Ekologiniai teisiniai ūkinės veiklos pagrindai
5 (100%) 1 vote

Ekologiniai teisiniai ūkinės veiklos pagrindai

11213141

Vilniaus Universiteto Teisės fakultetas

Ekologiniai teisiniai ūkinės veiklos pagrindai

Vilnius, 2005

Įvadas

Aplinkos apsaugos veiksmingumas, jos tikslų bei uždavinių realizavi¬mas, taip pat ekologinių normų įgyvendinimas reikalauja optimalaus ir nuolat funkcionuojančio aplinkos apsaugos valdymo aparato, kuris yra formuojamas nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiais. Viena opiau¬sių aplinkos apsaugos problemų – kaip sukurti optimalią aplinkos apsau¬gos valdymo sistemą.

Aplinkos apsaugos valdymas – tai vienas svarbiausiu ekologinės tei¬sės institutų, kurio normos reguliuoja valstybės institucijų veiklą orga¬nizuojant ekologinius santykius, kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių naudojimas.

Turinys

ĮVADAS………………………………………………………………………………………1

APLINKOS APSAUGOS VALDYMO ESMĖ…………………………………………….2

Aplinkos apsaugos valdymo samprata, tikslas ir uždaviniai………………………………2

Aplinkos apsaugos valdymo turinys…………………………………………………………..3

Ekologinių santykių reguliavimas………………………………………………………………………….3

Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimas……………………………………4

Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas………………………………………………………5

Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas………………………………………………………5

Aplinkos monitoringas……………………………………………………………………………………………6

Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė………………………………………………………………..8

Aplinkos apsaugos valdymo organizacinė struktūra……………………………….8

Lietuvos Respublikos Seimo vieta aplinkos apsaugos valdymo institucijų

sistemoje…………………………………………………………………………………………………………………..9 Vykdomosios valdžios institucijų įgalinimai aplinkos apsaugos srityje………………………10

Specialios aplinkos apsaugos valdymo institucijos……………………………………….11

1. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO ESMĖ

1. 1 Aplinkos apsaugos valdymo samprata, tikslas ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos Konstitucijo 54 straipsnyje sakoma: „Vals¬tybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“. Tai reiškia, kad aplinkos apsauga yra viena iš valstybės funkcijų, taip pat ir visų valstybės institucijų, realizuojančių valstybės funkcijas, konstitucinė pareiga ir neatskiriama jų kompetencijos dalis.

Aplinkos apsaugos valdymas – tai valstybės ir vietos savivaldos ins¬titucijų bei jų taikomų poveikio priemonių, siekiant visuomenės ekologinio saugumo bei ekologinės gerovės, sistema. Tokia (plačiąja) prasme aplinkos apsaugos valdymas apima visų valstybinės valdžios ir vietos sa¬vivaldos institucijų veiklą aplinkos apsaugos srityje. Aplinkos apsaugos valdymas gali būti aiškinamas ir siaurąja (administracine teisine) pras¬me, kaip vykdomosios valdžios ir vietos savivaldos vykdomųjų institucijų sistema bei jų veikla įgyvendinant gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos įstatymų reikalavimus.

Aplinkos apsaugos valdymas remiasi valstybės teritorinio viešpatavi¬mo teise, kuri galioja ir jos teritorijos gamtos turtams, taip pat gamtos turtams, priskirtiems jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Bal¬tijos jūroje. Tai leidžia garantuoti visų aplinkos apsaugos priemonių dar-numą ir kryptingumą, sudaro galimybes valstybei nustatyti gamtos turtų valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką bei bendrus aplinkos apsau¬gos reikalavimus, taip pat kontroliuoti, kaip jų laikomasi.

Aiškinantis aplinkos apsaugos valdymo esme, svarbi aplinkos apsau¬gos valdymo tikslo problema. Mat valdymas apskritai – tai kryptingas poveikis objektui siekiant konkretaus tikslo.

Pagrindinis aplinkos apsaugos valdymo tikslas – palaikyti tokį visuo¬menės ir aplinkos sąveikos lygi, kuris: 1) sudarytų sąlygas išsaugoti ap¬linką kaip būtiną natūralią visuomenės egzistavimo sąlygą; 2) užtikrintų tolesnį socialinį ir ekonomini visuomenės vystymąsi; 3) sudarytų sąlygas realizuoti žmogaus teisę gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje. Visa tai ir sudaro ekologinio visuomenės saugumo turinį.

Aplinkos apsaugos valdymo tikslas yra konkretizuojamas konkrečiais uždaviniais. Aplinkos apsaugos valdymo uždaviniams pagal Aplinkos ap¬saugos įstatymą ir kitus teisės aktus priklauso: 1) užtikrinti ir ska¬tinti ekologiškai racionalų (t.y. aplinkai nežalingą) aplinkos ir jos ištek¬lių naudojimą; 2) užtikrinti gamtos išteklių atkūrimą ir gausinimą;
3) ap¬saugoti aplinką nuo cheminio, biologinio, radioaktyvaus užteršimo, taip pat nuo užteršimo gamybinėmis ir buitinėmis atliekomis bei nuo kito¬kio kenksmingo poveikio; 4) pašalinti antropogeninės veiklos neigiamus ekologinius padarinius ir atkurti pažeistą ekologinę pusiausvyrą; 5) iš¬saugoti kraštui būdingą gamtinį kraštovaizdi, atskiras vietoves, ekologi¬nes sistemas, ekologinę, pažintinę, mokslinę ir kultūrinę vertę turinčius gamtos objektus; 6) stiprinti taupaus gamtos išteklių naudojimo ir ap¬linkos apsaugos reikalavimų laikymosi kontrolę; 7) apsaugoti gyvento¬jus, materialines vertybes nuo antropogeninės veiklos sukeltų neigiamų ekologinių padarinių.

2. Aplinkos apsaugos valdymo turinys

Aplinkos apsaugos valdymo turinį sudaro aplinkos apsaugos valdymo funkcijų (aplinkos apsaugos institucijų poveikio visuomenės ir aplinkos sąveikai krypčių) visuma. Kadangi valdymo funkcijos sudaro viso aplinkosaugos valdymo objektyvų turini, todėl ir aplinkos apsaugos valdymo subjcktų veiklos veiksmingumas pirmiausia priklauso nuo pagrindinių aplinkos apsaugos valdymo funkcijų išsiaiškinimo ir jų teisinio įtvirtinimo konkrečių institucijų kompetencijoje. Pagrindines aplinkos apsaugos valdymo funkcijas, kurių pagrindu yra organizuojama visa aplinkos apsaugos veikla, sudaro ekologinių santykių reguliavimas, aplinkos apsaugos planavimas, aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas, gamtos išteklių kadastrų tvarkymas, aplinkos monitoringas, aplinkos apsaugos kontrolė.

2.1 Ekologinių santykių reguliavimas

Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo (ekologinių santykių) reguliavimas laikytinas pagrindine aplinkos apsaugos valdymo funkcija, kurios turinį sudaro aplinkos apsaugos valdymo institucijų veikla, priimant įstatymus ir kitus teisės aktus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais. Priimdamos tam tikrus teisės aktus, priklausančius savo kompetencijai, aplinkos apsaugos valdymo instituci¬jos nustato juridinių ir fizinių asmenų elgesio ribas ir taisykles aplinkos ir jos ištekliu atžvilgiu, įtvirtina aplinkos apsaugos uždavinius bei princi¬pus, numato atsakomybės priemones už aplinkos apsaugos reikalavimų nevykdymą (netinkamą vykdymą) ir kt. Be to, ekologinių santykių regu¬liavimo funkcija sudaro pagrindą visoms kitoms aplinkos apsaugos val¬dymo funkcijoms realizuoti.

Teisės aktus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais priima įvairios valstybinės valdžios institucijos: Seimas, Vyriausybė, Aplin¬kos apsaugos ir kitos ministerijos, taip pat vietos savivaldos institucijos. Vi¬sų šių institucijų priimamiems teisės aktams, reguliuojantiems ekologinius santykius, yra būdinga tai, kad jie reguliuoja aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo santykius pagal tam tikrus ekologinius reikalavimus, dėl to ekologinių santykių reguliavimas vadintinas teisės ekologizavimu.

2.2 Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimas

Siekiant kryptingai ir efektyviai organizuoti aplinkos apsaugą ir gam¬tos išteklių naudojimą, pasitelkiama aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimo funkcija.

Planavimo funkcijos turinį sudaro įvairių planinių dokumentų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klau¬simais sudarymas. Aplinkos apsaugos įstatymas numato valstybinių ilga-laikių ir tikslinių programų, valstybinės svarbos aplinkos apsaugos sche¬mų, valstybinių gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos programų, taip pat savivaldybių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programų ir schemų sudarymą. Tokiuose planiniuose dokumentuose numatomos konkrečios aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo kryptys bei priemonės, jų įgyvendinimo terminai, atsakingos institucijos (vykdytojai), reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai. Planinius dokumentus patvirti¬nus nustatyta tvarka, jie tampa teisės aktais ir ekologinės teisės šaltiniais.

Specifinė aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimo kryptis yra teritorijų planavimas. Tai yra „žmonių veiklos teritorinio or¬ganizavimo ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas, nustatantis gyventojų teritorini pasiskirstymą, teritorijų funkcinę paskirti, jų socia¬linę ekonominę raidą, gamtonaudos režimą, gamtinio kraštovaizdžio ir kultūros paveldo apsaugą, infrastruktūros ir statybų išdėstymą“. Te¬ritorijų planavimo paskirtis:

– formuoti palankias gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas;

– organizuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą;

– nustatyti degraduojančių geosistemų rekreacini režimą ir žemėnaudą;

– išsaugoti kraštovaizdžio vertybes ir bendrą ekologinę pusiausvyrą;

– užtikrinti ekonomikos plėtros ir aplinkos apsaugos darną;

– nustatyti palankiausią tam tikrų teritorijų naudojimo režimą.

Teritorijų planavimui realizuoti sudaromi konkretūs planai:

– Lietuvos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinis planas;

– Lietuvos Respublikos administracinio suskirstymo planas;

– specializuoti ūkio šakų ir infrastruktūros tvarkymo planai;

– gyvenamųjų vietovių generaliniai planai;

– regionų tvarkymo planai;

– specialios paskirties teritorijų bei infrastruktūros sistemų planai;

– degraduojančių geosistemų ir teritorijų gamtinės rekreacijos bei

naudmenų transformavimo planai;

detalūs specialios paskirties teritorijų ir
tvarkymo planai

TERITORIJŲ planavimo, kaip aplinkos apsaugos valdymo funkcijos, svarbą lemia tai, kad teritorijų planavimą dokumentuose turi būti išnagrinėti gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygos, kraštovaizdžio vertybės bei ūkininkavimo tradicijos, žemėnaudų kaita, ekologinė pusiausvyra, gamtos išteklių naudojimas bei atkūrimas, gyvenamųjų vietovių plėtojimas ir jų aplinkos formavimas, infrastruktūros išdėstymas bei kiti veiksniai, turintys įtakos racionaliai gamtonaudai ir aplinkos apsaugai.

2.3 Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas

Aplinkos apsauga rūpinasi įvairios valstybės ir vietos savivaldos institucijos, juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys savų žinybinių, šakinių bei asmeninių interesų. Šių interesų ir aplinkos apsaugos reikalavimų derinimas – vienas pagrindinių aplinkos apsaugos principų, kuris realizuojamas veiklos koordinavimu.

Koordinavimas, kaip apsaugos valdymo funkcija yra specialiai įgaliotų institucijų veikla derinant ūkinę ir kitokią) veiklą su aplinkos apsauga. Koordinavimas apima tiek veiklos tikslų, tiek priemonių jiems pasiekti derinimą.

Įstatymais ir kitais teisės aktais aplinkos apsaugos koordinavimas pavedamas vykdyti įvairioms institucijoms – Vyriausybei, Aplinkos apsaugos misterijai, apskričių valdytojams ir kt. Koordinavimas gali liesti tiek pavaldžius, tiek ir nepavaldžius subjektus. Pavyzdžiui, Vyriausybė ministerijų ir kitų jai pavaldžių institucijų veiklą aplinkos apsaugos srityje koordinuoja priimdama nutarimus, kuriais nustato šių institucijų uždavi¬nius bei įgalinimus aplinkos apsaugos srityje, o Aplinkos apsaugos mi¬nisterija derina įvairius projektinius dokumentus siekdama, kad juose būtų numatytos aplinkos apsaugos priemonės.

2.4 Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas

Aplinkos apsaugos įstatymas (15 straipsnis) nustato, kad ūkinė veikla planuojama ir vykdoma remiantis valstybinės gamtos išteklių apskaitos duomenimis. Tai sudaro prielaidas plėtoti krašto ūkį pagal jo gamtinio potencialo galimybes.

Tvarkant gamtos išteklius yra kaupiami duomenys apie jų kiekybinę sudėtį, paplitimą, teisinę bei ekonominę padėtį – visa tai ir sudaro vals¬tybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo, kaip aplinkos apsaugos valdy¬mo funkcijos, turinį. Teisiniai valstybinio gamtos išteklių kadastro tvar-kymo pagrindai įtvirtinti Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose gamtos išteklių naudojimą. Lietuvos Respublikos valstybinio gamtos išteklių kadastro laikinieji nuostatai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos valstybinį gam-tos išteklių kadastrą sudaro valstybiniai žemės, žemės gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrai (duomenų bankai), susieti tarpusavio informaciniais ryšiais.

Kiekvienos valstybinio gamtos išteklių kadastro sudėtinės dalies turi¬nį sudaro duomenų apie tam tikrą gamtos išteklių rūšį ir jos būklę visu¬ma. Pavyzdžiui, Žemės įstatymo l straipsnis žemės kadastrą apibrėžia kaip Lietuvos valstybinio kadastro dalį, apimančią visuma žinių apie že¬mės būklę, sudėtį, ūkinio naudojimo būklę ir teisinę priklausomybę; Miškų įstatymo 16 straipsnis valstybinį miškų kadastrą traktuoja kaip visuma duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir jų ekonominę vertę .

Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo tikslas – sukaupti ir nuolatos atnaujinti informaciją apie krašto gamtos išteklius, jų kiekį ir kokybę, teisinę priklausomybę, naudojimo sąlygas bei apribojimus, kitas gamtos išteklių, kaip nuosavybės ar naudojimo objekto, charakteristikas, gamtos išteklių pasiskirstymą pagal naudotojus, savininkus. Be to, valstybinio gamtos išteklių kadastro duomenys yra oficiali informacija apie krašto gamtos išteklius, jų priklausomybę ir naudojimą. Ši informacija sudaro galimybes organizuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir ap¬saugą, planuoti teritorijas, ūkio infrastruktūros išdėstymą bei vystymą. Valstybinio gamtos išteklių kadastro duomenys naudojami valstybinei gam¬tos išteklių naudojimo politikai formuoti ir įgyvendinti, gamtos išteklių informacinei sistemai sukurti, gamtos išteklių naudojimo gerinimo ir ap¬saugos planavimui, teritorijų planavimui, gamtos išteklių naudojimo vals-tybinei kontrolei įgyvendinti.

Valstybiniam gamtos išteklių kadastrui sudaryti reikalingi darbai yra vykdomi valstybės, vietos savivaldybių, gamtos išteklių savininkų bei naudotojų lėšomis ir laikantis nustatytos tvarkos, atsižvelgiant į visapusiškus faktinius teisinius, ūkinius ir gamtinius duomenis bei juos periodiškai atnaujinti.

2.5 Aplinkos monitoringas

Norint tikslingai formuoti aplinkos ir visuomenės sąveiką, reikia turėti pakankamai pilną ir tikslią informaciją apie aplinkos faktinę būklę, apie žmogaus poveikį jai ir apie tokio poveikio galimas pasekmes, kadangi plėtojant pramonę, žemės ūkį, energetiką bei kitą veiklą neišven-giamai pažeidžiami gamtiniai procesai, o tai gali sukelti nepageidaujamų ekologinių padarinių. Todėl kiekvienai valstybei yra būtina aplinkos būklės diagnostinė sistema – monitoringas, sudaranti galimybes surinkti objektyvią ir laiku ekologinę informaciją. Aplinkos apsaugos įstatymo 25 str teigia, kad
„Aplinkai ir jos komponentų būklei stebėti Lietuos Respublikoje sudaroma vieninga aplinkos monitoringo sistema“. Aplinkos monitoringas – tai sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė. Aplinkos monitoringo turinį sudaro ne paprastas aplinkos būklės stebėjimas, bet jos kompleksinė analizė, vykstančių antropogeninių pokyčių vertinimas, modeliavimas, prognozė. Aplinkos monitoringas atliekamas vadovaujantis reprezentatyvumo (renkama informacija turi atspindėti krašto gamtinių sąlygų ir antropogeninio poveikio įvairovę), kom¬pleksiškumo (renkant informaciją apie kiekvieną biosferos komponentą turi būti įvertinamas jo ryšys su kitais), pakankamumo (informacija turi būti pakankama ekologinei situacijai vertinti ir valdyti), patikimumo (informacija turi būti reali), lankstumo (monitoringo metodai turi būti tai¬komi kūrybiškai atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, besikeičiančią ekolo¬ginę situaciją ir į naujausias mokslo žinias), biocentriškumo (stebėjimai yra orientuoti į gyvąją gamtą ir žmogų) principais.

Pagrindinis aplinkos monitoringo tikslas – stebėti aplinkos būklę ir prognozuoti jos pokyčius veikiant antropogeniniams bei gamtiniams fak¬toriams, kad būtų sukaupti duomenys, reikalingi visuomenės ir aplinkos sąveikai optimizuoti. Aplinkos monitoringo poveikis visuomeniniams san-tykiams reiškiasi per surinktų duomenų panaudojimą priimant sprendi¬mus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais.

Aplinkos monitoringas yra formuojamas modifikuojant esamų insti¬tucijų veiklą ir integruojant į šią veiklą institucijas, atliekančias antropo¬geninių aplinkos pokyčių stebėjimus, tyrimus, analizę, modeliavimą bei prognozę. Pagal aplinkos monitoringo programą atliekami stebėjimai glau¬džiai siejasi ir net iš dalies sutampa su gamtos išteklių apskaitą tvarkan¬čių institucijų veikla. Apibendrinant duomenis apie krašto aplinką, pla¬čiai naudojami specializuotų institucijų duomenys, nors tokių institucijų veikla nei savo turiniu, nei tikslais nėra aplinkos monitoringas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2242 žodžiai iš 4450 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.