AR TURTINGA ŽMOGAUS KALBA RODO TURTINGĄ VIDINĮ PASAULĮ?
Kalba – kiekvienos tautos svarbiausias turtas, jos kultūros savitumo atspindys. Visos kalbos yra gerbtinos, tačiau valstybinė kalba turi daugiau galimybių būti vartojama ir ji turi būti puoselėjama bei perduodama iš kartos į kartą. Bet verta pagalvoti, ar tikrai turtinga asmens kalba gali padaryti turtingą žmogaus vidinį pasaulį.
Mano nuomone – taip. Gimtosios kalbos mokymąsis lavina asmens moralinę, dvasinę ir religinę brandą. Svarbu perimti gimtosios kalbos vartojimo patirtį, paveldėti kalba išreikštą kultūrinį palikimą, įsisąmoninti gimtosios kalbos svarbą, ryšį su esminiais tautos ir individo egzistencijos klausimais. Mokydamiesi, mes išmokstame painti kalbos ir literatūros istorijos faktus bei reiškinius, literatūros mokslo sritis, kalbos ir meno filosofijos kryptis. Gebame žodžiu ir raštu laisvai ir taisyklingai reikšti mintis, interpretuoti kūrinius, kurti įvairių stilių tekstus. Galų gale, mokymąsis ir siekimas skatina mus išmokti susivokti savyje, kritiškai ir atsakingai vertinti save ir aplinkinį pasaulį, susikurti vertybių orientyrus, išugdyti poreikį rūpintis savo kalba ir literatūra bei siekti stilistinio raštingumo. Man atrodo, kad valstybė turėtų didelį dėmesį kreipti į mokyklose dėstomą lietuvių kalbą ir traktuoti ją ne tik kaip svarbiausią mokomąjį dalyką, bet ir kaip visų dalykų mokymo pagrindą.
Svarbi kalbos gyvavimo ir turtingumo priežastis yra tautiškumas ir tautos istorija. Aukštos kultūros tautos rūpinosi išrasti raštą, kad kartų kartoms paliktų savo dvasią ir tai, kas sukurta svarbiausia. Nors laikas sunaikina ištisas tautas ir kultūras – kalba išlieka. Sustingusi rašto paminkluose, ji tampa pagrindiniu tautos gyvybingumo jėga., be kurios neapseina nė viena mokslo, meno ar kultūros sritis. Todėl kiekvienas kiek nors išsilavines žmogus turėtų būti dėkingas mūsų protėviams, išsaugojusiems indoeuropiečių kalbų grupei priklausančią lietuvių kalbą.