Finansų teisė labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Finansų teisė labaratorinis

112131

1. Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių sistema ir teisinis jos įtvirtinimas.

Lietuvos Respublikoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje, yra nustatytas valstybės pajamų formavimo būdas – mokesčiai, kurių pagalba surinktos lėšos naudojamos valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti bei išlaikyti valstybės institucijas. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatyme, “mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti” . Iš valstybėje nustatytos visumos mokesčių, kurie sudaro teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą sistemą, susideda valstybinė mokesčių sistema. Lietuvoje be mokesčių sistemos yra ir valstybinė mokestinė sandara, t.y. “ (…) valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos organizavimo principai” .

Valstybinės mokesčių sistemos gali būti įvairios. Pagrindinę įtaką formuojant valstybinę mokesčių sistemą turi valstybės sandara ir administracinis – teritorinis valstybės teritorijos suskirstymas. Atsižvelgiant į nurodytus faktorius, valstybinės mokesčių sistemos yra visiškai skirtingos unitarinėse ir federacinėse valstybėse. Istoriškai bei pagal Lietuvos Respublikos konstitucingumo tęstinumo principą, Lietuva yra unitarinė valstybė, pagal Konstituciją jos teritorija yra vieninga ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Valdžia padalinta į įstatymų leidžiamąją (Seimas), vykdomąją (Prezidentas ir Vyriausybė) bei teisminę (Teismas). Pagrindiniame įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta ir išskirtinė įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo teisė ir galia nustatyti valstybinius mokesčius. Taigi atsižvelgiant į šį faktą galima daryti išvadą, kad Lietuvoje, kaip unitarinėje valstybėje, valstybinė mokesčių sistema yra bendra visai šaliai, bei grindžiama tik įstatymais. Tačiau tai nereiškia, kad renkant mokesčius administraciniai – teritoriniai valstybės dariniai neturi jokių įgaliojimų. Tokie administraciniai – teritoriniai dariniai – savivaldybės ir jų funkcijos apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur numatyta, kad savivaldybės turi savivaldos teisę. Valstybė ir savivaldybės turi atitinkamą mokestinę kompetenciją, kuri apibrėžiama kaip visuma įgaliojimų nustatant bei surenkant mokesčius panaudojant ir kontroliuojant patį surinkimo procesą.

Vieningą Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šie mokesčiai:

1. pridėtinės vertės mokestis;

2. akcizas;

3. fizinių asmenų pajamų mokestis;

4. juridinių asmenų pelno mokestis;

5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

6. žemės mokestis;

7. mokestis už valstybinius gamtos išteklius;

8. naftos ir dujų išteklių mokestis;

9. mokestis už aplinkos teršimą;

10. konsulinis mokestis;

11. žyminis mokestis;

12. prekyviečių mokestis;

13. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą;

14. paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;

15. privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

16. nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą;

17. įmokos į Garantinį fondą;

18. valstybės rinkliava;

19. azartinių lošimų mokestis;

20. mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;

21. muitų mokesčiai;

22. socialinio draudimo mokestis.

Norminiuose aktuose imperatyviai nurodyta, kad apmokestinimo kokiu nors mokesčiu tvarka turi būti nustatyta įstatymu. Galimos ir išimtys, kai apmokestinimo tvarka gali būti nustatyta įstatymų vykdomosios valdžios nutarimais, ar kitas norminiais aktais, tačiau visuomet tokie poįstatyminiai aktai turi remtis įstatymu, negali būti pažeistas norminių aktų hierarchijos principas. Iš to galima daryti išvadą, kad pagrindiniai mokestinės kompetencijos įgaliojimai yra sutelkti centrinės valstybės valdžios rankose. Derinant centralizavimo ir decentralizavimo principus ir pripažįstant bendrą valstybinę mokesčių sistemą, savivaldybės turi teisę nepažeidžiant įstatymų nustatytų ribų ir tvarkos, iš savo biudžeto taikyti mokesčių lengvatas, gauti bei naudoti savivaldybių biudžetams priskirtas mokestines pajamas. Galimi atvejai, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse yra nustatomos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose. Tokiais atvjais, jei tokios tarpatautinės sutartys yrs ratifikuotos Seimo ir yra įsigaliojusios, prioriteteas atiduodamas tarptautinių sutarčių taisyklėms.

Pateikto mokesčių sąrašo 1 – 20 puntuose nurodytų mokesčių administratirių teisės ir pareigos, mokesčių mokėtojų teisės ir pareigos, mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, mokesčių bei su jais susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta 1995 metais priimtame Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatyme. Muito mokestis ir socialinio draudimo įmokos administruojami pagal askirus norminius aktus, Mokesčių administravimo įstatymo jie administruojami tik ta dalimi, kuri reglamentuoja mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką.

Paminėtina tai, kad kiekvienas mokestis reglamentuojamas atskiro įstatymo:

· Pridėtinės vertės mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo.

· Akcizas
reglamentuojamas 1997 metais priimto Akcizų įstatymo.

· Fizinių asmenų pajamų mokestis reglamentuojamas 1990 metais priimto Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuojo įstatymo.

· Juridinių asmenų pelno mokestis reglamentuojamas 1990 metais priimto juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo.

· Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo.

· Žemės mokestis reglamentuojamas Žemės mokesčio 1992 metais priimto įstatymo.

· Mokestis už valstybinius gamtos išteklius reglamentuojamas 1991 metais priimto Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo.

· Naftos ir dujų išteklių mokestis reglamentuojamas 1992 metais priimto Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo.

· Mokestis už aplinkos teršimą reglamentuojamas 1999 metais priimto Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo.

· Konsulinis mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Konsulinio mokesčio įstatymo.

· Žyminis mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Žyminio mokesčio įstatymo.

· Prekyviečių mokestis reglamentuojamas 1993 metais priimto Prekyviečių mokesčio įstatymo.

· Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą reglamentuojamas 1995 metais priimto Lietuvos Respublikos kelių fondo įstaymo.

· Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis reglamentuojamas 1996 metais priimto Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymo.

· Privalomojo sveikatos draudimo įmokos reglamentuojama 1996 metais priimto Sveikatos draudimo įstatymo.

· Nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą reglamentuojami 1993 m. priimto Vyriausybės nutarimo Nr. 602 Dėl valstybinės žemės ir valstybino fondo vandens telkinių, išbuomotų verslinei ar mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio.

· Įmokos į Garantinį fondą reglamentuojamos 2000 metais priimto Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo.

· Valstybės rinkliava reglamentuojama Lietuvos rinkliavų įstatymo, 1996 metais priimto Vietinių rinkliavų įstatymo.

· Azartinių lošimų mokestis raglamentuojamas 2001 metais priimto Lietuvos Respublikos azartinių lošimų mokesčio įstatymo.

· Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą raglamentuojami 2001 metais priimto Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės objekyų registravimą įstatymo.

· Muitų mokesčiai reglamentuojami įstatymų – Muitų tarifų įstatymo, Muitinės kodekso, poįstatyminių aktų – Mokesčių mokėjimo muitinėje tvarkos, Preferencinių muitų taikymo tvarkos, Prekių muitinio įvertinimo tvarkos.

· Socialinio draudimo mokestis raglamentuojamas 1991 metais priimto Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo.

“Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus (…) įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o kai yra jos pavedimas – Finansų ministerija” . Mokesčių administravimo įstatymas imperatyviai nurodo, kad jokia kita valstybės institucija įgyvendinti mokesčių įstatymų neturi tesės.



2. Išnagrinėję Valstybės skolos įstatymą, pateikite specializuotų, reguliatyvinių, apsauginių, materialinių ir procesinių, įpareigojančių, draudžiančių ir įgalinančių finansų teisės normų pavyzdžius.

SPECIALIZUOTA NORMA yra tokia norma, kurios paskirtimi yra įtvirtinti pagrindines finansų teisės kategorijas ir finansinių teisinių santykių reguliavimo principus. Tokiomis normomis yra Valstybės skolos įstatymo 2 straispsnis, kur įtvirtintos pagridinės sąvokos ir kategorijos, kaip antai 2 str. 1 p. įtvirtina, kad valstybės skola reikai laikyti Lietuvos Respublkios vidaus ir užsienio skolos sumą. 2 str. 2 p. įtvirtina tai, kad vidaus skola suprantama kaip Lietuvos Respublikos turtinių įsipareigojimų vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, pagal kuriuos lėšos gautos, bet dar negrąžintos, materialinės vertybės arba paslaugos yra gautos, bet dar neapmokėtos, taip pat pagal šį įstatymą įsteigtis garantijų institucijos arba draudimo įmonės neįvykdytų įsipareigojimų bankams pagal garantijas ar darudimo sutartis ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų, bet dar neįvykdytų turtinių įsipareigojimų suma.

REGULIATYVINĖ NORMA tai tokia norma, kuri nustato finansų teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas surenkant ir panaudojant valstybės lėšas. Šios rūšies norma yra Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnis, kurio 3, 4, 5 punktai numato Finansų ministerijos teises bei pareigas, kaip antai Finansų ministerija valdant valstybės skolą:

1. Skolinasi finansinius išteklius vidaus ir užsienio rinkose imdama paskolas, išleisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius bei kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.

2. Nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių parametrus bei išleidimo į apyvartą sąlygas.

3. Atlieka operacijas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais vidaus ir užsienio rinkose.

4. Iš skolintų lėšų finansuoja valstybės programas ir atlieka finansinę jų priežiūrą.

5. Sudaro su akcine bendrove Turto banku pavedimo sutartis dėl Finansų ministerijos perduodamų administruoti paskolų ir kitų turtinių
įsipareigojimų. Paskolas ir kitus turtinius įsipareigojimus, perduodamus akcinei bendrovei Turto bankui, bei jų administravimo tavrką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

6. Nurašo beviltiškomis pripažintas skolas arba paskolas.

7. Atlygintinai perleidžia reikalavimą grąžinti paskolas ar skolas ir įvykdyti su jomis susijusius kitus turtinius įsipareigojimus.

8. Kai skolininkas, arba skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, didina įstatinį kapitalą papaildomais įnašais, gali įsigyti šių skolininkų akcijų už emisijos kainą, įskaitydama jų įsiskolinimus valstybei pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.

9. Kitos teisės ir pareigos

To paties staripsnio 15 punkte reglamentuojamos visų skolininkų arba skolininkų, už kurių įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, teisės bei pareigos ir pan.

APSAUGINĖ NORMA – tai tokia finansų teisės norma, kurios tikslas yra užtikrinti savalaikį valstybės pajamų gavimą ir tikslingą lėšų naudojimą. Paminėtina tai, kad atsižvelgiant į tai, kad finansų teisė priklauso regulaicinių teisės šakų kategorijai, apsuaginių normų finansų teisės norminiuose aktuose nėra daug. Išanalizavus Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymą, apsaugine norma esti 10 staripsnis, kuriame nustatmos poveikio priemonės už pavėluotą paskolos ar skolos grąžinimą ir pan. Antai šio staripsnio 1 p. numato, kad už pavėluotą paskolos ar skolos grąžinimo sutartyse nustatytų turtinių įsipareigojimų vykdymą šiose sutartyse nustatomi delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną. 3 str. 2 p. numatyta, kad Finansų ministerija turi teisę išieškoti iš skolininko laiku negrąžintą paskolą arba skolą ar jos dalį, neumsokėtas palūkanas, delspinigius arba kitas sutartyse numatytas įmokas bei valstybės išlaidas, patirtas dėl skolininko turtinių įsipareigojimų neįvykdymo.

MATERIALINĖ NORMA – tai tokia finansų tesiės norma, kuri įtvirtina atitinkamų finansinių santykių būklę, t.y. nustato valstybės finansų sistemą, finansų teisinių santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybės priemones už jų pažeidimus, valstybės pajamų paskirstymo tarp fondų tvarką ir principus ir pan. Antai Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 6 str. 1 p. nustato finansų ministro kompetenciją – vidaus paskolos sutartį arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus pasirašo finansų ministras. To paties straipsnio 3 punktas nustato, kad Finansų ministerija turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti fiskalinį agentą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo į apyvartą operacijoms vykdyti. Įstatymo 4 straipsnyje numatyti valstybės skolinimosi ir valstybės garantijų tikslai:

1. Finansuoti valstybės biudžeto deficitui bei iždo pinigų srautams subalansuoti.

2. Vlatybės investicijoms finansuoti.

3. Su valstybės skola susijusioms išlaidoms apmokėti ir valstybės skolai dengti.

4. Valstybės fondų skoliniams įsipareigojimams dengti bei šių fondų pinigų srautams subalansuoti.

5. Kitiems tikslams, esant atskiram Lietuvos Respublikos įstatymui.

PROCESINĖ NORMA – tai tokia finansų teisės norma, kurios paskirtimi yra reglamentuoti finansinių fondų sudarymo, paskirstmo bei lėšų panaudojimo procesą. Tokia norma yra Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 6 straipsnio 2 p., kur numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai, išleidžiami vidaus valiuta, yra įtraukiami į vertybinių popierių apskaitą. Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad paskola arba skola, pripažinta beviltiška, atsižvelgiant į dėl atitinkamų priežasčių, gali būti:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1869 žodžiai iš 3688 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.