ĮŽANGA
Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės ir
tarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kad
tarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautos
siekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilė
pavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas,
laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiai
ištirtas subjektas yra valstybė.
Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –
tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusi
yra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausios
pasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,
Vokietija.
Kad būtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turi
atitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomi
valstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniai
gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšius
su kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiu
federacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tai
likusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų.
Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtą
teritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kad
federacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai,
susiję su pačios federacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijos
pasiskirstymu. Federacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos ir
kalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėl
federacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėti
atskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.
Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –
sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiu
kelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės
santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai
arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną
valstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kurio
subjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio
reikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.
Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu,
abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia iš
skirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, o
I.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės.
Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visų
pirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų
teritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės
valdžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimų
valdžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent
– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma tarp federacijos narių ir
pačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yra
išskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija.
Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia
pastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektu
vienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalas
nurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisės
subjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisės
subjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisės
dokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –
1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisės
subjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisės
šaltinis nenumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėti
tarptautines sutartis[2].
Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantis
federacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kad
tarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako pati
federacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai. Jeigu federacijos
valstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniais
įsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtent
federacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideo
konvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esanti
nuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėra
tik vienas asmuo. Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kad
tarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaip
valstybių
narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuose
santykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o ne
savarankiškai.
Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimo
tarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir Kanados
Kvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžia
valstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebeko
provincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškai
kalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžių
negalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yra
ribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].
Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinės
valdžios leidimu.
Iš vienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuose
valstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi tai
verstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sekti
šios veiksmus ir pan. Iš kitos pusės, kalbant apie teisingumo principą, kai
kurie autoriai pastebi, jog suteikimas tam tikrų galių federacijos narėms
tarptautinės teisės srityje pažeidžia kitų, unitarinių, valstybių teises.
Štai, kad ir pavyzdys su prekybos sutartimi tarp JAV ir Olandijos (1956
m.). Pagal šią sutartį buvo numatyta, jog jeigu viena ar kita JAV valstija
nesuteiks tokio režimo kitos valstybės piliečiams, tai JAV piliečiai,
gyvenantys toje valstijoje, negalės naudotis tokiu režimu toje valstybėje.
I.I.Lukašuk teigia, jog tokios sutarties sąlygos yra nelygios abiems
pusėms[5]. Manau, kad šis teiginys yra teisingas, kadangi kaip nurodyta šią
sutartį sudarė JAV ir Olandija. Taigi, subjektai yra JAV ir Olandija.
Tačiau kuomet kalbama apie atsakomybę ir jos taikymo ribas, tuomet JAV kaip
subjektas jau tampa ne vieningas, o padalintas į atskiras valstijas.
Remiantis tokia sutartimi galima teigti, kad sutartį pažeidus Olandijai, ši
ir atsakys visa savo apimtimi kaip subjektas. Tuo tarpu jei sutartį pažeis
JAV, tuomet atsakomybė atsiras tik tam tikrai JAV teritorijos daliai –
valstijai, kurioje buvo pažeista sutartis. Tačiau sutartis sudaryta ne tarp
Olandijos ir kokios nors JAV valstijos , o tarp Olandijos ir JAV. Būtent
dėl to šiuo atveju sutarties šalys nėra lygiateisės.
Kalbant apie federacinių valstybių sudaromas tarptautines sutartis
reikia vėlgi paminėti Vienos konvenciją „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“.
Šios kovencijos 29 str. reglamentuoja sutarčių taikymo teritoriją.
Straipsnyje nurodoma, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš
sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties
šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Kaip žinoma, federacinės
valstybės teritorija yra visa jos teritorija, kuri padalinta į
administracinius vienetus – jie paprastai yra nustatomi pagal
valstybių–narių teritorijos ribas. Taigi ši norma dar kartą pabrėžia, jog
tarptautinės teisės subjektas yra federacinė valstybė, o ne kuri nors jos
dalis.
Tiesa, reikia paminėti šioje normoje esančią išlygą – „jeigu
kitokia šalių valia nėra numatoma iš sutarties“. Būtent ši išlyga leidžia
sutartį sudarančioms valstybėms numatyti tam tikrus sutarties veikimo
apribojimus teritoriniu atžvilgiu. Tame tarpe tai gali būti ir apribojimai
sutarties galiojimui federacinės valstybės sudedamojoje dalyje – valsybėje
narėje. Dėl šios išlygos ir yra galimos tokios sutartys kaip jau minėtoji
JAV ir Olandijos 1956 metų prekybos sutartis. Vis tik bendroji taisyklė yra
ta, jog sutartis galioja visoje valstybės teritorijoje. Kadangi dėl
federacinių valstybių nėra numatyta dar kokių nors išlygų, todėl galima
teigti, kad joms ši norma galioja lygiai taip pačiai kaip ir unitarinėms
valstybėms.
Apie aukštesnius federacijos įgalinimus tarptautinėje teisėje (arba
užsienio politikoje) dažnai nurodoma netgi pačių federacijų konstitucijose.
Štai JAV Konstitucijos VI str. JAV vardu sudarytas sutartis prilygina
pačiai konstitucijai ir įstatymams kaip „aukštesniąją šalies teisę“, kuria
privalo vadovautis visų valstijų teisėjai. Vokietijos Konstitucijoje yra
nuostata, jog tarptautinių susitarimų sudarymas su užsienio valstybėm yra
išskirtinai federacijos kompetencijoje, o tarptautinės teisės normų, kaip
sudėtinės Vokietijos vidaus teisės dalies, nuostatos yra privalomos visoje
federacijos teritorijoje.[6] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog jau pačių
federacinių valstybių vidaus teisės normos apriboja federacijos subjektų
galias tarptautinėje teisėje. Manau, kad šie apribojimai taip pat turėjo