Dvaro teise
5 (100%) 1 vote

Dvaro teise

Turinys

Įvadas 3

Objektyvumas ir universalumas 4

Senjorų ir valstiečių teisių abipusiškumas 5

Kolektyvinis teismas 6

Vientisumas ir augimas 8

Išvados 10

Naudota literatūra 11

Įvadas

Panašiai kaip senjoro – vasalo santykių ir priklausomos žemėvaldos feodalinė teisė, taip ir senjoro – valstiečio santykių ir žemės ūkio gamybos dvaro teisė irgi susiformavo kaip teisinė sistema. Šios dvi sistemos buvo glaudžiai susijusios. Abi buvo susijusios su prekybos teisės, miestų teisės ir karališkosios (bendrosios) teisės sistemomis, kurios atsirado tuo pačiu metu. Savo ruožtu visos šios pasaulietinės teisės sistemos buvo glaudžiai susijusios su kanonų teisės sistema. Visos buvo bendro struktūrinio proceso – Vakarų teisės tradicijos – sudedamosios dalys.

Dvaro ekonomika Europoje pradėjo vyrauti XI a. Ankstesnėje epochoje, po to, kai germanų gentys apsigyveno Vakarų Europoje, nė vienas žemės ūkio ekonominių santykių tipas nebuvo vyraujantis. Valstiečiai buvo laisvi ta prasme, kad nedirbdavo kokio nors aukštesnę padėtį užimančio asmens žemės ir prie jo nebūdavo pririšti asmeninės tarnybos saitais. Kita vertus, to meto Europos žemės ūkyje buvo plačiai paplitusi vergija. Daugelis vergų buvo arba germanų genčių į nelaisvę paimtų ir paverstų vergais žmonių palikuonys, arba patys pateko į nelaisvę viename iš karų, kurie Europoje iki XI a. vyko beveik nuolat. Kiti buvo vėlyvosios Romos imperijos vergų palikuonys. Daug vergų tarnaudavo šeimininkų namuose, bet dauguma dirbdavo laukuose.

VIII, IX ir X a. atsiradus senjoritoms ir ypač vasalitetui susijus su lenu, vis svarbesnė tampa valstiečių – nei laisvųjų, nei vergų – klasė. Šitie valstiečiai, dažnai vadinami servais, turėjo kelis skiriamuosius bruožus:

1. jie nebuvo šeimininko nuosavybė ir negalėjo būti perkami ar parduodami;

2. jie negalėjo sudaryti teisėta santuoką;

3. jie patys apsirūpindavo maistu ir drabužiais;

4. jie turėjo tam tikras teises į gyvenamąjį būstą, žemę ir turtą;

5. jie buvo pririšti prie žemės, t.y. negalėjo jos palikti be šeimininko leidimo ir perleidžiant žemę būdavo perduodami kartu su ja;

6. iš jų būdavo reikalaujama eiti sunku lažą senjoro domene;

7. iš jų būdavo reikalaujama įvairių duoklių – natūra ar pinigais – senjorui už žemę, kuria jie naudojosi;

8. servų žemės naudojimo ir tvarkymo teisės buvo griežtai apribotos, o po jų mirties žemė likdavo senjoro nuosavybe.

VIII, IX ir X a. vis daugiau visų rūšių valstiečių – laisvųjų valstiečių, vergų, kolonų ir kitokių – prievarta, laisva valia arba pusiau laisva valia pereidavo į senjorų dvarus ir tapdavo servais. Servai atlikdavo lažą ir kitas pareigas senjoro dvare, o senjoras įgyvendindavo ekonomines, fiskalines, policines ir teismines teises servų atžvilgiu jų turimuose žemės sklypuose.

Kaip XI ir XII a., ir ypač 1050-1150 m., feodalinis paprotys buvo transformuotas į feodalinės teisės sistemą, taip – apytikriai tuo pačiu metu – dvaro paprotys buvo transformuotas į dvaro teisės sistemą. Kaip ir feodalinė teisė, dvaro teisė tuo metu pasikeitė, ir esmingai išaugo jos normų objektyvumas bei universalumas. Valstiečių ir senjorų santykiuose irgi atsirado abipusiškumo elementas, nors jis buvo ne toks akivaizdus kaip feodalinėje teisėje, nes senjoro – valstiečio santykiuose nebūta ištikimybės ir tarnybos priesaikos; nebuvo ir koncepcijos, kad senjoras ir valstietis turėtų sudaryti sutartį, įtvirtinančią jų ryšį iki gyvos galvos. Valstiečiai kolektyviai spaudė senjorus, siekdami išsireikalauti palankesnes darbo sąlygas. Išsikovotos geresnės sąlygos būdavo įtvirtinamos kaip nuolaidos, abipusiškai grindžiamos ištikimybės sąlyga. Be to, dvaro teisę vykdydavo dvaro narių susirinkimas, apimdavęs ir servus, kurie dalyvaudavo sprendžiant ginčus teisme, pirmininkaujant senjoro pareigūnui, valdytojui. Galiausiai XI ir XII a. dvaro teisė, kaip ir feodalinė teisė, tapo vientisa sąvokų ir procedūrų sistema, pasižyminčia sugebėjimu laipsniškai augti iš kartos į kartą, šimtmetis po šimtmečio.

Dvaro teisės atsiradimas XI ir XII a. buvo tiesiogiai susijęs su klasių kova. Dvaro teisė visų pirma reguliavo turtingųjų ir vargšų, valdančiųjų ir valdomųjų, „administracijos“ ir „darbo“ santykius. Tai nereiškia, kad dvaro teisė valstiečiams buvo paprasčiausiai primesta; priešingai, jie patys nestokojo stiprių svertų, galinčių apsaugoti jų klasinius interesus.

Popiežių revoliuciją vykdžiausi bažnyčia laikėsi politikos, kuri buvo palanki valstiečiams. Servams ji suteikdavo galimybę išsilaisvinti, juos priimdama į dvasininkų luomą. Rengdama Pirmąjį kryžiaus žygį, bažnyčia pasiūlė servams laisvę, juos ragindama dalyvauti Šventajame kare. Be to, bažnyčia, stambiausias Europoje žemvaldys, dažnai prisiviliodavo valstiečius iš kitų dvarų, pasiūlydama palankesnes gyvenimo ir darbo sąlygas. Bėgimas į bažnyčiai priklausančius dvarus – teisėtas ar neteisėtas – valstiečius skatindavo bėgti ir į kitus, patrauklesnius, dvarus arba į miestus, o dėl to senjorai norom nenorom turėdavo nusileisti valstiečių reikalavimams.

Europoje servai XI ir XII a. pirmą kartą pasijuto tokie tvirti, kad rizikuodavo
neteisėtai pabėgti iš savo senjoro pas kitus senjorus, siūlydavusius geresnes darbo sąlygas. Be šių įvykių, ekonominė servo padėtis 1050-1250 m. palaipsniui gerėjo ir palaipsniui buvo apibrėžtos jo pamatinės juridinės teisės. Faktiškai maištai ir išlaisvinimas vyko kaip tik servų pamatinių juridinių teisių vardan.

Objektyvumas ir universalumas

Ankstesniais šimtmečiais servų prievolės ir kiti įsipareigojimai galėjo būti patys įvairiausi, ir juos palyginti nedaug ribojo paprotinės teisės normos. Svarbiausios darbo prievolės buvo tokios: sėja senjoro domene (valstietis galėjo būti įpareigotas sėti savo grūdus), savaitinis lažas (t.y. įpareigojimas tam tikrą skaičių savaitės dienų dirbti senjoro domene), talka (papildomos prievolės, teoriškai savanoriškos ir paprastai atliekamos per šienapjūtę ar rūgiapjūtę0, transporto prievolės (maisto ir kitų reikmenų pristatymas į senjoro namus ir jų išvežimas), miško kirtimas, mėšlavežis, kelių taisymas. Senjoras galėdavo skirti ir kitus darbus. Be darbo prievolių, būta įvairių finansinių ir kito pobūdžio įsipareigojimų. Vadinamasis pagalvės mokestis, nors ir buvo nedidelis, bet ryškiai įsimolino žemą valstiečio padėtį. Be to, visus buvo įmanoma paprastoji žemės renta. Senjoras skirdavo įvairius nuolatinius arba vienkartinius mokesčius, bendrai vadinamus „tallage“. Mirus servui, senjorui turėjo būti atiduodamas geriausias galvijas ir kitoks turtas. Būta daugybės kitokių duoklių, mokesčių ir prievolių, ir jos buvo labai nevienodos priklausomai nuo vietos ir laiko; bet jos visada primindavo vergovę. Servas negalėjo tuoktis be senjoro leidimo; be to, savavališkai jis negalėjo išvykti iš dvaro. Jei servas mirdavo, neturėdamas paveldėtojų, jo žemė atitekdavo senjorui.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1099 žodžiai iš 3169 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.