Baudžiamoji teisė seminarai
5 (100%) 1 vote

Baudžiamoji teisė seminarai

1121314151617181

BAUDŽIAMOJI TEISĖ

1 BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SAMPRATA 2

2 BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS IR JO GALIOJIMAS 2

3 KALTĖ IR JOS KRITERIJAI. KALTĖS FORMOS. 4

3.1 FORMALIOS IR MATERIALIOS NUSIKALTIMŲ SUDĖTYS 5

3.2 APIBRĖŽTA IR NEAPIBRĖŽTA TYČIA 6

4 NUSIKALTIMO PADARYMO STADIJOS 6

4.1 1.RENGIMASIS PADARYTI NUSIKALTIMĄ. 6

4.2 2.PASIKĖSINIMAS PADARYTI NUSIKALTIMĄ. 6

4.3 3.BAIGTAS NUSIKALTIMAS. 7

4.4 RENGIMOSI IR PASIKĖSINIMO PADARYTI NUSIKALTIMĄ BAUDŽIAMUMAS 7

4.5 SAVANORIŠKAS ATSISAKYMAS PABAIGTI NUSIKALTIMĄ 7

5 APLINKYBĖS, ŠALINANČIOS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ 8

5.1 1.APLINKYBIŲ, ŠALINANČIŲ BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ, SAMPRATA IR RŪŠYS. 8

5.2 2.BŪTINOJI GINTIS IR JOS TEISĖTUMO SĄLYGOS. TARIAMOJI GINTIS IR JOS VERTINIMO TEISINIAI ASPEKTAI. 8

5.3 TARIAMOJI GINTIS 9

5.4 3.ASMENS, ĮTARIAMO PADARIUS NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ, SULAIKYMO IR ŽALOS PADARYMO JAM TEISĖTUMO SĄLYGOS. 9

5.5 4.BŪTINO REIKALINGUMO SAMPRATA IR TEISĖTUMO SĄLYGOS. 10

6 BENDRININKAVIMAS 10

6.1 1.BENDRININKAVIMO SAMPRATA PAGAL BK. 10

6.2 2. BENDRININKAVIMO POŽYMIAI: 10

6.3 3.BENDRININKAVIMO FORMOS. 11

6.4 4.NUSIKALTIMO PADARYMAS PER TARPININKĄ (TARPINIS VYKDYMAS). EKSCESAS 11

7 NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS 12

7.1 1.NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINIŲ PA SEKMIŲ BENDRA CHARAKTERISTIKA. 12

7.2 2.BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ: SAMPRATA, ATSIRADIMAS, REALIZAVIMAS, TURINYS. 12

7.3 3.BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAI. 12

7.4 4.BAUDŽIAMOJI POLITIKA LIETUVOJE PO 1990 METŲ. 13

8 BAUSMIŲ SISTEMA IR RŪŠYS 13

8.1 1.KRIMINALINĖ BAUSMĖ. 13

8.2 3.BAUSMIŲ SISTEMA IR RŪŠYS 14

9 BAUSMIŲ SKYRIMAS PAGAL LR BK 15

9.1 1. KRITERIJAI, KURIAIS VADOVAUJASI TEISMAS, SKIRDAMAS BAUSMĘ. 15

9.2 2.ŠVELNESNĖS NEGU NUMATYTA ĮSTATYME BAUSMĖS SKYRIMAS. 16

9.3 3.BAUSMĖS SKYRIMAS PADARIUS KELIS NUSIKALTIMUS. 16

10 ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS 16

10.1 1.BENDRA CHARAKTERISTIKA, POŽYMIAI BEI RŪŠYS. 16

11 ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS 17

12 NUSIKALTIMAI NUOSAVYBEI 18

13 EKONOMINIAI NUSIKALTIMAI 19

14 NUSIKALTIMAI VIEŠAJAI TVARKAI IR VISUOMENĖS SAUGUMUI (BK X SKIRSNIS). 20

BAUDŽIAMOJI TEISĖ, 02 02, prof. Piesliakas, 32 val, seminarai 6 val.

Šaltiniai:

Baudžiamasis kodeksas (galioja 1961 m. kodeksas, pasikeitęs; nuo 2000 m. turi įsigalioti naujas)

Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis.- VU. (vadovėlis blogas, teorinis, bet reikia skaityti)

Piesliakas Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. (knygutė, apie 1/3 BT bendrosios dalies)

Ypatingoji dalis

Naujų vadovėlių nėra

Rusų k.: Kommentariji k ugolovnomu kodeksu Rossiji

Straipsniai įvairiuose leidiniuose (bus literatūros sąraše)

Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika.

Galima skaityti kitomis kalbomis

Seminarai bus kartą per mėnesį. Tai bus kontroliniai.

Tai viena iš fundamentalių teisės šakų.

BT priskiriama prie veikiančių teisės šakų. Tai vienas iš stiprių šios teisės išskirtinių bruožų. Didelė dalis teisėsaugos pareigūnų darbe pirmiausiai susiduria su BT.

Kriminalinės justicijos sistemos (teismai, prokuratūra) duona – BT.

Apie BT sukasi baudžiamasis procesas, kriminologija, kriminalistika, administracinė teisė. Ten BT reikia 80 proc.

BT – specifinė disciplina. Ji – pakankamai gili teorija. BT teorija daug platesnė ir gilesnė negu teisės teorija. Skirtingai nuo teisės teorijos, visa BT teorija turi praktinį rezultatą.

Iš kitos pusės BT – tai įstatymai.

BT – sunkiai įsisavinama disciplina palyginti su kitom. Iš pirmo karto neišlaiko pusė grupės. Stacionaras BT studijuoja 2 metus. BT apimtis labai didelė. BT – įvairių situacijų praktinis sprendimas. Vien įstatymų žinoti nepakanka.

1 BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SAMPRATA

BT – tai nusikalstamų veikų ir teisinių pasekmių už šias veikas teisė. BT apibrėžia (nustato) nusikalstamų veikų sąrašą. Svarbu nusikaltimo padarymo pasekmės. BT nustato, kokios teisinės priemonės laukia padarius nusikaltimą.

BT kaip teisės šaka ir disciplina padalinta į 2 dalis: įstatymai priklauso arba bendrajai BT daliai, arba ypatingajai daliai.

Ypatingoji BT dalis – tai nusikaltimų sąrašas ir sankcijų už padarytą nusikaltimą sąrašas (nuodėmių sąrašas).

Bendroji dalis – bendro pobūdžio normos, kurios “aptarnauja” ypatingąją dalį. Didelė dalis BT normų aprašytos bendrojoje dalyje. Pvz., sankcija – tik už nužudymą; o bendrininkavimas?

Ypatingosios dalies sankcija ir dispozicija nustato baigtinį nusikaltimą – tyčinis nusikaltimas, o jeigu nepataikė? Bendroji dalis sprendžia bendrininkavimo, stadijų, baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių klausimus.

Sankcija: laisvės atėmimas, o bendroji dalis numato, kad bausmė gali būti atidedama. Bendrojoje dalyje aprašoma bausmių sistema, bausmių bendrieji pagrindai.

BT studijos paprastai prasideda nuo bendrosios dalies studijų.

Ypatingoji dalis be bendrosios dalies neegzistuoja. Nagrinėjant bylą būtina žiūrėti, kas yra bendrojoje dalyje.

Baudžiamojo proceso pagrindinis tikslas – išsiaiškinti, ar padarytas nusikaltimas, ar ne. Baudžiamojo proceso mechanizmo sudėtingumą sąlygoja tai, kad sankcijos labai juntamos žmogui, susijusios su žmogaus teisėmis.

2 BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS IR JO GALIOJIMAS

(rimta tema, dienins skyrius mokosi 4 val.)

1. Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamasis kodeksas.

2. Baudžiamojo kodekso
struktūra.

3. Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas.

4. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike.

5. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas erdvėje.

1.Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamasis kodeksas.

Baudžiamasis įstatymas – tai vienintelis BT šaltinis. Taigi baudžiamojoje teisėje visi klausimai sprendžiami tik įstatymų pagalba (nėra poįstatyminių aktų). Visus BT klausimus sprendžia tik Seimas.

Visa BT kodifikuota į Baudžiamąjį kodeksą. Šiuo metu nėra baudžiamųjų įstatymų už baudžiamojo kodekso ribų. Baudžiamasis kodeksas suskirstytas į bendrąją ir ypatingąją dalį.

Visos BK normos išdėstytos straipsniais. Patys straipsniai (didžioji dauguma) susideda iš dalių. Dalių samprata bendrojoj ir ypatingojoj dalyje skirtinga.

Bendrojoje: dalis – tai viena pastraipa. Ypatingojoje: viena dalis apima ne vieną pastraipą, o dispoziciją ir sankciją.

Pvz., kyšio priėmimas: 282 str. kyšiai dispozicija – viena pastraipa, sankcija – kita.

Kai kurie straipsniai be dalių turi ir punktus.

3. Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas.

Įstatymų aiškinimas ypač svarbus, nes tiriant bylas kyla problema, kaip suprasti vieną ar kitą įstatymą (kova tarp prokuroro ir advokato).

Praktiškai kiekvienoje byloje, kurioje yra teisinė problema, įstatymų aiškinimas ypač svarbus.

Aiškinimo būdai: gramatinis, loginis, istorinis etc. (kaip teisės teorijoje)

Daug reikšmingesnė problema – žinoti, ar yra oficialus įstatymo aiškinimas. Kai kurios institucijos turi teisę oficialiai aiškinti įstatymą: Seimas ir Aukščiausiasis Teismas.

Seimo išaiškinimai patalpinami pačiame baudžiamajame kodekse. Pvz., 280 str.: stambus mastas – kai pagrobtas automobilis arba pagrobto turto vertė – 250 MGL.

Aukščiausiasis Teismas aiškina įstatymus 2 būdais:

a)priimdamas nutarimus dėl teismų praktikos tam tikrų kategorijų bylose (Senatas): kontrabandos, sukčiavimo, dėl būtinosios ginties taikymo, turto prievartavimo bylose;

b)atskiros AT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose: Senatas nutaria, kad tam tikrų nutarčių skelbimas reikšmingas vienodos praktikos formavimui – skelbia AT biuletenyje. Nutartyse išspręsta kažkokia teisinė problemėlė (momentas).

Įstatymų aiškinimai itin svarbūs, nes jais privalo sekti asmenys, kurie tiria bylas ir teisėjai, kurie jas sprendžia.

AT biuletenių jau yra 9 numeriai, greit bus dešimtas.

Dar yra labai daug atvejų, kur nėra jokių oficialių išaiškinimų. Tokiu atveju asmuo, kuris taiko įstatymą, pats turi įstatymą aiškinti. Čia svarbios teisinės žinios, įstatymo doktrinalinis (mokslinis) aiškinimas.

Doktrinalinis aiškinimas nėra privalomas, bet galima ir pasiremti.

Taigi aiškinimas: oficialus, neoficialus (pvz., doktrinalinis).

4. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike.

Įstatymai Lietuvoje labai dažnai keičiasi. Kasmet Seimas keičia 8-10 baudžiamuosius įstatymus.

Daugelis žmonių galvoja, kad geriausia kovoti su nusikalstamumu – keisti (griežtinti) įstatymus.

Labai dažna situacija, kai darant nusikaltimą įstatymo išvis nėra. Pvz., Vilniaus brigados veikla iki 1993 m. nebuvo baudžiama įstatymo. Ar galima pritaikyti įstatymą, kurio nebuvo tada, kai buvo daromas nusikaltimas?

Arba (dažniau): įstatymas yra, bet jis keičiasi. Kokį įstatymą taikyti? Ar galiojusį nusikaltimo padarymo metu, ar nuosprendžio priėmimo metu?

Kai bus priimtas naujas BK, bus ypač aktuali ši problema, nes nusikaltimas padarytas galiojant dar senam kodeksui.

Baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike nuostatos suformuluotos BK 7 str. Jo I dalis: veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu.

Šiuo sakiniu užfiksuotas nusikaltimo padarymo laiko principas (pagrindinis). Taikomas tas įstatymas, kuris galiojo nusikaltimo padarymo momentu.

IŠVADOS:

1)jei nusikaltimo padarymo metu įstatymo nebuvo, tai veika nebuvo nusikalstama ir asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas;

2)jeigu veikos padarymo metu buvo vienas įstatymas, o nuosprendžio priėmimo metu kitas, tai taikomas ankstesnis įstatymas.

Daug problemų. Pvz., kaip nustatyti nusikaltimų padarymo laiką? Būna ištęstų nusikaltimų.

Atsakymą lygtai duoda tas pats BK 7 str.: nusikalstamos veikos laiku pripažįstamas veikimo laikas. Išimtis: nusikaltimo padarymo laiku gali būti pripažįstamas pasekmių atsiradimo laikas – tuo atveju, jei kaltininkas norėjo, kad pasekmės atsirastų vėlesniu laiku.

Yra principo išimtis. Ji nustatyta 7 str. II dalyje: įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninatis bausmę ar kitokiu būdu palengvinantis padariusio veiką asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią.

Tai atgalinis įstatymų galiojimas.

Numatyti 3 rūšių tokie įstatymai: a)įstatymas, kuri naikina nusikalstamumą (pvz., spekuliacija); b)švelninantys bausmę (lyginamos sankcijos); c)įstatymai, kitokiu būdu palengvinantys kaltininko teisinę padėtį (paprastai tai bendrosios dalies įstatymai).

Įstatymas, kuris kriminalizuoja, griežtina bausmę, kitaip sunkina padėtį grįžtamosios galios neturi.

Seimas įvardino, kad daug griežtinančių veikų turi grįžtamąją galią: dėl genocido, dėl karo nusikaltimų.

5. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas erdvėje.

Šį klausimą reikia nagrinėti
padaryti kitoje valstybėje.

b)Nusikaltimai, padaryti kitų šalių piliečių Lietuvoje.

BAUDŽIAMOJI TEISĖ, 03 02, prof.Piesliakas

Nusikaltimo sudėtis: požymiai (objektyvioji, subjektyvioji pusė).

Objektyvioji: veika, pasekmės. Iš objektyviosios pusės dar negalima spręsti, ar padarytas nusikaltimas. Reikia subjektyviosios pusės (reikia įrodyti subjektyvius požymius).

Subjektyvioji pusė

Tai vidinė, nematoma akiai pusė – tai, kas darosi asmens galvoje; kaip jis suvokia veiką; kokias pasekmes numato; ko nori.

Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai antra būtina nusikaltimo sudėties pusė. Ją charakterizuoja šie (4) požymiai:

1)pakaltinamumas,

2)kaltė,

3)motyvas,

4)tikslas.

Šie 4 požymiai vaidina nevienodą reikšmę atskirose bylose. Požymiai skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvius. Pagrindiniai įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį. Fakultatyviniai: turi reikšmę baudžiamajai atsakomybei tik tada, kai jie aprašyti ypatingosios dalies straipsnio dispozicijoje.

Pakaltinamumas, kaltė – pagrindiniai; tikslas, motyvas – fakultatyviniai.

Iš tikro pakaltinamumas, jeigu yra akivaizdus, preziumuojamas. Įrodinėjamas tik tais atvejais, kai kyla įtarimų.

Kaltė turi būti įrodinėjama kiekvienoje byloje.

Subjektyviosios pusės įrodinėjimas

Objektyviosios pusės įrodinėjimas paprastai didelių sunkumų nesukelia, o subjektyviosios pusės įrodinėjimas dažnai pakankamai sunkus. Tai sunkiausiai įrodinėjama nusikaltimo pusė.

Kaip įrodinėjama? Būdų daug. 1 iš pagrindinių – kaltininko parodymai; parodymų palyginimas su objektyviąja puse etc.

3 KALTĖ IR JOS KRITERIJAI. KALTĖS FORMOS.

Kaltė – tai asmens psichinis santykis a)su padaryta veika arba b)su padaryta veika ir kilusiomis pasekmėmis.

Kaltės samprata baudžiamojoje teisėje skiriasi nuo kaltės sampratos buityje.

Jeigu teismas sako, kad asmuo kaltas, tai konstatuojama, kad yra įstatyme numatytas psichinis santykis su padaryta veika ir kilusiomis pasekmėmis.

Praktikoje kaltės samprata – 2 reikšmėmis:

1)”nekaltas”: asmuo nedalyvavo nusikaltimo padaryme;

2)nusikaltimo sudėties požymių prasme: asmuo neneigė, kad jis kažkur dalyvavo, kažką padarė, bet ginčyja inkriminuojamą BK straipsnį.

Psichinis santykis su veika ir pasekmėmis – tai objektyviosios pusės atspindys. Turi būti įstatymo numatytas psichinis santykis. Pagal LR BK asmuo laikomas kaltas tik tada, kai jo psichinis santykis su veika ir pasekmėmis pasireiškė arba tyčios, arba neatsargumo forma. Jeigu kitomis formomis – toks žmogus nekaltas.

Kaltės kriterijai

Objektyvioji pusė Veika Priežastinis ryšys Pasekmės

Subjektyvioji pusė Psichinis santykis su veika Psichinis santykis su priežastiniu ryšiu Psichinis santykis su su pasekmėmis.

Psichinis santykis pasireiškia Su veika: supranta arba nesupranta Su priežastiniu ryšiu: numato arba nenumato pasekmių kilimo Su pasekmėmis: nori arba nenori pasekmių

Esant tiesioginei tyčiai Asmuo supranta daromos veikos pavojingumą Numato pasekmes. Asmuo nori pasekmių.

Esant netiesioginei tyčiai Asmuo supranta daromos veikos pavojingumą Numato pasekmes. Nenorėjo, bet sąmoningai leido.

Nusikalstamas pasitikėjimas Asmuo supranta daromos veikos rizikingą pobūdį. (įstatymo neapibrėžta). Numato pavojingų pasekmių kilimą. Nenori pasekmių (lengvabūdiškai tikisi išvengti).

Nusikalstamas nerūpestingumas Asmuo nesupranta daromos veiklos pavojingumo (įstatymo neapibrėžta). Nenumato pasekmių. Nenori pasekmių. (bet pagal įstatymą turėjo ir galėjo suprasti, kad veikia rizikingai, numatyti pasekmes ir jų išvengti).

Kaltę sudaro trys sudėtinės dalys (kriterijai): santykis su veika, priežastiniu ryšiu ir pasekmėmis.

Tyčinė kaltė: tiesioginė ir netiesioginė tyčia.

Neatsargi kaltė turi 2 rūšis: nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą.

Nusikaltimas pasitikėjimas: kai asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti pasekmės, bet lengvabūdiškai tikėjosi jo išvengti. Santykis su veika įstatyme neapibrėžtas (blogai).

Nusikalstamas nerūpestingumas: asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo galėjo kilti pasekmės, bet turėjo ir galėjo jas numatyti.

Visa tai reikia žinoti, bet kad nuteisti, to neužtenka. Kaltę reikia detalizuoti (išsiaiškinti kaltės formą ir turinį).

Negalima žmogų pripažinti kaltu vien tik pagal bendrąją dalį. Reikia ypatingosios dalies.

Kiekvienoje nusikaltimo sudėtyje “užkoduota” tam tikra kaltės forma. Būtina nustatyti kaltės formą, nes ne visur parašyta.

Reikia nustatyti ir kaltės turinį: įstatyme ir kaltininko veikoje.

Pvz., 104 str. “tyčinis nužudymas”. Atsako tik tas, kuris nužudė tyčia. Reikia aiškintis tyčios turinį. Kad apkaltinti žmogų, reikia įrodyti tyčios turinį kiekvienu konkrečiu atveju (visus 3 elementus?).

3.1 Formalios ir materialios nusikaltimų sudėtys

Tai l.svarbus dalykas baudžiamojoje teisėje.

Įstatymų leidėjas kartais baudžiamąją atsakomybę numato už pačią veiką (nebūtinai svarbu pasekmės – kyšis), kitais atvejais reikia ir veikos, ir pasekmių (šovė, bet ar pataikė?).

Formalios sudėtys: atsakomybė nustatoma už veiką. Materialios: už veiką ir pasekmes.

Formaliose sudėtyse kaltės samprata skiriasi. Nereikia įrodinėti santykio su pasekmėmis. Santykis su priežastiniu ryšiu irgi
atkrinta. Lieka tik psichinis santykis su veika.

Kai kuriose nusikaltimo sudėtyse objektyvioji pusė susideda ne vien tik iš veikos ir pasekmių. Naudojami įvairūs fakultatyvūs požymiai: pvz., “nužudymas itin žiauriai”.

Kadangi fakultatyvūs požymiai aprašyti iš objektyviosios pusės, psichinį santykį su jais reikia įrodinėti iš subjektyviosios pusės.

3.2 Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia

Praktikoje dažnai kyla problemų – ar tyčia apibrėžta, ar ne. Problema: gali būti, kad vagis nežino, kiek pavogs.

Apibrėžta tyčia: asmuo tiksliai įsivaizduoja, kokių įstatyme numatytų pasekmių jis nori.

Neapibrėžta: jis nekonkretizuoja, kokių nori pasekmių.

Kokią įtaką tai turi atsakomybei?

Apibrėžta: asmeniui inkriminuojame tas pasekmes, kurių jis norėjo. Kas tada, jei pasekmių nepasiekė? Kvalifikuojame kaip pasikėsinimą sukelti pas pasekmes, kurias sukelti ir norėjo.

Apibrėžtumą reikia išsiaiškinti tik sąlyginai: ar telpa į įstatymo nustatytus intervalus.

Esant neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal pasekmes.

Didžiausia problema – tiksliai nustatyti, kokia tikroji tyčia, kokia ji buvo galvoje.

Paskaityti: dėstytojo knygutėje, biuletenis Teismų praktika (10 numerių), ten daug pavyzdžių.

BAUDŽIAMOJI TEISĖ, 03 09

4 Nusikaltimo padarymo stadijos

BK numato atsakomybę už baigtus nusikaltimus. Bet kartais žmogus šauna ir nepataiko.

Nusikaltimo padarymo stadijų sąvoka

BK ypatingosios dalies str. numato kriminalines bausmes už baigtus nusikaltimus. Būna atvejų, kai dėl t.t. priežasčių iki galo neįvykdomas daromas nusikaltimas.

Nebaigta veika irgi kenksminga visuomenei, rodo asmens pavojingumą, nes jis ryžosi daryti nusikaltimą.

BK bendrosios dalies 16 str. numato, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ne tik asmenys, kurie įvykdo nusikaltimus iki galo, bet ir atsako už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Tai leidžia išskirti 3 nusikaltimo padarymo stadijas:

1.Rengimasis padaryti nusikaltimą. 2.Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. 3.Baigtas nusikaltimas.

4.1 1.Rengimasis padaryti nusikaltimą.

Tai priemonių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas, taip pat kitoks tyčinis sąlygų sudarymas nusikaltimui padaryti (BK 16 str. I d.).

Rengimąsi padaryti nusikaltimą gali sudaryti tokie veiksmai: nusikaltimo įrankių (peilio, kirvio, pistoleto etc.) įsigyjimas ar gaminimas; jų formos pakeitimas (medžiokl.šautuvas sutrumpinimas, kad galima būtų paslėpti); vietos, per kur galima patekti į patalpas vagystės atveju, apžiūrėjimas; aukos sekimas ar laukimas; bendrininkų suradimas; nusikalstamų veiksmų plano sudarymas; savo išvaizdos pakeitimas; klišės netikriems pinigams spausdinti pagaminimas etc.

Tarp rengimosi ir nusikaltimo vykdymo gali būti žymus laiko tarpas, o kartais būna, kad nusikaltimas vykdomas iš karto po to, kai atlikti rengimosi veiksmai.

Rengimosi veiksmai g.b. atliekami ir arčiau, ir toliau nuo numatomo nusikaltimo vietos.

Nulinė nusikaltimo padarymo stadija baudžiamąja teisine prasme nėra reikšminga. Baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.

Rengimąsi padaryti nusikaltimą būtina atskirti nuo tyčios iškėlimo aikštėn. Tai mintys, pasisakymai ar kitokia forma išreikšti nusikalstami kėslai, kuriems realizuoti dar nesiimta jokių konkrečių veiksmų.

Tyčios iškėlimas aikštėn nesudaro rengimosi stadijos ir negali būti pripažįstamas nusikaltimu.

Tačiau yra ir veikų, kurių vien pagarsinimas ketinimų yra nusikalstamas (pvz., grasinimas nužudyti).

Teisminė praktika rodo, kad faktiškai baudžiamojon atsakomybėn už rengimąsi padaryti nusikaltimą traukiama gana retai:

1)rengimosi stadiją sunkiai įmanoma atskleisti; tokie veiksmai dažnai atrodo visai teisėti ir nesukelia tiesioginio pavojaus. Dar nėra pradedama realizuoti nusikaltimo objektyvioji pusė: pvz., dar nesuduodamas smūgis etc.;

2)būna sunku įrodyti asmens kaltę, todėl praktiškai asmenį įmanoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik už rengimąsi padaryti labai sunkų ir pavojingą nusikaltimą, turint tam pakankamai kaltės įrodymų. Rengimosi stadiją galima įrodyti, tik kai yra idealių aplinkybių visuma. Taigi praktikoje sunku įrodyti.

4.2 2.Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Tai tyčinis veiksmas, kuriuo tiesiogiai pradedama daryti nusikaltimą, jei jis nebuvo baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (BK bendrosios dalies 16 str. II d.).

Nuo rengimosi padaryti nusikaltimą pasikėsinimas skiriasi tuo, kad kaltininkas tiesiogiai pradeda daryti nusikaltimą: iššauna, smogia, įsibrauna į svetimą butą, padeda sprogimo prietaisą etc. Tai t.b. aprašyta ypatingosios dalies str.

Tuo tarpu rengimosi stadijoje tik sudaromos sąlygos nusikaltimui vykdyti. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia kaltininkas nėra užbaigęs pradėto nusikaltimo dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių (pvz., neiššovė todėl, kad užsikirto pistoletas; žmogus, į kurį iššovė, nemirė).

Aplinkybėmis, kliudančiomis baigti nusikaltimą, gali būti:

a)kaltininko sulaikymas nusikaltimo vietoje; b)atsitiktinumai; c)neįveikimas apsaugos priemonių etc.

Svarbiausia tai, kad šios aplinkybės būtų nepriklausomos nuo kaltininko valios. Neatsiradus šiai aplinkybei, asmuo būtų pabaigęs nusikaltimą iki galo. Ši aplinkybė
jo apsisprendimo laisvę.

Skiriamas baigtas ir nebaigtas pasikėsinimas. Baigtas tada, kai kaltininkas atlieka visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais nusikaltimui įvykdyti, tačiau nusikaltimas buvo nebaigtas dėl nepriklausančių nuo jo valios aplinkybių. Pvz., kaltininkas iššovė dukart į žmogų, kurį norėjo nužudyti, bet auka nemirė.

Nebaigtas: tada, kai kaltininkas atlieka ne visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais nusikalstamam rezultatui pasiekti. Pvz., užsimojo kirviu, bet praeivis sugebėjo pagriebti ranką ir sustabdyti lemiamą smūgį.

Pasikėsinimu padaryti nusikaltimą laikoma taip pat tokia situacija, kai kaltininkas nesuvokia, kad jis savo veiksmais negali pabaigti nusikaltimo, nes kėsinasi į netinkamą objektą ar naudoja netinkamas priemones. Pvz., bandymas nušauti žmogų tuščiu šoviniu.

Gali būti netinkamas objektas. Pvz., šovė į tą vietą, kur žmogus turėtų miegoti, bet jo jau ten nėra.

4.3 3.Baigtas nusikaltimas.

Nusikaltimas laikomas baigtu tada, kai kaltininko padaryta veika turi visus baudžiamojo įstatymo numatytus to nusikaltimo sudėties požymius.

BK bendrojoje dalyje nėra baigto nusikaltimo sąvokos.

Nusikaltimo baigtumo momentas nustatomas priklausomai nuo konkretaus nusikaltimo sudėties konstrukcijos. Kai kurios nusikaltimo sudėtys numato pavojingas visuomenei pasekmes kaip būtiną požymį (materialios sudėtys). Šiose sudėtyse aprašyti nusikaltimai yra baigti tik atsiradus numatytoms įstatyme pasekmėms. Pvz., nužudymas laikomas baigtu nuo tada, kai žmogus miršta.

Kai kurioms nusikaltimo sudėtims pavojingų pasekmių atsiradimas nėra būtinas. Tokios sudėtys vadinamos formaliomis nusikaltimo sudėtimis. Šiose sudėtyse numatyti nusikaltimai yra baigti nuo veikos padarymo momento. Pvz., išžaginimo sudėtis formali.

Baudžiamieji įstatymai nevienodai nustato nusikaltimo pabaigimo momentą.

4.4 Rengimosi ir pasikėsinimo padaryti nusikaltimą baudžiamumas

Kaip kvalifikuoti rengimosi/pasikėsinimo stadijoje padarytus nusikaltimus?

Jeigu asmuo padarė nusikaltimą arba norėjo padaryti ir jo veiksmuose yra rengimosi stadijos požymiai, tai keliama baudžiamoji byla pagal BK 16 str. I d. ir tą straipsnį ypatingosios dalies, kuriame apibūdintą veiką rengėsi padaryti.

Jeigu asmuo padarė veiksmus, kurie atitinka pasikėsinimo stadiją, tai jo veiksmai kvalifikuojami pagal bendrosios dalies BK 16 str. II d. ir straipsnį, kuriame aprašyta veika nepadaryta iki galo.

Jeigu nusikaltimas buvo baigtas iki galo, tai asmens veiksmai kvalifikuojami tik pagal atitinkamą ypatingosios dalies straipsnį.

4.5 Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą

Tai savarankiškas institutas, jį reikia skirti nuo nebaigto nusikaltimo.

BK bendrosios dalies 17 str. apibrėžia savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą sąvoką. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškoje padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.

Jeigu asmuo, turėdamas galimybę baigti nusikaltimą, pats savanoriškai atsisako jį baigti (tęsti), tai jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės su sąlyga, kad jau padarytoje veikoje nėra kito baigto nusikaltimo sudėties.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą yra kaltininko atsisakymas pabaigti pradėtą nusikaltimą, neverčiant kokioms nors objektyvioms aplinkybėms, ir jam esant įsitikinusiam, kad jis gali pabaigti tą nusikaltimą.

Atsisakymo savanoriškymas reiškia, kad atsisakymas visai nepriklauso nuo kokių nors objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių kaltininkui pilnai įvykdyti nusikalstamą ketinimą. Priešingu atveju būtų ne savanoriškas atsisakymas, o rengimosi ar pasikėsinimo nutraukimas prieš kaltininko valią.

Savanoriško atsisakymo motyvai neturi juridinės reikšmės. Jie gali būti įvairūs: sąžinės graužimas, atgaila, gailestis nukentėjusiajam, baimės baimė (?).

Tačiau šie motyvai neturi būti susiję su numatytomis aplinkybėmis, dėl kurių darosi sunkiau padaryti nusikaltimą arba padidėja nusikaltimo išaiškinimo rizika. Kitaip tariant, atsisakymo motyvu negali būti kaltininko įsitikinimas, kad jis nepajėgs pabaigti nusikaltimo arba kad jį padaryti bus daug sunkiau negu pirmiau atrodė.

Savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo galimas ir pasikėsinimo stadijoje (kaip ir rengimosi), iki pat nusikalstamų pasekmių atsiradimo.

5 Aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę

1.Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, samprata ir rūšys.

2.Būtinoji gintis ir jos teisėtumo sąlygos. Tariamoji gintis ir jos vertinimo teisiniai aspektai.

3.Asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, sulaikymo ir žalos padarymo jam teisėtumo sąlygos.

4.Būtino reikalingumo samprata ir teisėtumo sąlygos.

5.1 1.Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, samprata ir rūšys.

Nusikaltimas – tai antisocialinis elgesys. Jeigu elgesys socialiai naudingas, asmens baudžiamojon atsakomybėn patraukti negalima.

Į tai įeina būtinoji gintis; asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas etc. – tokio socialiai naudingo elgesio rūšys.

Aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę:

būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas; asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, sulaikymą; nukentėjusiojo sutikimas; pateisinama profesinė
arba ūkinė rizika; įsakymo vykdymas; profesinių funkcijų atlikimas; savo teisės įgyvendinimas; mokslinis eksperimentas.

Ne visos išvardintos aplinkybės numatytos baudžiamajame įstatyme. BK: būtinoji gintis, reikalingumas, asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, sulaikymas; iš dalies – įsakymo vykdymas.

Kitos nagrinėjamos teorijoje arba kituose įstatymuose.

Kodekse nesureglamentuotos aplinkybės:

Nukentėjusiojo sutikimas

Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, jeigu jis padarė žalą dėl nukentėjusiojo sutikimo. Ši taisyklė taikoma ne visiems atvejams. Pvz., netaikoma gyvybei ir sveikatai. Eutanazija (padėjimas mirti) Lietuvoje neįteisinta.

Didžiausios problemos – dėl kūno sužalojimų. Jei nukentėjusysis leido padaryti lengvą kūno sužalojimą, tai asmuo neturėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn – nebent tai sudaro nusikaltimo dalį: pvz., vengiant krašto apsaugos tarnybos.

Kai kūno sužalojimas apysunkis arba sunkus, baudžiamoji atsakomybė atsiranda.

Profesinių funkcijų atlikimas

Tokiu atveju asmuo neturėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pvz., gydytojo veikla.

Savo teisės (pareigos) atlikimas

Tam tikra kategorija asmenų, atlikdama kasdienį darbą, vadovaujasi pareiginėmis instrukcijomis arba įstatymais: pvz., policininkai, teisėjai.

Tokiomis veikomis žala padaroma, tačiau ji daroma sutinkamai su teisės aktų reikalavimais. Nebent: jeigu viršijami įgaliojimai.

Įsakymo vykdymas

BK specialiojoje dalyje (251 str.) užsiminta: karys, neįvykdęs neteisėto viršininko įsakymo, pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako.

Bet įsakymai leidžiami ne tik statutinėse struktūrose, bet ir civilinėje sferoje.

Problemos sprendimo keliai priklauso nuo to, kurioje sferoje asmuo veikia. Civilinėje: asmuo, gavęs įsakymą ir abejojantis jo teisėtumu, neturi jo vykdyti, kol neįsitikina, kad jis teisėtas. Dėl žalos traukiamas atsakomybėn ir jis, ir įsakymo davėjas.

Statutinėje: jei asmuo abejoja įsakymo teisėtumu, jis turi įvykdyti tą įsakymą. Jeigu vėliau paaiškėjo, kad pareigūnas, davęs įsakymą, teisės neturėjo, visa atsakomybė teks tam pareigūnui.

Mokslinis eksperimentas, pateisinama rizika (BK projekte)

BK sureguliuotos aplinkybės

5.2 2.Būtinoji gintis ir jos teisėtumo sąlygos. Tariamoji gintis ir jos vertinimo teisiniai aspektai.

Būtinoji gintis

V-VI a.pr.m.e. pradėta nagrinėti būtinosios ginties problema. Ji pergyveno evoliuciją. Dabar šis institutas gana stiprus. BK 14 str. po Nepriklausomybės atkūrimo pakoreguotas ir dabar atitinka pasaulinius standartus.

BK 14 str.: nėra nusikaltimas toks veikimas, kuris formaliai atitinka požymius, bet yra būtinoji gintis: ginant save, kitus etc., jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Daug problemų dėl to instituto. Būtinoji gintis – teisė ar pareiga?

Teisę į būtinąją teisę turi visi civiliniai asmenys. Bet policininkas, karys, vidaus tarnybos darbuotojas, valstybės saugumo departamento pareigūnai privalo naudoti būtinąją gintį, jeigu to reikalauja situacija. Kitokiu atveju traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Iškyla neaiškumų, kai kalbama apie būtinosios ginties sąlygas. Yra 2 grupės: 1)sąlygos dėl paties kėsinimosi; 2)sąlygos dėl pačios ginties.

Kėsinimasis turi atitikti reikalavimus:

t.b. pavojingas; tai yra, vertybėms daroma žala arba sudaroma grėsmė žalai atsirasti. Baudžiamasis įstatymas saugo daug vertybių.

Tačiau būtinąją gintį galima naudoti ne visais atvejais; tik kai kėsinamasi į: gyvybę, sveikatą, asmens laisves, garbę, orumą, nuosavybę, viešąją tvarką, visuomenės saugumą.

Svarbu išsiaiškinti, ar būtinoji gintis galima prieš kėsinimąsi, kuris yra pavojingas, bet nusikalstamu nepripažįstamas. Įstatymas nedraudžia tokiais atvejais naudoti būtinąją gintį, bet reikia stengtis padaryti tokiems asmenims kuo mažesnę žalą (praktikoje nusistovėjusi taisyklė).

Negalima naudoti būtinosios ginties prieš pačią būtinąją gintį. Negalima naudoti prieš būtinąjį reikalingumą; prieš teisėtus pareigūnų veiksmus (prieš neteisėtus galima). Negalima būtinosios ginties provokacija. Negalima naudoti būtinosios ginties, jei kėsinamasi į menkavertį dalyką.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4364 žodžiai iš 8665 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.