ĮVADAS 3
1. Monopolijos formavimosi ypatybės 4
2. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis 5
3. Monopolijos valstybiniai reguliavimo būdai 7
3.1 Licencijos ir jų išdavimo tvarka 8
3.2 Privalomi mokėjimai – mokesčiai 8
3.3 Kainų reguliavimas 10
3.4 Naturaliųjų monopolijų reguliavimas 12
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16
ĮVADAS
Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma
vartotojų yra ramūs, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė
gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių veiklą.
Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.
Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti, monopolininkai gali
reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes ir
pan.. Tokiu atveju kentėtų vartotojai.
Mano darbo tikslas yra paanalizuoti valstybės antimonopolinę politiką,
kuri užkerta kelią monopolisto saviveiklai.
1. MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI ĮPATYBĖS
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė
tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra
vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.’’monos’’ –
‘’vienintelis’’, ‘’poleo’’ – ‘’parduoti’’). Realiame gyvenime yra labai
mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros
energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams,
turi pakaitalų ir vienas iš jų – anglis. Taigi galima teigti, kad grynosios
monopolijos yra labai retas reiškinys – abstrakcija.
Išskiriamos keturios pagrindinės įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo
joje kliūtis.
Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama
firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms
firmoms (licencijos, subsidijos). Daugeliu atvejų vyriausybė pati
atstovauja monopolijoms (pašto paslaugos, alkoholinių gėrimų
pardavimas, valstybinių loterijų organizavimas).
1. Patentai ir autorinė teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams
ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teiss. Patentai
gali būti išduodami ir gamybos technologojoms. Patentai garantuoja
išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą
laikotarpį. Kao baigiasi patento vaikimo laikas, įėjimo į šaka
kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma įsibrauna į rinką, pažeisdama
kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teisms.
2. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti,
jeigu ji turi ar valdo viss žaliavas, reikalingas produkto gamybai
(‘’Aluminum Company of America’’ ALCOA iki II pasaulinio karo
kontroliavo visus boksitų šaltinius). Firmos, kurios turi
technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos
firmos negali pagaminti tokio pat produkto (Coca-Cola).
3. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų
pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką,
gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti,
jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms
įtvirtinti monopolinę galią, bei tapti klūtimi kitoms firmoms,
norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo
rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus
‘’nepasiekiamos’’ kitoms firmoms.
Monopolijomis nedera vadinti įmonių, kurios yra dominuojančios ir
sėkmingai dirbančios savo srities įmonės užsitarnavusios lyderio poziciją
tik savo geru darbu. Jos turi akivaizdžių konkurentų arba konkurentai
tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Kita
rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolonis
statusas yra teisiškai įtvirtintas arba tokios monopolijos proteguojamos
vadžios (‘’Lietuvos Telekomas’’). Detaliau paanalizavę monopolizuotas
sritis, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip
bandoma teigti, kad natūralumas yra tik dirbtinis valdžios įsikišimo
padarinys.
Negalima pamiršti to, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų
absoliutus monopolistas,
nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis
egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra
jos būtina sąlyga. Kita ‘’įteisinta’’ monopolija užkerta kelią konkuruoti
ir tai yra netoleruotina, ir nepateisinama.
Lietuvoje yra nemažai sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Tai
elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio
pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenka
priskirti ir dar labiau
monopolizuotas, tačiau daugelio pamirštamas sritis:
sveikatos apsauga bei švietimas.
2. KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS
Monopolininkas, esant tam tikroms sąlygoms, gali pasinaudoti savo
padėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną, nustatydamas kainas skirtingiems
pirkėjams.
Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau
nei viena kaina.
Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia
sąlygų:
1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią,
t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas.
2. Pardavėjas turi gebėti suskirdtyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos
galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi
skirtingu paklausos elastingumu.
3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslagos. Jeigu tie, kas perka
prekią žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina. Tai akštos
kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų
diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių
perpardavinėtojas, o ne monopolija.
Kainų diskriminacija užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kurios taiko
aukštesnius tarifus organizacijoms ir žemesnius – individualiems
vartotojams.
Ekonomistai nagrinėja trjopą kainų diskriminaciją:
Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda
prekę skirtingam varototojui skirtinga kaina.
Pirkėjų skirstymo kriterijus yra jų pajamų dydžio skirtumai.
Didžiausia kaina nustatoma pirkėjams, kurie turi didžiausias pajamas.
Kitiems pirkėjams kaina palaipsniui mažinama tol, kol ji susilygimsa su
monopolisto ribiniais kaštais. Jei nustatomos skirtingos kainos kiekvienam
vartotojui, tai tokia diskriminacija kainomis vadinama – tobula
diskriminacija.
Pvz.: Neurochirurgas galintis atlikti svarbias galvos smegenų operacijas.
Kiekvienas ligonis, kreipsis į jį. Chirurgas yra monopolininkas ir siekia
už savo paslaugas maksimalaus pelno.
P
A
P1=60
P2=50 B
E MC = AC
P3=40 Em
MR D(=MR,kai vykdoma tobula
kainų
(be kainų diskriminacijos) diskriminacija)
0 Qm=20 QD=40 Q(operacijų skaičius per
metus)
1 Grafikas. Tobuloji kainų diskriminacija
Vartotojas gali nusipirkti tik vieną operaciją per savo gyvenimą.
Tarkime, kad operacijos vidutiniai ir ribiniai kaštai yra lygūs ir sudaro
40 tūkst. dol. Jeigu kainų diskriminacijos nebūtų,tai monopolinė kaina
siektų 50 tūks.dol. ir būtų atliekama 20 operacijų per metus. Ekonominį
pelną, esant šiai sąlygai, rodo stačiakampio plotas Pm BemPL plotas.
Taikant kainų diskriminaciją, chirurgas paparašo kiekvieno pacieto
užpildyti anketą, kurioje atsiskleudžia informacija apie pacientą ir
fifnansines jo galimybes. Iš šios informacijos chirurgas sužino, kad:
➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti ribinius operacijos kaštus t.y.
40 tūks.dol. Tokių pacientų daugiau nei 20. Chirurgas galės
gauti papildomą pelną, jei paskirs kiekvienam pretendentui
maksimalią kainą, kurią jis galės sumokėti. Tokiu atveju,
chirurgas gauna papildomą pelną, kurį parodo trikampio plotas
BemE plotas.
➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti daugiau nei 50 tūks.dol, tuomet
chirurgas gauna papildomą pelną, kurį rodo trikampio ABPm
plotas.
Esant idealiai kainų diskriminacjai, monopolininkas pasiima visą
vartotojo perteklinę naudą, t.y. skirtumą tarp to pinigų kiekio kurį
vartotojas pasiruošęs sumokėi už prekę, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikro
už ją sumoka. Nė vienas vartotojas negauna vartotojo naudos, kadangi
monopolininkas paskiria kiekvienam vartotojui maksimalią kainą, kurią jis
gali sumokėti. Vartotojo nauda pereina monopolininkui, kaip pelnas.
Bendrasis monopolinis pelnas yra plotas PLAE, t.y.vartotojo nauda, kurią
jis būtų turėjęs esant tobulajai konkurencijai.
Antroji kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda skirtingą
produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kuris
perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Skiriasi vieneo kainos, t.y.
priklauso nuo to, kiek vienetų perkama. Tai labiausisi tinka visuomeninėms
prekėms, tarkim elektros energija parduodama skirtinga kaina. Produkcijos
kiekiai Q1, Q2, Q3, kurie parduodami atitinkamomis kainomis P1, P2, P3.
Mažėjant vieneto kianai nuo P iki P3, kiekio nuolaida didina gamintotjo
pelną plotu EHBF. Antrojo laipsnio diskriminacija yra panaši į pirmo
laipsnio kainų diskriminaciją tuo, kad norima ‘’ištraukti’’ vartotojo naudą
iš pirkėjo. Tačiau ji skiriasi esminiais momentais: