Antimonopolinė valstybės politika
5 (100%) 1 vote

Antimonopolinė valstybės politika

ĮVADAS 3

1. Monopolijos formavimosi ypatybės 4

2. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis 5

3. Monopolijos valstybiniai reguliavimo būdai 7

3.1 Licencijos ir jų išdavimo tvarka 8

3.2 Privalomi mokėjimai – mokesčiai 8

3.3 Kainų reguliavimas 10

3.4 Naturaliųjų monopolijų reguliavimas 12

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma

vartotojų yra ramūs, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė

gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių veiklą.

Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.

Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti, monopolininkai gali

reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes ir

pan.. Tokiu atveju kentėtų vartotojai.

Mano darbo tikslas yra paanalizuoti valstybės antimonopolinę politiką,

kuri užkerta kelią monopolisto saviveiklai.

1. MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI ĮPATYBĖS

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė

tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra

vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.’’monos’’ –

‘’vienintelis’’, ‘’poleo’’ – ‘’parduoti’’). Realiame gyvenime yra labai

mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros

energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams,

turi pakaitalų ir vienas iš jų – anglis. Taigi galima teigti, kad grynosios

monopolijos yra labai retas reiškinys – abstrakcija.

Išskiriamos keturios pagrindinės įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo

joje kliūtis.

Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama

firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms

firmoms (licencijos, subsidijos). Daugeliu atvejų vyriausybė pati

atstovauja monopolijoms (pašto paslaugos, alkoholinių gėrimų

pardavimas, valstybinių loterijų organizavimas).

1. Patentai ir autorinė teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams

ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teiss. Patentai

gali būti išduodami ir gamybos technologojoms. Patentai garantuoja

išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą

laikotarpį. Kao baigiasi patento vaikimo laikas, įėjimo į šaka

kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma įsibrauna į rinką, pažeisdama

kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teisms.

2. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti,

jeigu ji turi ar valdo viss žaliavas, reikalingas produkto gamybai

(‘’Aluminum Company of America’’ ALCOA iki II pasaulinio karo

kontroliavo visus boksitų šaltinius). Firmos, kurios turi

technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos

firmos negali pagaminti tokio pat produkto (Coca-Cola).

3. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų

pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką,

gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti,

jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms

įtvirtinti monopolinę galią, bei tapti klūtimi kitoms firmoms,

norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo

rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus

‘’nepasiekiamos’’ kitoms firmoms.

Monopolijomis nedera vadinti įmonių, kurios yra dominuojančios ir

sėkmingai dirbančios savo srities įmonės užsitarnavusios lyderio poziciją

tik savo geru darbu. Jos turi akivaizdžių konkurentų arba konkurentai

tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Kita

rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolonis

statusas yra teisiškai įtvirtintas arba tokios monopolijos proteguojamos

vadžios (‘’Lietuvos Telekomas’’). Detaliau paanalizavę monopolizuotas

sritis, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip

bandoma teigti, kad natūralumas yra tik dirbtinis valdžios įsikišimo

padarinys.

Negalima pamiršti to, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų

absoliutus monopolistas,

nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis

egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra

jos būtina sąlyga. Kita ‘’įteisinta’’ monopolija užkerta kelią konkuruoti

ir tai yra netoleruotina, ir nepateisinama.

Lietuvoje yra nemažai sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Tai

elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio

pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenka

priskirti ir dar labiau
monopolizuotas, tačiau daugelio pamirštamas sritis:

sveikatos apsauga bei švietimas.

2. KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS

Monopolininkas, esant tam tikroms sąlygoms, gali pasinaudoti savo

padėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną, nustatydamas kainas skirtingiems

pirkėjams.

Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau

nei viena kaina.

Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia

sąlygų:

1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią,

t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas.

2. Pardavėjas turi gebėti suskirdtyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos

galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi

skirtingu paklausos elastingumu.

3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslagos. Jeigu tie, kas perka

prekią žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina. Tai akštos

kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų

diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių

perpardavinėtojas, o ne monopolija.

Kainų diskriminacija užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kurios taiko

aukštesnius tarifus organizacijoms ir žemesnius – individualiems

vartotojams.

Ekonomistai nagrinėja trjopą kainų diskriminaciją:

Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda

prekę skirtingam varototojui skirtinga kaina.

Pirkėjų skirstymo kriterijus yra jų pajamų dydžio skirtumai.

Didžiausia kaina nustatoma pirkėjams, kurie turi didžiausias pajamas.

Kitiems pirkėjams kaina palaipsniui mažinama tol, kol ji susilygimsa su

monopolisto ribiniais kaštais. Jei nustatomos skirtingos kainos kiekvienam

vartotojui, tai tokia diskriminacija kainomis vadinama – tobula

diskriminacija.

Pvz.: Neurochirurgas galintis atlikti svarbias galvos smegenų operacijas.

Kiekvienas ligonis, kreipsis į jį. Chirurgas yra monopolininkas ir siekia

už savo paslaugas maksimalaus pelno.

P

A

P1=60

P2=50 B

E MC = AC

P3=40 Em

MR D(=MR,kai vykdoma tobula

kainų

(be kainų diskriminacijos) diskriminacija)

0 Qm=20 QD=40 Q(operacijų skaičius per

metus)

1 Grafikas. Tobuloji kainų diskriminacija

Vartotojas gali nusipirkti tik vieną operaciją per savo gyvenimą.

Tarkime, kad operacijos vidutiniai ir ribiniai kaštai yra lygūs ir sudaro

40 tūkst. dol. Jeigu kainų diskriminacijos nebūtų,tai monopolinė kaina

siektų 50 tūks.dol. ir būtų atliekama 20 operacijų per metus. Ekonominį

pelną, esant šiai sąlygai, rodo stačiakampio plotas Pm BemPL plotas.

Taikant kainų diskriminaciją, chirurgas paparašo kiekvieno pacieto

užpildyti anketą, kurioje atsiskleudžia informacija apie pacientą ir

fifnansines jo galimybes. Iš šios informacijos chirurgas sužino, kad:

➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti ribinius operacijos kaštus t.y.

40 tūks.dol. Tokių pacientų daugiau nei 20. Chirurgas galės

gauti papildomą pelną, jei paskirs kiekvienam pretendentui

maksimalią kainą, kurią jis galės sumokėti. Tokiu atveju,

chirurgas gauna papildomą pelną, kurį parodo trikampio plotas

BemE plotas.

➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti daugiau nei 50 tūks.dol, tuomet

chirurgas gauna papildomą pelną, kurį rodo trikampio ABPm

plotas.

Esant idealiai kainų diskriminacjai, monopolininkas pasiima visą

vartotojo perteklinę naudą, t.y. skirtumą tarp to pinigų kiekio kurį

vartotojas pasiruošęs sumokėi už prekę, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikro

už ją sumoka. Nė vienas vartotojas negauna vartotojo naudos, kadangi

monopolininkas paskiria kiekvienam vartotojui maksimalią kainą, kurią jis

gali sumokėti. Vartotojo nauda pereina monopolininkui, kaip pelnas.

Bendrasis monopolinis pelnas yra plotas PLAE, t.y.vartotojo nauda, kurią

jis būtų turėjęs esant tobulajai konkurencijai.

Antroji kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda skirtingą

produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kuris

perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Skiriasi vieneo kainos, t.y.

priklauso nuo to, kiek vienetų perkama. Tai labiausisi tinka visuomeninėms

prekėms, tarkim elektros energija parduodama skirtinga kaina. Produkcijos

kiekiai Q1, Q2, Q3, kurie parduodami atitinkamomis kainomis P1, P2, P3.

Mažėjant vieneto kianai nuo P iki P3, kiekio nuolaida didina gamintotjo

pelną plotu EHBF. Antrojo laipsnio diskriminacija yra panaši į pirmo

laipsnio kainų diskriminaciją tuo, kad norima ‘’ištraukti’’ vartotojo naudą

iš pirkėjo. Tačiau ji skiriasi esminiais momentais:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1279 žodžiai iš 4248 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.