Dvaro teise
5 (100%) 1 vote

Dvaro teise

1121

Turinys

Įvadas 3

Objektyvumas ir universalumas 4

Senjorų ir valstiečių teisių abipusiškumas 5

Kolektyvinis teismas 6

Vientisumas ir augimas 8

Išvados 10

Naudota literatūra 11

Įvadas

Panašiai kaip senjoro – vasalo santykių ir priklausomos žemėvaldos feodalinė teisė, taip ir senjoro – valstiečio santykių ir žemės ūkio gamybos dvaro teisė irgi susiformavo kaip teisinė sistema. Šios dvi sistemos buvo glaudžiai susijusios. Abi buvo susijusios su prekybos teisės, miestų teisės ir karališkosios (bendrosios) teisės sistemomis, kurios atsirado tuo pačiu metu. Savo ruožtu visos šios pasaulietinės teisės sistemos buvo glaudžiai susijusios su kanonų teisės sistema. Visos buvo bendro struktūrinio proceso – Vakarų teisės tradicijos – sudedamosios dalys.

Dvaro ekonomika Europoje pradėjo vyrauti XI a. Ankstesnėje epochoje, po to, kai germanų gentys apsigyveno Vakarų Europoje, nė vienas žemės ūkio ekonominių santykių tipas nebuvo vyraujantis. Valstiečiai buvo laisvi ta prasme, kad nedirbdavo kokio nors aukštesnę padėtį užimančio asmens žemės ir prie jo nebūdavo pririšti asmeninės tarnybos saitais. Kita vertus, to meto Europos žemės ūkyje buvo plačiai paplitusi vergija. Daugelis vergų buvo arba germanų genčių į nelaisvę paimtų ir paverstų vergais žmonių palikuonys, arba patys pateko į nelaisvę viename iš karų, kurie Europoje iki XI a. vyko beveik nuolat. Kiti buvo vėlyvosios Romos imperijos vergų palikuonys. Daug vergų tarnaudavo šeimininkų namuose, bet dauguma dirbdavo laukuose.

VIII, IX ir X a. atsiradus senjoritoms ir ypač vasalitetui susijus su lenu, vis svarbesnė tampa valstiečių – nei laisvųjų, nei vergų – klasė. Šitie valstiečiai, dažnai vadinami servais, turėjo kelis skiriamuosius bruožus:

1. jie nebuvo šeimininko nuosavybė ir negalėjo būti perkami ar parduodami;

2. jie negalėjo sudaryti teisėta santuoką;

3. jie patys apsirūpindavo maistu ir drabužiais;

4. jie turėjo tam tikras teises į gyvenamąjį būstą, žemę ir turtą;

5. jie buvo pririšti prie žemės, t.y. negalėjo jos palikti be šeimininko leidimo ir perleidžiant žemę būdavo perduodami kartu su ja;

6. iš jų būdavo reikalaujama eiti sunku lažą senjoro domene;

7. iš jų būdavo reikalaujama įvairių duoklių – natūra ar pinigais – senjorui už žemę, kuria jie naudojosi;

8. servų žemės naudojimo ir tvarkymo teisės buvo griežtai apribotos, o po jų mirties žemė likdavo senjoro nuosavybe.

VIII, IX ir X a. vis daugiau visų rūšių valstiečių – laisvųjų valstiečių, vergų, kolonų ir kitokių – prievarta, laisva valia arba pusiau laisva valia pereidavo į senjorų dvarus ir tapdavo servais. Servai atlikdavo lažą ir kitas pareigas senjoro dvare, o senjoras įgyvendindavo ekonomines, fiskalines, policines ir teismines teises servų atžvilgiu jų turimuose žemės sklypuose.

Kaip XI ir XII a., ir ypač 1050-1150 m., feodalinis paprotys buvo transformuotas į feodalinės teisės sistemą, taip – apytikriai tuo pačiu metu – dvaro paprotys buvo transformuotas į dvaro teisės sistemą. Kaip ir feodalinė teisė, dvaro teisė tuo metu pasikeitė, ir esmingai išaugo jos normų objektyvumas bei universalumas. Valstiečių ir senjorų santykiuose irgi atsirado abipusiškumo elementas, nors jis buvo ne toks akivaizdus kaip feodalinėje teisėje, nes senjoro – valstiečio santykiuose nebūta ištikimybės ir tarnybos priesaikos; nebuvo ir koncepcijos, kad senjoras ir valstietis turėtų sudaryti sutartį, įtvirtinančią jų ryšį iki gyvos galvos. Valstiečiai kolektyviai spaudė senjorus, siekdami išsireikalauti palankesnes darbo sąlygas. Išsikovotos geresnės sąlygos būdavo įtvirtinamos kaip nuolaidos, abipusiškai grindžiamos ištikimybės sąlyga. Be to, dvaro teisę vykdydavo dvaro narių susirinkimas, apimdavęs ir servus, kurie dalyvaudavo sprendžiant ginčus teisme, pirmininkaujant senjoro pareigūnui, valdytojui. Galiausiai XI ir XII a. dvaro teisė, kaip ir feodalinė teisė, tapo vientisa sąvokų ir procedūrų sistema, pasižyminčia sugebėjimu laipsniškai augti iš kartos į kartą, šimtmetis po šimtmečio.

Dvaro teisės atsiradimas XI ir XII a. buvo tiesiogiai susijęs su klasių kova. Dvaro teisė visų pirma reguliavo turtingųjų ir vargšų, valdančiųjų ir valdomųjų, „administracijos“ ir „darbo“ santykius. Tai nereiškia, kad dvaro teisė valstiečiams buvo paprasčiausiai primesta; priešingai, jie patys nestokojo stiprių svertų, galinčių apsaugoti jų klasinius interesus.

Popiežių revoliuciją vykdžiausi bažnyčia laikėsi politikos, kuri buvo palanki valstiečiams. Servams ji suteikdavo galimybę išsilaisvinti, juos priimdama į dvasininkų luomą. Rengdama Pirmąjį kryžiaus žygį, bažnyčia pasiūlė servams laisvę, juos ragindama dalyvauti Šventajame kare. Be to, bažnyčia, stambiausias Europoje žemvaldys, dažnai prisiviliodavo valstiečius iš kitų dvarų, pasiūlydama palankesnes gyvenimo ir darbo sąlygas. Bėgimas į bažnyčiai priklausančius dvarus – teisėtas ar neteisėtas – valstiečius skatindavo bėgti ir į kitus, patrauklesnius, dvarus arba į miestus, o dėl to senjorai norom nenorom turėdavo nusileisti valstiečių reikalavimams.

Europoje servai XI ir XII a. pirmą kartą pasijuto tokie tvirti, kad rizikuodavo
neteisėtai pabėgti iš savo senjoro pas kitus senjorus, siūlydavusius geresnes darbo sąlygas. Be šių įvykių, ekonominė servo padėtis 1050-1250 m. palaipsniui gerėjo ir palaipsniui buvo apibrėžtos jo pamatinės juridinės teisės. Faktiškai maištai ir išlaisvinimas vyko kaip tik servų pamatinių juridinių teisių vardan.

Objektyvumas ir universalumas

Ankstesniais šimtmečiais servų prievolės ir kiti įsipareigojimai galėjo būti patys įvairiausi, ir juos palyginti nedaug ribojo paprotinės teisės normos. Svarbiausios darbo prievolės buvo tokios: sėja senjoro domene (valstietis galėjo būti įpareigotas sėti savo grūdus), savaitinis lažas (t.y. įpareigojimas tam tikrą skaičių savaitės dienų dirbti senjoro domene), talka (papildomos prievolės, teoriškai savanoriškos ir paprastai atliekamos per šienapjūtę ar rūgiapjūtę0, transporto prievolės (maisto ir kitų reikmenų pristatymas į senjoro namus ir jų išvežimas), miško kirtimas, mėšlavežis, kelių taisymas. Senjoras galėdavo skirti ir kitus darbus. Be darbo prievolių, būta įvairių finansinių ir kito pobūdžio įsipareigojimų. Vadinamasis pagalvės mokestis, nors ir buvo nedidelis, bet ryškiai įsimolino žemą valstiečio padėtį. Be to, visus buvo įmanoma paprastoji žemės renta. Senjoras skirdavo įvairius nuolatinius arba vienkartinius mokesčius, bendrai vadinamus „tallage“. Mirus servui, senjorui turėjo būti atiduodamas geriausias galvijas ir kitoks turtas. Būta daugybės kitokių duoklių, mokesčių ir prievolių, ir jos buvo labai nevienodos priklausomai nuo vietos ir laiko; bet jos visada primindavo vergovę. Servas negalėjo tuoktis be senjoro leidimo; be to, savavališkai jis negalėjo išvykti iš dvaro. Jei servas mirdavo, neturėdamas paveldėtojų, jo žemė atitekdavo senjorui.

XI-XII a. įsitvirtino požiūris, kad reikia nustatyti aiškias ribas ir toms prievolių rūšims, kurias gali skirti senjoras, ir prievolių skaičiui. Pavyzdžiui, savaitinis lažas buvo apribotas tam tikru didžiausiu darbo dienų per savaitę skaičiumi arba pakeistas piniginiu mokesčiu. Reikalavimas, kad norėdamas susituokti servas turi gauti senjoro leidimą, visur buvo pakeistas piniginiu mokesčiu, jei servo sutuoktinė buvo kilusi iš senjorui nepriklausančio domeno, arba kompozicija, jei jo sutuoktinė buvo kilusi iš jo senjoro domeno. O popiežius Adrijonas IV, pats žemakilmis, išleido įsaką, kad servo santuoka laikoma galiojančia ir nenutraukiama, net jeigu jai nepritaria senjoras.

Senjorų ir valstiečių teisių abipusiškumas

Iki XII a. visi Vakarų krikščioniškojo pasaulio valstiečiai, įskaitant servus, turėjo įstatymo saugomas teises. Viena iš tokių teisių buvo teisė turėti savo senjoro žemę, laikantis tam tikrų sąlygų, ir teisė į senjoro apsaugą bei globą. Visi valstiečiai turėjo paprotines teises naudotis bendruomeninėmis kaimo žemėmis, įskaitant ganyklas, pievas ir miškus. O daugelyje Europos sričių didelė dalis valstiečių turėjo faktines nuosavybės teises į laisvą valstiečių žemę; šios teisės išliko iš ankstesnių laikų.

Teisė – netgi servo teisė – turėti senjoro žemę buvo labai svarbi. Dvaras būdavo padalytas į dvi dalis: senjoro domeną, kurį valdydavo jo ūkvedžiai ir įdirbdavo valstiečiai, ir pačių valstiečių sklypus, kuriuos jie įdirbdavo tuo metu, kai iš jų nebūdavo reikalaujama dirbti senjoro domene. Svarbus šios sandaros ekonominis padarinys buvo tas, jog ji „skatino tai, kad dalis gamybos augimo vaisių atitektų pačiam gamintojui“. Negana to, ji teisiškai pagrįsdavo valstiečių polinkį savo ekonominius interesus atskirti nuo savo senjoro ekonominių interesų ir siekti savo interesų įgyvendinimo.

Be teisės į žemės valdą, valstiečiai dar turėjo teises, susijusias su renta, mokesčiais, prievolėmis ir kitais įsipareigojimais savo senjorams. Paprastai šitų prievolių didinti nebuvo galima; buvo tariama, kad jos nustatytos papročio. Ginčus dėl jų pobūdžio ir apimties derėjo spręsti remiantis teise. Priešingai senjoro – vasalo santykiui, senjorų ir valstiečių (įskaitant servus) teisių bei pareigų abipusiškumas buvo pasiekiamas ne individualiomis ištikimybės priesaikomis ar kitokio pobūdžio susitarimais; nežiūrint to, buvo laikomasi įsitikinimo, kad valstiečių ištikimybę garantuoja senjoro nusiteikimas laikytis nuolaidų, kurias anksčiau dovanojo jis pats arba jo pirmtakai, iškilus reikalui daryti naujas nuolaidas ir apskritai su valstiečiais elgtis teisingai.

Kai senjorai kėsindavosi į valstiečių teises, laisvieji žmonės, apeidami tiesioginį dvaro senjorą, galėdavo kreiptis į jo feodalinį senjorą ar į karaliaus valdžią.

Servų teisinės apsaugos priemonės buvo ribotesnės, nes jie paprastai neturėjo teisės kreiptis į kokį nors kitą teismą ir buvo priversti tenkintis senjoro teismu. Tačiau juos galėjo ginti dvaro teismas. Jie turėjo ir kitų būdų spausti savo senjorą, siekdami išsaugoti ir pagerinti palankias darbo sąlygas. Jie galėjo pateikti senjorui kolektyvinius reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą duoti jiems laisvę. Toks išlaisvinimas buvo vis dažnesnis reiškinys, nors valstiečiu kartais tekdavo už jį daug sumokėti. Būdavo ir taip, kad valstiečiai savo reikalavimus paremdavo streiku. Paskutinė priemonė buvo pabėgimas į kitą dvarą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1641 žodžiai iš 3169 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.