Ekologinė teisė
5 (100%) 1 vote

Ekologinė teisė

1121314151617181

1 tema. Visuomenės ir aplinkos sąveika kaip teisinio reguliavimo sritis

20a.vid. įvyko esminiai pakitimai visuomenės ir aplinkos sąveikoje, iškilo racionalaus gamtos išteklių naudojimo, aplinkos kokybės gerinimo ir kitos problemos. Pagrindiniu ekologinės politikos tikslu tapo harmoningos pusiausvyros tarp visuomenės ir aplinkos pasiekimas. Problemos svarbą lėmė tai, kad švari aplinka – tai viena pagrindinių žmogaus teisių. Aplinka žmogų turi tenkinti trejopai: aprūpinti ekonomiškai, tenkinti ekologiškai (fizinė sveikata) ir socialiai (kultūrinis vystymasis). Aplinkos apsauga – visuomenės ir valstybės priemonių, užtikrinančių harmoningą visuomenės ir aplinkos sąveikos raidą, sistema.

Valstybės ekologinė funkcija

Valstybė įsipareigoja imtis visų galimų priemonių, kad apsaugoti aplinką nuo neigiamo visuomenės poveikio, t.y. įsipareigoja vykdyti ekologinę funkciją. Aplinkos ir visuomenės sąveika reiškiasi per visuomeninius santykius. Svarbus vaidmuo reguliuojant šiuos santykius tenka teisei. Ji įtvirtina ekologinius reikalavimus ir nustato leistino poveikio aplinkai ribas ir būdus. Šios funkcijos atsiradimas – istorinio būtinumo realizavimas. Valstybė turi užtikrinti ekonominių ir ekologinių interesų derinimą. Ekologiniai poreikiai – tam tikros aplinkos būklės, užtikrinančios visuomenės egzistavimą ir vystymąsi, reikalavimai, kuriems realizuoti būtina imtis konkrečių priemonių. Pagrindinės valstybės ekologinės funkcijos įgyvendinimo kryptys:

1) gamtos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimas;

2) gamtos ir jos objektų apsauga;

3) gamtos išteklių atkūrimas, arba pažeistos ekologinės pusiausvyros atkūrimas;

4) gamtinės aplinkos gerinimas.

Ekologinės funkcijos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo principų, kuriais remiamasi formuojant programas. Tokie principai yra įtvirtinti 1996 09 25d. Seimo nutarime “Valstybinė aplinkos apsaugos strategija“:

1) subalansuotos plėtros; taip orientuoti šalies ekonominę, socialinę plėtrą, kad šių dienų poreikių tenkinimas nesumažintų ateinančių kartų galimybių; deklaraciją, kurioje įtvirtintas šis principas, Lietuva pasirašė 1992m.;

2) tolygios plėtros; pasiekti tikslą galima tik nuosekliai vystantis ir neperšokant stadijų;

3) aplinkosaugos politikos integravimas; ji turi būti integruota į visų ūkio šakų, teritorijų plėtros strategijas;

4) atsargumo; visuomenės veiklos padariniai neprognozuojami, todėl valstybė turi taikyti šį principą;

5) teršėjas moka; visa atsakomybė už žalą aplinkai, žmonių sveikatai ir t.t. tenka teršėjui;

6) prevencijos; žalos aplinkai atlyginimo išlaidos visais atvejais būna didesnės nei išlaidos žalai išvengti, o kartais atlyginti žalą iš viso neįmanoma, todėl prevencija – racionalesnis būdas;

7) geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimas; visur, kur tik galima, turi būti naudojama pažangiausia, efektyviausia ir pan. technologija;

8) partnerystės ir atsakomybės pasidalijimo; visi suinteresuoti asmenys turi bendradarbiauti, jausti atsakomybę už aplinkos apsaugą;

9) informacijos viešumas; padėti sukurti visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus mechanizmą, visuomenė turi turėti informacijos apie aplinkos būklę;

10) subalansuotos plėtros įvertinimo; ūkinę veiklą galima vystyti tik po to, kai atliekamas jos poveikio gamtinei aplinkai įvertinimas;

11) subsidiarumo; esmė – demokratijos ir partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir taikant sprendimus. Tik problemos, kurių negalima išspręsti vietoje, turi būti sprendžiamos aukštesniu lygiu.

Strategijos įgyvendinimo priemonės:

1) teisinės-administracinės; teisės aktų tobulinimas, tai turi būti atlikta atsižvelgiant į ES reikalavimus; reikia parengti teisės aktus, numatančius atsakomybę už praeityje padarytą žalą gamtinei aplinkai; būtina teisės aktų reikalavimų vykdymo kontrolė; standartų ir normatyvų kūrimas, atsižvelgiant į ES reikalavimus; poveikio aplinkai įvertinimas;

2) ekonominės; mokesčių už gamtos išteklių naudojimą įvedimas; mokesčiai už aplinkos teršimą; vartotojų mokesčiai; produktų mokesčiai (Lietuvoje netaikomi);

3) finansinės; valstybės biudžeto lėšos iš vartotojų mokesčių; aplinkos apsaugos priemonių kreditavimas; aplinkos apsaugos investicijų fondo sukūrimas; užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų kreditai ir parama; aplinkosaugos mokesčiai;

4) teritorijų planavimas; nuo jo priklauso ne tik krašto tvarkymas, bet ir valstybinės bei regioninės aplinkos politikos įgyvendinimas. Planavimo tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies teritorijos raidai, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, išsaugoti gamtines ir kultūrines kraštovaizdžio vertybes, bendrąjį aplinkos ekologinį stabilumą;

5) aplinkos monitoringas, moksliniai tyrimai, informacijos fondas;

6) visuomenės informavimas ir švietimas aplinkosaugos klausimais.

Įgyvendinant ekologinę funkciją dalyvauja visos valdžios ir valdymo institucijos, įtraukiami piliečiai, visuomeninės organizacijos. Ši funkcija apima eilę veiksmų:

1) gamtos išteklių naudojimo planavimas ir reguliavimas;

2) mokslinis-techninis aplinkosauginių priemonių aprūpinimas;

3) valstybinių institucijų, kurios užtikrintų valdymą aplinkos
apsaugos srityje, kūrimas;

4) įstatymų ir kitų teisės aktų leidimas;

5) ekologinė ekspertizė; poveikio aplinkai vertinimas;

6) ekologinis mokymas ir švietimas; kadrų rengimas;

7) tarptautinio bendradarbiavimo vystymas.

Taisyklė: bet kokia ūkinė veikla, daranti poveikį gamtinei aplinkai, yra daroma tik gavus leidimą ir laikantis nustatytų sąlygų.

Valstybės ekologinė funkcija – tai kompleksas tikslingų ir tarpusavy susijusių valstybės priemonių (veiksmų, minėtų aukščiau), įgyvendinamų siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir gamtinės aplinkos apsaugą.

Valstybės ekologinės funkcijos realizavimo teisinis mechanizmas

Šios funkcijos atsiradimą sąlygoja gilėjantys prieštaravimai tarp visuomenės ir gamtos, ir supratimas, kad būtinos teisinės priemonės, reguliuojančios visuomenės ir gamtos sąveiką. Ekologinės funkcijos tikslas – užtikrinti aplinkos apsaugą teisinių priemonių pagalbą ir to tikslo siekiama ruošiant, leidžiant ir taikant teisės normas, kurios atspindi socialinių, ekonominių, ekologinių gamtos ir visuomenės santykių vystymosi dėsningumus. Jos vadinamos ekologinėmis teisės normomis ir pagrindinę jų dalį jungia ekologinė teisė. Šių normų yra ir kitų teisės šakų sudėtyje, kurios yra susijusios su gamtos ir visuomenės santykių reguliavimu: civilinė, finansų, darbo, administracinė, baudžiamoji. Pagal formą šios normos yra tokios pat kaip ir kitų teisės šakų, bet pagal turinį jos išreiškia ne tik socialinio, bet ir gamtos vystymosi dėsningumus. Jos yra socialinės ekologijos dalimi.

Realizuojant valstybės ekologinę funkciją svarbus jos įgyvendinimo teisinis mechanizmas, kurį sudaro visuma organizacinių teisinių priemonių, kurių tikslas užtikrinti ekologinių reikalavimų laikymąsi konkrečiuose visuomenės ir gamtos santykiuose. Šį mechanizmą sudaro:

1) teisės ekologizavimas;

2) ekologinės teisės normos;

3) ekologizuotos teisės normos;

4) ekologiniai teisiniai santykiai.

Ekologiniai reikalavimai

Didėjant neigiamam visuomenės poveikiui aplinkai, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų siekiant išsaugoti ir palaikyti būtiną biologinę, socialinę ir ekonominę aplinkos kokybę. Šių reikalavimų pagrindinis šaltinis – gamtoje, o taip pat ir sistemoje žmogus-visuomenė-aplinka egzistuojantys dėsningumai.

Gilėjant biosferos pažinimui, formuluojami atitinkami ekologiniai reikalavimai ir jais vadovaujantis grindžiama visuomenės ir aplinkos sąveika. Ekologiniai reikalavimai ne visada realizuojami praktikoje, nes nėra finansinių galimybių. Ypatingą svarbą įgauna teisingas jų supratimas – ekologiniai reikalavimai – tai reikalavimai, kylantys iš objektyvių gamtos dėsnių ir formuojantys atitinkamus elgesio variantus santykiuose su aplinka.

Ekologinių reikalavimų šaltiniai: pirminis – tai aplinka, kuri suprantama įvairiai. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavy susijusių elementų ir juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos (taip aplinką apibrėžia įstatymas). Kitu šaltiniu yra objektyvūs gamtos dėsniai, trečias šaltinis – pažintinė visuomenės veikla (reikalavimai nustatomi pažinimo eigoje, pažinimo vystymasis plečia visuomenės galimybes formuluoti ekologinius reikalavimus).

Moksle nėra išsamaus ekologinių reikalavimų sąrašo. Daugiau yra reikalavimų, kurie skirti atskiriems gamtos komponentams, o ne visai gamtinei aplinkai. To priežastys: ekologija kaip mokslas (atsirado 19a.pab.) tyrinėjo atskiras gamtos sritis, tik pokario metais įsigalėjo ekosistemų koncepcija.

Ekologiniai reikalavimai – tinkamo santykio su aplinka ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į tai, kaip funkcionuoja aplinka, veikiama gamtinių ir antropogeninių faktorių, savo ruožtu lemiančių žmogaus ir visuomenės veikimą aplinkos ir jos objektų atžvilgiu konkrečioje situacijoje.

Teisės ekologizavimas

Teisės ekologizavimo procese ekologiniai reikalavimai įgauna teisinį pobūdį. Veikla, kurios metu ekologiniai reikalavimai transformuojami į privalomas elgesio taisykles, sudaro teisės ekologizavimo turinį ir valstybė, siekdama suderinti žmonių veiklą su ekologiniais reikalavimais, naudoja įvairias priemones. Teisės ekologizavimas yra mechanizmas, kuris susideda iš teisės kūrimo ir teisės taikymo. Teisės kūrimo pasėkoje ekologiniai reikalavimai tampa teisės normomis ir pereina į teisės taikymo procesą. Teisės ekologizavimo eigoje sukuriamos teisinės priemonės, kurios užtikrina ekologinės teisės normų įgyvendinimą. Nuo teisės ekologizavimo kokybės priklauso teisės normų veiksmingumas, atitikimas teisės reikalavimams, ekologinių tikslų pasiekimas. Šiuo metu ekologinė teisės funkcija nėra gerai išvystyta. Teisės ekologizavimas suprantamas įvairiai: kaip teisės normų kūrimas, kaip ekologinių imperatyvų įtvirtinimas ar kaip sistemos sukūrimas. Pabrėžiama tik viena šio proceso pusė – dinamiškumas – teisės normų kūrimo procesas. Bet yra ir statinė pusė. Dinaminė – institucijų veikla kuriant ekologinės teisės normas, statinė – veiklos rezultatas, teisės struktūros, turinio pakitimai. Abi pusės susijusios, papildo viena kitą.

Viena ekologizavimo forma (pagrindinė) – teisės normų kūrimas. Tačiau, reguliuojant tuos santykius, egzistuoja antra teisės ekologizavimo forma – turimų ekologinės teisės normų
ekologiniais tikslais, ekologiniams santykiams reguliuoti.

Teisės ekologizavimo požymiai:

1) valinis pobūdis – šiame procese teisiškai įtvirtinama valstybės valia;

2) atsiradimą reikia vertinti kaip istorinio būtinumo realizavimą, objektyviai sąlygotą procesą;

3) mokslinis pagrįstumas:

– keliami bendri teisės kūrimo reikalavimai;

– išreiškia gamtos ir visuomenės dėsningumus;

4) negalimas be visapusiškos informacijos, jos analizavimo. Ekologiniai reikalavimai įtvirtinami teisės normose, kai patvirtinamas to reikalingumas;

5) pastovumas. Atsirado 20a.pr. ir vystosi tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai.

Teisės ekologizavimas – tai objektyviai apspręstas ir sudėtingas ekologinės prasmės suteikimo teisei procesas, pasireiškiantis moksliškai pagrįsta veikla teisiškai įtvirtinant ekologinius reikalavimus ir lemiantis teisės struktūros, turinio ir funkcijų raidą.

Ekologinės teisės normos

Teisės ekologizavimas sukelia pakitimus teisėje, ekologinės teisės normos sudaro neatskiriamą teisės sistemos dalį, suteikia teisei ekologinį atspindį. Ekologinės teisės normos – tai apibendrinanti sąvoka, apimanti ekologines teisės normas, netapatinant jų su šakine priklausomybe. Visos teisės normos, kurios vienaip ar kitaip reguliuoja ekologinius santykius, vadinamos ekologinėmis teisės normomis, didžioji jų dalis sudaro ekologinę teisę. Ekologinės teisės normos, viena vertus, įtvirtina ir saugo jau susiklosčiusius santykius, o kita vertus – skatina naujų ekologinių santykių atsiradimą.

Ekologinių teisės normų požymiai:

1) normų atsiradimas siejamas su ekologiniais paaštrėjimais, normos priimamos, kad būtų realizuoti ekologiniai reikalavimai;

2) ekologinių teisės normų atsiradimas siejamas su ekologinių reikalavimų pažinimu, jų vaidmens supratimu;

3) jų tikslas – reguliuoti žmonių elgesį sutinkamai su ekologiniais reikalavimais;

4) turi informaciją apie ekologinius reikalavimus kaip elgesio vertinimo, ekologinio teisėtumo kriterijus.

Ekologinės teisės normos – visuotinai privalomos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusios ekologinių visuomenės funkcionavimo dėsningumų pažinimo pagrindu, parengtos teisės ekologizavimo procese ir reguliuojančios visuomenės ir aplinkos santykius sutinkamai su ekologiniais reikalavimais. Jų tikslas – būti elgesio teisėtumo kriterijumi, todėl teisėtu pripažįstamas tik toks elgesys, kuris visiškai atitinka ekologinius reikalavimus, įtvirtintus ekologinėse teisės normose.

Ekologinių teisės normų rūšys pagal funkcijų ypatumus:

1) bendros vienatikslės; reguliuoja visuomenės santykius su aplinka kaip integruotu poveikio objektu; šios teisės normos turi tikslą apsaugoti visą gamtinę sistemą, jose realizuojasi vientisi ekologiniai reikalavimai; daug jų yra Aplinkos apsaugos įstatyme;

2) specialios; reguliuoja visuomeninius santykius naudojant ir saugant atskirus objektus (žemės, miškų, vandenų); šios normos yra vyraujančios, jos remiasi bendrosiomis vienatikslėmis normomis, bet jas pritaiko atskiro objekto ypatumams;

3) daugiatikslės; numato atsakomybę, valdymo santykius; reguliuoja įvairius administracinius, ūkinius visuomeninius santykius, kartu darydamos poveikį aplinkai.

Pagal tikslus:

1) nustato aplinkos ir jos objektų charakteristikas;

2) nustato aplinkos ir visuomenės sąveikos turinį, reguliuoja tikslus;

3) nustato siekiamą aplinkos būklę (standartai, normatyvai);

4) nustato ekologinių santykių subjektinę sudėtį (gamtos išteklių naudotojų, kitų subjektų teisinę padėtį);

5) reguliuoja veiklą, darančią poveikį aplinkai (statybos, objektų eksploatavimas);

6) reguliuoja aplinkos būklės stebėjimą (monitoringo sistema);

7) įtvirtina atsakomybės priemones (įeina ir į kitų teisės šakų sudėtį).

Pagal tai, kaip jos išreiškia ekologinius reikalavimus:

1) betarpiškai įtvirtina leistino elgesio reikalavimus, betarpiškai išreiškia ekologinius reikalavimus: nustato atitinkamus elgesio variantus, subjektines teises ir pareigas gamtos išteklių naudotojams; jos sudaro ekologinę teisę;

2) normos, kurios neturi savyje informacijos apie ekologinius reikalavimus; jos įtvirtina ekologinių reikalavimų įgyvendinimo priemones; normos – garantijos, užtikrina normų laikymąsi;

3) ekologizuotos teisės normos, kurios turi kitokią paskirtį nei užtikrinti ekologinių teisės normų realizavimą, jos reguliuoja santykius, kylančius aplinkos apsaugos sferoje. Viena ar kita ūkio šaka, kuri daro didelį poveikį aplinkai ir kuri reguliuojama atitinkama teisės šaka, ją vystant iškyla būtinybė savo veiklą derinti su ekologiniais reikalavimais; yra bendri reikalavimai, o atskirose sferose jie konkretizuojami ir pritaikomi tai veiklos sričiai. Taip teisės normos yra ekologizuojamos.

Ekologiniai teisiniai santykiai – tai valiniai visuomeniniai santykiai, kylantys visuomenės ir aplinkos sąveikos sferoje ir reguliuojami ekologinės teisės normų; dalis santykių nėra reguliuojami teisės normų – tai ekologiniai santykiai.

Pagal poveikio aplinkai formas:

1) medžiagos ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai (pvz. gamtos išteklių naudojimas);

2) medžiagų ir energijos įterpimo į aplinką santykiai (pvz. teršiančių medžiagų emisija į aplinką);

3) aplinkos būklės atkūrimo santykiai;

4) naudingųjų aplinkos savybių
nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (pvz. sveikatingumo, poilsio santykiai);

5) kai kurių gamtos objektų ar kompleksų eliminavimas iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės (pvz. saugomų teritorijų steigimas);

6) visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį (teritorijų planavimą, aplinkos monitoringą).

2 tema. Ekologinė teisė (Aplinkos teisė)

Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliu buvo žemė – pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas, vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjo normos, kurios reguliavo ir kitus išteklius. Vėliau iškilo būtinybė savarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų, žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtina aplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas). Susiformavo aplinkos apsaugos teisė.

20a.vid. išryškėjo priešinga tendencija: tų santykių integracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje. Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais – ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienų reikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Visą gamtą apsaugoti galima tik laikantis visų ekologinių reikalavimų, vadinasi reikia vieningo teisinio reguliavimo.

Ekologinė teisė – tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius.

Ekologinės teisės dalykas ir objektas

Dalyką sudaro visuomeniniai ekonominiai santykiai, kurių pagalba realizuojami aplinkos ir visuomenės santykiai. Objektą lemia santykių specifika. Į aplinką, kaip į ekologinės teisės objektą, reikia žiūrėti ir į kaip integruotą, ir į kaip diferencijuotą objektą. Aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. Integruotas objektas apjungia tris sistemos grandis:

1) natūralias; žmonių nepažeistas ekosistemas;

2) modifikuotas; iš dalies pakeistas ūkinės veiklos procese ekosistemas, kur ypač jaučiamas žmonių poveikis;

3) transformuotas; pritaikytas žmonių poreikiams.

Diferencijuota prasme aplinka, kaip ekologinės teisės objektas, skirstoma į atskiras sudėtines dalis:

1) gamtinius objektus – išbaigti tarpusavy susiję ekologiniai kompleksai, atliekantys svarbias ekologines, ekonomines bei socialines funkcijas;

2) sąlygas, jos sudaro galimybę žmogaus veiklai (žemės gelmių šiluma, reljefas, klimatas);

3) išteklius – tai gamtos elementai ir jėgos, kurios gali būti panaudotos ūkinėje ar kitokioje veikloje, kad patenkintų tam tikrus ekonominius poreikius;

4) kompleksus – tam tikra aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę (pvz. saugomos teritorijos).

Bet koks poveikis aplinkai atsiliepia atskiriems gamtos objektams.

Aplinkos objektams būdingi trys požymiai:

1) natūrali prigimtis; natūrali gamtinio objekto prigimtis reiškia, kad tas objektas atsiranda gamtos evoliucijos eigoje. Bet koks objekto komponento perdirbimas vykdomas sąveikoje su pačia gamta;

2) objektyvus ryšys su gamtine aplinka; jis leidžia atskirti gamtos objektą nuo kitų, jam artimų, žmonių sukurtų ir jam pritaikytų objektų. Ekologinės teisės objektas neturi būti išskirtas iš gamtinės aplinkos, iš ekologinės sistemos grandies;

3) socialinis ekologinis vertingumas; pasireiškia sugebėjimu atlikti ekologines ir su ja susijusias ekonomines, estetines funkcijas, kurių apsauga suinteresuota visuomenė. Šitas požymis susietas su pačiu objektu. Socialinė objekto funkcija atsirado kartu su visuomenės atsiradimu.

Ekologinės teisės metodas

Paimtas iš kitų teisės šakų ir priderintas šiems santykiams. Jam būdinga tai, kad jis apjungia savyje du metodus:

1) valdžios ir pavaldumo;

2) teisinio lygiateisiškumo.

Šalys, dalyvaujančios ekologiniuose teisiniuose santykiuose, kaip ir administracinių teisinių santykių subjektai, nėra lygūs ir viena šalis yra įpareigota duoti nurodymus kitai šaliai, kuri turi tuos nurodymus įgyvendinti. Tokie santykiai kyla naudojant išimtinai valstybei priklausančius išteklius, su gamtos išteklių naudotojais, valdymo santykių sferoje.

Ekologinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas su administraciniais teisiniais aktais, taip pat su sutarčių pagrindais, kas būdinga ir civilinei teisei. Ekologinės teisės metodui būdingi civilinės teisės metodo požymiai dėl to, kad ekologinės teisės objektas, kaip ir civilinės, yra materialinės vertybės, nuosavybės teisės objektai. Ekologinės teisės subjektai gali savarankiškai įgyvendinti savo teises.

Ekologinės teisės sistema

Ekologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės
normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus. Pagrindiniai institutai:

1) aplinkos valymo;

2) gamtos išteklių naudojimo;

3) ūkinės veiklos reguliavimo;

4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus.

Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinus visiems ekologiniams santykiams – bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą nei apsaugą.

Ekologinės teisės šaltiniai

1) LR Konstitucija – joje yra keletas straipsnių, skirtų aplinkos apsaugos ir kitiems ekologiniams santykiams :

47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal LR pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

LR išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

53 straipsnis 3d.

Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

54 straipsnis

Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją;

2) specialus šaltinis – Aplinkos apsaugos įstatymas (1992 01 21d.), orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą, į gamtinių išteklių, kaip gamtinio turto reguliavimą. Jis įtvirtina bendrus principus, uždavinius, kuriais vadovaujamasi toliau vystant ekologinių santykių reguliavimą;

3) tarptautinės sutartys – yra nemažai ratifikuotų, pvz. Klimato kaitos konvencija, skirta ozono apsaugai.

Gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos teisinis reguliavimas tarpukario Lietuvoje

Pirmieji aktai, skirti gamtos apsaugai, priimti 1398m. Buvo sutartis, kurioje reguliuojama ūkinė veikla, tačiau iki gamtos apsaugos dar buvo toli. Daug dėmesio gamtos išteklių naudojimo reguliavimui skirta Lietuvos statutuose. Buvo atskiri skyriai, skirti šiems klausimams reguliuoti: I statutas “Apie medžioklę, apie miškus…(saugomi paukščiai, miškai, numatytos naudotojų teisės ir pareigos). Analogiškai ir kituose statutuose.

1557m. Valakų reformos įst. Kalbama apie miškų želdinimą, reguliavo gyvūnijos naudojimo terminus. Vystant valakų reformą buvo išleista ir kitų aktų, reguliuojančių miškų, gyvūnijos, gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą. 1558m. Žygimanto Augusto nurodymu buvo aprašytos 38 Lietuvos girios, nurodyti jų plotai, sienos, sužymėti žvėrių takai.

Priimti aktai, reguliuojantys miškų naudojimą: 1567m. Žygimanto Augusto instrukcija karališkiems girininkams, kur sugriežtinta miškų priežiūra; 1641m. Vl Vaza “Karališkųjų girių ordinacija” – miškų apsauga, gyvūnijos naudojimas. Tai pirmasis aktas, kur buvo atsižvelgiama į biologines gyvūnų savybes. Atsirado individualios gyvūnų apsaugos priemonės: rezervatai, draustiniai.

Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, galiojo Rusijos įstatymai: 1880m.”Miškų apsaugos įst.”, 1892m.”Medžioklės įst.”.

Po 1918m. pirmiausia buvo pradėta nuo žemės naudojimo teisės reguliavimo. Pirmas uždavinys – žemės reforma. Priimta daug teisės aktų. 1919m. priimtas įst., kariškiams žeme aprūpinti. Žemė teikiama bežemiams, mažažemiams kariams. Žemė nustatyta tvarka imama iš turinčių didelius plotus, iš Rusijos kolonistų, bažnytinių žemių.

Žemės reforma buvo paremta 1920 08 18d. “Žemės reformos įvedamuoju įst.”, 1922m. “Pagrindiniu žemės reformos įst.”. Nustatyta nenusavinamų žemių norma – 60ha, vėliau – 120ha. Sudarytas žemės reformos fondas. Numatytos lengvatos naujakuriams, tremtiniams, savanoriams. Kuriamos institucijos, vykdžiusios žemės reformą: žemės reformos valdyba, valdytojai apskrityse. Sudaryta žemės reformos komisija, kurios tikslas buvo surinkti duomenis apie žemę ir parengti įstatymą, buvo siekiama suformuoti žemės fondą. Norinčių gauti žemę buvo daugiau, todėl buvo sudaryta žemės skyrimo eilė, kurią tebeturime iki šių dienų. Buvo numatyta atlyginimo už mažažemiams ir bežemiams paimtą žemę bei žemės išpirkimo tvarka. Savininkams buvo atlyginama (išskyrus tuos, kurie veikė prieš Lietuvos nepriklausomybę). Už gautą žemę asmenys turėjo
išperkamąjį mokestį valstybei, išskyrus savanorius, kurie žemę gavo nemokamai.

Buvo leidžiami aktai, reguliuojantys žemėtvarkos procesą, žemėtvarkos planų sudarymą. 1919m. priimtas įst., skirtas vienkiemių formavimui, 1925m. “Žemės tvarkymo įst.”, ir t.t. Daug dėmesio buvo skiriama žemės našumo kėlimui ir nenaudojamų plotų pavertimui naudojamais (melioracijos ir sausinimo būdu) bei magistralinių kelių tiesimui ir pan. 1921m. įst. žemės nusausinimo reikalams tvarkyti, 1930m. Žemės ūkio melioracijos įst., 1935m. įst. laukams prižiūrėti (atsakomybė už žalą, padarytą savininkų pasėliams), kad laukai nebūtų teršiami, o žmonės nuodijami – 1929m. Dirbtinių trąšų kontrolės įst. (įvežimas, pardavimas, naudojimas). Įstatymų vykdymą prižiūrėjo Žemės ūkio ministerija. Numatyta atsakomybė už žemės naudojimo apsaugos reikalavimų pažeidimus (Baudžiamasis Statutas ir specialūs aktai).

Miškų naudojimas ir apsauga. Padėtis buvo ne kokia, daug miškų buvo iškirsta, miškingumas sudarė mažą procentą. Per 1918 12 01d. įkurtą Miškų departamentą pradėta globoti miškus, kaip tautos turtą (perimti valstybės žinion bešeimininkiai miškai, nustatyta privačių miškų priežiūra). Laikinosios Vyriausybės 1919m. nutarimas “Apie privatinių miškų valstybės priežiūrą” – draudžiama kirsti, paversti dirbamais plotais, Vyriausybės laikinosios taisyklės “Miško pardavimo tvarka” – ribojama. Veikė miškų priežiūros tarnyba. Grąžinus dalį miškų savininkams (valstybiniai miškai sudarė nemažą dalį, 1940m. privačių miškų buvo tik 14%) toliau leidžiami aktai, reguliavę miškų naudojimo tvarką. Buvo ieškoma būdų kovoti su savavališkais kirtimais, 1937m. dėl to surašyta 15 260 protokolų. Reikalavimų laikymąsi per urėdus kontroliavo Miškų departamentas. Svarbus 1940m. įst miško naikinimui bausti – sugriežtinta atsakomybė, “Miškų atkūrimo tvarka” reguliavo miškų želdinimą. Buvo leidžiami aktai, kurie numatė priemones kitos augalijos apsaugai – tai darė įtaką plečiant želdinių plotus ne miško žemėse. Aktas medeliams prie kelių sodinti padėjo susiformuoti naujam kraštovaizdžiui.

Laukinės gyvūnijos naudojimas ir apsauga. Paskelbus nepriklausomybę tebeveikė Rusijos “Medžioklės įst.”, 1892m. “Rusijos gyvūnų apsaugos įst”, tačiau nebuvo smulkaus reguliavimo, padėtis buvo bloga, paplitęs brakonieriavimas. Medžioklės ūkiu pradėta rūpintis tik 1920m. išleidus “Laikinąsias medžioklės taisykles”, buvo nuomojami medžioklės plotai ir vedamas medžioklės ūkis. 1925 04 03d. “Medžioklės įst.” gana detaliai sureguliavo medžioklės tvarką: kas turi teisę medžioti (nesergantys psichine liga, atitinkamo amžiaus, gavę už tam tikrą užmokestį medžioklės liudijimą. Leidimas turėti ginklą dar neleido medžioti), medžioklės būdai, terminai, įrankiai, turi būti raštiškas valdytojo leidimas, numatyta nemažai draudimų. Medžioklės priežiūrą vykdė policija, valsčių viršaičiai, miškų administracija, kaimų seniūnai. Pranešę apie medžioklės taisyklių nesilaikymą, gaudavo ½ baudos ir ½ pardavus grobį ir įrankius. Teisėti medžiotojai galėjo medžioti kiek tinkami. Tačiau neaiškiai apibrėžtos kontrolės institucijų pareigos, brakonieriavimas nemažėjo, o medžioklės ištekliai nebuvo gausūs, todėl Vyriausybė ėmėsi reguliuoti toliau. 1935m. priimtas naujas “Medžioklės įst.”. kuris įtraukė daug naujų normų. Reguliuojama medžioklės ūkio vedimas, medžioklės procesas, plotai – ne mažiau 100ha (privatūs, išnuomoti), leidimas – 17m., sustiprinta medžioklės priežiūra, kiekvienas ploto savininkas galėjo turėti sargybą, nurodyti gyvūnai, kuriuos galima medžioti visus metus. Draustinių, rezervatų steigimas. Praktiškai jų įsteigta nebuvo. Teisę steigti turėjo žemės ūkio ministras, galima buvo steigti ir privačiuose plotuose. 1937m. Medžioklės įst. vykdyti taisyklės. Pradėtas reguliuoti gyventojų skaitlingumas, numatyta įsteigti medžioklės fondą, skirtą medžioklės ūkio vystymui, nuostolių, kuriuos daro laukiniai gyvūnai žemės, miško savininkams, padengimui, jis sudaromas iš baudų, mokesčių už leidimus, medžioklinius šunis, paaukotų lėšų. Numatyta baudžiamoji atsakomybė už “Medžioklės įst.” pažeidimus: medžiojimas be leidimų, draudžiamu metu ir t.t. Plačiai eksportuojami kailiai, kas davė nemažą pelną ir buvo akstinas nesilaikyti reikalavimų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4344 žodžiai iš 8676 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.