Demokratinė valstybė jos sąranga ir valdymas
5 (100%) 1 vote

Demokratinė valstybė jos sąranga ir valdymas

Žodis “ demokratija “, kaip nė vienas kitas žodis pasaulyje, yra sukėlęs daugybę aistrų, ginčų, įvairiausių interpratacijų. Jam suteikiama daug skirtingų prasmių ir apibrįžimų, pagal Halį Kochą ( Hal Koch, 1905 – 1963 ) demokratija tai:

Demokratijos negalima įsprausti į formulę. Ji nėra tik sistema arba tik doktrina.

Demokratija – tai gyvenimo būdas, kuris čia pasitraukiamas, čia sugrįžtamas, išsirutuliojo Vakarų Europoje per daugelį šimtmečių.

Demokratija nėra uždara ir baigta, todėl nuolat diskutuojama dėl jos esmės.

Demokratija – ne pergalė, bet niekada nesibaigianti kova.

Demokratija ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį kiekvienai kartai reikia spręsti iš naujo.

Demokratija – tai problema, iškylanti kiekvienam žmogui, gyvenančiam kartu su kitais žmonėmis.

Demokratija – tai tam tikra mąstysena, tam tikra gyvenimo elgsena, kurią supranti tik tada, jei pats taip gyveni : šeimoje ir su kaimynais, valstybėje ir pasaulyje.

Demokratija niekada negali būti saugi, nes ji nėra sistema, kurią reikia įgyvendinti.

Demokratijos suklestėjimas ar žlugimas nedaug priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes ji yra žmonių valia, žmonių gyvenimo būdas, kurį reikia išsiugdyti. Todėl ugdimad ir ugdimas yra demokratijos šerdis.

Demokratijos idėja vystėsi keletą tūkstantmečių ir yra kilusi iš įvairių šaltinių. Jos samprata ilgainiui kito : Periklio ( apie 500 – 429 m. pr. Kr. ) laikų atįniečio demokratijos supratimas labai skiriasi nuo šiandieninio supratimo. Šiais laikais demokratija suprantama kaip politinių institucijų sistema; tam tikra teisių visuma; socialinė ir ekonominė santvarka; sistema, užtikrinanti tam tikrus siekiamus rezultatus; kolektyvinių sprendimų priėmimo procesas.

Demokratija – valdymo forma, pagrįsta visų žmonių dalyvavimu ir daugumos valia priimant sprendimus.

Beveik iki XIX a. demokratijos terminas buvo vartojamas tik tam tikrai politinei sistemai apibūdinti, valstybės valdymo formai nustatyti. Tai politinė sistema, kurioje valstybinė valdžia išrenkama balsų dauguma.

Tokia sistema turi užtikrinti galimybę pakeisti valdžią rinkimų būdu. Taip skatinama laisva konkurencija tarp politinių partijų, kurios gali siūlyti alternatyvias valstybės valdymo programas. Partijos gali itikinti rinkėjus. Jog būtina keisti esamą valdžią nauja.

Sistemos, kai viešoji valdžia sudaroma rinkimų būdu, t.y. piliečių valia ir užtikrinanti vienodą kiekvieno balso vertę, gali būti pavadintos demokratijomis.

Demokratijos, kaip politinės sistemos, veiksmingumą užtikrina :

 laisvė kurti organizacijas ir į jas stoti;

 saviraiškos laisvė;

 balsavimo teisė;

 teisė būti išrinktam į valstybines įstaigas;

 politinių lyderių teisė konkuruoti dėl rinkėjų paramos;

 alternatyvūs informacijos šaltiniai;

 laisvi ir teisingi rinkimai;

 valstybės valdymo institucijos.

Socialinių ir valstybinių institucijų demokratinės sąveikos mechanizmo formavimasis.

Istorija rodo, kad nuolat buvo ieškota būdų, kaip kartu gyvenantiems žmonėms organicuoti, tvarkyti bendrą gyvenimą, kad kuo labiau būtų patenkinti kiekvieno poreikiai, kuo lengviau įgyvendinanti idealai ir interesai, kuo geriau palaikomi draugiški santykiai su gretimomis valstybėmis.

Nuo senovės laikų būta žmonių, mąstančių apie politinę sistemą, kurios nariai laikytų vienas kitą politiškai lygiais, turinčiais vienodas galimybes naudotis savo sugebėjimais, ištekliais ir institutais, reikalingais tam, kad žmonės galėtų valdyti patys.

Anglijos monarchai rūpinosi gimimo, mirties, gyventojų skaičiaus, skolų, mokesčių dokumentų tvarkymu. To neįmanoma būtų buvę atlikti be efektyvaus centrinės ir vietos valdžios bendradarbiavimo. Kadangi toks dokumentų rinkimas buvo įprastas ir nuolatinis, ilgainiui susiformavo vietos valdžios dariniai.

Monarchas ( gr. monarchos < monos – vienas + archos – vadovas ) – valstybės vadovas, valdžią įgyjantis sosto paveldėjimo tvarka.

Monarchija ( gr. monarchia – vienvaldystė ) – valstybės valdymo forma, kai aukščiausioji valdžia priklauso monarchui.

Vietiniai grafysčių valdytojai informuodavo apie įstatymų pažeidimus, vengimą mokėti mokesčius, apie išsisukinėjimą nuo karo tarybos. Didikai savo ruoštu teikdami informaciją tikėjosi sužinoti apie rengiamus pakeitimus valstybės politikoje.

1215 m. priimta Didžioji Laisvių Chartijos ( Magna Carta ). Joje buvo apribota karaliaus, kaip absoliutaus valdovo, valdžia, reikalauta daugiau teisių laisviems žmonėms. Buvo sukurta Didžioji Taryba, tiesioginis Anglijos Parlamento prototipas ir kur pirmoji demokratinė institucija nuo Atėnų laikų.riteriai ir didikai nors oficialiai ir nebuvo Didžiosios Tarybos nariais, teikdavo naudingų patarimų. Ilgainiui susiformavo Bendruomenių Rūmai ir Lordų rūmai – pirmosios atstovaujamosios institucijos, demokratinės politinės sistemos pirmtakai. Įtampa tarp Parlamento ( terminas pirmąkart buvo pavartotas XIII a. ) ir karaliaus valdžios buvo didelė ir neatslūgo iki pat XVIII a. pabaigos.

Parlamentas ( pranc. parlament< parler – kalbėti ) – įstatymų leidžiamasis ir svarbiausias tautos atstovavimo organas.

Tuomet parlamentas kartu su pasikviestu sosto įpėdiniu Viljamu pereiškė, kad parlamento valdžia yra lygi karaliaus
valdžiai. Karaliaus ministrai pradėjo susitikinėti be karaliaus ar jo atstovų. Taip pamažu nutolo nuo karaliaus ir XVIII a. buvo žinoma kaip Kabinetas. Kadangi kabinetas buvo sudarytas iš karaliaus ministrų, tai prisiėmęs atsakomybę šaukti susirinkimus, buvo pavadintas ministru pirmininku.

1679 m. buvo priimtas Habeas corpus statutas, kaip asmens apsaugos nuo valstybės pareigūnų savivalės garantas. Jame buvo teigiama, kad tik teisme galima nustatyti, ar žmogus kaltas, ar ne. ši nuostata vėliau buvo užfiksuota daugelio demokratinių valstybių konstitucijose kaip neatimama žmogaus teisė.

Individuali laisvė, pagrindinės politinės teisės ir “ valdymo pagal įstatymą } taisyklė yra pagrindinė demokratijos garantija.

Kadangi pagrindinės demokratijos vertybės yra žmogaus teisės ir laisvės, todėl visa tolimesnė atstovaujamosios demokratijos raida yra neatsiejama nuo kovos už žmogaus teises.

XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus išryškėjo trys požiūriai į demokratiją:

1) pagal valdžios šaltinio kriterijų demokratija yra liaudies valdžia;

2) pagal valdžios tikslų kriterijų demokratija yra valdžia, veikianti įmonių labui ir jų vardu;

3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, užtikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdžios organus.

Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai.

Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau – valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai – beklasinės visuomenės sukūrimą.

Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montežuieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas.

Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus

Viena iš demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija.

Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiškai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasšimt piliečių sprendžia kaimo ar mažos gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius žmonių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma šalies mastu. Vienintele išeitis yra patikėti sprendimų priemimą išrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, išrenka savo atstovus ir įgalioja juos išreikšti ir ginti rinkėjų interesus. Šita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.

Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir mažumos paieška.

Dažniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrėžianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amžiaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiškai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai dažnai, ypač jei persvara yra nžymi, priimtas sprendimas išreiškia faktiškai mažumos nuomoę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija mažumos (arba mažuų atžvilgiu); ketvirta, visos išvardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neišvengiamà didėliose bendrijose atstovavimo principą.

Dėl visų šių priežasčių šiuo metu populiariausias yra požūris, kad demokratija yra tam tikras valdžios formavimo būdas.

Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos – tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėį” (

Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti valdžią. Kitaip tariant, demokratija turi kiek galima sumažinti tikimybę, kad valdžia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos priešams ir kaip galima daugiau apriboti piktnaužþiavimą valdžia ir valdančiųjų galimybes pridaryti žalos.

Demokratinio sprendimo priėmimo būdai.

Demokratija yra sprendimų priėmimo būdas žmonių grupėje. Yra du demokratijos būdai, kuriais galima priimti sprendimus :

 Tiesioginis, kai kiekvienas pilietis aktyviai dalyvauja priimant visus sprendimus.

Paprastai už sprendimus balsuojama. Priimtas tas, už kurį balsavo dauguma. Todėl daugumos balsavimas vadinamas demokratine procedūra. Šiai procedūrai reikalingos tam tikros sąlygos:

Rinkėjai turi turėti realias pasirinkimo galimybes. Kiekvienas dalyvis turi turėti galimybę pasiūlyti kandidatą. Kiekvienas balsuotojas turi tūrėti pakankamai informacijos apie visus kandidatus. Kandidatams turi būti sudarytos sąlygos pristatyti savo rinkimų programą.

Kandidatas turi pats pristatyti rinkėjams ir parodyti savo kompetenciją toje srityje, už kurią po rinkimų jis bus atsakingas. Čia gimsta
kandidato savo kompetencijos suvokimas ir atsakomybės jausmas prieš savo rinkėjus. Būtant atsakomybė ir kompetencija yra pamatiniai renkamosios demokratios bruožai. Esminė demokratinio sprendimo prielaida yra ta, kad rinkėjai turi būti pakankamai informuoti apie visus kandidatus.

Susirinkime, kuriame bus priimti sprendimai, turi dalyvauti visi arba jų dauguma.

Rinkimas slaptai arba viešu balsavimu. Išrenkamas daugiausia balsų gavęs kandidatas.

Demokratinio sprendimo priėmimo principas – mažuma privalo gerbti demokratinės balsavimo procedūros rezultatus, o dauguma – atsižvelgti į mažumos nuomonę.

 Netiesioginis arba atstovaujamoji demokratija, kai žmonės išrenka atstovus, kurie ir priima jiems aktualius sprendimus.

Atstovaujamosios demokratijos bruožas – būtina pasitikėti tais, kurius renkame. Išrinktieji privalo išreikšti ir ginti išrinktųjų interesus.

Politinės lygybės principas ir politinių laisvių būtinumas

Lygybė ir laisvė yra svarbiausios demokratijos vertybės, todėl beveik visos pasaulio šalys pripažįsta lygybę kaip pagrindinę žmogaus teisę.

Žmogaus teisės yra principai, kuriais remdamiesi asmenys gali veikti, o valstybės – leisti įstatymus ir priimti sprendimus. Jos taip pat yra vertybės, rodančios atskiro žmogaus siekius. Žmogus teisės simbolizuoja tam tikrą visuomenės idealą, suteikiantį gyvenimo visuomenėje prasmę. Po Antrojo pasaulinio karo 1945m. buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija ( JTO ), kurios uždavinys – rūpintis santarve tarp tautų. 1995 m. duomenimis šią organizaciją sudarė 158 valstybės.

Antrojo pasaulinio karo žiaurumai privertė daugumos šalių politikus susimąstyti apie būtinybę visiems asmenims, kad ir kur jie gyventų, užtikrinti tam tikras neginčijamas teises. Šios teisės pagrįstos visų žmonių lygybe. Taip 1948 m. Jungtinės Tautos priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Pasirašydamos Deklaraciją, šalys susitarė ne tik pripažinti visiems asmenims lygias teises, bet ir stengtis realiai jas ginti. Žmogaus teisės apibrėžiamos kaip vertybės ir etiniai principai, suteikiantys prasmę tarptautiniams santykiams bei žmonių individualiam ir socialiniam gyvenymui.

Žmogus nėra izoliutas, todėl ir žmogiškasis orumas nėra tik individualus. Kiekvienas asmuo turi gerbti kitą, paisyti visų žmogaus teisių, kad socialiniai santykiai būtų teisingi ir pilietiški, kad turėtų teisinį ir etinį pagrindą. Žmogaus teisės mums sudaro prielaidas “ gyventi kartu “, taikiai įvertinti individualius ir socialinius konfliktus, ir tai iš tikrųjų padeda derinti asmens dorovę su įstatymais ar teisėmis, reglamentuojančiais socialinius santykius. Žmogaus teisės grindžiamos šiomis vertybėmis : kiekvieno asmens orumu, laisve, lygybe ir teisingumu.

Orumas – kiekvienas asmuo, nepaisant jo šeimos, socialinės ar kultūrinės kilmės, kaip žmonijos atstovas turi teisę į savo įgimtos vertės pripažinimą. Tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų būdingas žmogiškasis orumas ir kad jis turi būti visų pripažįstamas ir gerbiamas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1957 žodžiai iš 6506 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.