Civilinio teisinio ginčo sprendimo neteismine tvarka privalumai ir trūkumai
5 (100%) 1 vote

Civilinio teisinio ginčo sprendimo neteismine tvarka privalumai ir trūkumai

11213141

CIVILINIO TEISINIO GINČO SPRENDIMO NETEISMINE TVARKA

PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir daugelio kitų demokratinių valstybių teisinėse sistemose įtvirtinta nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai. Toks teisingumo vykdymo būdas ne visiems yra tinkamas ar priimtinas dėl įvairių objektyvių bei subjektyvių priežasčių. Tad neatsitiktinai mūsų gyvenime atsiranda vietos alternatyviems ginčų, o kartu ir civilinių teisinių ginčų, sprendimo būdams. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai atsi¬rado nuo to momento, kai atsirado teismai kaip vienintelė institucija, valstybėje vykdanti tei¬singumą. Teisingumo vykdymas – tai paskelbimas valstybės vardu apie tai, kuri ginčo šalis yra teisi, o kuri ne. Dažnai ginčo šalys nėra suinteresuotos, kad valstybė kištųsi į jų ginčą, juo labiau, kad paskelbtų, kas yra laimėtojas, o kas pralaimėtojas. Išspręsti ginčą nurodant, kas teisus (laimėjo) ir kas neteisus (pralaimėjo), nėra vienintelė išeitis. Egzistuoja galimybė išspręsti ginčą taip, kad abi šalys būtų patenkintos.

Dauguma civilinių teisinių santykių kyla civilinės teisės subjektų, o ne valsty¬bės institucijų iniciatyva. „Šiems santykiams būdingas dispozityvus reguliavimo metodas, tai yra patys civilinių santykių dalyviai nustato savo teises ir pareigas, jas užtikrina ir įgyvendina. Todėl būtų neteisinga, jeigu valstybė šiems civilinių santykių dalyviams uždraustų patiems spręsti civilinį ginčą“. Daugelyje civilinių sutarčių paprastai nustatoma sąlyga, kad kilus sutarties šalių ginčui pirmiausia kilusį nesutarimą bus siekiama išspręsti tarpusavio derybo¬mis ir tik nepavykus ginčo išspręsti derybomis bus kreipiamasi į teismą. Tačiau derybos tik vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Praktikoje žinoma keletas kitų paplitusių alternatyvių ginčų sprendimo būdų, iš kurių svarbiausi yra arbitražas, ginčų sprendimo tarybos, komisijos, tarnybos, tarpininkavimas (mediacija), ginčų sprendimas internetu ir taip toliau.

Kiekvienas iš šių civilinio teisinio ginčo sprendimo būdų turi savus privalumus ir trūkumus, kurių kiekvieną aptarsiu lygindamas su teisminiu civilinio ginčo nagrinėjimu. Tai padės išryškinti principinius skirtumus, kriterijus, kuriais remiantis šalys renkasi teisminį arba neteisminį civilinio ginčo sprendimo būdą.

Teisminiam civilinio ginčo sprendimo būdui artimiausias yra arbitražas. Arbitražas yra vienas iš populiariausių alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Tai ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis, kurie turi įgaliojimus priimti teisiškai privalomą sprendimą. Visame pasaulyje arbitražas jau seniai pripažintas kaip efektyvus komercinių ginčų sprendimo būdas. Remiantis 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, arbitražo sprendimai pripažįstami 134 pasaulio valstybių ir šis skaičius kasmet didėja. Kalbant apie Lietuvą, arbitražas, kaip privatus ginčų sprendimo būdas, tampa vis populiaresnis sprendžiant tiek tarptautinių, tiek šalies viduje susiklosčiusių komercinių santykių dalyvių nesutarimus. Lietuvos Respublika taip pat yra minėtos Niujorko konvencijos dalyvė, todėl arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje Niujorko konvencijos dalyvėje, yra Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas.

Daugelis arbitražo (ypač institucinio) požymių atitinka teismo požymius. Arbitras, panašiai kaip teisėjas, išklauso abi ginčo šalis ir priima sprendimą. Šis sprendimas gali būti privalomas ginčo šalims ir galutinis, nebent šalys susitaria kitaip prieš perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Pabrėžtina, kad arbitražas skirstomas į ad hoc (šalių susitarimu ginčo sprendimo procedūros neorganizuoja nuolatinė arbitražo institucija ) ir ins¬titucinį (šalių susitarimu ginčo sprendimą organizuoja, jį aptarnauja bei kitus šalių susitarimu suteiktus įgaliojimus vykdo nuolatinė arbitražo institucija ). Pirmuoju atveju šalys jų sudarytoje sutartyje susitaria, kaip bus atrinkti ir paskirti ar¬bitrai, kiek jų bus, kokia jų kvalifikacija, kur vyks ginčo sprendimas, kokia kalba bus varto¬jama sprendžiant ginčą ir panašiai. Institucinis arbitražas – tai nuolat veikianti organizacija, turinti nustatytas arbitražo proceso taisykles bei teikianti administracines ir organizacines ginčų sprendimo paslaugas. Toks institucinis arbitražas Lietuvoje yra Vilniaus komercinio arbitražo teismas.

Ginčų nagrinėjimas arbitraže turi daug pranašumų lyginant su valstybiniais teismais. Esminiai jų yra šie:

1. greitesnis ir lankstesnis bylos nagrinėjimas pačių šalių pasirinktu laiku ir pasirinktoje vietoje;

2. aukšta, ir dažniausiai, specializuota konkrečioje verslo srityje arbitrų kvalifikacija;

3. proceso konfidencialumas, leidžiantis ir toliau šalims išlikti verslo partneriais;

4. šalių laisvė pačioms pasirinkti arbitrus bei įstatymus, pagal kuriuos bus nagrinėjamas ginčas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) labai detaliai reglamentuoja teisminį ginčų nagrinėjimą. CPK nustato
griežtus reikalavimus bylų teismingumui, terminams, procesinių dokumentų turiniui, proceso dalyviams, jų teisėms, teisminiam nagrinėjimui ir taip toliau. Nukrypimas nuo CPK reikalavimų nėra galimas, nebent pačiame CPK numatytos konkrečios išimtys. Visiškai kitaip yra arbitražo atveju. Arbitraže šalys dar iki ginčo gali susitarti dėl ginčo nagrinėjimo tvarkos arba kilus ginčui kreiptis į nuolatinę arbitražo instituciją, kad ši savo nustatyta tvarka išnagrinėtų ginčą. Tačiau net ir tuo atveju, kai šalys kreipiasi į nuolat veikiantį arbitražą, jos gali nustatyti, kad vadovausis nuolatinio arbitražo nustatyta ginčų sprendimo tvarka su tam tikromis išlygomis. Tokia tvarka paprastai numato gerokai trumpesnius dokumentų (pvz.: atsiliepimų) padavimo terminus, paprastesnį ir kartu greitesnį bylos nagrinėjimą be sudėtingų, kartais formalių procedūrų. Nuolat veikiančio Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamentas nustato, kad šalys „gali susitarti dėl: 1) arbitrų skaičiaus; 2) arbitro (-ų) paskyrimo tvarkos; 3) arbitro (-ų) nušalinimo tvarkos; 4) arbitražo vietos; 5) arbitražo kalbos; 6) žodinio arba dokumentinio (rašytinio) bylos nagrinėjimo; 7) ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminų; 8) kitų klausimų, dėl kurių arbitražo procedūrai taikoma teisė šalims nedraudžia susitarti.“ Vien šios išvardintos šalių galimybės rinktis yra didelis privalumas prieš įprastinį teismo procesą.

Greitesnį ir lankstesnį ginčo nagrinėjimą užtikrina galėjimas susitarti dėl žodinio ar dokumentinio bylos nagrinėjimo, kas neįsivaizduojama įprastiniame teisminiame proceso, kuriame aiškiai nustatyta, kuomet į teismą kreipiamasi su ieškiniu, kuomet byla nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka ir panašiai, o žodinis ginčo sprendimas išvis neįmanomas. Be to, šalys, numatydamos trumpesnius ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminus, net ir patį dokumentinį procesą gali gerokai sutrumpinti. Prie arbitražinio proceso lankstumo prisideda ir tai, kad ginčas nesprendžiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet šalys gali susitarti dėl arbitražo vietos, kuri gali būti nustatyta ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitoje valstybėje. Visa tai garantuoja greitesnį ginčo išsprendimą ir ginčo šalių pagrįstų lūkesčių išsipildymą.

Teisme civilines bylas nagrinėja teisėjas (ar keli teisėjai). Kandidatams į teisėjus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Teisėjai turi būti įgiję „aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ , kuris suteikia pakankamai žinių įvairiose teisės srityse (administracinėje, baudžiamojoje, civilinėje, komercinėje ir pan). Teisėjas – tai profesionalus teisininkas. Arbitražo arbitrai skiriasi nuo teisėjų tuo, kad jie gali ir neturėti minėto teisinio išsilavinimo, tačiau gali turėti gerokai daugiau žinių vienoje, kad ir gerokai siauresnėje verslo, teisės ar kitoje srityje. Tai suteikia galimybę konkretų ginčą išnagrinėti greičiau (nes arbitrui nereikia gilintis į tos srities reglamentavimo niuansus), teisingiau, o kartu ir naudingiau abiems šalims. Šis arbitražo privalumas yra glaudžiai susijęs su anksčiau įvardintu trečiuoju arbitražo privalumu, tai yra galimybe šalims pačioms pasirinkti arbitrus, jų skaičių ir skyrimo tvarką. Civiliniame procese bylų paskirstymas teisėjams niekaip nepriklauso nuo šalių valios, noro arba pageidavimo. Šiuos klausimus sprendžia teismo pirmininkas, todėl teismais nusivylę asmenys neretai skundžiasi nepakankama teisėjų kompetencija vienoje ar kitoje srityje, jų nešališkumu, abejingumu arba biurokratizmu. Tuo apkaltinti pasirinktą arbitrą būtų sunku, nes pati šalis sprendžia kokį arbitrą (arbitrus) rinktis, nustato jų nusišalinimo pagrindus, ginčo procedūras. Kuo labiau ginčo šalys bus įtraukiamos į ginčo sprendimą, kuo didesnę įtaką galės jam daryti, tuo mažiau abejonių joms kels tokio ginčo išsprendimas.

Arbitraže šalys gali pasirinkti ne tik arbitrus, bet ir ginčo sprendimui taikytiną teisę. Vykstant globalizacijos procesams verslas vis labiau plečiasi ir tampa ne nacionaliniu, bet tarptautiniu. Lietuvos verslininkų santykiai su kitų šalių partneriais ne visada turi būti reguliuojami Lietuvos Respublikos įstatymų, nes, esant galimybei rinktis, visada bus pasirenkama mokesčių, lengvatų ar kitomis prasmėmis palankesnė teisė. Tad šalys turi galimybę ne tik plėtoti santykius pagal pasirinktą teisę, bet pasirinkti ir teisę jų tarpusavio ginčui išspręsti.

Sprendimas pasirinkti taikytiną teisę tampa dar patrauklesnis arbitraže, jei paminėsime galimybę pasirinkti kalbą, kuri bus vartojama. Tokios galimybės nėra nacionaliniame arbitraže, tačiau „tarptautinio arbitražo atveju šalys pačios gali susitarti dėl kalbos arba kalbų, kurios bus vartojamos arbitražinio nagrinėjimo metu.“ Teisminis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta tik valstybine lietuvių kalba, todėl susirašinėjimą su užsienio prekybos atstovais, partneriais, tarptautinius ar kitokius ne lietuviškus dokumentus reikia išversti į lietuvių kalbą. Žinoma, taip atsiranda vietos skirtingam sąvokų, susitarimų interpretavimui ir ginčo sprendimas tampa painesnis. Kalbos pasirinkimas tarptautiniame arbitraže leidžia išvengti vertėjavimo, skirtingo
priveda prie greitesnio konsensuso.

Kitas esminis arbitražo skirtumas nuo teisminio nagrinėjimo yra konfidencialumas. Teisme bylos nagrinėjamos viešai, o su išnagrinėtos civilinės ar vykdomosios bylos medžiaga gali susipažinti kiekvienas norintis, net ir nedalyvavęs teisminiame nagrinėjime, nebent byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje. Ginčo nagrinėjimas arbitraže nėra viešas ir tai įvardijama kaip vienas iš pagrindinių neteisminio ginčo sprendimo privalumų. Reputacija, geras vardas dažnai yra neįkainuojami dalykai. Nuolatinis bylinėjimasis nepriklausomai nuo jo rezultatų „nedaro įmonei garbės“. Didelės ir paprastai tarptautinės kompanijos linkusios ginčus spręsti taikiai. Jei toks sprendimas nepavyksta, pasirenkami būdai, kurie sukelia kiek galima mažesnį ažiotažą ar yra visai nepastebimi visuomenei.

Dėl aptartų pagrindinių arbitražo privalumų bylų skaičius viso pasaulio arbitražo institucijose nuolat didėja. Kartu tai rodo ir pasitikėjimą neteisminiu ginčų sprendimu.

Arbitražas, be abejo turi ir trūkumų. Paprastai arbitražo procesas šalims kainuoja brangiau nei toks pat procesas būtų kainavęs valstybiniame teisme. Palyginimui galima pasakyti, kad teisminiame turtiniame ginče už 400 000 litų ieškinį tektų sumokėti 8000 litų, o sprendžiant tą patį ginčą Vilniaus komercinio arbitražo teisme, ieškovas sumokėtų 944 litus registravimo mokesčio ir 14 169 litus arbitravimo mokesčio, jei ginčą nagrinėtų vienas arbitras. Kai ginčą nagrinėja trys arbitrai, arbitravimo mokestis didinamas 40 procentų. Tačiau realiai kainos skirtumas yra nedidelis, o gal ir iš viso jo nėra. Užtenka atsižvelgti vien į tą faktą, kad versle didžiausia vertybė yra laikas, kurį galima skirti tiesioginei veiklai. Išvengiant ilgo bylinėjimosi sutaupytas ir tikslingai panaudotas laikas gali atnešti gerokai daugiau pelno, nei būtų sutaupyta lėšų kreipiantis dėl ginčo sprendimo pigesne, tačiau ilgai vykstančia teismine tvarka. Šis arbitražo trūkumas yra sąlyginis ir jį gan lengvai atsveria paminėti privalumai.

Kiek didesnis arbitražo trūkumas yra tas, kad į arbitražą gali būti kreipiamasi ne dėl visų ginčų, kuriuos civiline tvarka nagrinėja teismai. „Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.“ Tai specifinės teisės šakos, kuriose ginčo šalys paprastai nėra lygiavertės. Tokių šalių ginčo sprendimas arbitraže būtų neįmanomas dėl skirtingos teisių ir pareigų visumos. Šiuo atžvilgiu arbitražas yra siauresnės specializacijos ginčo institucija, tačiau dalis paminėtų ginčų vis tik gali būti sprendžiama neteismine tvarka ir tai nėra absoliutus neteisminių ginčų sprendimo būdų trūkumas. Skirtumas tik tas, kad tokiuose ginčuose kaip konkurencija, patentai, ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių negalima rinktis arbitražo, bet galima kreiptis į valstybines tarnybas, komisijas, tarybas. Ginčų sprendimą šiose valstybinėse institucijose aptarsiu netrukus, kai baigsiu lyginti arbitražą ir teismą.

Kaip dar vieną arbitražo trūkumą lyginant jį su teismu galima įvardinti tą faktą, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimui nėra kitos arbitražo institucijos. Arbitražo sprendimus galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, o apskundimo pagrindai labiau susiję su arbitražo procedūromis, nei su arbitražo sprendimo teisėtumo įvertinimu ar revizavimu. Tai gerokai apriboja arbitražo sprendimu nepatenkintos ginčo šalies galimybes toliau bylinėtis ir mėginti įrodyti savo tiesą. Asmenys, kurie abejoja nacionalinių teismų kompetencija ar iš principo jais nepasitiki, galiausiai yra priversti vėl į juos kreiptis kaip į vienintelį galimą galutinį ginčo sprendėją.

Baigiant analizuoti teismo ir arbitražo privalumus bei trūkumus reiktų paminėti, kad šalys, kurios kreipiasi dėl ginčo išsprendimo į arbitražą, netenka teisės kreiptis į teismą įprasta tvarka. Arbitražas tokiu atveju yra pirmoji instancija jų ginčui spręsti, nes toks buvo ginčo šalių sprendimas. Šiuo atveju kelio atgal nėra. Vertinant visus pliusus ir minusus peršasi išvada, kad arbitražo paslaugomis palankiausia būtų naudotis stambioms kompanijoms, o ypač toms, kurios vykdo veiklą ne tik Lietuvoje, kai tuo tarpu pavieniai asmenys pirmiausia turėtų įvertinti nacionalinių teismų privalumus.

Ginčų sprendimo tarybos, komisijos, tarnybos yra dar vienas alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Visas šias ginčų sprendimo tarnybas, tarybas, komisijas apibendrintai vadinsiu ginčų sprendimo institucijomis. Lietuvoje veikia ne viena tokia institucija, todėl paminėsiu tik keletą pagrindinių, su kuriomis susiduriama kiek dažniau: administracinių ginčų komisija, darbo ginčų komisija, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba, Konkurencijos taryba, Ryšių reguliavimo tarnyba ir taip toliau.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2325 žodžiai iš 4606 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.