Administracinės teisės normos struktūra
5 (100%) 1 vote

Administracinės teisės normos struktūra

1121314151

Turinys

Įvadas ……………………………………….2

Visuomeniniai santykiai ……………………………………….3

Visuomeninių santykių sudėtingumas ……………………………………….4

Administracinės teisės normos samprata ……………………………………….4

Vidinė administracinės normos struktūra ……………………………………….4

Hipotezė ……………………………………….6

Dispozicija – centrinis normos elementas ……………………………………….7

Sankcija ……………………………………….9

Diskusija dėl normos struktūros ………………………………………10

Loginė ir tekstinė normos struktūra ………………………………………11

Normų loginės ir tekstinės struktūrų santykis………………………………………12

Normų skirstymas ………………………………………13

Išvados ………………………………………15

Literatūra ………………………………………16

Įvadas

Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Ši sąvoka dabar plačiai vartojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose – filosofijoje, ekonomikoje, teisėje, sociologijoje, kibernetikoje ir kitose. Su teisės reiškiniais daugiausia susijęs socialinis valdymas, atsiradęs susiformavus žmonių visuomenei ir tapęs būtina socialine funkcija.

Kaip viena iš socialinio valdymo rūšių – viešasis valdymas, t.y. tam tikrų valdymo institucijų veikla, kuriai būdingi šie bruožai:

1. Viešąjį valdymą įgyvendina ne visos, o tik Konstitucijoje numatytos valstybinio valdymo institucijos ( specialūs subjektai) – Vyriausybė, ministerijos ir kt.

2. Svarbiausia viešojo valdymo institucijų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valstybinės valdžios institucijų priimamus teisės aktus bei organizuoti jų vykdymą.

3. Viešojo valdymo institucijos karu atlieka ir tvarkomąsias funkcijas, duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus bei patvarkymus, telkia jų pastangas valdymo uždaviniams spręsti, kontroliuoja ir koordinuoja jų darbą, taiko skatinimo ir prievartos priemones ir t.t.

4. Viešasis valdymas – tai poįstatyminė veikla. Priimdami poįstatyminius valdymo aktus, viešojo valdymo subjektai nustato valdymo kryptis ir apimtį, jų įgyvendinimo formas ir metodus, siekia, kad priimami valdymo aktai atitiktų įstatymus ir neprieštarautų jiems.

Taigi viešasis valdymas, kaip viena pagrindinių valstybės veiklos rūšių, – tai vykdomoji veikla, apimanti visas svarbiausias visuomeninio gyvenimo sritis, nuolatinis ir tiesioginis vadovavimas tautos ūkio, socialinėms kultūrinėms ir kitoms reikmėms, piliečiams priklausančių teisių, laisvių ir pareigų realizavimas.

Viešasis valdymas (administravimas) – tai įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta norminiams aktams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms (gyventojams socialinių, švietimo, mokslo kultūros, sporto ir kitų paslaugų teikimas) administruoti.

Administracinė teisė – tai valdymo teisė arba teisės šaka apie valdymą.

Visuomeniniai santykiai

Su teisės reiškiniais daugiausiai susijęs valstybinių reikalų valdymas, kurį sutinkamai su konstitucija, vykdo visos valstybinės institucijos. Tarp kitų organų valstybės aparate yra specializuota institucijų grupė – viešojo valdymo organai (Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų administracija, vietos savivaldos institucijos ir kt.), vykdantys valdymo funkcijas. Kaip tik dėl šios veiklos susidariusius visuomeninius santykius reguliuoja administracinės teisės normos.

Administracinės teisės normos nustato valstybinio valdymo aparato organizavimo ir veiklos tvarką, valdymo (administravimo) institucijų kompetenciją, administracinės veiklos formos ir metodus.

Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai tampa administraciniais-teisiniais santykiais, kurių šalims teisės normos nustato tam tikras teisės ir pareigas, o už jų nevykdymą numato atsakomybę.

Administracinių teisinių santykių subjektas gali būti valstybinio valdymo ir vietos savivaldos institucijos, jų tarnautojai (pareigūnai), viešosios įstaigos tarnautojai, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai. Tačiau viena šio santykio šalis ( privalomasis subjektas) būtinai turi būti valstybinė institucija arba valstybės vardu veikiantis atstovas. Šie santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, o į antrosios šalies sutikimą ar norą neatsižvelgdama. Ginčai, kylantys tarp santykio šalių, dažniausiai sprendžiami administracine tvarka, tačiau įstatymų numatytais atvejais juos nagrinėja teismas.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Ankščiau minėti santykiai reguliuojami administraciniu teisiniu metodu, reiškiančiu, kad šių dalyvių santykiai nelygiareikšmiški, nes šalies, veikiančios valstybės vardu, sprendimai yra priimami vienasmeniškai ir yra privalomi antrajai šaliai.

Taigi administracinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, susidarančius viešojo valdymo ( vykdomosios
veiklos ) sferoje.

Administracinės teisės šaltiniai yra tokie norminiai aktai, kuriuose yra administracinės teisės normų. Tai visų pirma Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios normos nustato valstybinio valdymo institucijų sistemą, jų sudarymo ir veiklos principus. Valstybinės valdžios institucijų aktai – Seimo priimti įstatymai ir nutarymai; valstybinio valdymo norminiai aktai – Vyriausybės nutarymai, jais tvirtinami ministerijų ir Vyriausybės įstaigų nuostatai, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų vadovų įsakymai, savivaldybių institucijų sprendimai. Administracinės teisės šaltiniai yra taip pat įstatymais priimami kodeksai ir statutai, tarp kurių ypatingą vietą užima Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Muitinės kodeksas. Vadovavimas įvairioms valstybės ir visuomenės gyvenimo sritims nėra vien išimtinė viešojo valdymo institucijų funkcija. Šiame procese aktyviai dalyvauja ir kiti valstybinės valdžios subjektai, nes svarbu ne tik priimti tam tikrus sprendimus, bet ir juos realizuoti, t.y. įgyvendinti juose esančius teisinius reikalavimus. Kadangi pats įstatymų leidėjas negali vykdyti įstatymų, jiems įgyvendinti būtina turėti specialią valstybės aparato grandį – vykdomuosius (viešojo valdymo ) organus.

Visuomeninių santykių sudėtingumas

Kiekvienoje valstybėje visuomeniniams santykiams sureguliuoti yra susiformavusios įvairios teisės šakos, kurių visuma sudaro teisės sistemą. Teisės šakų buvimą lemia visuomeninių santykių sudėtingumas, taip pat šių santykių apsaugos ypatumai. Pačių visuomeninių santykių įvairovė ir kartu glaudus jų tarpusavio ryšys lemia teisės sistemos struktūrizaciją ir kartu neišvengiama vieningumą.

Šiuo metu visuose valstybėse vis didesnę reikšmę įgyja tarptautinės teisės normos (tarptautinių organizacijų priimti dokumentai: konvencijos, rezoliucijos, nutarimai, daugiašalės ir dvišalės sutartys ir kt.). Jų teisinė reikšmė taip pat yra nevienoda. Vieni yra rekomendacinio pobūdžio, tai reiškia, kad kiekviena valstybė juos realizuoja nacionalinėje įstatymų leidyboje, kitų dokumentų valstybės įsipareigoja laikytis nuosekliai.

Tarptautinių teisės normų vieta skirtingų valstybių nacionalinėje teisėje taip pat nevienoda. Kai kurių valstybių nustatyta, kad tarptautinės konvencijos ir kitos sutartys, kurias jos yra ratifikavusios, sudaro sudedamąją tos valstybės teisinės sistemos dalį ir yra tiesiogiai taikomos (pvz., Estija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Seimas, tampa nacionalinės teisės sudėtine dalimi.

Administracinės teisės normos samprata

Administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio teisinio pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.

Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, galimo ir privalomo elgesio ribas. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai: specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė įstatymų vykdomoji veikla, valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio ir vidinio valdymo procese. Administracinio teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teisės ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams. Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinių teisių imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai:

• tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu;

• galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų;

• suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra, neperžengiant tam tikrų ribų.

Vidinė administracinės teisės normos struktūra

Teisininkas, imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, turi suvokti ar nustatyti santykio teisės ir pareigas, jų adresatą, sąlygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia arba išnyksta tos teisės ir pareigos, taip pat sankcijas už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klausimus – tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą, kurioje slypi tų klausimų atsakymai. Tokios struktūros išmanymas padeda įstatymų leidėjui tiksliau ir trumpiau formuluoti teisės aktus, racionaliau derinti teisės normą teisės normą ir norminio akto straipsnius, o teisininkui praktikui – tiksliau ir operatyviau atpažinti įstatymų tekstuose teisinius imperatyvus ir pritaikyti juos konkrečiam gyvenimo atvejui,

Administracinės teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūringą elgesio taisyklę.

Ji nulemta administracinės teisės normos vykdomų funkcijų, yra vidinis, techninis normos gebėjimas jas vykdyti.

Administracinės teisės normos turi struktūra, kuri susideda iš šių elementų:

Hipotezė ( gr. hypothesis –pagrindas, prielaida, spėjimas) – tai normos dalis, nurodanti faktines aplinkybes ir sąlygas, kuriomis esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y.
apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybės, kurių pagrindų atsiranda atitinkami administraciniai teisiniai santykiai. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.

Dispozicija (lot. dispositio– išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) – tai pagrindinis administracinės teisės normos elementas, nustatantis tam tikrą elgesio taisyklę. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyviosios teisės ir pareigos.

Sankcija ( lot. sanctio – griežčiausias nutarimas) – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme – priemonė, kurią siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas.

Šią struktūrą galima išreikšti formule: “jei…, tai…, priešingu atveju”. Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).

Hipotezė

Jeigu mes atversim žodyną, tai pamatysim, kad tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių pagrindą, faktų egzistavimo prielaidą, spėjimą. O juridinė hipotezė – tai sąlyga, spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašyta elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tas normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo , taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybės, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančios pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms.

Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa norma netektų prasmės, ji taptų negyva – niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam ją taikyti.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Administracinių teisės pažeidimų kodekso teisės normos hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nustatyti draudimai.

Pavyzdžiui: “Kai asmuo piktybiškai vengia sumokėti baudą ar atlikti nemokamus viešuosius darbus ir neturi turto, iš kurio gali būti išieškota, bauda apylinkės teismo (teisėjo) nutarimu gali būti pakeista administraciniu areštu.” ( ATPK 314 str. 5 d.) Piktybiškai vengia sumokėti bauda ar atlikti nemokamus viešuosius darbus – yra šios administracinės normos hipotezė.

Administracinių ir Baudžiamojo teisės pažeidimų kodeksų normos hipotezės yra labiausiai išplėtotos ir apibrėžtos tik todėl, kad čia turi būti tiksliai aprašytos, suformuluotos visos tos veikos (būdai), kuriomis pažeidžiami reguliacinių teisės normų nustatyti draudimai ir kurios užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Čia galioja principas nėra nusikaltimo be įstatymo.

Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės ir alternatyvios.

Paprastos hipotezės sieja normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu. Pavyzdžiui: ”Jeigu nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) įsitikina, kad pažeidimas turi nusikaltimo požymių, jis perduoda medžiagą prokurorui, parengtinio tardymo arba kvotos organui.” ATPK 258 str. Čia hipotezę sudaro vien aplinkybė – jeigu nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) įsitikina, kad pažeidimas turi nusikaltimo požymių.

Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Pavyzdžiui: ”Pažeidus transporto priemonių naudojimo taisykles, eismo tvarkos apsaugos ir saugumo taisykle, krovinių išsaugojimo transporte užtikrinimo taisykles, priešgaisrinės apsaugos taisykles, sanitarines higienines ir sanitarines priešepidemines taisykles transporte, keleivių ir bagažo vežimo taisykles, tam įgaliotas pareigūnas gali pažeidėją pristatyti į policiją, jeigu šis neturi asmenį paliudijančių dokumentų ir nėra liudytojų, galinčių pateikti reikalingus duomenis apie jį.”ATPK 263 str.2 dalis. Hipotezė – keletą tarpusavyje susijusios aplinkybės: ir visų taisyklių pažeidimas, ir dokumentu neturėjimas, ir liudytojų nebuvimas.

Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su vieną iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui: “Protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių.” ATPK 262 str. 8 dalis. Arba: “ Jeigu teisės pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę arba pasirašyti protokolą, tai įrašoma protokole.” ATPK 260 str. 3 d. Hipotezę čia sudaro keletą alternatyvios aplinkybės. Užtenka bent vienos iš išvardytų aplinkybių, kad šį normą būtų taikoma.

Dispozicija – centrinis normos elementas

Šiame elemente formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio mastas atsiradus
aprašytoms aplinkybėms. ”Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis administracinių teisės pažeidimų bylose, jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globotojai, rūpintojai)”ATPK 274 str. Išskirti žodžiai žymi normos dispoziciją.

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: 1) absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas; 2) santykiniai apibrėžtas.

Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teisės ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip vadinamos imperatyviomis. Jų pavyzdžiai gali būti teisės normos: sutarčių reikia laikytis, savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo.

Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį . Bet jeigu patys dalyviai jų nenustato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos. Pavyzdžiui:

“ Daikto duodami vaisiai […] priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita.”CK 154 str. Teisės norma leidžia santykio dalyviams patiems sutartimi nusistatyti savo teises dėl duodamų vaisių paskirstymo remiantis nuosavybės teise.

Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: paprastosios; aprašomosios; nukreipiamosios; blanketinės.

Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teisės ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalauja papildomo aiškinimo. Pavyzdžiui: “Privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.” CK 466 str. Ši dispozicija yra ne tik absoliučiai apibrėžta, bet ir paprasta, nes joje aiškiai pasakyta, kas turi teisę tvirtinti privalomo draudimo taisykles.

Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neparašo teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: “Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra,- pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.”CK 176 str.1 d. Žodžiai pareigą privalau vykdyti pagal paprastai reiškiamus nurodymus paaiškina, aprašo, ką reiškia teiginys “ pareigos turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu”.

Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo ( formuluoja) tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teisės ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties teisės normų akto straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Pavyzdžiui: “Nukentėjusysis gali būti apklaustas kaip liudytojas pagal šio kodekso 276 straipsnį.” ATPK 273 str.3 d. Ji sako, kad aiškinimą reikia ieškoti kitame to paties Administracinio proceso kodekso straipsnyje.

Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto dispozicijoje, nei nurodo esant kitose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Pavyzdžiui:” Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai.” CK 131 str. Arba: “Nutarimą skirti įspėjimą vykdo nutarimą priėmęs organas (pareigūnas) šio kodekso ir kitų Lietuvos respublikos įstatymų tvarka.” ATPK 310 str.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Nukreipiamųjų ir blanketinių dispozicijų skirtumas yra tas, kad nukreipiamosios dispozicijos atveju trūkstamų žinių apie teises ir pareigas santykio dalyviai įpareigojami ieškoti kiruose to paties akto straipsniuose ar jų dalyse, o blanketinės dispozicijos atveju – kito teisės akto normų dispozicijose.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2750 žodžiai iš 5467 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.