Civilinio proceso teisės bendrosios dalies konspektai
5 (100%) 1 vote

Civilinio proceso teisės bendrosios dalies konspektai

1 tema CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS

1.1 Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo formos

CK 1 knygos 138 straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Pvz., ginant nuosavybės teises galima prašyti pripažinti nuosavybės teisę, pareikšti vindikacinį arba negatorinį reikalavimą. Subjektas gali naudoti vieną ar kelis iš karto civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenumato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo.

Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos:

1. Pripažindamas tais teises. Čia nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas jas pripažindamas. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės teisė į daiktą. Tam tikrais atvejais laikomasi nuomonės, kad asmens civilinė teisė apginama ją pripažįstant, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šitaip tiesiogiai nenurodyta, o teigiama, kad kito asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti. Pavyzdžiui, asmens teisė vykdyti statybos darbus pagal parengtą projektą, kai sutikimo vykdyti tokius darbus neduoda kitas asmuo, kurio sutikimas būtinas pagal įstatymus, gali būti pripažinta teismo sprendimu pripažinus to kito asmens atsisakymą duoti sutikimą vykdyti tokius darbus neteisėtu.

2. Atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Pavyzdžiui, teismas patenkina vindikacinį reikalavimą ir savininkui gražinamas iki teisės pažeidimo turėtas daiktas.

3. Užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Pavyzdžiui, teismas gali apginti civilines teises uždrausdamas statyti statinius, kurie pažeistų sklypo savininko teises, uždrausdamas eksplotuoti gręsiančius sugriūti gyvenamuosius namus ir panašiai.

4. Priteisdamas įvykdyti pareigą natūra. Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi gražinti ar perduoti pagal sutartį. Nesant galimybės įvykdyti pareigą natūra, priteisiama turto vertė, nuostoliai arba netesybos.

5. Nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį. Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai jungiamas su nuostolių išieškojimu.

6. Išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius).

7. Pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais. Čia pasakyta, kad teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį,jeigu to akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją.

8. Kitais įstatymų nustatytais būdais. Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.

Pagal tai, kokia institucija – valstybinė ar visuomeninė – nagrinėja ginčą, visos subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūros gali būti skirstomos į 2 grupes:

1.valstybines subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūras

2.visuomenines.

Valstybinėms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra.

Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai:

1.Arbitražas – 1996 LR komercinio arbitražo įst. Arbitražo privalumai:

1)šalys gali pasirinkti asmenį, kuris spręs ginčą

2)šalys gali pasirinkti tos srities specialistą

3)bylinėjimosi terminai trumpesni, nes 1 instancija – negalima nei kasacija, nei apeliacija

4)negalioja viešumo principas. Arbitraže ginčas nagrinėjamas už uždarų durų, nes a) turi saugoti paslaptį b) arbitrų sprendimai niekur nėra skelbiami.

5)bylinėjimo išlaidos arbitraže pigesnės.

Daugeliu atvejų arbitraže spręsti ginčus yra priimtiniau. Tačiau LR arbitražas nepopuliarus – ginčo šalys turi susitarti dėl tokio ginčo sprendimo būdo.

2. Derybos: a) derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui b) derybos be tarpininkų

3. Tarpininkavimas: ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui

4. ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pvz. Turto vertei, defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti

5. šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.

Paskaitose, kaip atskirą gynimo formą šalia teisminės ir alternatyvių ginčų sprendimo būdų, išskyrė Savigyną – CK –
panaudoti savigyna tik CK leidžiamais atvejais – daikto sulaikymo teisė; nedaug atvejų, kai galima panaudoti savigyną – kitais atvejais – neteisėtas.

1.2 Teisė į teisminę gynybą, kaip viena pagrindinių teisių

1.išsprendus ginčą užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta 2.teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas-teisėjas, o alternatyviu – ne 3.teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas galimybe panaudoti prievarta 4.detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes 5. teismo procese galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones 6.teismo klaidas įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis 7.bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą.. Šie privalumai patvirtina išvadą, kad teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių.

1. 3 Teisė į teisminę gynybą LR Konstitucijoje ir kituose teisės šaltiniuose

Teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagr .laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo teismas. Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym. mokesčiai, honorarai advokatams). Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. l d.)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisė sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.“

1. 4 Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai (neradau)

1.5 Civilinio proceso teisės atsiribojimas nuo kitų teisės šakų

Autoriai, analizuojantys skiriamuosius civilinio proceso požymius, nurodo, kad civiliniam procesui būdingi keturi požymiai, pagal kuriuos jį galima atriboti nuo kitų procesų:

1.civilinis procesas yra teismo procesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjimas nepriklausomo ir nešališko teismo

2. civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. civiliniam procesui būdinga savanoriškumas.

3. ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau.

4. civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsi.

CP teisei konstitucinė t. yra bazinė. K. Įtvirtinta nemažai principų, taikytinų ir CPT: asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo posėdžio viešumas ir t.t.)

CPT ir CT. Skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindų atsirandatys teisiniai santykiai. CP – materialioji t., kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi civ materialieji teisiniai santykiai. CT – privatinės teisės dalis, visi susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius teisės subjektus.

CPT ir BPT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civ. bylos susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civ, komercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykų, apsauga. Nagrinėjant civ. bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. B bylose siekiama įgyvendinti BT normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudž sankcijas. Taigi BP skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, gintis.

CPT ir APT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civilinėse bylose yra privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o adm bylose – viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstrybė ar atitinkama valstybės institucija.

Toliau šis klausimas susijęs su sekančiu.

1.6 Civilinio proceso teisės ryšys su materialinės teisės šakomis

Tradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į
viešąją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija. Konstitucinė teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Savo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) santykius. Privatinę teisę sudaro civilinė, šeimos, komercinė teisė

Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz. jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė – kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumas sutampa.

Materialioji t. nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Proceso t. reguliuoja santykius, atsirandačius ginant pažeistas materialiąsias teises. Materialioji t. apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso t. nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją t ir užtikrinti jos įgyvendinimą.

Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu (ką galiu ar privalau daryti) Procesinė teisė – ką reikia daryti, kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą). Proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises.

1.7 Civilinio proceso teisės dalykas

Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.

Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinio proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

CP yra nuoseklus dalykas. CP – teisės šaka, kuri reguliuoja santykius, susiklosčiusius nagrinėjant civ.bylas, priimant jose sprendimą ir jį vykdant.

1.8Civilinio proceso teisės metodas

Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai – subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis).

Subordinacijos metodas būdingas viešosios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjektų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu (subordinacija).

Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą). Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio proceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, ir daugelis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Materialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teismui tampa proceso šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Dispozityvumas glūdi pačioje civilinio proceso esmėje: civilinė byla iškeliama ne teismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva (CK 5 str.); šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str.); ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, keisti ieškinio elementus ir t.t.

Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra mišrus – imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vienu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai.

1.9Civilinio proceso teisės sąvoka ir sistema

CPT –
normų, reglamentuojančių civilinį procecą visuma. CPT sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu laiku galiojančių CP normų sistema.

Civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai.

Civilinio proceso teisė – kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. Todėl, ypač analizuojant CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. CPK yra padalytas

į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie – į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys – bendroji ir ypatingoji.

Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos“)reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.

Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius.

Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti grupuojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui, skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti institutai. Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą, dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.

1. 10 Civilinio proceso samprata ir esmė, skirtumas nuo civilinio proceso teisės

Nėra vienos nuomonės dėl sąvokos civilinis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai civilinį procesą supranta dvejopai – siaurai ir plačiai. Siaurai civilinį procesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu tokiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. Tokiu atveju į civilinio proceso sampratą įtraukiamas ir arbitražo procesas, ir notariato veikla, ir kiti privatinės teisės gynybos, apsaugos ir ginčų sprendimo būdai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2779 žodžiai iš 9156 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.