Antikinės valstybės teorijos
5 (100%) 1 vote

Antikinės valstybės teorijos

112131

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………………….2

1. ANTIKINĖS VALSTYBĖS…………………………………………………………………………………………..3

2. VALSTYBĖ PAGAL PLATONĄ IR ARISTOTELĮ………………………………………………………4

2.1. Santvarkos formos…………………………………………………………………………………………………6

2.2. Teisingumas ………………………………………………………………………………………………………….9

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………11

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………12ĮVADAS

Pažvelgus atgal į istorija, būtų galima prisiminti didžiuosius filosofus, kurie mokė kurti valstybę. Juk be praeities nėra ateities. Kaip medis be šaknų nesunokina vaisių, taip nė viena valstybė negali gyvuoti, nesiremdama savo praeitimi. o Europos šalys turi bendrą praeitį – senovės Graikiją. Kiekvienas mokslas turi savo pradininkus, kurie ir padeda pagrindus tolesnei to mokslo raidai. Filosofijos mokslas ne išimtis. Ji net laikoma visų mokslų “motina”. Ir ne veltui, juk didžių filosofų mintimis, pavyzdžiui Platono, Aristotelio, yra pagrįsta valstybės sampratos teorija. Todėl aktualu pasidomėti, ką filosofai Platonas ir Aristotelis kalbėjo apie antikinės valstybės kūrimą ir valstybės paskirtį.

Platonas gimė labai neramiu savo tėvynei laikotarpiu, t.y. kilus Peloponeso karui, kuris suskaldė, nualino Graikiją ir privedė prie politinės krizės. Politiniai įvykiai vertė Platoną domėtis politika, mėginti paaiškinti tų įvykių prasmę, ieškoti jų priežasčių. Platonas norėjo parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti jų valstybė. Todėl sukūrė idealios valstybės modelį.

Platono mokinį Aristotelį galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika visiškai palyginama su XX amžiaus pradžios politologijos vadoveliais. Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą – stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybė remėsi labai plačia faktiška medžiaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politika, kaip tai dare jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebejo savo laiku politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus.

Tikslas Apibūdinti antikinės valstybės teorijas pagal Platoną ir Aristotelį

Uždaviniai:

1. Susipažinti su antikinių valstybių atsiradimu.

2. Išanalizuoti ir palyginti Platono ir Aristotelio valstybes.

3. Įvardinti santvarkos formas Platono ir Aristotelio valstybėse.

Metodai. Vadovaujantis sisteminės analizės, loginiu, lyginamuoju bei istoriniu metodais įgyvendinsiu išsikeltą tikslą bei uždavinius.

1. ANTIKINĖS VALSTYBĖS

Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimiausiuose rytuose atsirado pirmosios vergovinės valstybės. Jų ideologija buvo pagrįsta religija. Žyniai kaupė pirmąsias mokslo žinias: patardavo kada keliauti, sėti, statyti. Artimųjų rytų upių slėniuose gyvenančios tautos įkūrė stiprias centralizuotas valstybes. Savo energiją nukreipė jos į kaimynų nukariavimus. Karas tapo svarbiu verslu. Kiek kitokią civilizaciją kūrė Viduramžių jūros pakrančių gyventojai, ypač finikiečiai, kurie dažnai tapdavo kaimynų grobiu, todėl nei graikai nei finikiečiai ilgai negalėjo sukurti galingų imperijų.

VII-VI a. pr. m.e. formavosi pirmosios graikų valstybės –miestai (poliai), kurios skyrėsi savo valdymo formomis. Kiekvienas polis kūrė valdymo organus iš kurių išsikristalizavo dvi politinės sistemos: aristokratinė ir demokratinė. Dalis graikų emigruodavo už savo šalies ribų ir ten statydavo savo sukurtus miestus- valstybes.

Antika – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystimasis nebuvo tolygus. Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais. Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas, skrudėjimas. Bene pagrindinė to nuopuolio priežastis buvo ta, kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir negalėjo toliau tobulėti vyraujant vergoviniams santykiams. Antra vertus, teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorinių teiginių. Pagaliau pirmaisiais mūsų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kultūrą. Nors pirmieji krikščionys apologetai atmetė antikos filosofiją, bet vėliau jie negalėjo be jos apsieiti. Vis dažniau ir dažniau buvo remiamasi Platonu, Aristoteliu. Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofinį palikimą. ( iš kompo)

2. VALSTYBĖ PAGAL PLATONĄ IR ARISTOTELĮ

Platonas
kūrė pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją: valdymo formos egzistuoja idėjų pasaulyje ir daiktiškajame pasaulyje, kurioje matyt, pats to nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį. Graikai buvo įpratę žiūrėti į žmogų pro valstybės prizmę. Geras žmogus ir geras pilietis jiems dažniausiai reiškė tą patį. Platonas analizuoja optimalią visuomenės ekonominę struktūrą, valdymo formas ir politiko profesiją. Idealioje valstybėje nėra vergų, o yra dvi nuosavybės formos: aukštieji ir žemesnieji luomai. Etnines problemas nagrinėja kartu su politinėmis t.y. dorovė lemia žmonių tarpusavio santykius. Jis pateikia idealios valstybės modelį, kurią sudaro trys luomai: filosofų valdovų, karių- valstybės saugotojų ir žemdirbių bei amatininkų. Pirmieji du neturi privatinės nuosavybės. Platonui atrodė, kad jei valstybės valdys išmintingi valdovai, tai visos problemos išspręstos bus. Žemdirbių bei amatininkų luomo žmonės gamina materialines vertybes, jomis laisvai disponuoja, palaiko ekonominius ryšius su užsienio valstybėmis. Visa tai daryti uždrausta filosofams ir kariams, nes jie tarnauja valstybei. Platono kritikai valstybės teoriją laiko totalitarinės valstybės modeliu: griežtas luominis žmonių susiskirstymas pagal įgimtus duomenis, valstybė neturi leisti elgtis taip, kaip jie nori, kolektyvo interesai svarbesni už individo, socialinio gyvenimo prasmę suvokia tik elitas- valstybės, t. y. gyventojų likimas yra jų rankose, valdovai negali turėti privataus gyvenimo ir nuosavybės. Platono idėją apie valstybiškai politinę visuomenės struktūrą rutuliojo Aristotelis, samprotavęs iš valdžios ir viešpatavimo pozicijų. Aristotelio teigimu, kiekviena valstybė yra tam tikra bendruomenės atmaina, o kiekvienas bendruomenės, kaip tam tikrų veiklos rūšių visumos, tikslas yra gėris. Vadinasi, visų rūšių bendruomenės (šeima, kaimas, valstybė) siekia vienokio ar kitokio gėrio. Daugiausia ir aukščiausio gėrio siekia tos bendruomenės, kurios yra pačios svarbiausios ir apima visas kitas bendruomenes. Taigi šitokia bendruomenė yra valstybė arba politinė bendruomenė.

Aristotelis nuo valstybės skiria šeimą ir kaimą, kaip kokybiškai skirtinga bendruomenes. Lyginant su šeima ir su kiekvienu individu, pirminė pagal prigimtį yra valstybė, nes, Aristotelio teigimu, visuma visada yra pirmiau už dalį. Taigi teleologiškai nagrinėjama valstybė yra aukščiau už jos piliečius. Kadangi politinis bendravimas yra aukščiausia bendravimo rūšis, valdymu pagrįsta „politikeia“ yra aukščiausia valstybinės santvarkos rūšis, o sąvoka „politike“ apima visas valdymo rūšis, taip pat ir neteisingas.

Aristotelis žmogų vadina „politiniu gyvūnu“. Tuo jis nori pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo būklę, sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. Pagal jį valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas –piliečių visuotinė gerovė..

Savo pažiūras į valstybės prigimtį Aristotelis priešpriešina alternatyviai sampratai, kuri primena šiuolaikinio liberalizmo teorijas. Valstybė pagal šią sampratą yra tam tik¬ra jos narių sąjungą, kurios tikslas – užkirsti kelią neteisin¬gumui ir palengvinti ekonominius mainus, o įstatymas čia tė¬ra tik „susitarimas“ ir „tarpusavio teisingumo laidas“. Aristotelio manymu, kiekvienas, kuriam rūpi gera valstybės tvarka, turi skirti daug dėmesio „pilietinei dorybei bei ydai“; „ta valstybe, kuri teisėtai vadinama šiuo vardu, o ne vien tik žodžiais, turi rūpintis dorybe“.

Aristotelio valstybės teorijoje išryškėja kai kurie saviti jo tyrimo metodo bei valstybės esmės sampratos bruožai. Kitaip nei Platonas, Aristotelis daug žinių pasisėmė iš lyginamųjų studijų. Jam priskiriama 158 valstybės santvarkų analizė, kurios išliko tik fragmentas „Atėniečių valstybė“ Mokytoją ir mokinį skiria realizavimo mastas, Platonas savo valstybę kuria idėjų pasaulyje, Aristotelis- galimybių pasaulyje. Kitaip negu Platonas, Aristotelis teigia, kad akstinas valstybei sukurti yra ne individo silpnumas, o jo natūralus polinkis bendruomenei. Aristotelio požiūriu, kalba taip pat nurodo tai, kad žmogus gyvena ne tik tam, kad pats išliktų, bet ir bendruomenei, kuri turi spręsti, kas yra naudinga, gera bei teisinga. Kaip ir Platonas, jis įsitikinęs, kad pagrindinis valstybės uždavinys- dorovinis piliečių tobulėjimas. Valstybė egzistuoja tam, kad piliečiai laimingai ir gerai gyventų. Tik valstybėje gali visiškai išsiskleisti individo dorybė

2.1. Santvarkos formos

Polį formuojantis principas yra jo santvarka: „Valstybė yra tam tikros santvarkos piliečių bendruomenė“. Tiek Platonas, tiek ir Aristotelis, santvarkos formas skirsto panašiai t.y. į tris „teisingas“ ir tris su jomis susijusias išsigimusias, teigdamas kaip ir jo mokytojas, kad viena forma virsta kita: monarchija ir tironija, aristokratija ir oligarchija, liaudies valdžia (politėja) ir demokratija. Gera laikoma bendram labui tarnaujanti valstybės forma, o išsigimusia – tokia, kuri paiso tik valdančiųjų interesų.
Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija – valstybę valdo aukštesnieji luomai. Trys visuomenės luomai turi išlikti nekintami, tėvų pareigas turi perimti vaikai. Tačiau jis numatė ir specialius patikrinimus, kurie leistų tinkamus žmones iš žemesniojo luomo perkelti į aukštesnįjį, o iš pastarojo pašalinti netinkamus. Platonas mokė, kad visi šios visuomenės luomai turi būti supažindinami su tobulos visuomenės mitu, kad visuomeninę padėtį visuomenės nariams, lemia jų pačių prigimtis arba dievo valia. Šio mito tikslas –sukurti tvirtą valstybę, valdomą išmintingų žmonių. Svarbiausia Platono mintis, kad valdyti privalo geriausieji. Blogas valdymas lemia blogą tvarką, anarchiją, tironiją ir visokias nesėkmes; geras valdymas sąlygoja visuomenės tvirtumą ir laimingą piliečių gyvenimą. Platono valstybėje visa valdžia priklausys sargybiniams – jie bus aukščiau už įstatymą, t.y. patys kurs įstatymus. Platono požiūriu, egzistuoja keturi blogų valstybių tipai: timokratija, oligarchija, demokratija ir tironija. Iš visų blogųjų santvarkų geriausia timokratija, kuriai esant viešpatauja garbėtroškos. Liaudis gerbia vadovus, kariai neturi materialinių rūpesčių. Tačiau ji, atsiradus troškimui turėti, išsigimsta į oligarchiją – valdžią į savo rankas paima turtuolių mažuma, pastarąją pakeičia demokratija, o ši savo ruožtu išsigimsta į tironiją. Tironija- labiausiai atstumiantis valdymo tipas. Tironai nesilaiko jokių padorumo normų. Jų veiklos motyvas tik turto ir valdžios godulys. Ši santvarka iš esmės priešiška protui, tuo tarpu normalus valstybių funkcionavimas turi būti pagrįstas protu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1703 žodžiai iš 3350 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.