Administracinių teisinių santykių samprata
5 (100%) 1 vote

Administracinių teisinių santykių samprata

112131415161

Administracinių teisinių santykių samprata

Teorinis administracinių-teisinių santykių problemos suvokimas

tradiciškai sukelia sunkumą, kadangi šis institutas yra susijęs su visais

(ne mažiau sudėtingais) administracinės teisės institutais.

Administracinės teisės teorijoje pateikiami tokie administracinių

teisintų santykių apibrėžimai:

Administracinėmis teisinėmis normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai.

(Nikitinas A.M., Lapinskas K., Petkevičius P., Manochin V.M., Aduškin J.S.,

Bagišaev Z.A., Ovsianko D.M.)

Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai,

susiformuojantys vykdomosios valdžios veiklos srityje. (Bachrach D.N.)

Administracinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai,

kurių šalys veikia kaip administracinės teisės normų nustatomų ir

garantuojamų abipusių pareigų ir teisių turėtojai. (Kozlov J.M.)

Administracinės teisės normų pagrindu susiklostantys valdymo santykiai,

kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas (Makareiko

N.V., Cerenkov E.A.).

Administracinių teisinių santykių sąvoka taip pat pateikiama ir teisės

aktuose, pavyzdžiui Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16

punkte aptariama, kad administraciniai-teisiniai santykiai – įstatymais ir

kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai,

atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus

administravimą.

Administracinių-teisinių santykių esmė turi nurodyti pagrindinius

tiek materialinių, tiek ir procesinių administracinių-teisinių santykių

normų, t.y. valdymo proceso ir administracinės-proceso veiklos, bruožus.

Principine pozicija yra tai, kad pilietis – tai vienas iš svarbiausių

administracinių-teisinių santykių dalyvių, svarbiausias administracinės

teisės subjektas, kuris turi suteikti piliečiui maksimalias teisines

galimybes valdymo institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų atveju siekiant

jo pažeistų teisių ir laisvių apsaugos.

Pagal 20-tųjų metų atstovų mokslininkų (Kobalevskij V., Kozlov J.М.

ir kt.) vieną iš koncepcijų, administraciniams-teisiniams santykiams

būdingi šie požymiai: 1) jie atsiranda valstybės valdymo procese; 2) kaip

privalomą subjektą turi valstybės valdymo instituciją (vykdomosios valdžios

instituciją); 3) yra valdžios-pavaldumo santykiais ir charakterizuojami

teisine šalių nelygybe.

Kita administracinių-teisinių santykių koncepcija taip pat susideda

iš kelių punktų: 1) kyla valstybės valdymo srityje; 2) gali atsirasti tarp

visų administracinės teisės subjektų esant bet kuriam jų suderinamumui; 3)

skirstomi pagal dalyvių teisių ir pareigų santykį į dvi dalis: valdžios-

pavaldumo santykiai ir lygiateisiškumo santykiai. Toks suskirstymas

nagrinėjant administracinius-teisinius santykius praktiškai išlikęs ir iki

šiol [1].

Tačiau nei vienoje iš šių koncepcijų nepaminėtas labai svarbus šių

santykių požymis – tai būtinas piliečių teisių ir interesų teisminės

gynybos garantijų nustatymas valdžios atžvilgiu. Jie tokios teisminės

gynybos garantijos nėra, tai vargu ar galima tokiu atveju kalbėti apie

civilizuotus administracinius-teisinius santykius, kuriems būdingas

„valdžios pavaldumas“, „suorganizuotumas“, privalomas valdymo institucijos,

kuri realizuoja valdančiąją reguliuojamąją kompetenciją ir pan., buvimas.

Šį trūkumą galima būtų apibūdinti kaip administracinių-teisinių santykių

teisinio rėžimo nebuvimą, kaip piliečių teisminės gynybos vykdomosios

valdžios atžvilgiu užtikrinimo rėžimo nebuvimą.

Administraciniai-teisiniai santykiai – tai administracinės teisės

normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, susidarantys valdymo

srityje. Administracinio-teisinio santykio požiūriu šalys dalyvauja kaip

abipusių teisių ir pareigų, numatytų administracinėmis-teisės normomis,

nešėjos.

Administraciniai-teisiniai santykiai turi struktūrą, kurią sudaro

teisinio santykio subjektai, objektai ir jo norminis turinys.

Administracinių-teisinių santykių subjektais yra dalyviai, t.y.

specialios valdžios kompetencijos dalyviai (valdžios institucijos,

pareigūnai) arba tie, kurie turi kitą administracinį-teisinį statusą

(piliečiai, visuomeniniai susivienijimai). Tradicine yra nuomonė dėl

administracinės teisės subjektų rūšių – individualių ir kolektyvinių

subjektų. Individualūs subjektai 0 tai piliečiai, užsieniečiai, piliečiai

be pilietybės, taip pat asmenys, nors ir turintys administracinį-teisinį

statusą, tačiau dalyvaujantys administraciniuose-teisiniuose santykiuose

kaip individai (pavyzdžiui, priverstinis persikėlėlis, pabėgėlis, karys,

studentas). Administracinių-teisinių santykių kolektyviniais subjektais

laikomos organizuotos, apmokytos žmonių grupės, kurios turi teisę dalyvauti

santykiuose su kitais subjektais kaip viešos-teisinės organizacijos vienis

(pavyzdžiui, susivienijimai,
organizacijos, kolektyvai, įmonės ir jų

padaliniai). Pagrindinis administracinių-teisinių santykių subjektų požymis

– teisinis arba procesinis administracinės –teisės statusas, t.y. teisės,

pareigos, apribojimai, draudimai, atsakomybė.

Administracinių-teisinių santykių objektu yra administracinės teisės

subjektų veiksmai (sprendimai), jų teigiamas arba neigiamas elgesys,

pasireiškęs, pavyzdžiui, pareigūnui priėmus atitinkamą teisinį valdymo aktą

arba kariui atlikus administracinį teisės pažeidimą.

Vienu iš svarbiausių administracinio-teisinio santykio turinio

elementų yra viešos teisės ir pareigos, kurių realizavimo subjektai

vadinami viešųjų-teisinių santykių dalyviais, kuriems skirta įgyvendinti

viešų pareigų įgalinimus.

Administracinių teisinių santykių ypatumai:

1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio

gyvenimo srityje – valdyme (santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąjį

ir vidinį administravimą), administravimo subjektams vykdant viešojo arba

vidaus administravimo funkcijas.

2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą- viešojo

administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:

1) valstybinio administravimo subjektas.

2) savivaldybių administravimo subjektas.

3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti

kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.

3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi

įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.

4. Administraciniai teisniai santykiai atsiranda paprastai vienos šalies

iniciatyva (kurią pareikšti gali bet kuris administracinės teisės

subjektas).

5. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio

šalis, turinti jai su-teiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir

gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu.

6. Administracinių teisnių santykių objektas yra valdomųjų šių santykių

pasireiškimo srityje, apimančioje visas administracinės – politinės, ūkio

ir socialinės – kultūrinės srities valdymo kryptis, valia, sąmonė ir jų

įtakojamas elgesys.

3. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami

administracine tvarka.

7. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus,

atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.

Administracinės teisės dalykas – tai visuomeniniai valdymo santykiai,

kurie atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia valstybės valdymo srityje viešojo

administravimo subjektams realizuojant vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams,

kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams

įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

Administracinė teisė – teisės sistemos rūšis (teisės šaka), kurios

normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius viešojo valdymo

(administravimo) srityje. Administracinės teisės normos nustato valstybės

valdymo, savivaldybių institucijų bei kitų subjektų, vykdančių viešojo

valdymo funkcijas, organizavimo ir veiklos tvarką, jų kompetenciją, veiklos

formas ir metodus. Administracinė teisė taip pat reguliuoja santykius

saugojant Lietuvos visuomeninę ir valstybinę santvarką, nuosavybę,

socialines, ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves,

įmones, įstaigas ir organizacijų teises ir teisėtus interesus, valstybės ir

viešąją tvarką, užtikrinant teisėtumą, užkertant kelią teisės pažeidimams,

auklėjant piliečius, kad jie tiksliai laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų,

gerbtų kitų asmenų teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savo

pareigas, jaustų atsakomybę valstybei ir visuomenei. Administracinės teisės

subjektai yra valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, jų

tarnautojai, viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai,

valstybės ir savivaldybių įmonių ir įstaigų. Administracinė teisės

struktūrą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Administracinės teisės

bendrosios dalies normos nustato subjektų teisinę padėtį viešojo valdymo

srityje, jų veiklos formas ir metodus, valdymo aktų leidimo,

administracinio teisinio poveikio priemonių taikymo tvarką I reguliuoja

kitus valdymo santykius. Specialiosios dalies normos reguliuoja

visuomeninius santykius bei nustato jų ypatumus ūkinės, socialinės-

kultūrinės, administracinės-politinės valdymo veiklos srityse ir šakose[2].

Administraciniai ginčai – asmenų konfliktai su viešojo administravimo

subjektais (valstybės administravimo subjektais, savivaldybių

administravimo subjektais, kitais administravimo subjektais, kuriems

įstatymas suteikia viešojo administravimo įgaliojimus) arba konfliktai tarp

nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie

administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija,

taip pat ginčai valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo

įgaliojimus. Ginčai su
administracija, susiję su tarnautojo statuso

įgijimu, apsikeitimu ar praradimu ir draudiminio poveikio priemonių

taikymu, dar vadinami tarnybiniais ginčais. Administracinių ginčų bylos

sprendžiami administracine tvarka (kai ginčą sprendžia atitinkama valdymo

institucija), administracinių ginčų komisijos ir teismine tvarka[3].

Administracinė teisė, kaip teisinės sistemos atšaka, reguliuoja

ypatingą pagal reikšmę visuomeninių santykių grupę. Šių visuomeninių

santykių ypatumai apibūdinami tuo, kad:

a) jie kyla, vystosi ir baigiasi visų ekonominio ir socialinio-

kultūrinio gyvenimo sričių kompleksu valstybinio valdymo

(reguliavimo) sferoje, taip pat ir administracinio-politinio

kūrimo bendro valstybinio, nacionalinio ir teritorinio

šalies lygių.

b) apibrėžia Konstitucijoje nustatytoje reguliuojamoje sferoje

valstybinę žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių

pripažinimo, laikymosi ir apsaugos politiką, sąlygų,

užtikrinančių pilnavertį gyvenimą ir laisvą žmogaus

tobulėjimą, sukūrimą;

c) sudaro realią ir daugialypę pavaldinio sudėtį valstybinės

veiklos ypatingos rūšies dėl vykdomosios valdžios praktinio

realizavimo nurodytiems tikslams kaip vienos iš vieningos

valstybės valdžios atšakų (vykdomoji veikla);

d) išreiškia viešųjų-teisinių interesų prioritetus

reguliuojamoje sferoje ir jiems atitinkančius valstybines-

teisines poveikio visuomeniniams ryšiams priemones.

e) Tokio pobūdžio visuomeninius santykius priimta vadinti

valdančiaisiais. Jie ir sudaro administracinės teisės

dalyką.

Pats terminas „valdymas“ gali būti traktuojamas įvairiai. Tai yra

susiję su tuo, kad savo pačia plačiausiąja prasme valdymas pažodžiui

reiškia tikslingą tvarkomojo pobūdžio poveikį vienam ar kitam objektui ar

vadovybei arba šio objekto veiksmų vadovavimą, numatantį vienoje ar kitoje

sistemoje du privalomus elementus: subjektą (valdantysis elementas) ir

objektą (valdomasis elementas); valdymas pagrįstas žinomu objekto pavaldumu

subjektui. Panašios valdymo savybės pilnutinai pasireiškia socialinėje

sferoje, kur subjektų ir objektų vaidmenį atlieka žmonės ir jų įvairūs

susivienijimai. Čia valdantieji ryšiai realizuojami, tokiu būdu, per žmonių

santykius. Socialinio valdymo rūšimi yra valstybės valdymas, savo

pagrindine paskirtimi įtakojantis poveikį bendros žmonių veiklos dalyviams,

jų sąmoningam-valingam elgesiui, visuomeninių ryšių organizavimui.

Valdymas taip pat turi savo vietą ir įvairaus pobūdžio

nevalstybinėse formuotėse (pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų).

Atitinkamai, ir ten susidaro santykiai, pagal savo prigimtį esantys

valdomaisiais. Tačiau juose vyrauja esamo nevalstybinio susivienijimo narių

valia ir interesai, neatsispindintys juridinėse normose. Valdymas juose

susijęs su jų vidiniais reikalais, tarnauja nuosavų reikalų

savireguliavimui. Iš to išplaukia, kad ne kiekvienas visuomeninis santykis,

pagal formą esantis valdomuoju, automatiškai įtraukiamas kaip

administracinės teisės dalykas.

Tačiau nėra įmanoma bet kuriuos santykius su vykdomosios valdžios

atstovų dalyvavimu nedelsiant kvalifikuoti kaip valdomuosius ir tuo pačiu

juos įtraukti juos administracinės teisės dalyką. Pavyzdžiui, įsigyjant

turtą, viena ar kita vykdomoji institucija faktiškai sudaro turtinį sandorį

pagal civilinės teisės normas. Panašių sandorių sudarymas nesudaro

vykdomosios valdžios realizavimo veiksmų turinio. Be to, kai kurios

valstybės valdymo institucijų veiklos pusės gali būti reguliuojamos ne tik

administracinės, bet ir finansinės, darbo, žemės ir pan. teisės.

Svarbiausia tai, kas yra charakteringa būtent reguliaciniam

administracinės teisės vaidmeniui ir kame labiausiai pasireiškia jos

ypatumai – tai privalomas jos normų „išėjimas“ į valstybės valdymo

(vykdomosios valdžios) sistemos funkcionavimą sutinkamai su esamomis

ypatingomis, t.y. vykdomosiomis užduotimis. Būtent administracinė teisė yra

ta juridinė forma, kurios pagalba užtikrinama jos efektyvesnis

realizavimas. Užtvirtinant atitinkamas elgesio taisykles, kurių poreikis

nustatomas turint tikslus pasiekti didesnį valstybės ir asmenybės interesų

sutapimą vykdomosios valdžios realizavimo srityje, administracinė teisė

suteikia vykdomiesiems santykiams viešą-teisinį pobūdį ir visas teisinių

santykių savybes, sudaro sąlygas tiksliam pasireiškimui joje visų bruožų ir

ypatybių, būdingų valstybės-valdančiajai veiklai.

Taigi, remiantis išdėstytomis pozicijomis, galima išdėstyti tokias

išvadas:

1. Savo reguliacinį poveikį jis daro tik tiems visuomeniniams

santykiams
piliečiams, jų susivienijimams,

įvairaus viešojo ir privataus pobūdžio formavimo

nepriklausomai nuo nuosavybės formos, kuri atsiranda ne

pačios iš savęs ar įtakojant kitų teisės atšakų normoms,

bet tik toms, kurių atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su

valstybės-valdančiąja veika. Kitaip tariant, ją sudaro

valdantieji santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ar

besibaigiantys ryšium su praktine vykdomosios valdžios

realizavimo mechanizmo veikla.

2. Administracinė teisė tiesiogiai pasireiškia kaip

visuomeninių santykių reguliatorius ypatingoje valstybės

gyvenimo srityje. Minėta sritis tradiciškai yra vadinama

valstybės valdymo sfera (vykdomosios valdžios sfera). Šis

požiūris požymis yra dar viena sąlyga norint teisingai

suprasti administracinės teisės dalyką. Faktiškai paminėta

sfera yra susijusi su praktine ir kasdiene veikla dėl

piliečių teisių ir laisvių, organizuotų žmonių kolektyvų

teisėtų interesų užtikrinimo, dėl įstatymų leidybos

reikalavimų įjungimo į gyvenimą, nukreiptus į efektyvaus

valdymo arba ekonominių, socialinių-kultūrinių ir

administracinių-politinių procesų reguliavimo organizavimą.

Be abejo šioje sąvokoje įpainiota milijonai žmonių, šimtai

tūkstančių pačių įvairiausių valstybinių ir nevalstybinių

susivienijimų ir pan. Ir ne visi jie yra tiesiogiai susiję

su vykdomosios valdžios realizavimu. Čia tarpusavyje

sąveikauja vykdantieji ir valdomieji, valstybiniai organai,

įvairaus lygmens ir žinybingumo valstybinės ir nevalstybinė

struktūros. Be to, prie šios sferos priskirtina ir vietinės

savivaldos sistema.

Ribos nustatomos specialių subjektų buvimu, skirtų praktiniam

valstybės valdymo įgyvendinimui. Tai – vykdomieji organai i pareigūnai,

atstovaujantys jiems konkrečiuose santykiuose. Santykiai be jų buvimo

negali būti priskirtini prie administracinės teisės dalyko.

3. Administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius

santykius valstybinio reguliavimo sferoje, kurie kyla ne

tik ryšium su specialių subjektų valstybės-valdymo

(vykdomosios) veiklos užduočių ir funkcijų įgyvendinimu,

bet ir, kas labai svarbu, dėl praktinio šių funkcijų ir su

jomis susijusių įgaliojimų realizavimo. Be pastarųjų minėta

institucija (atsakingas asmuo) apskritai negali būti

nagrinėjamas kaip vykdomosios valdžios subjektas.

4. Administracinė teisė reguliuoja tokius visuomeninius

santykius, kurių ribose iš principo nėra juridinės jų

dalyvių lygybės. Tai paaiškinama tuo, kad juose būtinai

dalyvauja vykdomosios valdžios subjektas, galintis pagal

jam suteiktus juridinius įgaliojimus daryti pavaldžiais

kitus šių santykių dalyvius savo vienpusiu valios

išreiškimu.

5. Administracinė teisė dažnai savo reguliuojamąjį vaidmenį

išreiškia ir ten, kur veikia kitų teisės atšakų normos.

Atitinkamai, valdomaisiais iš esmės gali būti ir

visuomeniniai santykiai, sudarantys darbo, finansų,

aplinkos apsaugos, verslo ir net civilinės teisės dalyką,

kas, vis tiek jų neišskiria iš administracinio-teisinio

reguliavimo mechanizmo.

6. Administracinė teisė reguliuojamai įtakoja ir tokius pagal

savo esmę valdomuosius reiškinius, kurie yra betarpiškai

nesusiję su funkcine vykdomosios valdžios realizavimo

veikla. Praktiškai valdančiąją veiką galima aptikti

įstatymų leidybos, teismų ir prokuratūros priežiūros

srityje. Savo aparatą turi Prezidentas, Seimas,

Aukščiausiasis, Konstitucinis teismai, Generalinė

prokuratūra, šalies atstovaujamosios institucijos ir t.t.

Šių aparatų vaidmuo – reikalingų sąlygų suteikimas siekiant

efektyviai įgyvendinti įstatymų leidybą, teismingumą,

prokurorų priežiūrą ir pan. Iš to kylantys santykiai

tarnauja saviorganizavimo tikslams, yra vientipiniais su

įprastais valdymo santykiais, ir todėl taip pat yra

reguliuojami administraciniu-teisiniu pagrindu. Be to,

teismai dažnai realizuoja savo veikloje juridiškai-

pavaldžius
įgaliojimus, būdingus vykdomiesiems organams

(pareigūnams). Be abejo, jų tokio pobūdžio veiksmai

(pavyzdžiui, administracinių nuobaudų paskyrimas) ir iš to

kylantys santykiai „įtraukiami“ į administracinės teisės

dalyką.

7. Vietinės savivaldos sistemoje taip pat veikia vykdomosios

institucijos, sąveikaujančios su atitinkamais apylinkių,

apygardų ir t.t. vykdomosios valdžios subjektais. Jų ryšiai

grindžiami administracine teise, kaip kad ir jų valdančioji

veikla, nežiūrint į tai, kad vietinės savivaldos organus

neįeina į valstybės valdžios institucijų sistemą.

Išdėstytų pozicijų pagrindu administracinės teisės dalykas numato tą

prielaidą, kad jis pakankamai įvairiapusiškas, bet iš esmės apima

vientipinius visuomeninius santykius, valdančiuosius pagal savo prigimtį

arba pagal išraiškos formą, o būtent,:

a) santykius, kurių ribose tiesiogiai realizuojamos vykdomosios

valdžios užduotys, funkcijos ir įgaliojimai;

b) vidaus-organizacinius santykius, atsirandančius įstatymų leidybos

ir teisminės valdžios subjektų, taip pat ir prokuratūros

institucijų (iš esmės, žemiau esančių prokurorų paskyrimas)

veikimo procese;

c) santykiai, atsirandantys dalyvaujant vietinės savivaldos

subjektams.

Valstybės valdymo veiklos praktika ir atitinkamų administracinės

teisės normų analizė leidžia klasifikuoti valdymo santykius pagal eilę

kriterijų. Tokiu būdu, priklausomai nuo jų dalyvių ypatumų paprastai

išskiriamos tokios jų tipinės rūšys:

a) tarp vykdomosios valdžios ir piliečių subjektų – platesnis

ir reikšmingesnis valdomųjų santykių ratas, kurio ribose

vykdomoji valdžia atlieka didelės socialinės reikšmės veiklą

realizavimo piliečių konstitucinių teisių, laisvių ir

pareigų valstybės valdymo sferoje, vykdo jų teisėtų

interesų apsaugą;

b) tarp vykdomosios valdžios ir visuomeninių susivienijimų

subjektų;

c) tarp vykdomosios valdžios ir įvairaus tipo nevalstybinių

organizacijų subjektų;

d) tarp vykdomosios valdžios ir vietinės savivaldos sistemos

vykdomųjų institucijų subjektų;

e) tarp vykdomosios valdžios ir jai pavaldžių valstybinių

įmonių, įstaigų ir organizacijų subjektų;

f) tarp įvairaus lygio vykdomosios valdžios subjektų

(federalinių, regioninių, teritorinių ir pan.).

Kaip matyti iš pateiktos klasifikacijos, administracinė teisė

nereguliuoja santykių tarp piliečių, tarp visuomeninių susivienijimų ir jų

viduje, kadangi juose nėra specialaus subjekto – reguliuojamų

administracine teise santykių privalomo atributo, t.y. vieno ar kito

vykdomosios valdžios subjekto (vykdomasis organas).

Tokiu būdu, administracinės teisės dalyką sudaro iš esmės dvi valdymo

pobūdžio visuomeninių santykių grupės: santykiai, tiesiogiai susiję su

valstybės valdymo įgyvendinimu, t.y. vykdomosios valdžios realizavimu

(pagrindinė grupė), ir kiti santykiai, o būtent – vidaus organizaciniai,

atsirandantys kitų valstybinių institucijų veiklos procese (pagalbinė

grupė).

Valdymo santykiai didžiąja dalimi išreiškia praktinį valdymo

funkcijų įgyvendinimą tų elgesiu, kurie pagal savo statusą neturi

vykdomosios valdžios subjekto bruožų. Visų pirma turimi omenyje piliečiai,

įvairaus tipo visuomeninės organizacijos, valstybinės įmonės, įstaigos ir

organizacijos. Tai – išoriniai pagal santykį su valdančiąja institucija

(pareigūnu) administracinio-teisinio reguliavimo aspektai.

Egzistuoja valdymo santykiai ir vidiniais arba, tiksliau tariant,

vidaus-sistemos (vidaus -instituciniai). Jų turinys ir tikslinė paskirtis –

sąveika tarp esamų pavaldžių vykdomųjų institucijų, kas yra suprantama,

kadangi vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą sistemą. Šia prasme

valdomieji santykiai kyla dėl sistemos grandžių formavimo, jų struktūros

apibūdinimo, kiekvienos grandies darbo organizavimo, pareigų, teisių ir

atsakomybės tarp jų paskirstymo ir t.t. Jų reikalingumas yra akivaizdus

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2995 žodžiai iš 5975 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.