Federacinė valstybė taprtautinėje teisėje
5 (100%) 1 vote

Federacinė valstybė taprtautinėje teisėje

1121

ĮŽANGA

Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės ir

tarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kad

tarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautos

siekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilė

pavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas,

laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiai

ištirtas subjektas yra valstybė.

Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –

tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusi

yra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausios

pasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,

Vokietija.

Kad būtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turi

atitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomi

valstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniai

gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšius

su kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiu

federacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tai

likusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų.

Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtą

teritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kad

federacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai,

susiję su pačios federacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijos

pasiskirstymu. Federacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos ir

kalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėl

federacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėti

atskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.

Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –

sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiu

kelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės

santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai

arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną

valstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kurio

subjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio

reikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.

Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu,

abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia iš

skirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, o

I.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės.

Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visų

pirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų

teritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės

valdžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimų

valdžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent

– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma tarp federacijos narių ir

pačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yra

išskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija.

Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia

pastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektu

vienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalas

nurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisės

subjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisės

subjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisės

dokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –

1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisės

subjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisės

šaltinis nenumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėti

tarptautines sutartis[2].

Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantis

federacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kad

tarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako pati

federacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai. Jeigu federacijos

valstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniais

įsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtent

federacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideo

konvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esanti

nuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėra

tik vienas asmuo. Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kad

tarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaip

valstybių
narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuose

santykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o ne

savarankiškai.

Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimo

tarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir Kanados

Kvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžia

valstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebeko

provincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškai

kalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžių

negalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yra

ribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].

Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinės

valdžios leidimu.

Iš vienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuose

valstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi tai

verstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sekti

šios veiksmus ir pan. Iš kitos pusės, kalbant apie teisingumo principą, kai

kurie autoriai pastebi, jog suteikimas tam tikrų galių federacijos narėms

tarptautinės teisės srityje pažeidžia kitų, unitarinių, valstybių teises.

Štai, kad ir pavyzdys su prekybos sutartimi tarp JAV ir Olandijos (1956

m.). Pagal šią sutartį buvo numatyta, jog jeigu viena ar kita JAV valstija

nesuteiks tokio režimo kitos valstybės piliečiams, tai JAV piliečiai,

gyvenantys toje valstijoje, negalės naudotis tokiu režimu toje valstybėje.

I.I.Lukašuk teigia, jog tokios sutarties sąlygos yra nelygios abiems

pusėms[5]. Manau, kad šis teiginys yra teisingas, kadangi kaip nurodyta šią

sutartį sudarė JAV ir Olandija. Taigi, subjektai yra JAV ir Olandija.

Tačiau kuomet kalbama apie atsakomybę ir jos taikymo ribas, tuomet JAV kaip

subjektas jau tampa ne vieningas, o padalintas į atskiras valstijas.

Remiantis tokia sutartimi galima teigti, kad sutartį pažeidus Olandijai, ši

ir atsakys visa savo apimtimi kaip subjektas. Tuo tarpu jei sutartį pažeis

JAV, tuomet atsakomybė atsiras tik tam tikrai JAV teritorijos daliai –

valstijai, kurioje buvo pažeista sutartis. Tačiau sutartis sudaryta ne tarp

Olandijos ir kokios nors JAV valstijos , o tarp Olandijos ir JAV. Būtent

dėl to šiuo atveju sutarties šalys nėra lygiateisės.

Kalbant apie federacinių valstybių sudaromas tarptautines sutartis

reikia vėlgi paminėti Vienos konvenciją „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“.

Šios kovencijos 29 str. reglamentuoja sutarčių taikymo teritoriją.

Straipsnyje nurodoma, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš

sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties

šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Kaip žinoma, federacinės

valstybės teritorija yra visa jos teritorija, kuri padalinta į

administracinius vienetus – jie paprastai yra nustatomi pagal

valstybių–narių teritorijos ribas. Taigi ši norma dar kartą pabrėžia, jog

tarptautinės teisės subjektas yra federacinė valstybė, o ne kuri nors jos

dalis.

Tiesa, reikia paminėti šioje normoje esančią išlygą – „jeigu

kitokia šalių valia nėra numatoma iš sutarties“. Būtent ši išlyga leidžia

sutartį sudarančioms valstybėms numatyti tam tikrus sutarties veikimo

apribojimus teritoriniu atžvilgiu. Tame tarpe tai gali būti ir apribojimai

sutarties galiojimui federacinės valstybės sudedamojoje dalyje – valsybėje

narėje. Dėl šios išlygos ir yra galimos tokios sutartys kaip jau minėtoji

JAV ir Olandijos 1956 metų prekybos sutartis. Vis tik bendroji taisyklė yra

ta, jog sutartis galioja visoje valstybės teritorijoje. Kadangi dėl

federacinių valstybių nėra numatyta dar kokių nors išlygų, todėl galima

teigti, kad joms ši norma galioja lygiai taip pačiai kaip ir unitarinėms

valstybėms.

Apie aukštesnius federacijos įgalinimus tarptautinėje teisėje (arba

užsienio politikoje) dažnai nurodoma netgi pačių federacijų konstitucijose.

Štai JAV Konstitucijos VI str. JAV vardu sudarytas sutartis prilygina

pačiai konstitucijai ir įstatymams kaip „aukštesniąją šalies teisę“, kuria

privalo vadovautis visų valstijų teisėjai. Vokietijos Konstitucijoje yra

nuostata, jog tarptautinių susitarimų sudarymas su užsienio valstybėm yra

išskirtinai federacijos kompetencijoje, o tarptautinės teisės normų, kaip

sudėtinės Vokietijos vidaus teisės dalies, nuostatos yra privalomos visoje

federacijos teritorijoje.[6] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog jau pačių

federacinių valstybių vidaus teisės normos apriboja federacijos subjektų

galias tarptautinėje teisėje. Manau, kad šie apribojimai taip pat turėjo

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1441 žodžiai iš 2869 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.