Didysis vilniaus seimas
5 (100%) 1 vote

Didysis vilniaus seimas

Referatas

Didysis Vilniaus seimas (1905m.)

Darbą atliko:

Rita Čekaitytė 9b

Vilniaus didysis seimas ir jo reikšmė

Politinė Rusijos Imperijos padėtis prieš 1905 m. revoliuciją:

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia Rusijos imperijos politinių ir socialinių reformų reikalas buvo jau visiškai pribrendęs. Konservatyvaus ir nacionalinio nusistatymo Rusijos carai užuot vykdę reformas įvairiuose politinio gyvenimo srityse, Rusijos Imperijos gyventojų teises siaurino: susiaurinta universitetų autonomija, sugriežtinta spaudos laisvė. Ypač tai buvo juntama Vakarinėje Rusijos Imperijos dalyje, kur be visa ko, aktyviai vykdė nutautinimo politika, buvo prasidėję tautiniai sąjūdžiai kurių dalyvius itin persekiojo caro represinės struktūros.

Aleksandro III sūnus Nikolajus II, paskutinis Rusijos caras, įžengęs 1894 metais sostan, iš kurio Imperijos šviesioji ir pažangioji visuomenė laukė skubių valstybės reformų, valstybės politikoje vien tik sekė savo pirmtaku pėdomis. Situacija dar labiau paaštrėjo Rusijai įsivėlus į karą su Japoniją dėl Korėjos turtų. Prasidėjęs karas pavergtų tautų pažangiai visuomenei teikė vilčių, kad šis karas susilpnins Rusiją ir turėsianti daryti savo gyventojams nuolaidų. Iš dalies tai ir vyko, pavyzdys to 1904 m. gegužės 4 d. caro paskelbtas dekretas dėl lietuviškos spaudos laisvės. Šis dekretas kaip tik ir parodo, kad Rusijos valdžiai karo metu buvo reikalinga ramybė šalies viduje. Tačiau žinios iš tolimųjų rytų ėjo vis liūdnesnės apie rusų nesėkmes kare, nepatenkintieji pasinaudoję valdžios sunkumais, pradėjo reikalauti asmens, spaudos, parlamento ir konstitucijos. 1905 m. sausio mėn. įvykis Peterburge kuris buvo pavadintas “Kruvinuoju sekmadieniu” dar labiau padidino įtampą šalies viduje. Pasak P. Čepėno “Kruvinasis sekmadienis buvo tartum uždangos pakėlimas visos Rusijos revoliuciniams įvykiams išsiveržti”

1905 rugsėjo mėn. baigėsi Rusijos – Japonijos karas kurį Rusija gėdingai pralaimėjo patirdama milžiniškus piniginius nuostolius (skaičiuojama, kad šiame kare žuvo daugiau kaip 300,000 rusų karių, o nelaisvėn pateko netoli šimto tūkstančio). Tačiau tuo metu įsisiūbavę Rusijos Imperijoje neramumai ne tik kad nemažėjo, nors caras po truputį darė nuolaidų, bet įgavo dar didesnį pagreitį, ypač tarp pavergtųjų tautų. Visą Rusiją buvo apėmę darbininkų streikai, agrariniai maištai, vienur kitur kildavo maištas ir kariuomenėje bei kariniame laivyne. Visiems jau buvo aišku, kad naivu jau buvo laukti kokių nors radikalių caro valdžios sprendimų, kurie pakeistu Rusijos politinę santvarką bei ekonominį gyvenimą.

1905 m. spalio 7 d. Rusijoje prasidėjo geležinkeliečių streikas davęs pradžia visuotiniam streikui. Spalio 10 dieną sustreikavo fabrikų bei įmonių darbininkai ir tarnautojai, laisvųjų profesijų darbuotojai, akademinis jaunimas. Šis streikas itin buvo gerai organizuotas, vieningas ir visuotinis apėmęs ir suparalyžiavęs visą Rusijos Imperiją. Šis streikas tęsėsi tik kelėta dienų, bet tai buvo lemtingas smūgis, palaužęs Rusijos autokratinį režimą ir privertęs carą paskelbti garsųjį spalio 17 d. manifestą, kuriame išdėstė būsimojo konstitucinio valdymo pagrindinius dėsnius ir pažadus sušaukti valstybės dūmą, be kurios pritarimo ateityje joks įstatymas Rusijoje negalės galioti.

Revoliuciniai įvykiai Lietuvoje. Vilniaus didysis Seimas ir jo nutarimai.

Kaip jau minėjau, itin politinis ir ekonominis Rusijos gyvenimas paaštrėjo Rusijai pradėjus karą su Japonija. Neišimtis buvo ir Lietuva. XIX amžiuje kaip atkirtis rusų policiniam režimui, rusinimo politikai ir draudžiamai lietuviškai spaudai prasidėjęs Tautinis atgimimo sąjūdis vis labiau stiprėjo apimdamas didesnį visuomenės sluoksnį, o jį dar labiau išjudino ir jam suteikė vilčių prasidėjęs karas. To meto nuotakas gerai atskleidžia žodžiai parašyti viename LSDP atsišaukime, kuris kvietė: “……taisykime ginklus, renkimės kovai, bet ne kovai su japonais, o su tikraisiais savo priešais ir skriaudėjais….. numeskime nuo savo sprandų maskolių valdžią ir įveskime pas save daug geresnę – žmonių valdžią, nepriklausomą Lietuvos respubliką” Matydama Rusijos valdžia, kad sunku tvarkytis su vis didėjančiais neramumais Lietuvoje 1904 m. gegužės 4 d. paskelbia dekretą dėl lietuviškosios spaudos laisvės. Pradėjo kurtis laikraščiai, 1904 m. gruodžio mėn. išėjo pirmas legalus laikraštis – dienraštis “Vilniaus žinios”. Bet spauda ir toliau nebuvo visiškai laisva, bet pats faktas, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių ir palengvino sąlygas tolimesniam tautiškosios sąmonės ugdymui. Tačiau vien tik spaudos laisvė netenkino visuomenės. Blogėjant Rusijos padėčiai kare su Japonija Tautinis judėjimas darėsi vis aršesnis. Buvo rašomos peticijos carui, kuriose buvo reikalaujama: lietuvių kalbos mokyklose, lietuvių mokytojų, lietuvių tarnautojų administracijose, policijoje bei teisme, o svarbiausia buvo reikalaujama buvo reikalaujama sušaukti Vilniaus seimą, kuris nepriklausomai nuo Rusijos dūmos spręstų šio krašto reikalus, faktiškai buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos.

1905 m. pradžioje, po “Kruvinojo sekmadienio”,
be peticijų rašymo, visoje Lietuvoje prasidėjo ir įvairių demonstracijų bei mitingų banga, kurios neretai baigdavosi susidūrimais su policija ir kariuomene. Lietuvos revoliucija nusidažė tautinėmis spalvomis: žmonės atstatydavo rusų valdininkus, mokytojus, skirdami į jų vietas savus, lietuvius. Spalio mėnesį visoje Rusijoje, taip pat ir Lietuvoje, prasidėjus visuotiniam politiniam streikui, caras spalio 17 d. paskelbė manifestą, žadėjusi demokratines laisves ir įstatymų leidžiamosios dūmos sušaukimą. Tokiomis aplinkybėmis “Vilniaus žinių” redakcijoje kilo sumanymas “kviesti padėčiai apsvarstyti krašto atstovų pasitarimą, kurį žmonės toj pat įvardijo “lietuviškuoju seimu”. Lapkričio 1 d. iš įvairių srovių atstovu buvo sudarytas komitetas suvažiavimui organizuoti, kuris “Vilniaus žiniose” išspausdino pirmą savo atsišaukimą su dr. J. Basanavičiau ir J. Kriaučiūno parašais, kuriame buvo rašoma: “Lai būna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę.

Dabar, pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis, žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime krūvon visi, kam rūpi prisikėlimo iš miego, iš tamsos, nusižeminimo”.

1905 gruodžio 4-5 d. Vilniuje buvo sušauktas visuotinis lietuvių seimas, kuris turėjo spręsti Lietuvos politinio gyvenimo klausimus, Lietuvos santykius su Rusija ir Lietuvos valdymo organų santykius su Rusija. Į suvažiavimą visų organizatorių didžiam nustebimui atvyko apie 2000 atstovų iš visos Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Mažosios Lietuvos.

Seimas priėmė taip vadinamą politinę rezoliuciją, kurią galime suskirstyti į keletą punktų.

A). Dėl dabartinės padėties Rusijoje ir Lietuvoje

“Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu; jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi rusų valstijos kraštai; jog geresnį gyvenimą galime įgyti tik laimėjus kova su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: šviestis , rištis ir stoti kovon drauge su sukilusią Rusijos tautų liaudimi”

B.) Dėl Lietuvos autonomijos

“Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, teisiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji Lietuva turi būti iš dabartinės etnografiškos Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės. Taip pat, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškos Lietuvos “.

C.) Kokiu būdu iškovoti autonomiją

“Kad įgyti autonomiją, pirmučiausiai reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatybių pajėgas. Susivienijus namieje, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neleisti savo brolių į kariuomenę, neiti į teismus, reikalui prisėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose”.

D.) Dėl kalbos ir mokyklos

“Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba, visus reikalus vedant.

Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.”

Taigi, Seimas priėmė šiuos nutarimus, bet iškart kyla problema, ar tie nutarimai yra teisėti, nes galime teigti, kad šis Seimas juridiškai nebuvo tikras, vadinasi ir jo nutarimai nebuvo tikri. Juridiškai, ypač bendrųjų demokratini principų realizavimo požiūriu, jis neturėjo formaliais tautos įgaliojimo. Visu pirma, nežiūrint į tai, kad Seimo atstovu rinkimai buvo tiesioginiai ir laisvi, jie nebuvo formaliai visuotiniai, lygūs ir slapti. Nors rinkimai ir buvo paskelbti, bet jie nebuvo vykdomi. Antra, priimant šiuos Seimo nutarimus, irgi nebandyta jų teisiškai apiforminti: nebalsuota už atskirus nutarimų punktus, jų nepasirašė net Seimo Prezidiumo nariai. Bet nežiūrint į tai, ši problema netrukdė Seimo nutarimus laikyti privalomais. Tai reiškė, kad teisinį neapibrėžtumą kompensavo moralinis tautos įsipareigojimas. Visa Lietuva laukė su nutarimais grįžtančiu Seimo dalyvių, jų žodis buvo šventas. Ir tuoj po Seimo pasidėjo šių nutarimų vykdymas: buvo nemokami mokesčiai, neleido vaikų į rusiškas mokyklas, vyrai nėjo į kariuomenę. Tačiau tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje imperijoje, pradėjo siautėti baudžiamieji būriai. Naujasis vidaus reikalų ministras P. Stolypinas įsakė represinėms jėgoms veikti greitai, ryžtingai ir nesvyruojant. Revoliucija buvo nuslopinta.

Tautinės revoliucijos ir Vilniaus Didžiojo Seimo reikšmė

Kalbėti apie Vilniaus Didįjį Seimą, jo reikšmę, galime iš kelių pusių t.y. kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai ir tolimesniam jos politiniui gyvenimui, ir kokią reikšmę jis turėjo Rusijos imperijai.

Taigi, panagrinėja 1905 m. revoliucinius įvykiu Rusijos imperijoje, galime teigti, kad Vilniaus Didysis Seimas bei 1905 metų įvykiai Lietuvoje to meto Rusijos politiniame kontekste, turint omenyje ginkluotus
veiksmus bei revoliucinius įvykius kituose Rusijos pakraščiuose bei imperijos centre, nebuvo labai reikšmingi ar išskirtiniai įvykiai. Paprasčiausia peršasi išvada, kad tautinė revoliucija Lietuvoje buvo dalis demokratinio ir revoliucinio judėjimo, kuris buvo apėmęs visą Rusijos imperiją. Kitą vertus, kaip parodys tolesni įvykiai, Seimas ir tautinė revoliucija kažkuria prasme buvo naudingas Rusijos valdžiai, nes dar labiau sustiprino lietuvių nacionalinio judėjimo atsiribojimą nuo Lenkijos politinių jėgų (nutarimas dėl Suvalkų gubernijos lietuviškų žemių priskyrimą būsimai Lietuvos autonomijai, kuris faktiškai reiškė unijos ir politinio bendrumo su Lenkija tradicijų atsisakymą), siekusių, remiantis istorinėmis Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo tradicijomis, lietuvių nacionalinį judėjimą įtraukti į savo judėjimą. Kad ši revoliucija ir Seimas kažkiek buvo naudingas Rusijai parodo ir A. Smetonos nuomonė, išsakyta apie 1905 m. įvykius: “Pirmoji rusų revoliuciją daug gero davė lietuviams, (…) bet tuo pačiu žygiu ji plačiai atvėrė duris Lietuvoje nesveikai rusų įtakai (…). Su laisvės šūkių ėjo kartu rusų nihilizmas ir anarchizmas…”

Taigi, be jokios abejonės, didžiausia seimo reikšmė buvo pačiai lietuvių visuomenei. Šis Seimas buvo svarbiausias politinis įvykis Lietuvoje po 1863 m. sukilimo. Jis vainikavo modernios politinės visuomenės susiformavimą, kurio pradžia, kaip minėjau pirmame skyriuje, formaliai galėtume laikyti XIX a. 8 dešimtmečio pradžią (Aušros pasirodymas). Šio Seimo reikšmę lietuvių visuomenei, galime skaidyti į porą aspektų: 1) tai tiesioginis Seimo poveikis kultūriniai ir politiniai situacijai Lietuvoje ir 2) Seimo įtaka lietuvių tautos politinėms-pilietinėms ir kartu valstybinėms tendencijoms. Pirmu aspektu Seimo iškovojimai buvo dideli; mokyklose buvo leista dėstyti lietuvių mokytojams, lietuvių kalbą leistą dėstyti kaip atskirą dalyką, laisvesnė tapo spauda, leista steigti įvairias ekonomines ir kultūrines draugijas ir t.t.

Mano manymu svarbesnis būtų antras Seimo reikšmės aspektas. Lietuvių suvažiavimui Vilniuje tapus Didžiuoju Vilniaus Seimu, itin yra akcentuojama to suvažiavimo vieta – Vilnius, o tai reiškia, jog Vilnius tebelaikomas lietuvių ir Lietuvos sostinė, kartu liudijamas ryšys su Lietuvos valstybingumo tradicijomis. Tai jau ne vieno privilegijuoto luomo, o visų lietuvių socialinių sluoksnių supratimas, kad Vilnius yra neatskiriama Lietuvos dalis, nuo šio momento jis tampa atgimstančios Lietuvos simboliu. Kitas svarbus momentas yra tas, kad į šį suvažiavimą susirinko visi Lietuvos sluoksniai ir luomai ir jie šiame suvažiavime formaliai buvo lygūs. Tai galime laikyti pilietinės visuomenė požymiu. Tad, galime teigti, kad Vilniaus Didysis Seimas vainikavo pilietėjimo procesą, kurio sąlygiškas ribas galime laikyti XIX a. pabaigą XX a, pradžią, šis Seimas pradėjo naują, šiuolaikinio juridiškai laisvo ir lygaus tarp lygių žmogaus formavimosi etapą, o pilietinė visuomenė tai visuomenė, kurioje gyvena žmogus, suvokiantis savo laisvę ir savo, kaip piliečio teise ir pareigas. Kartu tai visuomenė, suvokianti savi etnokultūrinį, etnosocialinį ir etnopolitinį bendrumą.

Kitas Vilniaus Didžiojo Seimo aspektas yra tas, kad per šį Seimą pasak A. Smetonos „pirmą kartą iškilo reikalavimas Lietuvai autonomijos etnografinėse ribose….“ Šis reikalavimas nustatė ateities tautinės valstybės teritorujos sudarymo princypą, kurio vėliau laikėsi Lietuvos politikai atkuriant nepriklausomą valstybę.

Taigi, trumpai tariant Vilniaus Didysis Seimas buvo tautos politinių siekių konstitutavimosi išraiška. Jo reikšmė buvo didelė Lietuvos visuomenei, pasak J. Basanavičiaus “nuo šio Seimo Lietuvos istorija pakrypo geresnėn pusėn ir Lietuvos tautą atvedė josios nepriklausomybėn“.

Vilniaus Konferencija ir Lietuvos Tarybos sudarymas.

Politinė ir ekonominė padėtis Lietuvoje 1914 – 1917 metais

Po 1905 m. revoliucijos ir Vilniaus Didžiojo Seimo ir toliau buvo kovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1914 m. prasidėjo Pirmas pasaulinis karas Europoje, kuris vėl suaktyvino politinį Lietuvos gyvenimą, ir įžiebė naują nepriklausomybės viltį.

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijos imperijai. Iš pradžių Rusijai sekėsi, tik prasidėjus kariniam veiksmams Rusijos kariuomenė giliai įsiveržė į Rytų Prūsija, bet 1915 m. kampanijos metu, Vokietijai perėjus į kontrpuolimą rytų fronte, rusų gynyba buvo pralaužta ir jiems teko trauktis. Taigi 1915 metų rudenį visa Lietuvos teritorija buvo okupuota.

Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, kraštas buvo prijungtas karinei okupacinei administracijai. Visos okupuotos Rusijos imperijos sritis buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą – Oberostą. Okupacinė valdžia pradėjo negailestingai plėšti kraštą: rekvizavo gyvulius, maistą, kirto miškus, varė gyventojus į priverstinius darbus. Buvo įvesta griežta karo tvarka, uždrausti didesni susibūrimai, uždrausti lietuviški laikraščiai, tik vienas laikraštis “Dabartis” buvo leidžiamas, tačiau jis platino okupacinės valdžios propagandą. To pasakmėja politinė, visuomeninė, socialinė, tautinė – kultūrinė veikla Lietuvoje 1915 – 17 metais visiškai apmirė. Bet nežiūrint į tai Lietuvos visuomenėje
toliau sklido nepriklausomybės idėja – kurios galutinis tikslas buvo atkurti (sukurti) Nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėse ribose.

Pirmojo pasaulinio karo metais kilusio tautinio išsivadavimo tikslas, kaip jau minėjau, buvo valstybės nepriklausomybė, bet pradžioje tokių drąsių reikalavimų niekas kelti nedrįso. 1914 m rugpjūčio 8 d. lietuvių atstovas IV Rusijos dūmoje M. Yčas, lietuvių tautos vardu buvo pareiškęs ištikimybę carui, Lietuvai buvo tikėtasi tik autonomijos Rusijos Imperijos sudėtyje bei Mažosios Lietuvos prijungimo. Tačiau tuo metu lietuvių politikai gyvenę Lietuvoje ir užsienyje netikėjo galimybe gauti tokią autonomiją iš carizmo. Šį autonomijos idėja vėl iškilo 1915 m. pabaigoje Vokiečiams okupavus kraštą ir pradėjus plisti kalboms apie Lenkijos nepriklausomybę ir stiprėjant lenkų politinėms pretenzijoms į Lietuvą. Šis vokiečių palankumas lenkams ir šių veiklumas karo pradžioje kėlė nerimą lietuvių veikėjams, vertė sutelkti politines jėgas, taip 1915 m. Vilniuje įvairių partijų atstovai įkūrė Politinį Lietuvos biurą, kuriame buvo nuolat svarstomos karo problemos, Lietuvos ateities perspektyvos. “Šis Politinis lietuvių biuras įvairiais raštais ir memorandumais nuolat reaguodavo visais opiais lietuvių tautos arba Lietuvos valstybės reikalais”, ir stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į sunkią Lietuvos padėtį ir šią problemą iškelti į tarptautinį lygmenį. Pirma proga pasitaikė 1916 matų gegužės mėnesį, kai Rusijos pavergtos tautos kreipėsi į JAV prezidentą W. Wilsoną . Lietuviai prie šio kreipimosi pridėjo atskirą pareiškimą pasirašytą J. Basanavičiaus, M. Biržiškos, P. Dogelio, P. Klimo, A. Smetonos, A. Stulginskio ir J. Vileišio. Šiame pareiškime buvo trumpai parašyta apie buvusią nepriklausomą Lietuvos valstybę, apie jos gyvenimą Rusijos pavergime, rusifikaciją, spaudos draudimą ir t.t. Pareiškime taip pat buvo išdėstyti dabartinis Lietuvos siekis tapti politiškai nepriklausoma valstybe. Šis raštas buvo nuvežtas 1916 m. birželio mėnesį į Šveicariją, kur vyko Rusijos Pavergtųjų tautų lygos kongresas, kur “pirmą kartą lietuvių atstovu vardu oficialiai buvo iškeltas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas.” Tokiu būdų lietuvių inteligentams pavyko į tarptautinį lygį iškelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Tačiau okupuotos Lietuvos padėti nesikeitė, nors memorandumai buvo rašomi ir vokiečių okupacinei valdžiai, kuriuose buvo skundžiamasi okupacinės valdžios lietuvių švietimo politiką, spaudos varžymu, draugijų uždraudimu. Šiuose raštuose buvo reikalaujama suvienodinti Lietuvos valdymo aparatą, leisti laisvai tvarkyti savo švietimo reikalus, nevaržyti lietuviškosios spaudos ir t.t. Tačiau į šiuos raštus Vokiečių valdžia neragavo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2793 žodžiai iš 9184 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.