Civilinio proceso teisės bendrosios dalies konspektai
5 (100%) 1 vote

Civilinio proceso teisės bendrosios dalies konspektai

1121314151617181

1 tema CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS

1.1 Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo formos

CK 1 knygos 138 straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Pvz., ginant nuosavybės teises galima prašyti pripažinti nuosavybės teisę, pareikšti vindikacinį arba negatorinį reikalavimą. Subjektas gali naudoti vieną ar kelis iš karto civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenumato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo.

Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos:

1. Pripažindamas tais teises. Čia nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas jas pripažindamas. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės teisė į daiktą. Tam tikrais atvejais laikomasi nuomonės, kad asmens civilinė teisė apginama ją pripažįstant, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šitaip tiesiogiai nenurodyta, o teigiama, kad kito asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti. Pavyzdžiui, asmens teisė vykdyti statybos darbus pagal parengtą projektą, kai sutikimo vykdyti tokius darbus neduoda kitas asmuo, kurio sutikimas būtinas pagal įstatymus, gali būti pripažinta teismo sprendimu pripažinus to kito asmens atsisakymą duoti sutikimą vykdyti tokius darbus neteisėtu.

2. Atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Pavyzdžiui, teismas patenkina vindikacinį reikalavimą ir savininkui gražinamas iki teisės pažeidimo turėtas daiktas.

3. Užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Pavyzdžiui, teismas gali apginti civilines teises uždrausdamas statyti statinius, kurie pažeistų sklypo savininko teises, uždrausdamas eksplotuoti gręsiančius sugriūti gyvenamuosius namus ir panašiai.

4. Priteisdamas įvykdyti pareigą natūra. Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi gražinti ar perduoti pagal sutartį. Nesant galimybės įvykdyti pareigą natūra, priteisiama turto vertė, nuostoliai arba netesybos.

5. Nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį. Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai jungiamas su nuostolių išieškojimu.

6. Išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius).

7. Pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais. Čia pasakyta, kad teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį,jeigu to akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją.

8. Kitais įstatymų nustatytais būdais. Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.

Pagal tai, kokia institucija – valstybinė ar visuomeninė – nagrinėja ginčą, visos subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūros gali būti skirstomos į 2 grupes:

1.valstybines subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūras

2.visuomenines.

Valstybinėms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra.

Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai:

1.Arbitražas – 1996 LR komercinio arbitražo įst. Arbitražo privalumai:

1)šalys gali pasirinkti asmenį, kuris spręs ginčą

2)šalys gali pasirinkti tos srities specialistą

3)bylinėjimosi terminai trumpesni, nes 1 instancija – negalima nei kasacija, nei apeliacija

4)negalioja viešumo principas. Arbitraže ginčas nagrinėjamas už uždarų durų, nes a) turi saugoti paslaptį b) arbitrų sprendimai niekur nėra skelbiami.

5)bylinėjimo išlaidos arbitraže pigesnės.

Daugeliu atvejų arbitraže spręsti ginčus yra priimtiniau. Tačiau LR arbitražas nepopuliarus – ginčo šalys turi susitarti dėl tokio ginčo sprendimo būdo.

2. Derybos: a) derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui b) derybos be tarpininkų

3. Tarpininkavimas: ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui

4. ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pvz. Turto vertei, defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti

5. šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.

Paskaitose, kaip atskirą gynimo formą šalia teisminės ir alternatyvių ginčų sprendimo būdų, išskyrė Savigyną – CK –
panaudoti savigyna tik CK leidžiamais atvejais – daikto sulaikymo teisė; nedaug atvejų, kai galima panaudoti savigyną – kitais atvejais – neteisėtas.

1.2 Teisė į teisminę gynybą, kaip viena pagrindinių teisių

1.išsprendus ginčą užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta 2.teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas-teisėjas, o alternatyviu – ne 3.teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas galimybe panaudoti prievarta 4.detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes 5. teismo procese galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones 6.teismo klaidas įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis 7.bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą.. Šie privalumai patvirtina išvadą, kad teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių.

1. 3 Teisė į teisminę gynybą LR Konstitucijoje ir kituose teisės šaltiniuose

Teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagr .laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo teismas. Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym. mokesčiai, honorarai advokatams). Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. l d.)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisė sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.“

1. 4 Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai (neradau)

1.5 Civilinio proceso teisės atsiribojimas nuo kitų teisės šakų

Autoriai, analizuojantys skiriamuosius civilinio proceso požymius, nurodo, kad civiliniam procesui būdingi keturi požymiai, pagal kuriuos jį galima atriboti nuo kitų procesų:

1.civilinis procesas yra teismo procesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjimas nepriklausomo ir nešališko teismo

2. civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. civiliniam procesui būdinga savanoriškumas.

3. ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau.

4. civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsi.

CP teisei konstitucinė t. yra bazinė. K. Įtvirtinta nemažai principų, taikytinų ir CPT: asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo posėdžio viešumas ir t.t.)

CPT ir CT. Skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindų atsirandatys teisiniai santykiai. CP – materialioji t., kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi civ materialieji teisiniai santykiai. CT – privatinės teisės dalis, visi susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius teisės subjektus.

CPT ir BPT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civ. bylos susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civ, komercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykų, apsauga. Nagrinėjant civ. bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. B bylose siekiama įgyvendinti BT normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudž sankcijas. Taigi BP skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, gintis.

CPT ir APT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civilinėse bylose yra privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o adm bylose – viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstrybė ar atitinkama valstybės institucija.

Toliau šis klausimas susijęs su sekančiu.

1.6 Civilinio proceso teisės ryšys su materialinės teisės šakomis

Tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į
viešąją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija. Konstitucinė teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Savo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) santykius. Privatinę teisę sudaro civilinė, šeimos, komercinė teisė

Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz. jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė – kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumas sutampa.

Materialioji t. nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Proceso t. reguliuoja santykius, atsirandačius ginant pažeistas materialiąsias teises. Materialioji t. apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso t. nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją t ir užtikrinti jos įgyvendinimą.

Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu (ką galiu ar privalau daryti) Procesinė teisė – ką reikia daryti, kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą). Proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises.

1.7 Civilinio proceso teisės dalykas

Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.

Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinio proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

CP yra nuoseklus dalykas. CP – teisės šaka, kuri reguliuoja santykius, susiklosčiusius nagrinėjant civ.bylas, priimant jose sprendimą ir jį vykdant.

1.8Civilinio proceso teisės metodas

Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai – subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis).

Subordinacijos metodas būdingas viešosios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjektų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu (subordinacija).

Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą). Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio proceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, ir daugelis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Materialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teismui tampa proceso šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Dispozityvumas glūdi pačioje civilinio proceso esmėje: civilinė byla iškeliama ne teismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva (CK 5 str.); šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str.); ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, keisti ieškinio elementus ir t.t.

Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra mišrus – imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vienu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai.

1.9Civilinio proceso teisės sąvoka ir sistema

CPT –
normų, reglamentuojančių civilinį procecą visuma. CPT sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu laiku galiojančių CP normų sistema.

Civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai.

Civilinio proceso teisė – kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. Todėl, ypač analizuojant CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. CPK yra padalytas

į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie – į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys – bendroji ir ypatingoji.

Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos“)reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.

Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius.

Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti grupuojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui, skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti institutai. Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą, dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.

1. 10 Civilinio proceso samprata ir esmė, skirtumas nuo civilinio proceso teisės

Nėra vienos nuomonės dėl sąvokos civilinis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai civilinį procesą supranta dvejopai – siaurai ir plačiai. Siaurai civilinį procesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu tokiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. Tokiu atveju į civilinio proceso sampratą įtraukiamas ir arbitražo procesas, ir notariato veikla, ir kiti privatinės teisės gynybos, apsaugos ir ginčų sprendimo būdai.

O civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai. Įvertinus aptartus klausimus, civilinio proceso teisė apibrėžtina kaip

sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

1.11 Civilinio proceso modeliai , jų esmė( Nežinau ar teisingai, bet tie modeliai nėra tiesiogiai Įvardijami, manau, kad tos mokykl kaip cp modeliai, sorry, siauriau nebeišėjo)

Liberaliojo civilinio proceso mokykla

Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į visagalę valstybę (o tiksliau į visagalį monarchą) į visuomenės gyvenimą ateina ir liberalizmo vertybės: nuosavybė, laisvė, lygybė ir įstatymas. Ekonominė XVIII-XIX a. liberalizmo bazė.:Tai dar palyginti nesunkiai apžvelgiama, gana agrarinė ir iš ganėtinai mažų ekonominių vienetų sudaryta savininkų visuomenė. Ekonominės sistemos pagrindas yra savarankiškas gamintojas, kuris dažniausiai yra ir darbuotojas, ir darbdavys ir ekonominių santykių turi su tokiais kaip jis pats. Tad pilietinę visuomenę sudaro savarankiški žmonės, kurios nariais pripažįstami tik savininkai Taigi politiškai svarbūs tik turintieji nuosavybę.

Liberalizmo filosofai reikalavo aiškiai atskirti valstybės ir asmens santykio dalyvius Liberalizmo filosofija nematė konkretaus žmogaus, konkrečių jo problemų ir konkrečios socialinės aplinkos, kurioje jis gyvena. Šiai filosofijai visi buvo lygūs, tačiau nebuvo matoma tikrosios nelygybės. Būtent dėl liberalizmo filosofijos įtakos XIX a.
pirmieji nauji Europos civilinio proceso kodeksai: 1806 m. Prancūzijos; 1877 m. Vokietijos { 1864 m. Rusijos (Ustav graždanskogo sudoproizvodstva) (jis, beje, 1918-1940 m. galiojo ir Lietuvoje) ir kiti.

Pagrindimai liberaliojo civilinio proceso principai, lemiantys pačią ginčo sprendimo teisme formą, yra rungimasis ir dispozityvumas. Didžiausia kiekvieno civilinio proceso problema — tai teisėjo ir Šalių galių santykis. Liberaliajame procese ši problema sprendžiama vienareikšmiškai šalių naudai. Tokio sprendimo pagrindas yra dvi idėjos. Pirma, kadangi civiliniame procese ginamos ir įgyvendinamos privačių asmenų teisės, tai ir pats procesas yra tik šalių reikalas. Antra, tai įsitikinimas, kad pačios šalys gali geriausiai pasirūpinti „savo“ teisės apsauga. Šalių valia vyravo visame procese – pradedant šaukimų ir kitos proceso medžiagos įteikimu priešingai šaliai ir teismui ir baigiant įrodinėjimo procesu. Teisėjo vaidmenį šiame procese būtų galima apibūdinti posakiu „teismas savo iniciatyva nedaro nieko“ Šio proceso šalininkai teigia, kad tik toks proceso modelis gali užtikrinti teisingo sprendimo priėmimą

byloje. Ši išvada grindžiama tokiais argumentais

niekas negalės apkaltinti teismo šališkumu ir neobjektyvumu, nes pats nerinko ir netyrė įrodymų;

– šalys turi visas galimybes surinkti reikiamus įrodymus, išanalizuoti juos teisme, o šitai lemia jų įsitikinimą, kad jų teisės ir įstatymų saugomi interesai yra gerai atstovaujami;

– kadangi šalys pačios renka įrodymus, akivaizdu, kad jie bus kruopščiai surinkti, nes šalių interesai visada yra priešingi;

Bylą nagrinėjančiam teisėjui yra tai, kas išplaukia iš byloje pateiktos medžiagos. tai reiškia, kad nors faktiškai ginčo šalis gali būti teisi, tačiau jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo ar nepakankamai jį įrodys, procesas bus pralaimėtas, o sprendimas byloje laikomas formaliai teisingu. Taigi, minėta, pagrindinis liberaliojo civilinio proceso tikslas valstybei nesikišant į ginčo eigą pateikti šalims jų ginčo sprendimo mechanizmą. Liberalusis civilinis procesas atnešė ir kitus, mums šiandieną savaime suprantamais atrodančius proceso principus: viešumo ir žodinio proceso, teisės į Įstatymo garantuotą teisinę pagalbą, teisėjo nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo bei kitus. Liberaliojo civilinio proceso teorija istoriniu požiūriu „konkurento“ neturėjo labai trumpai – mažiau nei šimtą metų. Pagrindinė šito priežastis – per didelis šios teorijos idealizmas ir visiškas gyvenimo tikrovės nepaisymas. Pasirodo, nėra ir negali būti idealios visuomenės, kur visi ne tik teisiškai, bet ir faktiškai lygūs ir protingi, o procesas ir jo trukmė nėra jau toks visiškai „privatus“ reikalas. Pati proceso teisė yra ne privatinės, o viešosios teisės dalis; savo ruožtu ten, kur yra viešoji teisė, yra ir tam tikrų viešųjų interesų.

Liberalusis civilinis procesas — tai tam tikra įsivaizduojamų lygių (tiek teisinių galimybių, tiek teisinės padėties procese atžvilgiu) asmenų „kovos“ tvarka, šiai filosofijai buvo visiškai neįdomu, ar ta lygybė iš tikrųjų yra. „Faktiškai lygių galimybių“ klausimo nekilo tol, kol gyvavo ekonominiai ir socialiniai visuomeniniai santykiai, kuriems esant atsirado liberalizmo idėjos, o ta visuomenės dalis, kurios nesudarė savininkai liberalizmo požiūriu, neturėjo didesnės įtakos visuomenės gyvenimui. Didelių problemų atsirado žlugus minėtai ekonominei ir socialinei liberalizmo bazei. Visuomeninio ir ekonominio gyvenimo krizė, pramonės plėtra ir pramoninės visuomenės formavimasis labai paveikė liberalizmo vertybių skalę.

Socialinio civilinio proceso mokykla

Jau pirmojoje XIX a. pusėje nebeliko tos lengvai peržvelgiamos visuomenės, pagrįstos smulkiais savininkais ir elementariais ekonominiais santykiais. Sparti ekonomikos ir technikos pažanga ne tik sukėlė pramonės koncentraciją, bet ir iš esmės pagerino visuomenės narių bendravimo, susisiekimo ir informacijos gavimo galimybes. Savo politinius reikalavimus aiškiai pareiškia ta organizuota visuomenės dalis, kuri visuomenės politiniame gyvenime iki tol nevaidino jokio didesnio vaidmens. Nedviprasmiškai iškeliama didžiosios visuomenės dalies skurdo problema. Tokiomis sąlygomis liberalizmo skelbiama visuotinio gėrio, pagrįsto laisva konkurencija, laisve, lygybe ir visuomeninių santykių darna, idėja didžiajai visuomenės daliai tampa paprastų paprasčiausia iliuzija. Imta reikalauti ne abstrakčios, o konkrečios – kiekvienam piliečiui prieinamos laisvės Minėtos sąlygos ir procesai, be jokios abejonės, negalėjo neturėti Kritikuojant liberaliojo civilinio proceso koncepciją ypač populiarus tampa argumentas, kad negali būti didesnės nelygybės, kaip nelygius laikyti lygiais.

Jau 1895 m. liberaliesiems Europos civilinio proceso kodeksams atsiranda „rimtas konkurentas“ – priimamas Austrijos CPK, kurio pa-grindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija. Be abejo, socialinis civilinis procesas nereiškia kažko visiškai naujo. Jis perėmė iš liberaliojo proceso ir rungimosi, ir dispozityvumo, ir viešumo, ir kitus principus, tačiau pasikeitė pats požiūris į proceso tikslus, paskirtį, kartu ir kai kurių principų, iki tol atrodžiusių neliečiamų (pirmiausia rungimosi ir dispozityvumo), vertinimas. Būtent šioje
teorijoje buvo pagrįstas civilinio proceso koncentruotumo tikslas.

Atsižvelgiant į tai, socialinės proceso funkcijos tikslas yra kuo greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti ginčą. Ginčo šalių veiksmus, prieštaraujančius šiems tikslams, teisėjas turi teisę (ir net pareigą) šalinti įstatymo suteikiamomis priemonėmis Kleinas (vienas iš teorijos kūrėjų) visus civilinio proceso tikslus skirsto į dvi grupes: kintamus ir nekintamus. Socialinė proceso funkcija, jo socialiniai tikslai priklauso nuo konkretaus visuomenės raidos etapo, todėl kinta. Pirmasis Kleinui rūpimas klausimas yra, ar iš tikrųjų civilinis procesas tėra privataus ginčo sprendimo mechanizmas, kuriuo visuomenė nėra suinteresuota .Teisės tikslai ir visuomenės gerovės tikslai negali vieni kitiems prieštarauti . Todėl būtina atsižvelgti į visuomeninius, kultūrinius ir kitokius visuomenės interesus tiek privatinės,

tiek proceso teisės požiūriu ir kiekvienu atveju gali būti svarstomas tik šių interesų apimties klausimas. Moderni valstybė, kurios tikslas yra bendrų ir individualių, nacionalinių ir žmogaus interesų apsauga, negali rūpintis tik konkretaus asmens interesai

XX a. Europoje atsiranda gana nemažai Kleino teorijos sekėjų, kurie ją toliau plėtoja. proceso tikslams. Kokia buvo ir yra socialinio civilinio proceso teorijos įtaka XX a. Europai? Pažvelgus į proceso įstatymų reformas įvairiose Europos valstybėse galima daryti vienareikšmišką išvadą — socialinio civilinio proceso teorija, kurios pagrindas yra aktyvaus teismo ir proceso koncentruotumo principai, pergalingai įsigalėjo ir vis labiau įsitvirtina Europoje.

Naujajame procese teismas vadovauja procesui (o tai jau aiškus socialinio civilinio proceso požymis). Teismas aktyviai vadovauja bylos nagrinėjimui: jis gali įpareigoti šalis pašalinti tam tikrus neaiškumus, pateikti papildomų įrodymų, tam tikrais atvejais net peržengti šalies reikalavimų ribas, remtis tomis aplinkybėmis, kuriomis Šalys visiškai nesirėmė arba nors ir rėmėsi, tačiau neteikė joms didesnės reikšmės.

Kai kuriose valstybėse ilgai mėginta laikytis klasikinių dispozityvumo ir rungimosi principų sąvokų reformuojant procesą. Kas iš to išėjo, geriausiai parodo Italijos pavyzdys. Štai ką apie aštuntojo dešimtmečio Italijos procesą rašo profesorius N. Trockeris: „Įprastas teismo procesas pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą teisėjas nagrinėja vienasmeniškai, trunka 521 dieną, o jei kolegialiai – 871 dieną; apeliacinėje instancijoje vidutinė proceso trukmė yra 722 dienos, o Aukščiausiajame Teisme – l 125 dienos. Sudėję gauname vidutinę proceso Italijoje trukmę – septynerius metus, penkis mėnesius ir trylika die-

nų.“ Toliau jis pateikia puikią išvadą, kad visiškas, tačiau niekada nesibaigiantis teisingumas, kai sprendimai priimami per vėlai, iš tikrųjų gali lemti daug didesnį neteisingumą nei ne toks kruopštus, tačiau greitas bylos išsprendimas

1.12 Civilinio proceso modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje

Naujasis CPK buvo parengtas vadovaujantis socialinio CP m-klos idėjomis. Įgyvendintos idėjos CPK:

Teismo vaidmuo nagrinėjant civ bylą. Tiek šalių, tiek teismo pareiga yra rūpintis, kad byla būtų tinkamai nagrinėjama, ir šie subjektai privalo bendradarbiauti siekdami šio tikslo. CPK 161 numatatyta teismo teisė pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu.: teismas siūlo, o šalys sprendžia.

Šalys CP. Šalių pareiga sažiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir rūpintis proceso skatinimu. Šalis turėtų pateikti teismui tik tą procesinę medž., kuri yra būtina konkrečiu bylos nagrinėjimo etapu, neperkrauti teismo pašaline informacija bei vengti sąmoningai nepateikti teismui vieno ar kito įrodymo, siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą pateikiant tokį įrodymą vėliau.

Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o vėliau pateikti, jie vilkins bylos nagrinėjimą.

Žodinio ir rašytinio proceso derinimas. Šių dviejų bylos nagrinėjimo formų protingas derinimas padeda įgyvendinti žmogaus teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką, ir netrukdo nustatyti materialiąją tiesą byloje. Pagrindinė proceso pirmosios instancijos teisme forma yra žodinė. Išimtys: raštyniai įrodymai teismo posėdyje neskaitomi, jeigu šalys su jų turiniu susipažino iki teismo posėdžio; jeigu šalys dėl jo susitarė; teismo įsakymų ir dokumentinio proceso procedūros visada yra rašytinės ir t.t.

Oficialieji rašytiniai įrodymai. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neperžengiant jiems priklausančios kompetencijos bei šiems dokumentams keliamos formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.

Bylos nagrinėjimo terminai. CPK 72 str. Nenumatyta bylos nagrinėjimo terimų, bet tai nereiškia, kad teismas nėra susietas pareigos rūpintis kaip galima greičiau išnagrinėti bylą. Ši pareiga CPK yra įgyvendinami dvejopai: nustatant pirmininko pareigą rūpintis kaip įmanoma greitesniu bylos nagrinėjimu ir neleisti vilkinti bylą bei numatant konkrečius procesinių veiksmų atlikimo terminus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4613 žodžiai iš 9156 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.