Finansai valstybe finansai
5 (100%) 1 vote

Finansai valstybe finansai

1 TEMA: FINANSŲ ESMĖ IR VAIDMUO

1.1. FINANSŲ MOKSLO OBJEKTAS

Ekonominė kategorija Tai abstrakcija, išreiškianti ekonominius santykius, susiklostančius visuomenėje, turinčius bendrų bruožų ir objektyviai egzistuojančius (jie yra nepriklausomai nuo to, ar mes juos tiriame, ar ne).

Finansai Sistema piniginių santykių, išreiškiančių nacionalinio produkto paskirstymą ir perskirstymą sudarant ir panaudojant piniginius fondus.

Finansai – pirma kategorija, o tik po to – mokslas.

Pagrindinis finansų bruožas Pagrindinis finansų bruožas, atskiriantis juos nuo kitų prekinių-piniginių santykių, yra tas, kad jie negrindžiami ekvivalentiniais mainais.

Finansų mokslo objektas 1. Aukščiau apibrėžti santykiai; 2. Formos, kuriomis tie santykiai pasireiškia; 3. Žmonių veiksmai, kuriais šie santykiai reguliuojami ir realizuojami.

Valstybiniai finansai Tai visos lėšos, esančios valstybinės valdžios žinioje.

1.2. FINANSŲ KILMĖ

V.Jurgutis išskiria 2 finansų kilmės teorijas 1. Finansai atsirado kaip santykiai, kylantys iš nuosavybės; 2. Finansai atsiranda iš prievolių, kurias vykdė užkariautos valstybės ir tautos.

1.3. FINANSŲ FUNKCIJOS

Finansų funkcijos 1. Paskirstymo (perskirstymo); 2. Reguliavimo; 3. Kontrolės (informacinė).

Klasikinės valstybės funkcijos 1. Bendras valdymas; 2. Teisės normų formulavimas ir teisingumo palaikymas valstybėje; 3. Šalies gynimas ir kitų šalių puolimas; 4. Politinių-ekonominių santykių su kitomis valstybėmis palaikymas; 5. Samdomosios jėgos vystymas šalyje; 6. Įvairių visuomenės sluoksnių ekonominių interesų derininiams ir realizavimas; 7. Specifinių įvairių visuomeninių vertybių gynimas ir platinimas;(komunizmas).

Kuo daugiau valstybė turi funkcijų, tuo daugiau pinigų reikia joms įgyvendinti. Ir atvirkščiai 9feodalizmas).

Susiformuoja atskiros vartojimo sferos 1. Privataus vartojimo; 2. Visuomeninio vartojimo (visuom. vartojimo sferos organizavimas – valstybės funkcija).

Valstybė imasi organizuoti 1. Turimų išteklių paskirstymą į tuos, kurie naudojami privačiai, ir naudojamus socialiai (bendrai, visuomeniškai). 2. Socialiai orientuotą (pagal visuomenėje vyraujantį požiūrį) turto paskirstymą. 3. Norimų nedarbo lygio, infliacijos, ekonominio augimo tempų palaikymą.

Paskirstymo (perskirstymo) funkcija

Paskirstymo (perskirstymo) funkcija Pagrindinė finansų funkcija. Valstybė pati produkto nekuria, tačiau gali būti ūkio subjektu (subjekto savininke) ir pati kurti nacionalines pajamas. Kai valstybė, kaip įmonininkė, gauna iš savo įmonių pelną – ji dalyvauja paskirstant naujai sukurtą vertę. Tokiu būdu sutelkiant lėšas, realizuojama paskirstymo funkcija. Tuo atveju, kai valstybė sukaupia lėšas iš kitų ūkio subjektų ir namų ūkių ir jas panaudoja, t.y. paima iš vienų ir kitiems atiduoda – veikia perskirstymo funkcija.

Finansinio paskirstymo objektai 1. Nacionalinės pajamos; 2. Nacionalinis turtas.

Reguliavimo funkcija

Reguliavimo funkcija Yra pirminė funkcija. Reguliavimas reiškia, kad valstybė per finansus, vykdydama paskirstymą ir perskirstymą, siekia ekonominių ar socialinių tikslų (ši funkcija gali atsirasti ir pati).

Ekonominis reguliavimas Tai finansinių priemonių taikymas norimiems ekonominiams tikslams pasiekti.

1. Valstybė, norėdama pagyvinti ekonominį gyvenimą kurioje nors savo teritorijos dalyje, finansuoja geležinkelio į ją tiesimą. 2. Tam tikroje teritorijoje arba veiklos sferoje didindama mokesčius, valstybė gali riboti papildomo kapitalo į tą teritoriją ar sferą pritraukimą. 3. Neapmokestindama valstybės obligacijų palūkanas, ji padidina šių obligacijų konkurencingumą, daugiau jų išplatina ir sutaupo valstybės skolos valdymo išlaidų. 4. Steigdama „verslo inkubatorius“ ir dengdama jų išlaidas, valstybė palengvina naujų verslų kūrimąsi ir įėjimo į rinką.

Socialinis reguliavimas Tai finansinių priemonių taikymas norimiems socialiniams tikslams pasiekti

1. Ribodama tabako ir alkoholio, kaip socialiai ir sveikatos požiūriu neskatintinų prekių, vartojimą, valstybė įveda fiskalinį monopolį arba nustato aukštus akcizų tarifus. 2. Mokėdama bedarbių pašalpas, valstybė saugo visuomenės rimtį, suteikia laiko darbo netekusiems susirasti naują ar persikvalifikuoti. 3. Vykdydama revoliucines kontribucijas, valstybė pakerta atskirų visuomenės sluoksnių ekonominę galią.

Kontrolinė funkcija

Kontrolinė funkcija Ji pasireiškia tuo, kad valstybė per finansus gauna informaciją apie daugelį visuomenėje vykstančių procesų ir turi galimybę kontroliuoti šių procesų vyksmą.

Kontrolė vyksta dvejopai 1. Kaip sąmoningas tikrinimas – per mokesčių inspekciją, tikrinant lėšų panaudojimą, o tuo pačiu ir firmos būklę. 2. Kaip automatiška kontrolė – finansiniai instrumentai savaime, per savo dydžius, dinamiką duoda informaciją apie procesus.

Finansai Tai šiuolaikinės valstybės egzistavimo ir jos funkcijų vykdymo materialinis pagrindas, priemonė sąmoningai veikti šalies ūkinius ir socialinius procesus bei vienas iš būdų gauti informaciją apie esminius procesus valstybėje.

1.4. BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS, NACIONALINĖS PAJAMOS IR FINANSAI

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) Tai per tam tikrą laiko tarpą pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų suma.

Nacionalinės pajamos (NP) Per laiko tarpą
pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė atmetus sąnaudas kapitalui. Tai pridėtinė vertė, parodanti, kiek visuomenėje sukurta naujo produkto.

Nacionalines pajamas sudaro 1. Darbo užmokestis. 2. Pelnas. 3. Palūkanos. 4. Renta.

Pirminis ir antrinis nacionalinių pajamų paskirstymas Kai NP skyla į šias sudėtines dalis, tai vyksta pirminis nacionalinių pajamų paskirstymas, vykstantis gamybos sferoje. Šiuolaikinė valstybė pajamas ir produktą dažniausiai tik perskirsto ir naudoja. Pagrindinis valstybės išteklių šaltinis – antrinis perskirstymas. Per valstybę dalis NP yra sukoncentruojamos (paimamos iš to, kas dalyvauja pirminiame paskirstyme), panaudojamos valstybės funkcijoms finansuoti ir galiausiai atitenka įvairiems ūkio ir socialinės sferos subjektams bei visuomenės sluoksniams ir asmenims.

Finansai ne tik perskirsto, bet ir aktyviai veikia NP dydį.

1.5. FINANSŲ RYŠYS SU EKONOMINIU, SOCIALINIU, POLITINIU GYVENIMU

Finansų ryšys Finansai yra sąlygojami visuomenės socialinės-ekonominės būklės, istorijos, kultūros ir kt. dalykų.

2. TEMA: FINANSŲ ORGANIZAVIMAS IR VALDYMAS

2.1. FINANSŲ SISTEMA IR JOS GRANDYS

Finansų sistema Tai visuma piniginių fondų, kurie suformuojami ir panaudojami valstybės funkcijoms vykdyti.

Šiuolaik. valstybių finansų sistemos grandys 1. Valstybės biudžetas. 2. Vietos valdžios institucijų biudžetai. 3. Specialūs fondai. 4. Valstybinių įmonių finansai. 5. Kitų įmonių finansai.

Ūkio subjektų finansai Tačiau greta sistemos galima išskirti ūkio subjektų finansus: 1. valstybinių įmonių finansai; 2. kitų įmonių finansai.

1. Valstybės biudžetas Stambiausias vyriausybės rankose esantis finansinis fondas. Jis sukaupia didžiausią NP dalį, gauna pačių svarbiausių valstybės pajamų šaltinių pajamas. Iš jo finansuojamos svarbiausios valstybės išlaidos, susijusios su svarbiausiomis valstybės funkcijomis: šalies gynimu, vidaus tvarkos palaikymu ir kt.

2. Specialieji fondai Fondai, kuriuos valdo vyriausybė ar vietos valdžia, ir kurie yra santykinai ar visiškai atskirti nuo biudžeto. Specialiesiems fondams priskiriamos valstybinės ar pusiau valstybinės kredito įstaigos. Specialūs fondai sukuriami konkrečiam tikslui., bet jie naudojami ir kaip papildomi vyriausybės lėšų rezervai, žymiai mažesniu laipsniu kontroliuojami parlamentų.

3. Valstybinių įmonių finansai Specifinė finansų dalis, susijusi su valstybinės gamybinės nuosavybės buvimu vienoje ar kitoje šalyje. Valstybinių įmonių finansai tvarkomi įvairiai, bet yra ir bendrų bruožų: valstybinės įmonės dažnai būna nepelningos (net nuostolingos), tad jų finansai susilieja su biudžetais ar specialiaisiais fondais.

Vietiniai finansai Vietiniai finansai daugiausia aptarnauja socialines funkcijas ir vietos bendruomenės reikalus. Jie susideda iš: 1. vietinių biudžetų; 2. vietinių specialiųjų fondų; 3. vietinių įmonių finansų.

2.2. VALSTYBĖS PAJAMŲ SISTEMA IR JŲ ŠALTINIAI

Valstybės pajamų sistema Tai visuma būdų, kuriais valstybė piniginius išteklius mobilizuoja į savo fondus.

Valstybės pajamų šaltiniai Tai, iš kur šie ištekliai gaunami.

Pagal susiformavimo vietą, pajamų šaltiniai būna: 1. Vidaus – tie, kurie yra šalyje; 2. Išorės – iš kitų kraštų gaunami ištekliai.

Vidaus šaltiniai 1. Nacionalinės pajamos – jos valstybės pajamų šaltiniu tampa tada, kai valstybė, pasinaudodama finansų paskirstomąja/perskirstomąja funkcija, centralizuoja dalį šalyje sukurtų NP. Tai svarbiausias ir pastoviausias pajamų šaltinis. 2. Nacionalinis turtas – šalies nacionalinis turtas kaip pajamų šaltinis nėra toks įprastas. Dažniausiai jis taikomas ypatingomis sąlygomis: karo, krizių, didelių reformų metu. Valstybė gali parduoti aukso atsargas, meno kūrinius, mišką ir t.t.

Išorės šaltiniai Tai kitose šalyse sukurtų NP ir esančio nacionalinio turto panaudojimas savo šalies piniginiams fondams formuoti.

Nacionalinės pajamos gali būti pritraukiamos kaip: 1. Paskolos; 2. Savų investicijų duodamos pajamos; 3. Nuomos mokestis; 4. Kontribucija; 5. Emituojant okupacinius pinigus ir kt.

Pagrind. valstybės pajamų mobilizavimo metodai 1. Mokesčiai. 2. Paskolos. 3. Pinigų emisija.

Mokesčiai Tai svarbiausias pajamų mobilizavimo metodas. Per juos perskirstoma didžiausia nacionalinių pajamų dalis (80-90% valstybės biudžeto pajamų gaunama iš mokesčių, vietiniuose biudžetuose > 50%). Specialieji fondai taip pat gauna mokesčių įplaukas bei lėšas iš biudžeto. Konkrečių mokesčių pajamos priskiriamos vienai ar kitai finansų sistemos grandžiai. Valstybės biudžetui paprastai priskiriami pagrindiniai, patys našiausi mokesčiai (pajamų, korporacijų pelno, akcizai, muitai ir kt.), smulkesni mokesčiai dažniau pakliūna į vietinius biudžetus, o į specialiuosius fondus – specialieji mokesčiai.

Paskolos Per jas valstybė pritraukia lėšas biudžeto deficitui dengti bei finansuoti investicinius projektus. Deficitas – kai išlaidos viršija įprastines pajamas. Paskolos – greitas didelių sumų gavimo metodas. Ypač paskolų reikšmė išauga karo, krizių ir reformų metais. Vietinių biudžetų išlaidų padengimui taip pat naudojamos paskolos, tačiau didesnį čia svorį turi paskolos investiciniams projektams. Valstybinių įmonių investicijų didžioji dalis finansuojam iš paskolų. „Paskolos
anksto surinkti mokesčiai.“

Pinigų emisija Jos teisė priklauso centrinei šalies valdžiai. Pinigų emisija naudojama, kai mokesčių pajamos nepadengia išlaidų, o paskolas paimti nenaudinga ar nėra kaip. Emisija, jei nėra sąlygota ūkio poreikio, iššaukia infliaciją, o infliacija – perskirstomasis procesas. Infliacija, viršijanti protingas ribas – griaunantis ūkį veiksnys. Todėl aptariamas metodas yra labai pavojingas.

2.3. VALSTYBĖS IŠLAIDŲ SISTEMA

Valstybės išlaidų sistema priklauso Valstybės išlaidų sistema priklauso nuo tų funkcijų, kurias prisiima valstybė. Pagrindinė išlaidų dalis tenka valstybės biudžetui (70%) pačioms svarbiausioms ir didžiausioms išlaidoms (karinėms, valdymo, ekonominėms, socialinėms, kultūrinėms) finansuoti.

Šiuolaikinė valstybė turi daug daugiau funkcijų 1. Gamybinė nuosavybė; 2. Socialinė apsauga; 3. Nacionalinės kultūros plėtotė; 4. Švietimas ir t.t.

Specialiųjų fondų išlaidos Iš specialiųjų fondų dengiamos valstybinio socialinio draudimo išlaidos. Iš šių fondų finansuojamos ekonominės išlaidos, ypač susijusios su ekonominių programų vykdymu.

Valstybės įmonių išlaidos Tai – ekonominės: 1. einamosios (susijusios su einamąja veikla) ir 2. investicinės (tai išlaidos statybos montavimo darbams, įrengimams, projektavimui, žemei įsigyti). Didžiausios investicijos skiriamos energetinio komplekso įmonėms, moderniausių technologijų gamykloms.

Vietinių finansų išlaidos Vietinių finansų dalyje didžiausia išlaidų dalis tenka socialinėms išlaidoms, susijusioms su bendruomenių reikalais (municipalinė statyba, kelių tiesimas ir priežiūra, sveikatos apsauga, švietimas ir t.t.). Ekonominės išlaidos susijusios su geresnių sąlygų vietos verslininkams organizavimu. Valstybė savo funkcijas vykdo panaudodama visų finansų grandžių išteklius.

2.4. FINANSŲ VALDYMAS

Finansų valdymas apima Ši sąvoka apima: 1. Finansų politikos rengimą ir vykdymą. 2. Finansų planavimą. 3. Piniginių išteklių panaudojimą vykdant finansų politiką. 4. Biudžeto sudarymą ir vykdymą. 5. Mokesčių surinkimą. 6. Paskolų užtraukimą bei valstybės skolos valdymą ir t.t.

Institucijos, dalyvaujančios finansų valdyme 1. Parlamentas. 2. Valstybės galva. 3. Vyriausybė ar jos vadovas. 4. Finansų ministras (kitos finansų reikalus tvarkančios institucijos ministro rango vadovas). 5. Kiti ministrai ir žemesnio rango institucijų vadovai. 6. Įvairių šakinių žinybų vadovai. 7. Įmonių vadovai. Finansų valdymo vaizdas priklauso nuo situacijos, tradicijų, išsivystymo ir kt.

Svarbiausia finansų valdymo institucija Tai finansų ministerija ar jos analogas. Finansų ministras – vienas įtakingiausių vyriausybės narių.

Klasikinės jo funkcijos: 1. atstovauja finansų įstatymus. Jo ministerija leidžia instrukcijas, detalizuojančias finansų tvarkymą. 2. Sudaro biudžetą. 3. Užtikrina valstybės kasos (iždo) funkcionavimą. 4. Tvarko krašto pinigų ir kredito politikas.

2.5. FINANSŲ TEISĖ

Finansų teisę sudaro 1. Konstitucija. 2. Įstatymai ir kiti parlamento aktai, prezidento dekretai. 3. Vyriausybės (arba įgaliotų kolegialių institucijų) nutarimai. 4. Finansų ministro įsakymai, ministerijos (taip pat ir spec. tarnybų: muitinės departamento, mokesčių inspekcijos ir kt.) leidžiamos taisyklės ir kt. 5. Kitų žinybų norminiai dokumentai. 6. Teismų sprendimai.

Finansų teisės turinys Tai su valstybės pajamomis susijusių kredito, pinigų emisijos santykių reglamentavimas, procedūros priimant sprendimus ir juos apiforminant, apskaitos vedimas, kontrolės procedūros ir atsakomybė, valdant valstybės lėšas; santykius su nevalstybinėmis finansų institucijomis nustatančios ir kitos su piniginių fondų sudarymu ir panaudojimu susijusios teisės normos.

2.6. LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ VALDYMO INSTITUCIJOS

Lietuvos Respublikos finansų valdymo institucijos 1. Lietuvos Respublikos Seimas. 2. Lietuvos Respublikos Prezidentas. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vadovas. 4. LR Finansų ministerija. 5. Muitinės Departamentas prie Finansų ministerijos. 6. Valstybinė Mokesčių Inspekcija prie Finansų ministerijos. 7. Valstybės Kontrolė.

3. TEMA: VALSTYBĖS IŠLAIDOS

3.1. VALSTYBĖS IŠLAIDŲ ESMĖ

Bendri reikalai gali būti Visuomenė pati savaime nacionalinių pajamų negamina, bet turi bendrų siekių, todėl turi ir bendrų išlaidų. Bendri reikalai gali būti: 1. Tėvynės laisvės gynimas. 2. Rimties palaikymas. 3. Valstybinių institucijų išlaikymas ir kt.

Valstybės išlaidos Tai lėšos, kurias valstybė skiria ir panaudoja savo funkcijoms vykdyti. Aptarti bendri reikalai turi tiesioginį ryšį su valstybės funkc.

3.2. VALSTYBĖS IŠLAIDŲ SUDĖTIS

Valstybės išlaidos klasifikuojamos įvairiai 1. Pagal fondus (finansų sistemos grandis). 2. Pagal išlaidų veikimo laiko pobūdį. 3. Pagal tai, kaip dažnai pasitaiko. 4. Pagal ekonominius elementus. 5. Pagal socialinę-ekonominę prasmę.

1. Pagal fondus (finansų sistemos grandis) 1. Valstybės biudžeto išlaidos. 2. Savivaldybių biudžetų išlaidos. 3. Atskirų specialiųjų fondų išlaidos. 4. Valstybės (savivaldybių) įmonių išlaidos.

2. Pagal išlaidų veikimo laiko pobūdį 1. Einamosios išlaidos (kai išlaidų rezultatas yra trumpalaikis, o išlaidos išleidžiamos tam kartui). 2. Išlaidos investicijoms.

3. Pagal tai,
kaip dažnai pasitaiko 1. Paprastosios – periodas po periodo (dažnai 1 metų), kartojasi maždaug to paties dydžio. 2. Nepaprastosios – kartas nuo karto atsiranda ar iš viso pasirodo vieną kartą, o paskui išnyksta, arba kai lėšos skiriamos didesnės nei paprastai. Nepaprastosios išlaidos turi tendenciją tapti paprastosiomis.

4. Pagal ekonominius elementus 1. Išlaido darbo užmokesčiui. 2. Išlaidos socialiniam draudimui. 3. Išlaidos maitinimui. 4. Vaistams. 5. Išlaidos inventoriui įsigyti. 6. Išlaidos apyvartinėms lėšoms formuoti ar papildyti. 7. Išlaidos kapitaliniams įdėjimams.

5. Pagal socialinę-ekonominę prasmę 1. Valdymo išlaidos – užtikrina valstybės aparato, valdymo institucijų darbą. Tai pačios būdingiausios valstybės išlaidos. 2. Karinės išlaidos – užtikrina valstybės egzistavimą, teritorinį vientisumą, suverenumą, santvarką. Savo prigimtimi jos artimos valdymo išlaidoms. Atskiriamos dėl praktinių sumetimų (jos labai didelės ir valdymas turi specifikos). 3. Ekonominės išlaidos – jos susijusios su valstybės kišimusi į ekonomiką. Dėl jų valstybė norima linkme pasuka gamybinių jėgų plėtotę, reguliuoja makroekonominius procesus, švelnina konjunktūros cikliškumus. 4. Išlaidos socialiniams-kultūriniams reikalams – tai išlaidos, skirtos šalies gyventojų reikalams. Jos kelia šalies kultūros lygį, humanizuoja visuomenę, reguliuoja socialinę įtampą joje.

3.3. ŠALIES VALDYMO IŠLAIDOS

Viena svarbiausių valstybės funkcijų Bendras visuomenės gyvenimo organizavimas (valdymas).

Demokratinėse valstybėse valdymas vyksta 1. Valstybinis lygis (valdymas). 2. Savivalda.

1. Valstybinis lygis (valdymas) Visuomenės gyvenimą reguliuoja valstybė. Ji pati savaime yra specifinė organizacija, tad ji turi ir save valdyti.

2. Savivalda Visuomenės organizavimo formos, kurios atsiranda ir plėtojasi visai valstybei nesikišant, kišantis labai ribotai ar kai valstybė tik padeda juridiškai įforminti tokios savivaldos galią.

Valstybės valdymo išlaidoms priskiriama 1. Aukščiausių konstitucinių institucijų išlaikymas (karalius, prezidentas, parlamentas, vyriausybė ir kt.). 2. Tiesioginis valstybės valdymas – vyriausybinių struktūrų išlaikymas (ministerijos ir kt.). 3. Užsienio politikos vykdymas (ambasados ir t.t.). 4. Teisėsaugos institucijų išlaikymas (teismų sistema ir kt.). 5. Vidaus rimties palaikymas (Vidaus reikalų sistema, policija, gyventojų apskaitos ir migracijos tarnyba, pabėgėlių įstaigos ir kt.). 6. Nacionalinio saugumo tarnybų išlaikymas (žvalgyba, informacijos saugumo reikalams rinkimas ir apdorojimas ir t.t.). 7. Vietinės valdžios institucijų išlaikymas (valdžios aparatas, kai kurių programų finansavimas ir kt.).

Valdymo išlaidos valstybei Yra būtinos, be jų valstybė negali egzistuoti.

3.4. KARINĖS IŠLAIDOS

Karinės išlaidos Karinės išlaidos valstybei būtinos, nes valstybės dažniausiai gimsta ir miršta karuose. Viena esminių valstybės funkcijų – ginti savo šalį nuo užsienio priešų ar pačiai užgrobti kitą valstybę.

Karinėmis išlaidomis laikytina 1. Karių ir karininkų išlaikymas ir apmokymas. 2. Karinės infrastruktūros kūrimas ir išlaikymas. 3. Ginkluotės ir kitos karinės technikos įsigijimas. 4. Kariniai moksliniai tyrimai ir naujų technologijų kūrimas. 5. Naujų technologijų įsisavinimas. 6. Karinės pramonės plėtotė. 7. Šalies ūkio pritaikymas karo reikalams. 8. Gyventojų karinis apmokymas, auklėjimas ir propaganda. 9. Civilinė gynyba. 10. Kariškių ir nuo karo nukentėjusių asmenų pensijos. 11. Kontribucija ir reparacijos. 12. Karo pasekmių likvidavimo išlaidos. 13. Kosmoso įsisavinimas.

Karinės išlaidos skirstomos 1. Tiesioginės – tai išlaidos, betarpiškai susijusios su pasiruošimu karui ir karo veiksmams. Šios išlaidos ypač išauga karo metu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2653 žodžiai iš 8769 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.