Darbo teisės
5 (100%) 1 vote

Darbo teisės

ĮVADAS

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių; griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises; užkirstų kelia nelegaliam ir priverčiamajam darbui.

Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir darbdavio santykius. Darbo sutarties surašymo faktas garantuoja, kad abiejų sutarties šalių interesus ir teises gins Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad žmogus gali laisvai pasirinkti darbą . Darbo sutarties įstatymas užtikrina, kad tas darbas visada turi būti paremtas darbo santykių šalių lygybe , ir kad nebūtų tos pusės, kuri neteisėtomis priemonėmis, išnaudodama kitus individus, tenkintų savo savanaudiškus tikslus, tuo pat metu neatlikdama savų įsipareigojimų.

Šis rašto darbas susideda iš keturių dalių. Pirmojoje bendrais bruožais apibūdinama darbo teisė, jos padėtis Lietuvoje. Kitos trys dalys pasakoja apie Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą – kaip sudaroma, keičiama ir baigiama (nutraukiama) darbo sutartis, kokios priemonės užkerta kelią darbdavių bei darbininkų savivalei, kai šie nesilaiko sutartų sąlygų.

I. DARBO TEISĖ

1.1. DARBAS. DARBO TEISĖ

Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių ir biologinių žmogaus gebėjimų panaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniai praktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklos sąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.

Elementai, apibūdinantys darbo procesą:

a) tikslinga veikla – tikslingas fizinių, dvasinių, protinių gebėjimų realizavimas;

b) darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;

c) darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.

Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo proceso elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labai glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonės sueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais. Darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Dar nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykius reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta viena civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomos sutartis).

Darbo teisės objektas – visuomeniniai darbo santykiai. Tačiau darbo teisė reguliuoja

ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę.

Darbo teisė – tai teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:

a) civilinis teisinis;

b) administracinis teisinis.

Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe, savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinis teisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienas kitam.

Darbo teisėje taikomi ir civilinio teisinio, ir adminisracinio teisinio metodų, būdai ir priemonės; pavyzdžiui, sudarydami darbo sutartį visuomeninių santykių subjektai yra lygiateisiai, o darbuotojas, įsitraukęs į darbą, tampa pavaldus jo organizatoriaus valiai.

Tai įrodo, kad darbo teisės metodas turi ir viešosios, ir privatinės teisės metodų bruožų.

Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą. Valstybės tarnautojai, vykdydami savo funkcijas, yra administracinės teisės subjektai ne esant santykiams su valstybės institucija, kurioje tarnauja, o santykiams su gyventojais, įstaigomis ir pan.

Pavyzdžiui, tarp mokesčių inspekcijos pareigūno ir piliečio susiklosto administraciniai santykiai, kuriuos reguliuoja administracinė teisė, tuo tarpu mokesčių inspekcijos ir joje dirbančio mokesčių inspektoriaus santykius reguliuoja darbo teisė.

Pasaulyje įsigalėjusios dvi teisinės sistemos:

a) anglosaksų (pagrindinis norminės teisės šaltinis yra teismo precedentas);

b) kontinentinė (pagrindinis norminės teisės šaltinis – norminis aktas).

Kontinentinės teisės šalyse (taigi, ir Lietuvoje), įstatymų leidėjas prognozuoja ir modeliuoja galimą situaciją ir priima atitinkamus teisės aktus; dėl šios priežasties galimas teisės normų sisteminimas, kai nustatoma teisinė jų galia, tarpusavio priklausomybė. Praktinė sisteminimo reikšmė ta, kad tada patogiau naudotis teisės normų visuma.

Darbo teisės sistema, palyginti su kitomis teisės šakomis, turi ypatumų. Darbo teisė reguliuoja ne tik individualius darbuotojo ir darbdavio darbo santykius, bet ir darbuotojų bei darbdavių asociacijų santykius, darbdavių
asociacijų santykius su valstybinėmis organizacijomis.

Darbo teisę apibūdina trys opcijos:

a) teisės normos, reguliuojančios bendruosius darbo teisės klausimus;

b) teisės normos, reguliuojančios kolektyvinius darbo santykius;

c) teisės normos, reguliuojančios individualius darbo santykius.

Normos, reguliuojančios visuomeninius darbo santykius, sudaro darbo teisės institutą. Egzistuoja šie darbo teisės institutai: piliečių įdarbinimo, darbo sutarties, darbo ir poilsio laiko, darbo užmokesčio, darbo saugos, darbo drausmės, materialiosios atsakomybės, individualių darbo ginčų, kolektyvinės sutarties ir kt.

Darbo teisę, priklausomai nuo to, ar institutai apima visą teisės šaką, ar reguliuoja atskiras visuomeninių santykių grupes, ar tik atskirus grupės vienetus, galima suskirstyti taip:

a) bendroji dalis – ją sudaro bendrieji darbo teisės dalykai, konkretizuojami tam tikrais darbo teisės institutais (pvz. darbo teisės subjektai, darbo sutartis ir t.t.);

b) kolektyviniai darbo santykiai – šiai grupei priklauso profesinių sąjungų, kolektyvinių sutarčių, kolektyvinių darbo ginčų reguliavimo institutai;

c) individualūs darbo santykiai – šios grupės teisės normos reguliuoja individualius darbuotojo santykius su darbdaviu.

Taigi, darbo teisė, nors ir susiformavusi gan vėlai (gal tiksliau būtu pasakyti vėlai atsiskyrusi nuo civilinės teisės), tačiau yra nagrinėjama ir aiškinama skirtingais aspektais. Pačios darbo teisės dalinimas į smulkesnes dalis taip pat yra labai painus ir įvairiakryptis. Labai svarbu tobulinti ir globalizuoti (t.y. taikyti platesniam kontingentui panašesnes, standartizuotas) darbo teisės normas, ypač kai tirpsta sienos tarp vastybių ir (konkrečiai – Europos Sąjungoje) einama prie bendrų standartų ir galimybių.

1.2. DARBO TEISĖ LIETUVOJE

Lietuvos įstatymų leidėjai susidurdavo ir dabar susiduria su problema – ar priimti tam tikrą darbo kodeksą, kuris susistemintų darbo teisė, ar kaip ir anksčiau leisti atskirus įstatymus. Pereinamuoju laikotarpiu pasirinktas atskirų įstatymų leidimo kelias, tačiau negalima sakyti, kad šis kelias yra teisingiausias.

Visų pirma daugėlis darbo teisės normų yra prastai suderintos tarpusavyje, skirtinguose įstatymuose vartojamos skirtingos sąvokos, juose daug spragų ir nesusipratimų, nes juos rengė skirtingos darbo grupės, su skirtingais požiūriais į darbo teisę; egzistuoja teisės normos, neatitinkančios tikrovės, įstatymuose apstu trūkumų.

Siūlomi keli Lietuvos darbo įstatymų organizavimo lygio kėlimo būdai:

a) normų kodifikavimas – visų įstatymų sujungimas į vientisą kodeksą; keičiant viena normą, reikėtų taisyti visą norminį aktą;

b) normų inkorporavimas – surinkimas į vieną rinkinį, susisteminant pagal tam tikrus tikslus, sritis ir t.t., galėtų būti atliktas įstatymų leidėjų arba teisininkų profesionalų.

Kad ir kaip bebūtų, abu būdai perša viena mintį – normų apjungimas būtinas. Kol tai nepasiekta, po susidurimo su sunkumais, sukeltais įstatymų nenuoseklumo, imamasi įstatymų tobulinimo ir keitimo; per dažnos įstatymų mutacijos nėra geras reiškinys, nes kinta veiklos, ribojamos įstatymo, erdvė ir automatiškai komplikuojasi pačio įstatymo įsisavinimas visuomenėje. Ne išimtis ir vienas darbo teisės institutų – darbo sutarties įstatymas.

II. DARBO SUTARTIS

2.1. DARBO SUTARTIES RENGIMO METU IŠKILUSIOS PROBLEMOS

Darbo sutartis – vienas pagrindinių darbo teisės institutų. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas buvo priimtas 1991 metų lapkričio 7 dieną. Jį parengė Vilniaus universiteto Darbo teisės katedra. Rengiant įstatymą buvo susidurta su kai kuriomis problemomis.

Visų pirma buvo diskutuojama, ar būtina įstatyme pateikti išsamų darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašą. Egzistavo dvi nuomonės, kurių viena atstovavo darbininkų, kita – darbdavių interesus. Pasirinktas variantas – įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad atleidimas darbdavio valia gali būti vykdomas tik įstatymo numatyta tvarka .

Kita problema – darbo sutarties būtinosios sąlygos. Rengiant įstatymą buvo manoma, kad pakanka numatyti dvi sąlygas: darbo vietą ir darbo funkciją, tuo pačiu įstatymas numatytų darbuotojo pareigas – dirbti sutartą darbą ir paklusti vidaus tvarkai, bei darbdavio pareigą – sudaryti tinkamas darbo sąlygas. Jau svarstant įstatymą aukščiausiu lygiu, buvo pradėta kalbėti apie tai, kad kaip vieną iš sąlygų būtina nurodyti ir darbo apmokėjimą, iš pradžių buvo sutarta tik dėl darbo apmokėjimo sąlygų (t.y. ne konkretaus atlygio, išreikšto konkrečia pinigų suma nurodymo, o tik pačių sąlygų, kokia sistema atlyginimas bus išmokamas), tačiau 1996 metais balandžio 17 dieną patvirtintoje tipinėje darbo sutarties formoje reikalaujama nurodyti darbo užmokesčio sumą. Tokiu būdu iškyla problemų su biudžetinėmis įstaigomis, nes darbo užmokestis jose nustatomas valstybės ir dėl jo nesitariama, todėl išeina, kad darbo sutartis negali būti sudaroma.

Taip pat buvo svarbus darbo sutarties formos klausimas – ar reikia sutartį sudaryti raštu, ar užtenka ir žodinio susitarimo. Siūlyta įstatyme numatyti, jog “darbo sutartis paprastai sudaroma raštu“, tačiau galiausiai nuspręsta, kad sutartis turi būti surašyta raštu, pagal tam tikrą iš anksto patvirtintą formą ; sutarties
turi būti pažymėtas specialiame įmonės žurnale .

Nors šis įstatymas turėjo būti taikomas visais darbo sutarčių sudarymo, nutraukimo ir pakeitimo atvejais, tačiau to padaryti nepavyko, todėl įstatyme numatyta, kad darbo sutarties ypatymus su tam tikrais darbuotojais ir tam tikrose įmonėse, gali numatyti ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, jei jie neprieštarauja darbo sutarties įstatymui . Taigi dabartinis darbo sutarties įstatymas nusako tik bendruosius šio instituto principus.

2.2. DARBO SUTARTIES SĄVOKA

Darbo sutartis, kaip skelbia darbo sutarties įstatymas, yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu .

Šiame apibūdinime yra du požymiai, kurie skiria darbo sutartį nuo kitų sutarčių:

Darbuotojas turi dirbti tam tikrą darbą, arba eiti tam tikras pareigas, darbo metu, t.y., atlikti darbo funkciją. Šiuo požymiu sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių, kuriomis įsipareigojama atlikti tam tikrą apibrežtą užduotį.

Atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas turi laikytis vidaus darbo tvarkos, ir paklusti darbdavio nurodymams. Šalių pavaldumas darbo teisėje yra būtina darbo organizavimo prielaida.

2.3. DARBO SUTARTIES ŠALYS

Darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Kolektyvinės darbo sutarties sudarymo atveju darbuotojams atstovauja profesinė sąjunga. Darbuotojas – tai fizinis asmuo, kuris realizuodamas savo fizinius ir protinius sugebėjimus, atlieka sutartyje numatytą darbo funkciją. Darbuotojas – nuolatinis Lietuvos gyventojas, sulaukęs 16 metų . Tam tikriems darbams, kurių sąrašas tvirtinamas Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo nustatyta tvarka, atlikti gali būti priimami asmenys, sulaukę 14 metų ir pagal sveikatos būklę galintys atlikti darbą, esantį šiame sąraše. Tokiu atveju nepilnamečius galima priimti tik su vieno iš tėvų ar kito faktiškai juos globojančio asmens ir mokyklos, kurioje mokosi nepilnametis, sutikimu, tik tada, jei darbas nekliudo jiems lankyti mokyklą .

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1876 žodžiai iš 5940 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.