslaugomis.

Taigi teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisų ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.

Reikėtų aptarti ir teisinį reguliavimą, nes administracinis teisinis reguliavimas – yra socialinio reguliavimo rūšis ar forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas administracinės teisės normomis.

Taigi teisinis reguliavimas taip pat susijęs su teisės normomis. Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis ir pareigomis. Administracinio teisinio reguliavimo elementais laikomi: administracinės teisės norma; administraciniai teisiniai santykiai; administracinių teisnių normų aiškinimo aktai; administracinių teisės normų taikymo aktai.

Teisinėje literatūroje egzistuoja daugybe skirtingų variantų nustatant ir klasifikuojant administracinės teisės normas. Daugiausia medžiagos savo kursinio darbo tema radau rusų autorių literatūroje ir vadovėliuose. Ši tema yra gana plati ir mano klasifikacija nėra baigtinė kiekviena iš nurodytų teisinių normų grupių gali dar turėti įvairių kryptingumų todėl mano pateikta klasifikacija galima tęsti remiantis dar smulkesnis kriterijais, bet aš manau kad tai būtų netikslinga. Taipogi nagrinėjant šią temą neapsieita ir be teisės normų sampratos, administracinės teises normų sąvokos ir jų ypatumų. Trumpai apžvelgiau administracinės teisės normų struktūrą. Išnagrinėjau rūšis plačiau aprašiau jas ir su jomis susijusias sąvokas.

Kursinio darbo tikslai ir uždaviniai. Pagal pasirinktą kursinio darbo temą, šiame darbe išnagrinėsiu administracinės teisės normos rūšis (žinoma, pirmiausia aptarsiu teisės normos sąvoką ir struktūrą), tada jų klasifikavimo kriterijus.

Kursiniame darbe naudotos literatūros apžvalga. Kursinio darbo pagrindą sudaro:1) nacionaliniai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2) Kodeksai: Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas; Civilinis kodeksas; 3) Įstatymai; 4) Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų monografijos.

Kursiniam darbui parašyti naudoti metodai. Rašydama Kursinį darbą naudojau sisteminį, ir lyginamąjį metodus.

Kursinio darbo struktūra. Kursinį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis (susidedanti iš dviejų skyrių) ir Kursinio darbo rezultatų apibendrinimas – išvados. Darbo pabaigoje pateiktas naudotos literatūros sąrašas.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1.) ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS SĄVOKA IR STRUKTŪRA

Teisės moksle egzistuoja skirtingos teisės sampratos (normatyvistinė, sociologinė, etinė ir kt.), kurių kiekviena pagrįsta savaip. Realizuojant teisę, pirminę reikšmę turi teisės, kaip normų sistemos suvokimas.

Teisės normą skirtingi autoriai apibrėžia skirtingai. Rusų profesorius M. I. Marčenko pateikia tokį teisės normos apibrėžimą: teisės norma vadinama visuomenės santykių reguliavimui pritaikyta bendra elgesio taisyklė, sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos pagalba.

Prof. V.K.Babajev teigimu: teisės norma – sąmoningos žmogaus veiklos, kaip aukščiausios objektyvaus pasaulio atvaizdavimo formos, rezultatas. Teisės norma iškyla kaip rezultatas poreikio teisiškai sureguliuoti visuomeninius santykius.

Dar kitokią definiciją suformulavo rusų prof. V. D. Perevalov: teisės norma suprantama kaip visuotinai privaloma, formaliai nustatyta elgesio taisyklė, apibrėžta ir užtikrinta visuomenės ir valstybės, užtvirtinta ir publikuota oficialiuose aktuose, nukreipta reguliuoti visuomeninius santykius, tų santykių dalyvių teisių ir pareigų nustatymo būdu.

Teisės norma skirta reguliuoti ne atskirą poelgį, o visą elgesį. Tuo ji skiriasi nuo teisės taikymo aktų, sutarčių, individualių potvarkių. Tam tikruose sprendimuose, kuriuose nurodoma teisės normos išvada konkrečiam įvykiui ar konkretiems santykiams, visada nustatomas konkretus asmuo, jo teisės ir pareigos. Teisės norma paprastai adresuojama asmenų, apibrėžtų išoriniais požymiais, grupei (pvz.: piliečiai, tėvai, sutuoktiniai, mokesčių inspekcija, prokuratūra, teismas ir kt.). Skirtingai nuo
nurodymų, potvarkių, adresuotų tiksliai nurodytiems asmenims ir veikiančių iki jų įvykdymo, teisės normos galiojimas nesibaigia įvykdymu. Ji nukreipta į ateitį tuo atžvilgiu, kad numatyta ne tik esamajam, konkrečiam įvykiui, o nenumatytam bendra forma apibrėžtų įvykių ir santykių skaičiui ir realizuojasi kiekvieną kartą, kai atsiranda jos numatytos aplinkybės ir situacijos. Taigi teisės norma yra valstybės nustatyta, sankcionuota, visiems privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė kuri nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.

Išsiaiškinus kas yra teisės norma apskritai, galima apibūdinti ir administracinę teisės normą.

Administracinės teisės normos – tai valstybės institucijų priimtos arba patvirtintos, formaliai apibrėžtos, bendrai privalomos elgesio taisyklės, skirtos reguliuoti visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje.

Administracinės teisės normos ypatumai:

Tikslas – vykdomosios valdžios konstitucinės paskirties veiksmingas įgivendinimas, jos darbo organizavimas ir funkcionavimas; vykdimo mechanizmo nustaymas bei jo praktiniame gyvenime, įstaymų leidybos reikalavimų pritaikymas konkrečioms aplinkybėms bei konkretiems valdymo subjektams.

1. Nustato žmonių leidžiamo, rekomenduojamo elgesio ribas. Nustato vykdomosios valdžios institucijų, jų tarnautojų , valstybinių ir nevalstybinių organizacijų veiklos tvarką bei kompetenciją valstybino valdymo srityje.

2. Nustato valstybinio valdymo ir vietos savivaldos subjektų tarpusavio santykius bei teisinį rėžimą, numato jų teises bei pareigas valstybinio valdymo srityje.

3. Nustato ir užtikrina valstybinės drausmės ir teisėtumo rėžimą visuomeniniuose santykiuose, susiklostančiuose vykdomosios valdžios ir jų tarnautojų veiklos procese.

4. Reguliuoja administracinę atsakomybę, kuri yra teisinė apsaugos priemonė nuo pasikėsinimo į pačią normą.

5. Kuria ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia, bet ir vykdomosios valdžios subjektai, įgyvendindami įstatymus valstybinio valdymo veiklos srityje.

6. Administracinės teisės normos padeda reguliuoti kitoms teisės šakoms priklausančius visuomeninius santykius (finansų, mokesčių, aplinkos apsaugos ir kt.)

Administracinės teisės normos yra imperatyvios ir tai sąlygoja valstybinio valdymo pobūdis. Imperatyvios teisės normos, griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip šio paliepimo suprasti. Pavyzdžiui „Teisėjai nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“

Administracinės teisės normos struktūra Teisininkas imantis aiškinti, ar kurti teisės normą , turi suvokti ar nustatyti santykio dalyvio teises ir pareigas, jų adresatą, sąlygas kuriomis atsiranda, pasikeičia ar išnyksta to teisės ir pareigos, taip pat sankcijos už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klausimus – tai atskleisti konkrečios normos struktūrą.

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūringą elgesio taisyklę .

Pasak rusų profesoriaus V. D. Perevalov, struktūra – ideali loginė konstrukcija, skirta reguliuoti žmonių tarpusavio santykius. Tai savotiškas galimo elgesio modelis, susiformavęs visuomenės vystymosi procese, atspindintis žmonių siekį sukurti universalias, ilgalaikes teisinės tikrovės pažinimo ir įsisavinimo priemones. Profesorius V.D.Perevalov taip apibrėžia teisės normos struktūros dalis:

1. Hipotezė

2. Dispozicija

3. Sankcija

Hipotezė tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Hipotezė nurodo aplinkybes kurioms esant pradeda veikti visa teisės norma. Paprastai hipotezė prasideda žodžiu jei… ir baigiasi žodžiu …tai. Pvz.: „Jei sutartis sudaryta, tai jos reikia laikytis“. Hipotezė čia „sutartis sudaryta“. Hipotezė yra būtinas kiekvienos normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva, niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku kokiais atvejais ir kam reikia ją taikyti. Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų hipotezės yra labiausiai išplėstos ir apibrėžtos, nes čia turi būti tiksliai suformuluotos, aprašytos visos tos veikos (būdai), kuriomis pažeidžiami reguliacinių teisės normų nustatyti draudimai ir kuriuos užtraukia atsakomybę.

Dispozicija yra liepimas. Ji nurodo kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai (kokios jų teisės ir pareigos) atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms. „Jei liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar į teismą […], tai teismas turi teisę neatvykusį liudytoją atvesdinti“. (Baudžiamojo proceso kodekso 81 straipsnis).

Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria siaurinamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą (bauda, administracinis areštas ir t.t) arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį (pagyrimas, premija atleidimas tam tikram laikui nuo mokesčių ir kita).

2.) ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS RŪŠYS

Administracinių normų rūšys priklauso nuo konkrečių klasifikavimo kriterijų, pavyzdžiui nuo konkrečių subjektų , normų veikimo laiko, veikimo teritorijos, normų turinio…

Norint nuodugniai išnagrinėti teisės normų
klasifikaciją, svarbu suvokti klasifikacijos reikšmę apskritai. Taigi, galime apibrėžti, kad moksliškai pagrįsta teisės normų klasifikacija leidžia:

• tiksliai nustatyti kiekvienos rūšies teisės normų vietą teisės sistemoje ir tuo pačiu aiškiau išskirti jos sistemą sudarančius ryšius;

• geriau išsiaiškinti teisės normų funkcijas ir jų vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme. Būdama apibrėžtų kriterijų prie teisės sistemos prijungimo rezultatu, teisės normų klasifikacija duoda teisinio poveikio visuomeniniams santykiams būdų ir priemonių schemą;

• tiksliau nustatyti teisės reguliuojamo poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes;

• žymiai patobulinti teisėkūrą ir teisės taikymą.

Skirtumai tarp pilietinės bendruomenės ir valstybės sukuria veikiančias teisės normas, reguliuojančias jų egzistavimą ir veiklą. Valstybinės institucijos ir pareigos egzistuoja ir veikia griežtai teisės normų pagrindu ir tų normų, nustatančių jų skirtingas rūšis, ribose (pvz.: apylinkės teismas, apygardos prokuratūra, vyriausiasis buhalteris, įmonės direktorius, mokesčių inspektorius, universiteto rektorius ir pan.). Jiems priskirta kompetencija, nustatanti palyginus siaurus veiklos parametrus, apibrėžtus tikslu, kuriam šios pareigos ir įstaigos sukurtos. Pilietinės bendruomenės narių egzistavimas teisiškai nesąlygojamas. Piliečiai turi teisinę laisvę, suteikiančią jiems galimybę sudarinėti įvairias sutartis, išskyrus uždraustas. Jei piliečiams leidžiama viskas, kas neuždrausta, tai pareigūnams leidžiama tik tai, kas nurodyta įsakymu arba įeina į jų kompetenciją.

Piliečių teisės – garantuotos galimybės naudotis bet kokia gerove, kurias jie realizuoja arba nerealizuoja savo nuožiūra. Pareigūnams ir valstybiniams organams suteikti įgalinimai (įpareigojimai), kuriais jie privalo naudotis siekdami jiems nustatyto tikslo. Piliečių laisvė elgtis ir priiminėti sprendimus, turinčius teisinę reikšmę, apribota draudimais elgtis neteisėtai. Nuožiūros laisvė, tai yra pareigūnų diskretūs įgalinimai priimti teisinius sprendimus yra apriboti kriterijais, nustatytais įstatymų, o taip pat tikslu, dėl kurio įsteigta ši pareigybė. Santykiai tarp piliečių kuriasi lygybės, autonomijos, koordinacijos pagrindu ir sureguliuojami jų susitarimais, sutartimis. Teisės normos nustato subordinacijos santykius tarp viešosios teisės subjektų. Privatinei teisei priklauso civilinės, santuokos-šeimos, darbo ir kitų teisės šakų, susijusių su pilietinės visuomenės vystymusi, normos. Į viešąją teisę įeina administracinė, finansų, baudžiamojo proceso, civilinio proceso ir kitos teisės šakos, reguliuojančios valstybinių institucijų ir pareigūnų veiklą.

Administracinė teisė yra specifinė teisės šaka,kuriai yra būdingi ne tik tam tikri ypatumai,bet ir atitinkamas skirstymas į rūšis. Pateiksiu administracinių teisinių normų skirstymą į rūšis remdamasi kelių autorių nuomone A.M.Nikitina, J.N.Srarilov, G.B Gabričidze. A.I.Černiavskij, knyga „Lietuvos administracinė teisė“

Paprastai administracinės teisės normos rūšys skirstomos:

1. Į grupes:

Vienas iš svarbiausių teisės normų skirstymas į dvi stambias grupes. Pagal tai teisės normos skirstomos į šias dvi dalis:

Bendrosios dalies normos jos yra universalaus pobūdžio, todėl jos taikomos visoje valstybės valdymo sferoje. Be to šios normos yra bendrojo pobūdžio ir jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų padėtį, valdymo institucijų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, nustato administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.

Pažymėtina, kad administracinės teisės bendrosios dalies normos sudaro tam tikus administracinės teisės institutus, pvz. valstybės tarnybos, administracinės atsakomybės, kontrolės ir tt.

Specialiosios dalies normos jos taikomos tik specifinėje srityje. Šios normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės srityse, sferose. Jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečioje valstybės valdymo srityje, šakose. Todėl specialiosios dalies normos suskirstytos į tam tikras valdymo sritis ir šakas:

1) Normos reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus administracinėje politinėje srityje (krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio reikalų valdymas)

2) Normos reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus ūkio srityje (transporto ir kelių, ryšių ir informatikos, statybos ir urbanistikos, pramonės prekybos ir energetikos, žemės ūkio, aplinkos, materialinių išteklių naudojimas ir valymas)

3) Normos reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus socialinėje – kultūrinėje srityje (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros valdymą)

4) Normos reguliuojančios tarpšakinį valstybės valdymą (finansų, kredito, mokesčių, muitų, apskaitos ir statistikos, kainų ir konkurencijos, licencijavimo ir sertifikavimo valdymą)

Iš to išplaukia, kad administracinė teisė – tai teisinės sistemos
(teisinės sistemos šaka), kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius, besikeičiančius, pasibaigiančius viešojo valdymo sferoje, santykius kai kurių įstaigų, įmonių veikloje, santykius kurie susiklosto su administracinės prievartos taikymu ir kitų administracinių bylų sprendimu.

2. Pagal poveikio metodą:

Įpareigojančios administracinės teisės normos yra tokios normos, kuriose numatyti tam tikri veiksmai, kurių įgyvendinimas subjektui yra privalomas. Tokiose normose teisinė valia gali būti išreikšta kaip būtinasis paliepimas (pvz. priimant į darbą, administracija privalo išleisti įsakymą ir pan.).

Realus valstybinio valdymo mechanizmas be šių normų apsieiti objektyviai negali. Negalima pamiršti to, kad pats savaime valstybinis reguliavimas, be teisinių privalomųjų nurodymų, neveiks.

Taipogi tai pasireiškia tuo, kad daugelis įpareigojančių administracinių teisinių normų formuojamos ne kaip tiesioginis paliepimas, bet kaip reguliuojamojo visuomeninio santykio bendrųjų ar specialiųjų dalyvių išskyrimas.

Draudžiančios – numato tam tikrų veiksmų uždraudimą esant tam tikroms aplinkybėms, nustatytoms konkrečioje normoje.

Draudimas gali būti bendras arba specialus. Bendras draudimas – draudžiama veika arba neveikimas, už kurį numatoma administracinė. Specialus draudimas ATPK 117 str. 2 d.:Laivo kapitono nesinaudojimas locmano paslaugomis, kai tomis paslaugomis naudotis yra privaloma,-užtraukia baudą iki dešimties tūkstančių litų.

Įgalinančios – tokios normos kurios numato galimybę adresatui pasirinkti tą ar kitą galimo elgesio variantą, numatytą konkrečioje normoje. Svarbiausia yra tai, kad čia nėra tiesioginių draudimų ar paliepimų.

Tačiau ir šios normos nustato tam tikrą teisinį režimą,kurio rėmuose reguliuojamųjų visuomeninių santykių dalyviai turi elgtis ne pagal savo pasirinkimą, o taip kaip nustato tas režimas. Faktiškai leidimo riba šiose normose yra tai, ar vykdyti tam tikrą veiką ar susilaikyti nuo jos vykdymo.

Administracinės teisinės įgalinančios normos vis labiau išplečiamos realizuojant vykdomosios valdžios funkcijas ir uždavinius. Tam yra naudojamas principas: leidžiama visa tai, kas neuždrausta. Tačiau šio principo paraidžiui suprasti negalima, nes tokiu atveju veiks tik draudimai. Dar reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad begalės draudimų įvedimas yra kenksmingas, o taip pat ir neįmanoma uždrausti visų nepageidaujamų veikų (ar neveikimo). Būtent dėl to, šis principas nėra taikomas vykdomosios valdžios institucijų veikloje.

Konkretus įgalinančių teisinių normų turinys priklauso nuo adresato ypatybių. Tokiu būdu piliečiui yra suteikiama galimybė savarankiškai spręsti klausimus, susijusius su praktine jo subjektinių teisių ir laisvių realizacija valstybinio valdymo sferoje. (pvz.apskundimas pareigūno veiksmų).

Jeigu administracinės teisinės įgalinančios normos adresatas yra vykdomosios valdžios institucija (jos pareigūnas), situacija iš esmės nesikeičia, tik įgauna kiek kitokį teisinį atspindį. Nurodytieji subjektai savarankiškai gali pasirinkti vieną konkretų galimo elgesio variantą iš visų siūlomų toje teisės normoje. (pvz.pareikalauti rastų darbo trūkumų pašalinimo; patraukti kaltus asmenis administracinėn atsakomybėn; pateikti ieškinį teismui). Paprastai yra taikomos ne visos poveikio priemonės, o tik tos, kurios, kompetetingo įgaliotojo subjekto nuomone, yra pačios efektyviausios.

Galima prieiti išvados, kad daugiausiai valstybinio valdymo sferoje egzistuoja arba draudimas, arba leidimas.

Skatinančios. Tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus.

Rekomendacinės. tokios normos, kurios nustato pageidautino elgesio variantus suteikdamos šios rekomendacijos adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes ir rezervus, pavyzdžiui savivaldybės kontrolierius pagal kompetenciją leidžia įstatymus.

3. Pagal tikslinę paskirtį :

Reguliacinės ir sankcijas nustatančios (apsauginės) administracinės teisės normos. Reguliacinės teisės normos nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias teises ir pareigas. Turiningieji teisės požymiai yra laivė, lygybė, teisingumas. Turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus. Reguliacinių teisės normų nustatytų imperatyvų privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos. Žmogaus teisės saugomos ne tik nustatant sankcijas, bet ir reguliuojant žmonių santykius. Taigi reguliacinės teisės normos taip pat yra apsauginės.4. Pagal teisinę galią:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2909 žodžiai iš 5814 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.