Bendrinės kalbos mokymo si tarties strategijos bendrinėje kalboje
5 (100%) 1 vote

Bendrinės kalbos mokymo si tarties strategijos bendrinėje kalboje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. STRATEGINIO PLANAVIMO TAIKYMAS BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO-MOKYMOSI PROCESE . 5

1.1. Bendrinės kalbos samprata . 5

1.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo –mokymosi reikšmė globalizacijos kontekste 7

1.3. Strateginio planavimo samprata ir reikšmė mokymo – mokymosi procese. .9

2. BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO -MOKYMOSI STRATEGIJOS 13

2.1. Doug Buehl mokymo-mokymosi strategijų apžvalga 13

2.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje 16

2.2.1. Įmagnetintos santraukos strategija 17

2.2.2. Grafinio analogijos atvaizdavimo strategija . 18

2.2.3. Išankstinių orientyrų strategija 19

2.2.4. Sąvokos ir apibrėžimo schema .20

2.2.5. Frayerio modelis 22

2.2.6. Semantinės ypatybės analizė 22

IŠVADOS . 25

LITERATŪRA . 27

ĮVADAS

Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių).

Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones. Įteisintų bendrosios kalbos normų visuma vadinama kodifikacija.( Miliūnaitė, R.1994). Kodifikacija labai dažnai nesutampa su vartosena. Žmonės kalba tarmiškai ar jų kalbai turi įtakos tarmė, kitos kalbos ir tt. Vienaip bendrine kalba kalba žemaitis, kitaip – Lietuvos rusas, dar kitaip Amerikos Lietuvis. Žmogui turinčiam susiformavusius vienokius ar kitokius kalbinius įpročius nėra lengva pereiti prie kitokios kalbinės sistemos. Visiems, norintiems kalbėti taisyklinga bendrine kalba reikia didesnių ar mažesnių pastangų. Jauni žmonės labai greitai įsisavina kalbos normas, bet bendraudami perima ir platinamas ydas. Todėl labai svarbu lavinti jų kalbą, mokyti suvokti, kas gera, o kas bloga, ugdyti požiūrį į kalbą kaip į mūsų kultūros dalį.

Ši tema yra labai aktuali, nes bendrinės lietuvių kalbos sistemą ir vartoseną stipriai veikia anglų ir rusų kalbos, kalbos norminimas atsilieka nuo vartosenos polinkių. Dėl tarmių, kitų kalbų įtakos atsiranda polinkis perkelti kirtį į ilguosius skiemenis, ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius, pažeidinėti kietųjų ir minkštųjų priebalsių vartojimo taisykles. Kitas tarties normų pažeidimo šaltinis yra tam tikros tarmių ypatybės: kirčio atitraukimas, tarmiškas priegaidžių tarimas ir kt. Dėl tarties klaidų atsiranda ir rašybos klaidos. Todėl labai svarbu susikurti tinkamą bendrinės kalbos mokymo – mokymosi metodiką ir taikyti ją pedagoginėje, didaktinėje veikloje.

Pagrindinis šio darbo tikslas – išnagrinėti bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi strategijas Žemaitijos kolegijoje. Šis tikslas sąlygoja tokius uždavinius:

1) Išanalizuoti strateginio planavimo sampratą ir reikšmę teoriniu aspektu;

2) Išnagrinėti Doug Buehl pateiktas mokymo –mokymosi strategijas;

3) Išanalizuoti strategijų reikšmę mokymo – mokymosi procese;

4) Apžvelgti strateginio planavimo taikymą didaktikoje;

5) Aprašyti bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesą Žemaitijos kolegijoje.

6) Pateikti išvadas ir rekomendacijas.

Darbo objektas – mokymo – mokymosi strategijos .

Pagrindiniu šio darbo šaltiniu pasirinkta Doug Buehl knygoje “ Interaktyviojo mokymosi strategijos” pateiktos mokymo – mokymosi strategijos bei Žemaitijos kolegijos mokymo planai, metodinės rekomendacijos. Šį darbą sudaro 2 pagrindinės dalys – teorinė, kurioje aptariama bendrinės kalbos samprata bei strateginis planavimas, jo reikšmė teoriniu aspektu ir praktinė dalis, kurioje nagrinėjamas bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje.

1. STRATEGINIO PLANAVIMO TAIKYMAS BENDRINĖS KALBOS (TARTIES) MOKYMO- MOKYMOSI PROCESE

1.1. Bendrinės kalbos samprata

Bendrinė kalba yra visuomeninio, viešojo minčių reiškimo ir bendravimo priemonė, egzistuojanti dviem pavidalais – rašytiniu ir sakytiniu. Čia dominuoja rašytinė ir sakytinė kalba, skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad :

a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą),

b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas,

c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema.

Lietuvių rašto kalba savo kūrimosi pradžioje (XVI –XVII a.) turėjo tris ryškiausius variantus, pagrįstus skirtingomis tarmėmis: Didžiojoje Lietuvoje – vidurinį raštų kalbos variantą, artimą Kėdainių apylinkių tarmei, ir rytinį variantą, susidariusi rytų aukštaičių tarmės pamatu; Mažosios Lietuvos raštų kalboje formavosi to
krašto- pietinių vakarų aukštaičių – tarmės variantas, artimas Kauniškių tarmei. Šios tarmės pagrindu XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje susikūrė dabartinė bendrinė kalba. Iš kauniškių – ypač Griškabūdžio, Kazlų Rūdos, Kybartų, Marijampolės, Vilkaviškio apylinkės tarmės ji perėmė svarbiausius fonetikos, kirčiavimo, žodžių kaitybos dalykus, turėjusius lietuvių raštijoje jau senas tradicijas.

Šiuo metu lietuvių bendrinė kalba tiek nuo „suvalkiečių“, tiek nuo kitų tarmių smarkiai skiriasi. „Suvalkietiška“ ji tik savo fonologiniu ir morfologiniu karkasu. Be minėtų bendrųjų, visoms kalboms būdingų priežasčių, lietuvių kalboje skirtumų yra atsiradę ir todėl, kad iš bendrinės kalbos buvo pašalinta daug svetimos kilmės elementų. Antra, į bendrinę kalbą atėjo daugybė žodžių, sintaksinių konstrukcijų, sakinių jungimo būdų iš kitų tarmių. Toks bendrinės kalbos turtinimas kitų tarmių elementais, apskritai kalbant, yra teigiamas ir neišvengiamas dalykas. Tačiau jis turi ir tą neigiamą pusę, kad gerokai klibina žodžių darybos ir sintaksės sistemas. Pvz., kalboje atsiranda vedinių, neturinčių pamatinio žodžio (plg. ančdėlis: *ančdėti; galutinai: *galutinas ir pan.). Tokių dalykų būtų buvę išvengta, jeigu į kitas tarmes būtų buvę kreiptasi tik išnaudojus visus pamatinės tarmės galimumus.

Bendrinės kalbos normų ir taisyklių visuma vadinama tartimi. Dažniausiai tarties normos formuojasi tos pačios tarmės pagrindu kaip ir visa bendrinė kalba, bet galimos ir išimtys. Lietuvių bendrinės kalbos tarties svarbiausieji bruožai yra šie:

a) ilgieji ir trumpieji balsiai skiriami ir kirčiuotuose ir nekirčiuoruose skiemenys;

b) minkštieji ( palatalizuoti) ir kietieji ( nepalatalizuoti) priebalsiai skiriamąją funkciją atlieka tik prieš užpakalinius balsius – kitose pozicijose priebalsio kietumas savaiminis: prieš minkštuosius priebalsius ir priešakinius balsius tariami tik minkštieji priebalsiai , prieš kietuosius priebalsius ir žodžio gale – tik kietieji;

c) priegaidės skiriamos ir dvigarsiniuose, ir balsiniuose skiemenyse;

d) kirtis yra laisvas ir tiesiogiai nesusijęs su skiemenų kiekybe ar galinio skiemens priegaide;

e) dėl kirčio gali pailgėti tik žemutiniai balsiai [ a], [e].

Nekirčiuoti ilgieji balsiai, net ir sutrumpėję lieka kitokios kokybės ( įtemptesni) negu atitinkami trumpieji.

Lietuvių bendrinės kalbos tartį ypač neigiamai veikia kitų kalbų įtaka. Dėl šios įtakos atsiranda polinkis perkelti kirtį į ilguosius skiemenis, ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius , pažeidinėti kietųjų ir minkštųjų priebalių vartojimo taisykles ( ypač tarptautiniuose žodžiuose ir apskritai skoliniuose). Kitas tarties normų pažeidinėjimo šaltinis yra tam tikros tarmių ypatybės: kirčio atitraukimas, visiškas nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas ir kirčiuotų balsių ilginimas negaliniuose skiemenyse, laisvesnis minkštųjų priebalsių vartojimas, tarmiškas priegaidžių tarimas – ypač jų menkas skyrimas balsiniuose skiemenyse. Tarties klaidų atsiranda ir dėl rašybos nenuoseklumų, – pvz., žodžiai infliacija, jubiliatas neretai ištariami infl [ije]cija, jubil[ije]tas, nors iš tikrųjų raidė i šiuo atveju reiškia tik priebalsio minkštumą pasitaiko ir kt tarties klaidų.

Lietuvių bendrinė kalba yra Lietuvos tautinio ir kultūrinio savitumo pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucija jau suteiktas valstybinės kalbos statusas, ji yra valstybės valdymo – valstybės ir individo, valstybės ir visuomenės santykių kalba.

Valstybinės kalbos įstatymu, kitais įstatymais ir poįstatyminiais aktais sukurti teisiniai valstybinės kalbos apsaugos ir plėtros pagrindai. Valstybinė kalba privaloma teisės aktų leidimo, viešojo administravimo, švietimo, paslaugų ir kitose viešojo gyvenimo srityse; žiniasklaidos priemonėms, knygoms ir kitiems leidiniams, viešiesiems užrašams keliami kalbos taisyklingumo reikalavimai.

Už valstybinės kalbos statuso ir viešosios kalbos taisyklingumo pažeidimus numatyta administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Todėl ypač

griežtai bendrinės kalbos tarties normų turi laikytis teatro bei kino aktoriai, radijo bei televizijos pranešėjai ir viešai kalbantys žurnalistai – nukrypimai leistini tik stilistiškai motyvuotais atvejais.

Lietuvoje veikia kalbos norminimo, tvarkybos ir priežiūros institucijos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tarnybos. Prie viešosios kalbos ugdymo prisideda Lietuvių kalbos draugija, kitos visuomeninės organizacijos, pedagogai, įvairių sričių specialistai, studentai. Valstybinės kalbos plėtrą skatina keturios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos programos: Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 m. programa; Lietuvių kalbos informacinėj visuomenėje 2000-2006 m. programa, Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka; Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001-2010 m. programa. Šiuo metu prasideda naujas valstybinės kalbos funkcionavimo etapas. Jį lemia tiek Europos integracijos procesai, tiek valstybės užsibrėžtas strateginis tikslas sukurti žinių visuomenę, todėl būtina patikslinti esamas ir suformuluoti naujas valstybinės kalbos politikos
rinės kalbos ( tarties) mokymo -mokymosi reikšmė globalizacijos kontekste

Globalizacijos procesas skatina ne tik kultūrų integraciją, bet ir vienodėjimą. Globalizacijos filosofijai ypač būdingas funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į bendravimo įrankį, kalba yra atskiriama nuo kultūros ir ją vartojančių bei kuriančių žmonių. Pradeda vyrauti viena, laikoma universalia, kalba, o kartu sudaroma galimybė įsigalėti ir vienai kultūrai.

Svarbiausia pasaulinės materialinės ir intelektinės rinkos tarpininke yra laikoma anglų kalba. Jos vaidmuo didėja Lietuvos ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime: stiprėja ne tik anglų kalbos mokymosi, bet ir specialybės įgijimo, darbo, intelektinės kūrybos šia kalba motyvacija, o kartu menkėja lietuvių kalbos prestižas.

Valstybinė kalbos ir ugdymo politika turi sukurti atsvarą globalizacijos sąlygojamoms naujoms vertybinėms orientacijoms, antraip ateities žinių visuomenė gali būti praradusi savo kalbą ir apskritai tautinę tapatybę. Nors šiuo metu įstatymais nustatyta, kad aukštosiose mokyklose dėstomoji kalba yra lietuvių kalba, tačiau daugėja kursų, dėstomų užsienio kalbomis, net nesusietų su specialybės kalbos tobulinimu.

Didėja dalis valstybės finansuojamų mokslo darbų ir kitų intelektinės veiklos produktų ne valstybine kalba. Dokumentuose, nustatančiuose dėstytojų ir mokslo darbuotojų kvalifikacinius reikalavimus, pirmenybė teikiama mokslinėms publikacijoms užsienio kalbomis. Terminologijos darbas nepriskirtas prie taikomosios mokslinės veiklos, dėl to silpnėja motyvacija plėtoti lietuvišką terminiją ir apskritai visą mokslo kalbą. Valstybinė lietuvių kalbos komisijai įstatymo tvarka yra suteikti įgaliojimai įgyvendinti kalbos politiką, tačiau didžioji dalis jos darbų yra susijusi su kalbos sistemos ir vartosenos tvarkyta. Kai kurie kiti svarbūs sprendimai ( pvz., dėl lietuvių kalbos mokymo ir ugdymo, kirų kalbų vartojimo reglamentavimo įvairių ministerijų rengiamuose teisės aktuose ir pan.) dažnai priimami be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadų, nes nenumatyti teisiniai šios komisijos ryšiai su kitomis valstybinėmis institucijomis. Įstatymais, Vyriausybės nutarimais, įvairių institucijų teisės aktais oficialiojoje vartosenoje įtvirtinama nemaža dalis terminijos ( kartu ir svetimžodžių), neįvertintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertų. Svarbus ir žiniasklaidos bei oficialiojo diskurso vaidmuo pasirenkant kalbos vartotojams pateikiamus kalbinius modelius. Tačiau bendrinės kalbos vartojimo įgūdžių ugdymas yra svarbi mokyklų ir kitų švietimo įstaigų funkcija. Gimtosios kalbos mokymo tikslas – išmokyti sakytinės ir rašytinės kalbos. Tai padeda pasiekti visišką socialinę integraciją. Todėl šalies bendrinė kalba turėtų būti pagrindinis privalomasis dalykas visose klasėse.

Apibendrinant galima teigti, kad Dabarties ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, globalizacijos procesas turi įtakos Europos bendrinėms (nacionalinėms) kalboms – toms kalboms, kurios atitinkamose šalyse vartojamos kaip oficialiosios kalbos ir kurių mokoma(si) jų švietimo įstaigose. Šios kalbos atveria didžiausias kalbines galimybes geografiniu ir socialiniu mastu ir stiprina jas vartojančių žmonių kultūrinės tapatybės suvokimą. Kaip norminės jos pripažįstamos ir tarptautiniu mastu.

Europos integracija joms – ir iššūkis, ir paramos galimybė. Skatinant kalbinę įvairovę ir kalbų vystimąsi bei prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio reikalavimų, bus išsaugotas Europos kultūros lobynas – europinės tapatybės pagrindas. Ir vaikams, ir suaugusiesiems turėtų būti prieinamas tinkamas ir pakankamas kalbos mokymas nepažeidžiant jų teisės išsaugoti savo gimtąją kalbą. Kalbos ir literatūros mokymas turėtų būti grindžiamas kritiška kalbos normų ir vartosenos analize, taip pat lyginamaisiais ir istoriniais kalbos tyrimais. Tokio mokymo tikslas – ugdyti kalbinį sąmoningumą ir skatinti kalbos universalumo ir įvairovės suvokimą. O tai galima būtų padaryti parengiant naują bendrinės kalbos ( tarties) mokymo koncepciją, užtikrinančią kalbos mokymo kokybę. Todėl yra tikslinga kalbos ugdymo procese pasitelkti strateginį mąstymą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2107 žodžiai iš 6868 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.