Administracinių teisinių santykių samprata
Teorinis administracinių-teisinių santykių problemos suvokimas
tradiciškai sukelia sunkumą, kadangi šis institutas yra susijęs su visais
(ne mažiau sudėtingais) administracinės teisės institutais.
Administracinės teisės teorijoje pateikiami tokie administracinių
teisintų santykių apibrėžimai:
Administracinėmis teisinėmis normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai.
(Nikitinas A.M., Lapinskas K., Petkevičius P., Manochin V.M., Aduškin J.S.,
Bagišaev Z.A., Ovsianko D.M.)
Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai,
susiformuojantys vykdomosios valdžios veiklos srityje. (Bachrach D.N.)
Administracinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai,
kurių šalys veikia kaip administracinės teisės normų nustatomų ir
garantuojamų abipusių pareigų ir teisių turėtojai. (Kozlov J.M.)
Administracinės teisės normų pagrindu susiklostantys valdymo santykiai,
kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas (Makareiko
N.V., Cerenkov E.A.).
Administracinių teisinių santykių sąvoka taip pat pateikiama ir teisės
aktuose, pavyzdžiui Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16
punkte aptariama, kad administraciniai-teisiniai santykiai – įstatymais ir
kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai,
atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus
administravimą.
Administracinių-teisinių santykių esmė turi nurodyti pagrindinius
tiek materialinių, tiek ir procesinių administracinių-teisinių santykių
normų, t.y. valdymo proceso ir administracinės-proceso veiklos, bruožus.
Principine pozicija yra tai, kad pilietis – tai vienas iš svarbiausių
administracinių-teisinių santykių dalyvių, svarbiausias administracinės
teisės subjektas, kuris turi suteikti piliečiui maksimalias teisines
galimybes valdymo institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų atveju siekiant
jo pažeistų teisių ir laisvių apsaugos.
Pagal 20-tųjų metų atstovų mokslininkų (Kobalevskij V., Kozlov J.М.
ir kt.) vieną iš koncepcijų, administraciniams-teisiniams santykiams
būdingi šie požymiai: 1) jie atsiranda valstybės valdymo procese; 2) kaip
privalomą subjektą turi valstybės valdymo instituciją (vykdomosios valdžios
instituciją); 3) yra valdžios-pavaldumo santykiais ir charakterizuojami
teisine šalių nelygybe.
Kita administracinių-teisinių santykių koncepcija taip pat susideda
iš kelių punktų: 1) kyla valstybės valdymo srityje; 2) gali atsirasti tarp
visų administracinės teisės subjektų esant bet kuriam jų suderinamumui; 3)
skirstomi pagal dalyvių teisių ir pareigų santykį į dvi dalis: valdžios-
pavaldumo santykiai ir lygiateisiškumo santykiai. Toks suskirstymas
nagrinėjant administracinius-teisinius santykius praktiškai išlikęs ir iki
šiol [1].
Tačiau nei vienoje iš šių koncepcijų nepaminėtas labai svarbus šių
santykių požymis – tai būtinas piliečių teisių ir interesų teisminės
gynybos garantijų nustatymas valdžios atžvilgiu. Jie tokios teisminės
gynybos garantijos nėra, tai vargu ar galima tokiu atveju kalbėti apie
civilizuotus administracinius-teisinius santykius, kuriems būdingas
„valdžios pavaldumas“, „suorganizuotumas“, privalomas valdymo institucijos,
kuri realizuoja valdančiąją reguliuojamąją kompetenciją ir pan., buvimas.
Šį trūkumą galima būtų apibūdinti kaip administracinių-teisinių santykių
teisinio rėžimo nebuvimą, kaip piliečių teisminės gynybos vykdomosios
valdžios atžvilgiu užtikrinimo rėžimo nebuvimą.
Administraciniai-teisiniai santykiai – tai administracinės teisės
normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, susidarantys valdymo
srityje. Administracinio-teisinio santykio požiūriu šalys dalyvauja kaip
abipusių teisių ir pareigų, numatytų administracinėmis-teisės normomis,
nešėjos.
Administraciniai-teisiniai santykiai turi struktūrą, kurią sudaro
teisinio santykio subjektai, objektai ir jo norminis turinys.
Administracinių-teisinių santykių subjektais yra dalyviai, t.y.
specialios valdžios kompetencijos dalyviai (valdžios institucijos,
pareigūnai) arba tie, kurie turi kitą administracinį-teisinį statusą
(piliečiai, visuomeniniai susivienijimai). Tradicine yra nuomonė dėl
administracinės teisės subjektų rūšių – individualių ir kolektyvinių
subjektų. Individualūs subjektai 0 tai piliečiai, užsieniečiai, piliečiai
be pilietybės, taip pat asmenys, nors ir turintys administracinį-teisinį
statusą, tačiau dalyvaujantys administraciniuose-teisiniuose santykiuose
kaip individai (pavyzdžiui, priverstinis persikėlėlis, pabėgėlis, karys,
studentas). Administracinių-teisinių santykių kolektyviniais subjektais
laikomos organizuotos, apmokytos žmonių grupės, kurios turi teisę dalyvauti
santykiuose su kitais subjektais kaip viešos-teisinės organizacijos vienis
(pavyzdžiui, susivienijimai,
organizacijos, kolektyvai, įmonės ir jų
padaliniai). Pagrindinis administracinių-teisinių santykių subjektų požymis
– teisinis arba procesinis administracinės –teisės statusas, t.y. teisės,
pareigos, apribojimai, draudimai, atsakomybė.
Administracinių-teisinių santykių objektu yra administracinės teisės
subjektų veiksmai (sprendimai), jų teigiamas arba neigiamas elgesys,
pasireiškęs, pavyzdžiui, pareigūnui priėmus atitinkamą teisinį valdymo aktą
arba kariui atlikus administracinį teisės pažeidimą.
Vienu iš svarbiausių administracinio-teisinio santykio turinio
elementų yra viešos teisės ir pareigos, kurių realizavimo subjektai
vadinami viešųjų-teisinių santykių dalyviais, kuriems skirta įgyvendinti
viešų pareigų įgalinimus.
Administracinių teisinių santykių ypatumai:
1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio
gyvenimo srityje – valdyme (santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąjį
ir vidinį administravimą), administravimo subjektams vykdant viešojo arba
vidaus administravimo funkcijas.
2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą- viešojo
administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:
1) valstybinio administravimo subjektas.
2) savivaldybių administravimo subjektas.
3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti
kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.
3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi
įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.
4. Administraciniai teisniai santykiai atsiranda paprastai vienos šalies
iniciatyva (kurią pareikšti gali bet kuris administracinės teisės
subjektas).
5. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio
šalis, turinti jai su-teiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir
gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu.
6. Administracinių teisnių santykių objektas yra valdomųjų šių santykių
pasireiškimo srityje, apimančioje visas administracinės – politinės, ūkio
ir socialinės – kultūrinės srities valdymo kryptis, valia, sąmonė ir jų
įtakojamas elgesys.
3. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami
administracine tvarka.
7. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus,
atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.
Administracinės teisės dalykas – tai visuomeniniai valdymo santykiai,
kurie atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia valstybės valdymo srityje viešojo
administravimo subjektams realizuojant vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams,
kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams
įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.
Administracinė teisė – teisės sistemos rūšis (teisės šaka), kurios
normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius viešojo valdymo
(administravimo) srityje. Administracinės teisės normos nustato valstybės
valdymo, savivaldybių institucijų bei kitų subjektų, vykdančių viešojo
valdymo funkcijas, organizavimo ir veiklos tvarką, jų kompetenciją, veiklos
formas ir metodus. Administracinė teisė taip pat reguliuoja santykius
saugojant Lietuvos visuomeninę ir valstybinę santvarką, nuosavybę,
socialines, ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves,
įmones, įstaigas ir organizacijų teises ir teisėtus interesus, valstybės ir
viešąją tvarką, užtikrinant teisėtumą, užkertant kelią teisės pažeidimams,
auklėjant piliečius, kad jie tiksliai laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų,
gerbtų kitų asmenų teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savo
pareigas, jaustų atsakomybę valstybei ir visuomenei. Administracinės teisės
subjektai yra valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, jų
tarnautojai, viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai,
valstybės ir savivaldybių įmonių ir įstaigų. Administracinė teisės
struktūrą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Administracinės teisės
bendrosios dalies normos nustato subjektų teisinę padėtį viešojo valdymo
srityje, jų veiklos formas ir metodus, valdymo aktų leidimo,
administracinio teisinio poveikio priemonių taikymo tvarką I reguliuoja
kitus valdymo santykius. Specialiosios dalies normos reguliuoja
visuomeninius santykius bei nustato jų ypatumus ūkinės, socialinės-
kultūrinės, administracinės-politinės valdymo veiklos srityse ir šakose[2].
Administraciniai ginčai – asmenų konfliktai su viešojo administravimo
subjektais (valstybės administravimo subjektais, savivaldybių
administravimo subjektais, kitais administravimo subjektais, kuriems
įstatymas suteikia viešojo administravimo įgaliojimus) arba konfliktai tarp
nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie
administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija,
taip pat ginčai valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo
įgaliojimus. Ginčai su
administracija, susiję su tarnautojo statuso
įgijimu, apsikeitimu ar praradimu ir draudiminio poveikio priemonių
taikymu, dar vadinami tarnybiniais ginčais. Administracinių ginčų bylos
sprendžiami administracine tvarka (kai ginčą sprendžia atitinkama valdymo
institucija), administracinių ginčų komisijos ir teismine tvarka[3].
Administracinė teisė, kaip teisinės sistemos atšaka, reguliuoja
ypatingą pagal reikšmę visuomeninių santykių grupę. Šių visuomeninių
santykių ypatumai apibūdinami tuo, kad:
a) jie kyla, vystosi ir baigiasi visų ekonominio ir socialinio-
kultūrinio gyvenimo sričių kompleksu valstybinio valdymo
(reguliavimo) sferoje, taip pat ir administracinio-politinio
kūrimo bendro valstybinio, nacionalinio ir teritorinio
šalies lygių.
b) apibrėžia Konstitucijoje nustatytoje reguliuojamoje sferoje
valstybinę žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių
pripažinimo, laikymosi ir apsaugos politiką, sąlygų,
užtikrinančių pilnavertį gyvenimą ir laisvą žmogaus
tobulėjimą, sukūrimą;
c) sudaro realią ir daugialypę pavaldinio sudėtį valstybinės
veiklos ypatingos rūšies dėl vykdomosios valdžios praktinio
realizavimo nurodytiems tikslams kaip vienos iš vieningos
valstybės valdžios atšakų (vykdomoji veikla);
d) išreiškia viešųjų-teisinių interesų prioritetus
reguliuojamoje sferoje ir jiems atitinkančius valstybines-
teisines poveikio visuomeniniams ryšiams priemones.
e) Tokio pobūdžio visuomeninius santykius priimta vadinti
valdančiaisiais. Jie ir sudaro administracinės teisės
dalyką.
Pats terminas „valdymas“ gali būti traktuojamas įvairiai. Tai yra
susiję su tuo, kad savo pačia plačiausiąja prasme valdymas pažodžiui
reiškia tikslingą tvarkomojo pobūdžio poveikį vienam ar kitam objektui ar
vadovybei arba šio objekto veiksmų vadovavimą, numatantį vienoje ar kitoje
sistemoje du privalomus elementus: subjektą (valdantysis elementas) ir
objektą (valdomasis elementas); valdymas pagrįstas žinomu objekto pavaldumu
subjektui. Panašios valdymo savybės pilnutinai pasireiškia socialinėje
sferoje, kur subjektų ir objektų vaidmenį atlieka žmonės ir jų įvairūs
susivienijimai. Čia valdantieji ryšiai realizuojami, tokiu būdu, per žmonių
santykius. Socialinio valdymo rūšimi yra valstybės valdymas, savo
pagrindine paskirtimi įtakojantis poveikį bendros žmonių veiklos dalyviams,
jų sąmoningam-valingam elgesiui, visuomeninių ryšių organizavimui.
Valdymas taip pat turi savo vietą ir įvairaus pobūdžio
nevalstybinėse formuotėse (pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų).
Atitinkamai, ir ten susidaro santykiai, pagal savo prigimtį esantys
valdomaisiais. Tačiau juose vyrauja esamo nevalstybinio susivienijimo narių
valia ir interesai, neatsispindintys juridinėse normose. Valdymas juose
susijęs su jų vidiniais reikalais, tarnauja nuosavų reikalų
savireguliavimui. Iš to išplaukia, kad ne kiekvienas visuomeninis santykis,
pagal formą esantis valdomuoju, automatiškai įtraukiamas kaip
administracinės teisės dalykas.
Tačiau nėra įmanoma bet kuriuos santykius su vykdomosios valdžios
atstovų dalyvavimu nedelsiant kvalifikuoti kaip valdomuosius ir tuo pačiu
juos įtraukti juos administracinės teisės dalyką. Pavyzdžiui, įsigyjant
turtą, viena ar kita vykdomoji institucija faktiškai sudaro turtinį sandorį
pagal civilinės teisės normas. Panašių sandorių sudarymas nesudaro
vykdomosios valdžios realizavimo veiksmų turinio. Be to, kai kurios
valstybės valdymo institucijų veiklos pusės gali būti reguliuojamos ne tik
administracinės, bet ir finansinės, darbo, žemės ir pan. teisės.
Svarbiausia tai, kas yra charakteringa būtent reguliaciniam
administracinės teisės vaidmeniui ir kame labiausiai pasireiškia jos
ypatumai – tai privalomas jos normų „išėjimas“ į valstybės valdymo
(vykdomosios valdžios) sistemos funkcionavimą sutinkamai su esamomis
ypatingomis, t.y. vykdomosiomis užduotimis. Būtent administracinė teisė yra
ta juridinė forma, kurios pagalba užtikrinama jos efektyvesnis
realizavimas. Užtvirtinant atitinkamas elgesio taisykles, kurių poreikis
nustatomas turint tikslus pasiekti didesnį valstybės ir asmenybės interesų
sutapimą vykdomosios valdžios realizavimo srityje, administracinė teisė
suteikia vykdomiesiems santykiams viešą-teisinį pobūdį ir visas teisinių
santykių savybes, sudaro sąlygas tiksliam pasireiškimui joje visų bruožų ir
ypatybių, būdingų valstybės-valdančiajai veiklai.
Taigi, remiantis išdėstytomis pozicijomis, galima išdėstyti tokias
išvadas:
1. Savo reguliacinį poveikį jis daro tik tiems visuomeniniams
santykiams
piliečiams, jų susivienijimams,
įvairaus viešojo ir privataus pobūdžio formavimo
nepriklausomai nuo nuosavybės formos, kuri atsiranda ne
pačios iš savęs ar įtakojant kitų teisės atšakų normoms,
bet tik toms, kurių atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su
valstybės-valdančiąja veika. Kitaip tariant, ją sudaro
valdantieji santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ar
besibaigiantys ryšium su praktine vykdomosios valdžios
realizavimo mechanizmo veikla.
2. Administracinė teisė tiesiogiai pasireiškia kaip
visuomeninių santykių reguliatorius ypatingoje valstybės
gyvenimo srityje. Minėta sritis tradiciškai yra vadinama
valstybės valdymo sfera (vykdomosios valdžios sfera). Šis
požiūris požymis yra dar viena sąlyga norint teisingai
suprasti administracinės teisės dalyką. Faktiškai paminėta
sfera yra susijusi su praktine ir kasdiene veikla dėl
piliečių teisių ir laisvių, organizuotų žmonių kolektyvų
teisėtų interesų užtikrinimo, dėl įstatymų leidybos
reikalavimų įjungimo į gyvenimą, nukreiptus į efektyvaus
valdymo arba ekonominių, socialinių-kultūrinių ir
administracinių-politinių procesų reguliavimo organizavimą.
Be abejo šioje sąvokoje įpainiota milijonai žmonių, šimtai
tūkstančių pačių įvairiausių valstybinių ir nevalstybinių
susivienijimų ir pan. Ir ne visi jie yra tiesiogiai susiję
su vykdomosios valdžios realizavimu. Čia tarpusavyje
sąveikauja vykdantieji ir valdomieji, valstybiniai organai,
įvairaus lygmens ir žinybingumo valstybinės ir nevalstybinė
struktūros. Be to, prie šios sferos priskirtina ir vietinės
savivaldos sistema.
Ribos nustatomos specialių subjektų buvimu, skirtų praktiniam
valstybės valdymo įgyvendinimui. Tai – vykdomieji organai i pareigūnai,
atstovaujantys jiems konkrečiuose santykiuose. Santykiai be jų buvimo
negali būti priskirtini prie administracinės teisės dalyko.
3. Administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius
santykius valstybinio reguliavimo sferoje, kurie kyla ne
tik ryšium su specialių subjektų valstybės-valdymo
(vykdomosios) veiklos užduočių ir funkcijų įgyvendinimu,
bet ir, kas labai svarbu, dėl praktinio šių funkcijų ir su
jomis susijusių įgaliojimų realizavimo. Be pastarųjų minėta
institucija (atsakingas asmuo) apskritai negali būti
nagrinėjamas kaip vykdomosios valdžios subjektas.
4. Administracinė teisė reguliuoja tokius visuomeninius
santykius, kurių ribose iš principo nėra juridinės jų
dalyvių lygybės. Tai paaiškinama tuo, kad juose būtinai
dalyvauja vykdomosios valdžios subjektas, galintis pagal
jam suteiktus juridinius įgaliojimus daryti pavaldžiais
kitus šių santykių dalyvius savo vienpusiu valios
išreiškimu.
5. Administracinė teisė dažnai savo reguliuojamąjį vaidmenį
išreiškia ir ten, kur veikia kitų teisės atšakų normos.
Atitinkamai, valdomaisiais iš esmės gali būti ir
visuomeniniai santykiai, sudarantys darbo, finansų,
aplinkos apsaugos, verslo ir net civilinės teisės dalyką,
kas, vis tiek jų neišskiria iš administracinio-teisinio
reguliavimo mechanizmo.
6. Administracinė teisė reguliuojamai įtakoja ir tokius pagal
savo esmę valdomuosius reiškinius, kurie yra betarpiškai
nesusiję su funkcine vykdomosios valdžios realizavimo
veikla. Praktiškai valdančiąją veiką galima aptikti
įstatymų leidybos, teismų ir prokuratūros priežiūros
srityje. Savo aparatą turi Prezidentas, Seimas,
Aukščiausiasis, Konstitucinis teismai, Generalinė
prokuratūra, šalies atstovaujamosios institucijos ir t.t.
Šių aparatų vaidmuo – reikalingų sąlygų suteikimas siekiant
efektyviai įgyvendinti įstatymų leidybą, teismingumą,
prokurorų priežiūrą ir pan. Iš to kylantys santykiai
tarnauja saviorganizavimo tikslams, yra vientipiniais su
įprastais valdymo santykiais, ir todėl taip pat yra
reguliuojami administraciniu-teisiniu pagrindu. Be to,
teismai dažnai realizuoja savo veikloje juridiškai-
pavaldžius
įgaliojimus, būdingus vykdomiesiems organams
(pareigūnams). Be abejo, jų tokio pobūdžio veiksmai
(pavyzdžiui, administracinių nuobaudų paskyrimas) ir iš to
kylantys santykiai „įtraukiami“ į administracinės teisės
dalyką.
7. Vietinės savivaldos sistemoje taip pat veikia vykdomosios
institucijos, sąveikaujančios su atitinkamais apylinkių,
apygardų ir t.t. vykdomosios valdžios subjektais. Jų ryšiai
grindžiami administracine teise, kaip kad ir jų valdančioji
veikla, nežiūrint į tai, kad vietinės savivaldos organus
neįeina į valstybės valdžios institucijų sistemą.
Išdėstytų pozicijų pagrindu administracinės teisės dalykas numato tą
prielaidą, kad jis pakankamai įvairiapusiškas, bet iš esmės apima
vientipinius visuomeninius santykius, valdančiuosius pagal savo prigimtį
arba pagal išraiškos formą, o būtent,:
a) santykius, kurių ribose tiesiogiai realizuojamos vykdomosios
valdžios užduotys, funkcijos ir įgaliojimai;
b) vidaus-organizacinius santykius, atsirandančius įstatymų leidybos
ir teisminės valdžios subjektų, taip pat ir prokuratūros
institucijų (iš esmės, žemiau esančių prokurorų paskyrimas)
veikimo procese;
c) santykiai, atsirandantys dalyvaujant vietinės savivaldos
subjektams.
Valstybės valdymo veiklos praktika ir atitinkamų administracinės
teisės normų analizė leidžia klasifikuoti valdymo santykius pagal eilę
kriterijų. Tokiu būdu, priklausomai nuo jų dalyvių ypatumų paprastai
išskiriamos tokios jų tipinės rūšys:
a) tarp vykdomosios valdžios ir piliečių subjektų – platesnis
ir reikšmingesnis valdomųjų santykių ratas, kurio ribose
vykdomoji valdžia atlieka didelės socialinės reikšmės veiklą
realizavimo piliečių konstitucinių teisių, laisvių ir
pareigų valstybės valdymo sferoje, vykdo jų teisėtų
interesų apsaugą;
b) tarp vykdomosios valdžios ir visuomeninių susivienijimų
subjektų;
c) tarp vykdomosios valdžios ir įvairaus tipo nevalstybinių
organizacijų subjektų;
d) tarp vykdomosios valdžios ir vietinės savivaldos sistemos
vykdomųjų institucijų subjektų;
e) tarp vykdomosios valdžios ir jai pavaldžių valstybinių
įmonių, įstaigų ir organizacijų subjektų;
f) tarp įvairaus lygio vykdomosios valdžios subjektų
(federalinių, regioninių, teritorinių ir pan.).
Kaip matyti iš pateiktos klasifikacijos, administracinė teisė
nereguliuoja santykių tarp piliečių, tarp visuomeninių susivienijimų ir jų
viduje, kadangi juose nėra specialaus subjekto – reguliuojamų
administracine teise santykių privalomo atributo, t.y. vieno ar kito
vykdomosios valdžios subjekto (vykdomasis organas).
Tokiu būdu, administracinės teisės dalyką sudaro iš esmės dvi valdymo
pobūdžio visuomeninių santykių grupės: santykiai, tiesiogiai susiję su
valstybės valdymo įgyvendinimu, t.y. vykdomosios valdžios realizavimu
(pagrindinė grupė), ir kiti santykiai, o būtent – vidaus organizaciniai,
atsirandantys kitų valstybinių institucijų veiklos procese (pagalbinė
grupė).
Valdymo santykiai didžiąja dalimi išreiškia praktinį valdymo
funkcijų įgyvendinimą tų elgesiu, kurie pagal savo statusą neturi
vykdomosios valdžios subjekto bruožų. Visų pirma turimi omenyje piliečiai,
įvairaus tipo visuomeninės organizacijos, valstybinės įmonės, įstaigos ir
organizacijos. Tai – išoriniai pagal santykį su valdančiąja institucija
(pareigūnu) administracinio-teisinio reguliavimo aspektai.
Egzistuoja valdymo santykiai ir vidiniais arba, tiksliau tariant,
vidaus-sistemos (vidaus -instituciniai). Jų turinys ir tikslinė paskirtis –
sąveika tarp esamų pavaldžių vykdomųjų institucijų, kas yra suprantama,
kadangi vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą sistemą. Šia prasme
valdomieji santykiai kyla dėl sistemos grandžių formavimo, jų struktūros
apibūdinimo, kiekvienos grandies darbo organizavimo, pareigų, teisių ir
atsakomybės tarp jų paskirstymo ir t.t. Jų reikalingumas yra akivaizdus