Ekologinė verslo aplinka
5 (100%) 1 vote

Ekologinė verslo aplinka

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………2

1. EKOLOGINĖ VERSLO APLINKA……………………………………………………………………..3

1.1. Aplinkos apsaugos politika ……………………………………………………………………3

2. LIETUVOS TRANSPORTO SISTEMOS PLĖTRA ES NUOSTATOMIS………………8

2.1. Ką geriau pilti į automobilio baką? …………………………………………………….9

2.2. Automobilinių teršalų žala žmogaus organizmui………………………………….10

3. KUR GAUTI PINIGŲ APLINKOSAUGAI? ………………………………………………………..11

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………..13

LITERATŪRA ……………………………………………………………………………………………………..14

ĮVADAS

Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėja ir žmonių ūkinės veiklos įtaka gamtai, aplinkai. Ypač visą tai mes jaučiame dabar, nes dar praeitame šimtmetyje pati gamta sugebėdavo neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes. Tačiau šios unikalios gamtos savybės, kaip ir visa kita, turi ribas.

Didžiausi aplinkos taršos židiniai yra šiose ūkio šakose : pramonėje, žemės ūkyje ir transporte.

Mūsų dvidešimtasis amžius, kuriam būdingas nepaprastai spartus gamybinių jėgų vystymasis, pasižymi ir tuo, kad kai kuriose pasaulio šalyse jis sukėlė aplinkos užterštumą, gręsiantį katastrofiškomis pasekmėmis. Todėl žmonija yra priversta peržiūrėti nusistovėjusius savo veiklos prioritetus ir ieškoti tarp jų vietos aplinkos apsaugai.

Akivaizdu, kad pavieniai asmenys ir apskritai visuomenė turi pakeisti gyvenimo būdą, kad sustotų aplinkos degradacija, kurią sukelia neperdirbtų ir žalingų medžiagų išskyrimas į aplinką. Pagal dažnai minimą formulę, aplinkos degradacija turėtų būti sumažinta 10 kartų, t.y. iki vienos dešimtosios, kad ekosistema būtų išsaugota ir išliktų ateities kartoms. Universitetai ir verslo pasaulis investuoja pinigus į mokslinius tiriamuosius darbus ir naujas technologijas, kad sumažėtų medžiagų srautas visuomenėje.

Taigi šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba. O šio darbo tikslas – trumpai apžvelgti ką ir kodėl turime saugoti, kokius sprendimus aplinkosaugos srityje turime padaryti prieš tapdami pilnateise Europos Sąjungos valstybe, kokią žalą daro automobilių išmetamosios dujos ir t.t.

1. EKOLOGINĖ VERSLO APLINKA

Tai aplinka, kuriai išsaugoti gana didelį dėmesį skiria ES, JAV, Japonija ir kitos pramoninės valstybės. Be to, tai viena pirmaeilių sričių, kurioms teikiama parama ir besivystančioms šalims. Neišsaugojus ekologinės arba aplinkos apsaugos funkcijos, negalime tikėtis ilgalaikės sėkmės. Todėl verslininkas visuomet turėtų apgalvoti ( ar moraline prasme, ar verčiamas fiskalinių nuobaudų), ką jis galės palikti ateitiems kartoms, nepaisydamas į trumpalaikio pelno bei naudos sau ir savo įmonei tarptautinėje rinkoje.

Ekologijos prigimtis. Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad ekologija – tai mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Tarptautinio verslo terminologija tariant, ekologinė aplinka – tai apskritai sveika, verslo, verslo dalyvių aplinka. Ir vienas pagrindinių tarptautinio verslo uždavinių – išsaugoti aplinką ateities kartoms.

Teisinės-ekologinės verslo aplinkos santykis. Norint išsaugoti verslo aplinką, turi būti leidžiami ir įgyvendinami tam tikri įstatymai, reguliuojantys įmonių, ypač gamybinių, veiklą, aplinkos teršalus ir pan. Vien tik ES veikia ne viena institucija, užsiimanti verslo aplinkos apsauga, jos užtikrinimu, analize ir informacijos teikimu visuomenei. Tačiau, anot kritikų, jų nepakanka, ir ES kritikuojama dėl to, kad verslo ir ekonomikos plėtrai skiriamas didesnis dėmesys nei verslo ekologijai.

1.1. Aplinkos apsaugos politika.

Pastaruoju metu vis labiau akcentuojama globalaus ( ir viso kito verslo lygmens) apsauga. Verslo įmonės bei pavieniai asmenys daro didelę įtaką, o ir patys yra veikiami aplinkos apsaugos problemų ir įvairių institucijų, nustatančių užterštumo lygio ribas, gamtinių išteklių sunaudojimo ribinius kiekius ir pan. Nors ES viena pirmųjų ėmėsi priemonių ekologijai išsaugoti, vis labiau aiškėja, kad ekologija – tarptautinė, o ne kelių regionų sprendžiama problema. ES šalys narės pasirašė Amsterdamo sutartį, kuri įsigaliojo 1999 metų gegužės 1 dieną. Joje teigiama, kad aplinkos apsauga yra vienas svarbiausių sąjungos tikslų. Be to, aplinkos apsauga turi būti integruojama į kitas politikas. Šių principų priėmimas daro įtaką tiek komercijos, tiek pramonės, tiek paslaugų sritims, nes visuotinis aplinkos apsaugos integravimas yra visaapimantis. Taigi verslo įmonės turi atsižvelgti į nustatomus reikalavimus, gamindamos produkciją, saugodamos gamtos išteklius, teikdamos paslaugas ir t.t. Tačiau , viena vertus, dauguma
įstatymų leidžiami, siekiant supaprastinti paslaugų, prekių, kapitalo, darbo judėjimą; iš kitos pusės, verslininkams, kuriems reikia visus sprendimus derinti su ekologijos reikalavimais, šių biurokratinių suvaržymų vis daugėja. Aplinkos apsaugos politikos nuostatų integravimas į kitas verslo politikas – tai ilgalaikis procesas, todėl jis vykdomas palaipsniui.

Aplinkos apsaugos priemonės. Apsaugoti verslo aplinką padeda įvairios priemonės:

1. Finansinės aplinkos apsaugos;

2. Techninės aplinkos apsaugos priemonės.

ES, siekdama išsaugoti verslo aplinką, vykdo LIFE finansinę programą, kurios tikslas – prisidėti prie aplinkos apsaugos politikos, kitų norminių aktų plėtros įgyvendinimo ir atnaujinimo srityse, susijusiose su aplinkos apsaugos politikos integravimu į kitas ES politikas. Ši programa finansuoja aplinkos apsaugos veiksmus ne tik ES valstybėse, bet ir potencialiose kandidatėse į ES (taip pat ir Lietuvoje). LIFE programa apima tris grupes:

· „LIFE – Gamta“, kuriai skiriama 47% visų lėšų;

· „LIFE – Aplinka“, skiriama 47% visų lėšų;

· „LIFE – Trečiojo pasaulio šalys“, kuriai skiriami likę 6% visų lėšų.

Visi šie projektai turi atitikti ES tikslus, prisidėti prie nuolatinės veiklos plėtros bei pateikti ir įgyvendinti su aplinkos apsauga susijusius sprendimus. Taigi tarptautinis verslas turi didelių galimybių dalyvauti užtikrinant tarptautinę ekologinę verslo aplinką. Be to, verslo įmonės gauna finansinių lėšų šių tikslų įgyvendinimui.

Prie techninių verslo ekologinės aplinkos užtikrinimo priemonių yra priskiriamos šios:

· Ekologiškai švarių produktų rėmimas ( „ECO LABEL“ sistema); jo tikslas – skatinti aplinkai nežalingų ar mažesnę neigiamą įtaką turinčių produktų gamybą ir vartojimą;

· Aplinkos vadybos ir audito sistema (EMAS); kurios tikslas – skatinti nuolatinį įmonių ir organizacijų tobulėjimą aplinkos apsaugos srityje, suteikiant suinteresuotoms šalims informaciją, rengiant mokymus;

· Privačių ir visuomeninių projektų įtakos aplinkai įvertinimo sistema bei mokesčiai; tikslas – papildyti esamas priemones teikiant pagalbą vertinant planų ir programų, susijusių su atskira šalimi ar miestu, įtaką aplinkai ( transporto, energijos, atliekų valdymo, išteklių planavimo, telekomunikacijų ir turizmo srityse.)

Mokesčiai yra viena pagrindinių veiksmingiausių aplinkos apsaugos priemonių . Mokesčių tikslas – paskatinti verslininkus naudoti šiuolaikiškas, gamtinę žalą mažinančias gamybos technologijas. Pajamos, gaunamos už teršimo emisiją ( vandens, aplinkos teršimą), už produktus, darančius neigiamą įtaką aplinkai ( už pesticidų naudojimą), skiriamos aplinkos apsaugai užtikrinti bei kitiems mokesčiams sumažinti.

Aplinkos apsaugos sritys.

Aplinkos apsauga tarptautinio verslo praktikoje orientuojama į šias pagrindines penkias sritis:

1. Atliekų valdymą;

2. Triukšmo mažinimą;

3. Vandens užterštumo mažinimą

4. Oro užterštumo valdymą

5. Gyvūnijos ir augalijos apsaugą.

Siekiant valdyti ir kontroliuoti išvardytas sritis, priimama nemažai direktyvų, pasirašomos konvencijos, reguliuojančios atitinkamų sričių apsaugos principus, priemones ir minimalius reikalavimus. Reikalavimai, susiję su aplinkos apsauga, gali būti šie:

· Emisijų kiekiui;

· Gamybos procesui;

· Pačiam gaminiui;

· Aplinkos kokybei;

· Biologinei kokybei.

Plačiau paanalizuosiu pagrindines ekologinės apsaugos sritis.

Atliekų valdymas paprastai gali būti sprendžiamas įgyvendinant 3 strategijas.

· Mažinti atliekų, siekiant patobulinti paties produkto ir jo pakuotės dizainą.

· Skatinti atliekų perdirbimą, antrinių žaliavų panaudojimą.

· Siekti mažinti taršą, sukeliamą pačių atliekų naikinimo, deginimo.

Vienas sektinų atliekų valdymo pavyzdžių yra ES 1997 metais priimta direktyva, reglamentuojanti pasenusių ir nebenaudojamų transporto priemonių atliekų valdymą. Pasak jos nuostatų, šios atliekos surenkamos turi būti gamintojo sąskaita. Apskritai pasenusių ir nebenaudojamų transporto priemonių atliekų pašalinimas laikomas atliekų valdymo srities prioritetiniu tikslu. Iki 2006 metų turi būti perdirbama 85%visų pasenusių transporto priemonių, iki 2015 metų – 95%.

Tarptautiniu mastu atliekų valdymo klausimais rengiamos konferencijos su OSPAR komitetu, kurio tikslas – Šiaurės rytų Atlanto vandenyno aplinkos apsauga. Vienas pagrindinių konferencijos uždavinių – naftos įrengimų ir dujų platformų išmontavimas ir panaudojimas. Šių instaliacijų laužas jūroje yra uždraustas, o išmontavimas bei pašalinimas organizuojamas gamintojo sąskaita. Pagrindinė problema siekiant apsaugoti vandenynus ta, kad nėra bendrų visoms šalims teisinių sprendimų, be to, dauguma jų numato minimalius aplinkos apsaugos standartus.

Triukšmo mažinimas ilgą laiką buvo organizuojamas nustatant maksimaliai leistinas jo ribas, techninius reikalavimus jos sukėlėjams ( motociklams, lėktuvams ir kt. įrenginiams, esantiems ne pastatų viduje).

ES komisija, siekdama sumažinti triukšmą pačiuose jo susidarymo šaltiniuose, 1996 metais Žaliuoju raštu triukšmą priskyrė prie aplinkosauginių klausimų. Tačiau minėtame dokumente neišskirtos dvi triukšmo rūšys : triukšmas darbo vietoje ir namuose ( pas kaimynus). Šiuo
ribojamas labai triukšmingų transporto priemonių naudojimas naktimis, savaitgaliais; skatinamas mažiau triukšmingų transporto priemonių įsigijimas.

Nepaisant to, kad triukšmo mažinimas yra viena aktyviausiai bandomų spręsti problemų, jis tebėra sudėtingas dėl kasmet gausėjančio transporto priemonių srauto ir kitų triukšmo sukėlimo šaltinių.

Vandens užterštumas reguliuojamas direktyvomis, kuriose numatomas vandens užterštumo matavimas, užterštumo pokyčių stebėjimas, reglamentuojama geriamojo ir ne tik geriamojo vandens kokybė. Geriamajam vandeniui numatomi minimalūs organiniai, fiziniai ir cheminiai reikalavimai. Direktyvose numatomi ir šios analizės metodai.

Siekiant sumažinti vandens užterštumą, pvz., ES šalys yra pasirašiusios nemaža tarptautinių konvencijų. Tai ir Barselonos konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo užterštumo, OSPAR konvencija dėl Šiaurės rytų Atlanto apsaugos; Helsinkio konvencija dėl tarptautinių vandens šaltinių ir ežerų užterštumo kontrolės.

Pagrindiniai principai, siekiant apsisaugoti nuo vandens užterštumo, yra šie:

1. Atsargumo principas – tai reglamentas, numatantis neatidėliotinus veiksmu, kuriais siekiama išvengti teršalų emisijos.

2. Teršėjo kaštai- tai reglamentas, numatantis, kad teršėjas prisiima visas užterštumo prevencijos, kontrolės kaštus.

Be to, svarbi nuostata, kad dabartinė karta vartoja vandenį, atsižvelgdama į ateities kartų poreikiu. Siekiant išsaugoti tinkamą vandens kokybę, numatomi konkretūs veiksmai vandens būklės stebėjimo programoms įdiegti. Į tokias direktyvas įtraukiami šalių įsipareigojimai peržiūrėti vandens kainą, kad jis būtų naudojamas efektyviai, atlikti upių baseino rajonų analizę, siekiant įvertinti žmogaus veiklos įtaką vandens kokybei , ir t.t.

Oro užterštumo mažinimas yra ir privalo būti vienas prioritetinių veiksmų ekologinės verslo aplinkos programoje. Gal triukšmas, vanduo konkrečioje upėje dar gali būti svarstomas kaip problema konkrečiame regione, bet oro užterštumas yra tarptautinė verslo ( ir ne tik) problema. Gausėjančios emisijos, nuodingų medžiagų deginimas – visa tai turi įtakos didėjančiam oro užterštumei, didėjančiai vidutinei Žemės oro temperatūrai.

Siekiant imtis konkrečių veiksmų išsaugant kokybišką aplinkinį mūsų orą, 1992 metais pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija, 1997 metais – Kyoto protokolas, kuriais įsipareigota sumažinti oro terštumą, palyginti su 1990 metais, – 5%. Europos Sąjunga šį skaičių siūlė padidinti ir įsipareigojo oro užterštumą sumažinti iki 8%, iki 2010 metų – 15%.

Pagrindinės oro užterštumo mažinimo priemonės globalioje verslo aplinkoje yra šios :

1. Kiekvienoje šalies nacionalinėje ekologijos ( aplinkos apsaugos) politikoje numatyta sumažinti teršalų emisijų į orą ( energijos panaudojimo efektyvumas, vykstant atnaujinančius energijos šaltinius).

2. Bendradarbiavimas su kitomis šalimis ( pasikeitimas patirtimi ir informacija).

Todėl galima sakyti, kad iš visų pasaulio šalių veiksmingiausius oro taršos mažinimo būdus pasirinko ES; ji, atsižvelgdama į oro taršos mažinimo tikslą, sudarė konkrečią „Globalią klimato politiką“, ėmėsi veiksmų, gerinančių oro būklę. Programoje numatyti veiksmai susiję su energetikos, transporto ir pramonės sektoriais, vėliau numatant įtraukti ir žemės ūkio, miško ūkio ir atliekų valdymo sektorius.

ES didelį dėmesį skiria oro užterštumo iš transporto sektoriaus mažinimui. Ši strategija apima šiuos uždavinius:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1873 žodžiai iš 6215 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.