Baudžiamoji teisė 2
5 (100%) 1 vote

Baudžiamoji teisė 2

1121314151617181

T.10.9. Veikos charakteristika užsienio šalių baudžiamojoje teisėje(?)

T11. SUBJEKTYVŪS NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI

T11.1. Subjektyvaus esmė nusikaltimo sudėtyje

Subjektyvūs nusikaltimo požymiai liečia nusikaltimo vidinę pusę. Tai yra požymiai, apibūdinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Nusikaltimo sudėties požymiai, tame tarpe ir subjektyvieji, aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje.

T11.2. Subjektyvių požymių aiškinimas ir klasifikavimas

Subjektyvieji požymiai apima požymius,kurie apibūdina subjektą ir subjektyviąją pusę.

Subjektą apibūdina šie požymiai: amžius ir pakaltinamumas. Be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. (šių požymių apibūdinimą žr. 12 temoje).

Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes susiduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Šių procesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prie jų priskirtinos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį (veikos padarymo priemonės, įrankiai, būdai), veikimo pobūdį (veiksmų vienkartiškumas ar daugkartiškumas, intensyvumas, apimtis), kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo (priemonių ar įrankių suradimas arba slėpimas, grasinimai), konkrečią nusikaltimo padarymo situaciją, kaltininko asmenybę. Šių aplinkybių visuma leidžia tiksliai parodyti subjektyviąją padaryto nusikaltimo pusę.

Nusikaltimo subjektyviąją pusę, kuri parodo asmens psichinį santykį su daroma veika, apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas.

Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis.

(platesnį kaltės apibūdinimą žr. 13 temoje)

Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.

Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.

Tarp motyvo ir tikslo yra egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.

Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:

1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);

2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);

3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).

Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.

Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių. Nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, ir neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo nėra. Suprantama, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingas pasekmes, o ne nusikaltimo motyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir kt.). Tikslo pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvinius.

Pagrindiniai: pakaltinamumas, amžius, kaltė.

Fakultatyviniai: motyvas ir tikslas.

Šis skirstymas reikšmingas tik teorijai. Realiai visi požymiai yra privalomi.

T11.3. Subjektyvių požymių nustatymo reikšmė baudžiamojoje atsakomybėje.

Nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik tokį fizinį asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus. Šiuos požymius būtina nustatyti neatsižvelgiant į tai, kokioje stadijoje nusikaltimas užbaigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaigto nusikaltimo sudėčiai. Nusikaltimo subjekto požymiai labai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens individualias savybes, tačiau tai leidžia įgyvendinti LR K 29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Antra vertus, asmens individ. savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį, taikant bausmės vykdymo atidėjimą ar atleidžiant nuo bausmės ir pan., tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis.

Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.

Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti trejopa:

1. Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., valstybės išdavimas (62 str.) , diversija (66 str.) ir pan. Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą.

2. Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas
nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą, pvz., kaip paprastą nužudymą.

3. Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, leidžia nustatyti tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant bausmę..

Motyvas ir tikslas gali būti atsakomybę lengvinančia arba sunkinančia aplinkybe, į motyvus teismas privalo atsižvelgti pripažindamas asmenį itin pavojingu recidyvistu.

Subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių visuma.

Ją sudaro 3 požymiai: kaltė, motyvas, tikslas

(Paskaitų konspektas)

T.12 Nusikaltimo subjektas

BT teorijoje yra skirtingi požiūriai:

1.subjektas yra priskiriamas prie objektyvių požymių – jis egzistuoja objektyviai, jo amžius objektyvus ir pakaltinamumas objektyvus.

2 tradicinis nusikaltimo skaidymas į 4 elementus.

LR BT nusikaltimo subjektu gali būti tik fizinis asmuo.

Jam keliami 2 reikalavimai:

1. amžius

2. pakaltinamumas

Amžius. LR BK 11 str. 2 amžiaus ribos – 16 m. ; 14 m.

Teorijoje baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus iškyla jei asmuo padaro nusikaltimą jau turėdamas 16 metų. siekiant išvengti interpretacijų – taisyklė elementari – asmuo tampa atsakomingu kitą dieną po gimimo dienos.

Amžius nustatomas remiantis gimimo liudijimu, pasu, o jei tokių neturi – medicinos ekspertize (medikai teigia, kad gali nustatyti metus ir t.t. atvejais ior mėnesį) – tokiais atvejais taikomos tokios taisyklės – jei medikai duoda tarpą – visada taikoma paskutinioji, palankiausia kaltininkui data (paskutiniai metai, paskutinis mėnuo, paskutinė diena).

14-16 m. BK 11 str. įvardina nedidelį sąrašą nusikaltimų, kuomet baudžiamoji atsakomybė kyla sulaukus 14, bet dar nesulaukus 16. tradiciškai tai pavojingiausi nusikaltimai. Nors, jei lyginsime su 8ą, tai:

1.11 strp. sąrašas trumpesnis (t.y. nepilnamečių atsakomybė siauresnė)

2.11 str. yra tokių nusikaltimų, kurie nėra įtraukti į 8ą sąrašą, t.y. tie nusikaltimai nėra pripažįstami sunkiais.

Todėl reikia manyti, kad įtraukimo į sąrašą kriterijai čia yra apspręsti psichologinių momentų – asmens sugebėjimo suvokti savo elgesį: 11 strp. formaliai konstatuoja – 14 metų tas veikas iš 11 str, sąrašo taip suvokia.

Apatinė amžiaus riba kelia diskusijas (tačiau taisyklė – asmens gebėjimas suvokti savo elgesį) Tačiau riba gali būti susieta ir su religija, istorija, net geografija (musulmoniškose valstybėse – religinis momentas – pakaltinamas, sulaukęs 7 –10 m).

Aspektai, susiję su amžiumi:

1.16 m. riba – baudžiamojoje atsakomybėje už nusikaltimus (teorinis aspektas). Tačiau realiai BK amžiaus ribų daug – pvz. skyriuje apie nusikaltimus krašto apsaugai – nusikaltimą čia gali padaryti karys, t.y. 19 m. amžius, pvz. teisėjo padarytas nusikaltimas – 25 m. ir pan.

2.išplaukia iš BK specialiosios dalies straipsnių konstrukcijų (numatančių t.t. įstatymų taikymą) – pvz. nusikalstamo susivienijimo organizavimas – 16 m., bet jei asmuo, kuris yra 14 –16 dalyvauja lygtai negali būti patrauktas, tačiau realiai – reikia žiūrėti – ką toks susivienijimas padarė – jei yra bent vienas nusikaltimas iš 11 strp. 2 dalies – nepilnametis bus patrauktas atsakomybėn už to nusikaltimo padarymą. Banditizmas – baudžiamoji atsakomybė nuo 16 metų, tačiau jei 14 –16 dalyvauja – jis bus patrauktas atsakomybėn ar už vagystę ar už plėšimą (pagal 11 strp.)

Pakaltinamumas. Tai asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. abi pusės būtinos vienu metu, jei bent 1 nėra – kalba apie nepakaltinamumą arba apie ribotą pakaltinamumą.

LR BK niekur nepateikiama pakaltinamumo samprata (t.t. prasme tai keista, teorinė bėda). Įstatymas pasako – kas nėra pakaltinamumas, t.y. pakaltinamumo samprata išplaukia iš nepakaltinamumo sampratos. BK – negali būtitraukiamas baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris padarė pavojingą veiką bet buvo nepakaltinamoje būsenoje – asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitos patologinės būsenos.

Nepakaltinamumo būsena skaidoma pagal 2 kriterijus:

1. teisinį kriterijų:

intelektualusis kriterijus – nesugebėjimas suvokti veiksmų esmės

valinis kriterijus – nesugebėjimas valdyti tokių veiksmų

2. medicininį kriterijų:

1.chroniška psichinė liga

2.laikinas psichinės veiklos sutrikimas

3.silpnaprotystė

4. kita patologinė būsena

Š. m. medicinos reikalus reglamentuojantis įstatymas 1-4 laiko psichikos sutrikimais.

Tam, kad asmuo būtų pripažintas nepakaltinamu – turi būti bent 1 rūšis iš medicininio kriterijaus ir bent 1 rūšis iš teisinio kriterijaus.

Pirmiausia nustatomas medicininis kriterijus (medikai). medikai nenustato – ar asmuo pakaltinamas, ar ne. jie tik konstatuoja – asmuo serga psichine liga arba ne. Juridinį ir visą nepakaltinamumo klausimą sprendžia teisininkai – esant medicininiam kriterijui.

Faktas, kad asmuo serga psichine liga 100 % nereiškia, kad asmuo yra
(pvz. šizofrenija – tik apie 50 %galutinai pripažįstami nepakaltinamais ir pan.)

Pakaltinamumas nėra tokia pat būsena kaip neveiksnumas civilinėje teisėje (CT). BT nepakaltinamumas yra nustatomas atgal – ar veikos padarymo metu asmuo buvo pakaltinamas ar ne ir yra siejamas tik su konkrečiom veikom, kuriomis asmuo kaltinamas. Todėl, jei dėl vienos veikos asmuo buvo pripažintas nepakaltinamu – ateityje dėl tos pačios veikos gali būti pripažįstamas pakaltinamu.

Asmuo, kuris yra pripažintas nepakaltinamu negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, bet teismas gali jam paskirti privalomojo pobūdžio medicinines priemones:

– atiduoti artimųjų giminaičių priežiūrai,

– jei veika pavojinga – gali būti ir atiduodamas į psichiatrinę ligoninę ar bendro ar sustiprinto stebėjimo.

Tuomet teismas privalo kas 6 mėn priimti sprendimą dėl tolimesnio tokių priemonių taikymo.

Analogiškos pasekmės ir kai asmuo padaro nusikaltimą būdamas pakaltinamas, o iki nuosprendžio tampa nepakaltinamas – tokiu atveju – tik medicininio poveikio priemonės taikomos. Išimtis – tokiems asmenims vėliau pasveikus ir nėra baudžiamosios atsakomybės senatis suėjusi – jie gali būti baustini už tą veiką, kurią padarė. Tai esminis skirtumas nuo nepakaltinamumo darant veiką.

Ribotas pakaltinamumas (institutas) – iš esmės sampratos prasme artimas nepakaltinamumui. Tik jį apibrėžiantį teisinį kriterijų sudaro siauresnis aspektas – asmuo tik iš dalies sugeba suvokti savo veiksmų esmę arba tik iš dalies juos valdyti, o medicininis pagrindas – didesnis (platesnis) – apima ir psichologines žmonių problemas – psichikos nukrypimus (tai ne psichikos ligonis, bet ir ne sveikas žmogus)

Riboto pakaltinamumo teisinė reikšmė dvejopa:

1.baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė

2.bausmę švelninanti aplinkybė

K.k. valstybių įstatymuose – ir abi šios teisinės pasekmės.

LR BK nėra tiesiogiai suformuluoto riboto pakaltinamumo instituto. tačiau specialiojoje dalyje yra 2 straipsniai, kuriuose yra ribotas pakaltinamumas numatytas – nužudymas didžiai susijaudinus ir tyčinis sunkus kūno sužalojimas didžiai susijaudinus. Didžiai susijaudinus – riboto pakaltinamumo išraiška).

Kaip institutas ribotas pakaltinamumas turi argumentų ir už, ir prieš:

Už: 1.leidžia adekvačiai reaguoti į gyvenimo aktualijas, nes ribos tarp psichiškai ir psichologiškai nesveiko griežtos nėra; 2.šis institutas atskirų straipsnių prasme jau yra ir bendros normos įvedimas praktine prasme problemų sukelti neturėtų.

Prieš: 1. tokiais atvejais žmogui, turinčiam psichologinių problemų lyg ir iš anksto suteikiama tarsi inguldencija; 2. esant ribotam pakaltinamumui medikai eitų lengviausiu keliu – iškilus abejonėms tvirtintų esant ribotą nepakaltinamumą; 3. LR BT yra klasikinės BT modelis – čia atiribojimas nuo nusikaltimo ir ne nusikaltimo turi aiškią ribą, jei abejojama – ar asmuo padarė nusikaltimą ar ne, preziumuojama, kad ne. Šitoje vietoje ribotas pakaltinamumas neturi svarių teorinių argumentų, kurie pagrįstų jo įvedimo būtinumą.

Specialusis subjektas

Toks subjektas, kuris be amžiaus ir pakaltinamumo turi turėti ir bent 1 specialų požymį:

1. liudijantį apie kaltinamojo pilietybę (pvz. valstybės išdavimas – jį gali padaryti tik LR pilietis – pilietybės reikalavimas – specialaus subjekto požymis);

2. pareigas (prokuroras, teisėjas, tardytojas, kvotėjas, valstybės pareigūnas ir pan.)

3. išsilavinimas (kriminalinio aborto padarymas asmens, kuris neturi atitinkamo išsilavinimo)

4. amžius (16 m.- nėra bendra taisyklė – žiūr. prie amžiaus)

5. lytis (pagal LR BK išžaginti gali tik vyras)

Ir kiti patys įvairiausi specialūs subjektai– nėra išsamaus jų kriterijų sąrašo – tai priklauso nuo vienos ar kitos veikos pavojingumo.

1 variantas, kuris BT kitaip interpretuojamas – recidyvo problema. Tai specialaus subjekto aspektas. Nes požymis keliamas ne veikai, tačiau teorijoje tai priskiriama prie nusikaltimo daugeto (tačiau toks priskyrimas susilaukia priekaištų)

Specialiojo subjekto požymis keliamas tik 1 bendrininkų rūšiai – tik nusikaltimo vykdytojui. Organizatorius, kurstytojas, padėjėjas gali ir neturėti šio požymio, bet jie bus traukiami atsakomybėn pagal straipsnį, kuriame yra numatytas šis požymis (pvz. kriminalinis abortas – daro medikas antisanitarinėmis sąlygomis, jam padeda bobutė, baigusi 3 klases – atsako vykdytojas gydytojas (turi aukštąjį med išsilavinimą – bausmė bus švelnesnė), o bobutė padėjėjas traukiama atsakomybėn taip pat pagal šį straipsnį – nors jokio med. išsilavinimo neturi; dar pvz. – jei moteris žagina moterį – už žaginimą nebus teisiama, nes ji neturi spec požymio, o jei žaginime dalyvaus vyras ir moteris – moteris jau gali būti už tai teisiama. Vykdytojas – tas, kuris atlieka veiką ar bent dalį veikos.

Alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų paveikto asmens atsakomybė

BK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Iš šios taisyklės 2 išimtys:

1.medicininis aspektas – ar apsvaigimo būsena fiziologinė ar patologinė. Tai viena iš medicininių nepakaltinamumo kriterijų. Patologinis girtumas
daugumoje tie atvejai, kai asmuo pripažįstamas nepakaltinamu – t.t. dozė žmogų paveikia neadekvačiai (mažai išgėrė, o jaučiasi kaip erelis)

2.jei asmuo tokioje būsenoje atsiduria prievarta (LR BK asmuo, kuris buvo prieš savo valią apsvaigintas iur dėl to ne visai sugeba suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti – gali būti baudžiamas švelniau ar būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės)

Vertinant girtumo įtaką baudžiamajai atsakomybei – sunku pagrįsti – kodėl taip yra. Švedas savo abejones sieja su tuo, kad medicininiu kriterijumi yra ir laikinas psichikos sutrikimas (apsvaigimas tokiu irgi yra). Ar tas laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas. Dėl girtumo populiariausias aiškinimas – visi gers ir darys nusikaltimus, o antras argumentas – realus gyvenimas rodo, kad 1/3 nusikaltimų padaro išgėrę ar neblaivūs. Tačiau tai tik medicininis kriterijus, o dar turi būti juridinis (ar suvokia ir valdo – kiek reikia gerti, kad nesuvoktum savo veiksmų)

Girtumo sąvoka skirtinga nei medicinoje- nesvarbu – kiek promilių , išoriškai žmogus turi būti paveiktas.

Ateityje nusikaltimo subjektu taps ir juridinis asmuo. 8 dešimtmetyje buvo keletas Europos konvencijų, kurios numatė sąlygą` valstybėms numatyti JA kaip baudžiamosios atsakomybės subjektą (daugiausia – ekologinės konvencijos), tačiau kaip tai padaryti – nebuvo nusakyta. 1990 m. Europos konvencija prieš korupciją numato valstybėms absoliučią pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę ir JA ir pateikia pagrindinę sampratą – kada ši atsakomybė gali būti taikoma:

1. veika padaroma JA naudai

2. susideda iš keleto alternatyvų

tai yra padaroma to JA vadovybės sprendimu

tai yra padaroma be vadovybės sprendimo, bet vadovybei leidus (žiant, neprieštaraujant)

Konvencija įvardina ir veikų rūšis (kurios sudaro korupciją), už kurią valstybė privalo numatyti atsakomybę:

1. kyšio davimas,

2. tarpininkavimas kyšininkaujant,

3. kyšio priėmimas

4. šių trijų veikų pagrindų gautų pinigų plovimas.

Atsižvelgiant į aplinkosauginių konvencijų reikalavimus prie šio sąrašo prijungtos ir tos veikos, kurios daro žalą aplinkai, tačiau kad atsakomybė kiltų JA vienas iš esminių tokių veikų bruožų turi būti – jos turi sukelti sunkias pasekmes.

Baudžiamosios atsakomybės JA nustatymas – išimtis. Todėl, kad susiduriama su daugybe neišsprendžiamų aspektų (kaltės pakaltinamumo ir pan.) Dėl to tai traktuojama kaip ypatinga priemonė ir dėl to siauras nusikaltimų ratas. Principe už tą veiką atsako ir JA, ir FA (konkrečiai padaręs veiką).

JA baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo FA baudžiamosios atsakomybės ir tuo, kad JA taikomos skirtingos nusikaltimo padarymo teisinės pasekmės, poveikio priemonės:

1. JA įspėjimas

2. piniginė bauda (tvirtomis sumomis)

3. JA veiklos apribojimas:

draudimas užsiimti konkrečia veikla

padalinio uždarymas

4. JA likvidavimas (priemonė iki galo neaiški – nes sukelia socialinių pasekmių, likvidavimo procedūra taip pat neaiški – turi būti labai greita, o ji tokia nėra)

5. dar JA gali būti taikomos papildomo poveikio priemonės – viena tokių – tokio JA paviešinimas (pvz. Vokietijoje tai viena pagrindinių priemonių)

T13. KALTĖ IR SU JA SUSIJĘ KLAUSIMAI

T13.1. Mokymo apie kaltę pagrindai. Principas – nėra atsakomybės be kaltės. Teisinė kaltė ir moralinė kaltė. Konkrečios veikos kaltė ir kaltė, pagrįsta gyvenimo būdu.

T13.2. Kaltės apibrėžimas: psichologinis, norminis. Kaltės samprata finalinėje veikos teorijoje.

T13.3. Sąmonės ir valios reikšmė sprendžiant kaltės klausimus.

T13.4. Kaltės formos. Tyčinė kaltė. Jos elementai. Tyčios rūšys baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje.

Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veika ir pasekmėmis.

Kaltė jungia dvi – intelekto ir valios – kategorijas. Tarp šių kategorijų egzistuoja glaudus ryšys. Bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be asmens intelektualaus įvertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Antra vertus, intelektualus procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos. Psichologinis katės turinys apima ir intelektualųjį ir valinį momentą. Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nusikalstamą veiką leidžia išskirti dvi kaltės formas.

Kaltės formos (BK 9 ir 10 str.)

tyčia

neatsargumas

Nusikaltimo sudėtyje gali būti nurodyta kaltės forma, pvz., tyčinis nužudymas; gali ir nenurodyti kai pats veikos pobūdis nurodo, kad konkretus nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia (piktybinis, žinomai, taip pat sudėtyje numatytas motyvas ar tikslas) arba kai nusikaltimas gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

Kaltės formos nustatymas turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Be to, nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą dydis. Tyčinis nusikaltimas laikomas pavojingesniu, todėl, be griežtesnės atsakomybės, B įstatymas numato ir kai kurias kitas teisines pasekmes. Visų pirma pripažinti itin pavojingu recidyvistu galima tik asmenį, anksčiau teistą už tyčinius nusikaltimus. Antra, tik už tyčinius nusikaltimus, išskyrus nužudymą dėl neatsargumo, b atsakomybėn gali būti patraukti asmenys nuo 14
metų. Trečia, sunkių nusikaltimų kategorijai BK 8(1) str. priskiria tik tyčinius nusikaltimus. Ketvirta, asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus, B įstatymas nustato ilgesnį bausmės atlikimo laikotarpį, po kurio gali būti taikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą arba bausmės pakeitimas švelnesne bausme, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų.

Tyčia (BK 9 str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.

Tyčia – tokia kaltės forma kai kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti

Tyčios rūšys:

tiesioginė

netiesioginė

Tyčios požymiai:

intelektualusis:

1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų

draudžiamumą)

2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika

sukelia t.t. pavojingas pasekmes.

valinis:

tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių

netiesioginės – nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.

Elgesys apibrėžiamas trejopai:

1. dėl tiesioginės tyčios:

– kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 104 str. “Tyčinis nužudymas”

– įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti , kokia kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” – tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (105 str.) – tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų

– turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą –

“žinomai”, “melagingai”

– tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” – liudija apie tiesioginę tyčią.

2. kai įvardinama neatsargi kaltės forma ”Neatsargus gyvybės atėmimas”

3. kai neįvardijama kaltės forma – tai reiškia, kad tokia veika gali būti padaryta tiek tyčia,

tiek neatsargiai.

Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Netiesioginė tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.

Intelektualusis tiesioginės ir netiesioginės tyčios elementas iš esmės sutampa. Veikos pavojingumo suvokimas- tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę. Jei nusikaltimo sudėčiai būdingi kvalifikuojantys požymiai, kuriais apibūdinamas dalykas (nėščia moteris, mažametė) ar veika (itin žiauriai), tai kaltininkas privalo suvokti ir šiuos požymius. Jei kaltininkas nesuvokia, kad žudo nėščia moterį, tai nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas kaip paprastas nužudymas. B įstatyme numatomas veikos pavojingumo, o ne draudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji B įstatymų uždrausta, tai ir tokia veika yra padaryta tyčia (K 7 str. – nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės). Tačiau jei veiką sudaro tokių taisyklių, su kuriomis asmuo turėjo būti supažindintas, pažeidimas, tai tokių taisyklių nežinojimas gali būti pagrindas atleidžiant nuo b atsakomybės. Pavojingų pasekmių numatymas – tai pasekmių, kurias turi sukalti veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas.

Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiose nusikaltimų sudėtyse (nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės.

Netiesioginės tyčios atveju, sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas reiškia, kad asmuo numato jų atsiradimo galimybę, tačiau nesiima priemonių joms išvengti, sutinka su tokia galimybe arba yra abejingas joms. Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Skirtumas tame, į ką nukreipta kaltininko veikla:

jei akcentuoja pasekmes – tiesioginė tyčia

jei kaltininkas pasekmėms abejingas – netiesioginė tyčia

Netiesioginė tyčia – kai kaltininkas siekia tik veikos.

BT teorijoje ir teismų praktikoje tyčia klasifikuojama dar pagal du kriterijus.

Tyčias teorija klasifikuoja pagal du kriterijus:

1. pagal tyčios atsiradimo momentą:

a) iš anksto apgalvota tyčia (kai nuo nusikaltimo ketinimo iki realizavimo praeina

pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį apgalvojama, kaip bus daromas

nusikaltimas. Ji santykinai pavojingesnė nei staigioji)

b) staiga atsiradusi tyčia (kai tarp ketinimo ir realizavimo yra laiko tarpas

nedidelis arba nusikaltimo ketinimas realizuojamas tuoj pat. Ji mažiau pavojinga,

nes ją nulemia t.t. situacija, o ne
pasirengimas)

b1) staigiosios porūšis – afektinė tyčia (jos esmė – staigiai kilęs ketinimas iš

karto realizuojamas. Čia skirtumas tas, kad būtini du jos šaltiniai:

arba neteisėtas nukentėjusiojo elgesys

arba sunkus įžeidimas.)

BK yra 2 straipsniai (107 ir 113), kurie įteisina afektinę tyčią – “didžiai susijaudinus

Ši tyčia liudija apie mažiausią kaltininko pavojingumą. Ji – kaip riboto pakaltinamumo įteisinimas (kaltininkas nepilnai suvokia savo veiksmų esmę).

Šis išskyrimas nusikaltimų kvalifikavimui didelės reikšmės neturi, bet svarbus paskiriant bausmę.

2. pagal jos apibrėžtumą arba konkretumą

a) apibrėžta tyčia

a1) paprasta apibrėžta tyčia – kai tikslas aiškus ir vienas;

a2) alternatyviai apibrėžta tyčia – kai kaltininkas numato 2 ar daugiau konkrečiai apibrėžtų tikslų (eina vogti auto arba radijo)

b) neapibrėžta tyčia – kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja.

Šio išskyrimo esmę sudaro tai, kaip kaltininkas numato pasekmes.

jei numato konkrečius rezultatus – apibrėžta tyčia (eina vogti daiktą)

jei rezultatai bendri – neapibrėžta tyčia (eina vogti)

Neapibrėžta tyčia – nekonkretizuoja veikos.

Klasifikavimo reikšmė:

apibrėžtas nusikaltimas – kvalifikuojamas pagal tyčios kryptingumą:

1) kaltininkas nepasiekė rezultatų

2) kaltininkas pasiekė rezultatus, kurių siekė

3) kaltininkas viršijo rezultatus.

šiais atvejais veikos kvalifikavimas skirtingas:

1) nebaigtas nusikaltimas ir veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, kurio siekė (eina plėšti banko ir tikisi 1 mln. Lt, bet randa tik 200 tūkst.) – tikslo nepasiekė.

2) baigtas nusikaltimas

3) norėjo 1 mln., o paima 5mln. – teorijoje taikoma taisyklė, pagal kurią apibrėžta tyčia perauga į neapibrėžtą ir veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusias pasekmes (kvalifikavimas pagal 5 mln. grobimą).Neapibrėžta tyčia

Taikoma taisyklė: kokios pasekmės atsirado, taip ir bus kvalifikuojama veika, kai baigtas nusikaltimas. Šiuo atveju, atsiremiama į faktines pasekmes.

Neapibrėžtos tyčios atveju galimi du variantai kai sunku kvalifikuoti nusikalstamą veiką: tai grobimuose ir nusikaltimuose prieš asmenį.

Pvz.: eina vogti (neapibrėžta tyčia), bet rezultatų nepasiekia ir yra sulaikomas. Kaip kvalifikuoti?

1) grobimas smulkus iki 1MGL (administracinė atsakomybė)

2) paprasta vagystė

3) vagystė stambiu mastu

ką daryti? Baigto nusikaltimo neturime, o tik pasikėsinimą. Bet į ką?

Teorijoje yra principinės nuostatos: visos abejonės yra kaltininko naudai. Ji išplaukia iš nuostatos, kad BT nesupranta objektyvaus pakaltinimo.

Minėta veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į švelniausias pasekmes, t.y. paprastą vagystę. Tai taikoma tik turtiniuose nusikaltimuose.

Kai tyčia neapibrėžta, veika prieš asmenį, pasekmių nėra.

pvz., žiema, statybos, išgertuvės, du išėjo į kiemą, susistumdė ir vienas su metaliniu strypu trenkė kitam per galvą, bet kitas turėjo šalmą (arba neturėjo smegenų) ir medikai sužalojimų nerado.

Kaip kvalifikuoti?

aišku, kad pasikėsinimas, bet neaišku į ką. galimi 6 straipsniai: nuo smūgio sudavimo iki nužudymo. Teismai prasidėjo nuo smūgio sudavimo, o baigėsi nuteisimu už pasikėsinimą nužudyti.

Šiuo atveju veiką reikia kvalifikuoti, kaip pasikėsinimą į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas.

Teorijoje: nusikaltimas prieš asmenį, kai veika, esant neapibrėžtai tyčiai, nesukelia pasekmių, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas. tarsi turime objektyvųjį pakaltinamumą.

Kiti aspektai:

Materialiose nusikaltimų sudėtyse gali būti abi tyčios formos (tiek tiesioginė, tiek netiesioginė), o formaliose – tik tiesioginė tyčia.

jei nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo ar rengimosi metu – tik tiesioginė tyčia.

pvz., keli jaunuoliai gatvėje paprašė piliečio 6 litų. Pilietis nedavė. Jaunuoliai davė. Medikai konstatavo, kad smūgiai buvo nepavojingi, tačiau plyšo vieta, kuri buvo operuota, nukraujavo, mirė. Taigi pavojingumą jaunuoliai suvokė, pasekmes galėjo numatyti.

Tyčios svarbus aspektas – bendroji tyčia.

Bendroji tyčia bus tuomet kai, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato konkrečias pasekmes, tačiau norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais nei planavo.

Bendroji tyčia – tai situacija, kai kaltininkas siekdamas t.t. tikslų, juos pasiekia ne tais veiksmais, kuriais galvojo, o kitais. pvz., nori nužudyti, smogia kirviu per galvą ir manydamas, kad nužudė užkasa, bet vėliau nustatoma, kad asmuo neužmuštas, o užduso. Rezultatas nepasiektas, nes lavono užkasimas pats savaime nėra pavojingas.

Jei kaltininkas turi aiškų tikslą, bet pasiekia jį kitais būdais, tai pasekmės inkriminuojamos kaip tyčinės.

Tyčia visada nustatoma konkrečių pasekmių atžvilgiu ir kaip buvo padaryta ( vienas ar šeši smūgiai; jei prieš asmenį, į kurias vietas).

Tyčios rūšys B įstatyme: tiesioginė ir netiesioginė.

Tyčios rūšys BT teorijoje: tiesioginė, netiesioginė, iš anksto apgalvota, staiga atsiradusi (jos porūšis afektinė), apibrėžta (paprasta, alternatyvi), neapibrėžta.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4634 žodžiai iš 9254 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.