Helenistinės valstybės
5 (100%) 1 vote

Helenistinės valstybės

HELENISTINES VALSTYBES

1. Helenizmo sąvoka. Kalbėdami apie helenizmo epochą, turime galvoje beveik 300 metų trukusį Graikijos, Makedonijos, rytinės Viduržemio jūros pakrantės, Irano, Vidurinės Azijos šalių ir po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų prie jų pritapusių rajonų istorijos laikotarpį. Laikotarpis baigėsi, kai helenistines valstybes iš vakarų užkariavo Roma, o iš rytų — Partai. Tradicine data, ku¬ria baigiasi helenizmo epochos istorija, laikomi 30 m. pr. m. e., kai paskutinę nepriklausomą helenistinę valstybę — Ptolemėjų ka¬ralystę (Egiptą) — užkariavo Roma. Terminą „helenizmas“ pirmą¬kart pavartojo daugiau kaip prieš šimtą metų vokiečių istorikas I. Droizenas.

Buržuazinėje istoriografijoje helenizmo epocha modernizuoja¬ma. Graikų ir makedoniečių invazija paprastai traktuojama kaip „kultūringų kapitalistinių“ Vakarų puolimas prieš „atsilikusius feodalinius“ Rytus. Užkariautose šalyse prasidėjęs arba paspartė-jęs dėl graikų įtakos kapitalizmo vystymasis. Toli nuo tėvynės suklestėjusi graikų — helenistinė — kultūra.

Tarybinis istoriografijos mokslas parodė, kad helenizmo epocha yra Viduržemio jūros rytinės pakrantės vergovinės visuomenės su prisišliejusiomis ir glaudžiai su ja susijusiomis Irano ir Vidurinės Azijos teritorijomis vystymosi istorijos laikotarpis. Iki šiol tary¬binėje istoriografijoje vartojamas helenizmo apibūdinimas, kurį dar 4-ajame šio amžiaus dešimtmetyje suformulavo V. Sergejevas ir S. Kovaliovas, o vėliau išvystė A. Ranovičius: helenizmo epo¬cha esanti naujas, pažangus vergovinės visuomenės vystymosi eta¬pas. Yra ir kitas požiūris—K. Zeljino, kuris mano, kad heleniz¬mas nesąs vergovinės visuomenės vystymosi etapas, o vietinis įvairaus lygio visuomeninių santykių — vergovinės visuomenės ir pirmykštės bendruomeninės santvarkos liekanų — derinys.

Helenizmo laikotarpiu buvo glaudžiai susiję ir vieni kitus vei¬kė senovės Graikijos ir senovės Rytų socialiniai-ekonominiai, po¬litiniai ir kultūriniai santykiai. Kartu neregėtu iki tol mastu grai¬kai kolonizavo Artimuosius Rytus. Buvusios Persijos despotijos teritorijoje kūrėsi didelės helenistinės valstybės, inkorporavusios

arba pajungusios savo įtakai ir senovės graikų polius, ir vietinių genčių sąjungas, ir senovės Rytų amatų ir prekybos centrus.

Didėjančios prekinės gamybos sąlygomis imta vis labiau iš¬naudoti vergus ir įvairius priklausomus vietinių gyventojų sluoks¬nius, kuriuose buvo daug valstiečių bendruomenininkų.

Tarybinių istorikų pastaraisiais metais nuveiktas darbas lei¬džia patikslinti helenizmo laikotarpio charakteristiką. Yra rimto pagrindo teigti, kad tai vietinis konkretus Viduržemio jūros pa¬krantės vergovinės visuomenės ir prie jos pritapusių Rytų terito¬rijų aukščiausio išsivystymo etapo pradžios variantas. Ši visuome¬nė galutinai atgyveno savo amžių jau Romos viešpatavimo laikais. Helenizmo epochai, ypač II ir I a. pr. m. e., būdingas klasių kovos paaštrėjimas, pasireiškęs tuo, kad valstiečiai bei amatinin¬kai masiškai traukėsi iš savo gyvenamųjų ir darbo vietų ir vals¬tiečiai, amatininkai bei vergai rengė masinius sukilimus, kurie iki pamatų sukrėtė helenistines valstybes.

Iki šių laikų išlikę šaltiniai nušviečia helenizmo epochos isto¬riją netolygiai. Trumpa laikotarpio apžvalga liko Pompėjaus Trogo istorijos konspekte, kurį sudarė Justinas, praėjus keliems šimtme¬čiams po šio autoriaus aprašytų įvykių. IV a. pr. m. e. pabaigą aprašė Diodoras, III a. pr. m. e. pabaigą ir II a. pr. m. e. pirmąją pusę — Polibijus. Ryšium su Romos agresija į Rytus paskutinį helenistinių valstybių egzistavimo šimtmetį iš dalies aprašė Livi¬jus ir Apianas. Itin svarbią reikšmę helenizmo laikotarpiui tirti turi įrašai, o Egipto šiam laikotarpiui — be to, gausūs papirusai, netiesiogiai nušviečiantys visuomeninius santykius ir kaimyninėse helenistinėse šalyse.

Pasibaigus daugiau kaip keturiasdešimt metų trukusiems vi¬daus karams ir atrėmus galatų antpuolį vidaus karų laikotarpio pabaigoje, tik III a. pr. m. e. aštuntajame dešimtmetyje atėjo pa¬lyginti ramus laikotarpis. Suirusioje Aleksandro Makedoniečio valstybėje galutinai išryškėjo ir nusistovėjo svarbiausiųjų helenis¬tinių valstybių sienos.

2. Helenistinis Egiptas (Ptolemėjų karalystė). Viena iš galin¬giausių helenistinių valstybių buvo Egiptas. Jo sostinė Aleksandri¬ja buvo didžiausias rytinės Viduržemio jūros pakrantės uostas, ama¬tų bei prekybos ir kultūros centras. Daugybę dalykinių, oficia¬lių ir privačių dokumentų, parašytų papirusuose, išsaugojo mums sausa Egipto žemė. Jų dėka galima gana detaliai, be to, betarpiškai išstudijuoti socialinius-ekonominius ir politinius tos valstybės san¬tykius, jos administracinę sistemą ir kitas gyvenimo puses. Tokių žinių neturime apie jokią kitą helenistinio pasaulio šalį. Todėl, apžvelgiant helenistinių šalių istoriją, geriausia iš pat pradžių apibūdinti Ptolemėjų visuomenę ir valstybę. Pastarosios pagrindinė teritorija — Nilo delta ir slėnis (hora) — nuo senų laikų tebebuvo padalyta į noraus. Kiekvieną nomą valdė karaliaus paskirtas stra¬tegas. Nomo kanceliariją ir archyvą tvarkė basilikogramatėjas (ka- raliaus sekretorius). Nomo finansinės ir
ūkinės administracijos vadovas buvo ekonomas. Administraciniu atžvilgiu nomai buvo padalyti į toparchijas, o pastarosios — į komus (kaimus). Egiptie¬čiai galėjo būti tik patys žemiausi pareigūnai: kaimo seniūnai — komarchai ir kaimo raštininkai — komogramatėjai. Visus aukštes¬nius postus užimdavo graikai ir kiti suhelenėję svetimšaliai.

Pagrindinėje Egipto teritorijoje buvo trys graikų miestai: Aleksandrija, Ptolemaida ir Naukratis.

Sostinės Aleksandrijos centriniai kvartalai skendėjo prabango¬je, bet mieste netrūko ir lūšnų, kuriose gyveno įvairiagentė var¬guomenė, aptarnaujanti privilegijuotąją mažumą — Aleksandrijos piliečius, daugiausia makedoniečius ir graikus.

Aleksandrijoje buvo karaliaus dvaras. Karaliaus dvarui priklau¬sę didikai buvo karaliaus patarėjai. Jie turėjo garbingus karaliaus ,,giminaičių“, „bičiulių“ ir pan. titulus. Iš jų tarpo karalius skir¬davo aukščiausius pareigūnus, kurių svarbiausias buvo finansinės administracijos viršininkas — dioiketas (valdytojas), karaliaus de¬šinioji ranka šalies valdymo reikaluose. Karalius ir karalienė buvo sudievinti.

Ptolemėjų valstybė turėjo nemaža teritorijų už Egipto ribų. Iš jų svarbiausios buvo Afrikoje, į vakarus nuo Egipto — Kirenaika, Azijoje — Kipro sala, Pietų Sirija, Finikija, dideli pajūrio plotai Mažosios Azijos pietuose ir vakaruose su ten esančiais graikų miestais ir Egėjo jūros salos.

Šios valdos paprastai turėdavo savo vietinę administraciją, bet ją kontroliuodavo Ptolemėjų vietininkai. Ptolemėjai turėjo didelį laivyną ir III amžiuje pr. m. e. kontroliavo jūros kelius rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Jų rankose buvo ir jūrų kelias į Rytus per Raudonąją jūrą.

Pagal senovės Egipto tradiciją ir pagal užkariavimo teisę Pto-lemėjams priklausė visa Egipto žemė. Tikrieji žemės sklypų savi¬ninkai buvo laikomi valdytojais ir mokėjo už teisę naudotis šiais sklypais įvairius mokesčius ir rinkliavas, vykdė prievoles. Privile¬gijuotieji gyventojų sluoksniai mokesčių mokėjo mažiau, o nuo prievolių galėjo atsipirkti.

Didelę Egipto žemės dalį dirbo valstiečiai, tiesiogiai prižiūrimi karaliaus finansinės administracijos valdininkų. Dokumentuose ta žemė visada vadinama „karališkąja“. Kitą Egipto žemės dalį kara¬lius davė naudotis kariams, žyniams, didžiūnams ir pan. III a. pr.

m. e. šios žemių kategorijos buvo atitinkamai vadinamos kleruchų žeme, šventyklų žeme, dovanota žeme, o II a. pr. m. e. gavo bendrą perleistos žemės pavadinimą.

Didžioji gyventojų dauguma buvo Egipto valstiečiai (dokumen¬tuose vadinami laoi — žmonėmis) ir karališkieji žemdirbiai1 (basi-

1 „Karališkiesiems žemdirbiams“ priklausė ir turtingi karališkosios žemės nuomo¬tojai. Bet pagrindinę tiesioginių gamintojų (karališkųjų žemdirbių) dalį sudarė laoi.

likoi georgoi). Jie gyveno kaimuose ir formaliai buvo išlaikę bendruomeninę organizaciją, kuri tiko vyriausybei, nes per ją bu¬vo lengviau rinkti mokesčius ir telkti valstiečius bei amatininkus įvairioms natūrinėms prievolėms atlikti. O valstiečius šitokia or¬ganizacija jau varžė. Daugelis iš jų traukėsi iš savo kaimų, gyveno ir dirbo kitose vietose. Valstiečiai buvo verčiami sudarinėti su ka¬raliumi sutartis tam tikram laikui dėl teisės naudotis žeme. Sąly¬gas vienašališkai diktavo karaliaus finansinė administracija. Su¬tartys būdavo periodiškai atnaujinamos, ir tai būdavo daroma urmu.

Žemdirbiai sėjo daugiausia kviečius, be to, linus — drobei ir aliejui gaminti, įvairius aliejinius ir kitus žemės ūkio augalus. Sėklą skolon duodavo iždas. Sėją, pasėlių priežiūrą ir piūtį griež¬čiausiai kontroliavo karaliaus finansinė administracija ir policija. Nuėmę derlių, karališkieji žemdirbiai turėjo jį gabenti į artimiau¬sią karaliaus kluoną, kur (taip pat kontroliuojami) jį kūlė ir mo¬kėjo gausius natūrinius mokesčius, kurių svarbiausias buvo ekfo-rionas — rentos mokestis už naudojimąsi žemės sklypu. Karališkie¬ji žemdirbiai grąžindavo pasiskolintą sėklą. Po visų sumokėjimų derliaus likutis būdavo oficialiai „atleidžiamas“ ir, valdine kalba kalbant, kaip valstiečio ,,grynas pelnas“ galėdavo būti iš kara¬liaus kluono gabenamas namo. Tai buvo menkutis pragyvenimo minimumas, iš kurio valstietis geriausiu atveju galėjo badmiriauti. Todėl dauguma valstiečių nebuvo suinteresuoti savo ūkio tvarky¬mu, pasyviai priešinosi karaliaus administracijai.

Grūdai, kuriuos karalius gaudavo iš karališkosios žemės, būda¬vo išvežami į užsienį ir sudarė pagrindines karaliaus pajamas, gaunamas, nuskurdinant pagrindinę dirbančiųjų gyventojų dau¬gumą.

Be karališkosios, buvo daug vadinamosios kleruchų žemės. Ja naudojosi kariai-kolonistai, kurie kaip algą už savo tarnybą gaudavo iš karaliaus iždo žemės sklypus. Tie sklypai būdavo įvai¬raus didumo — žiūrint kurioje kariuomenės rūšyje kleruchas tar¬navo ir kokias ėjo pareigas. Kleruchams nereikėjo mokėti sun¬kiausio rentos mokesčio — ekforiono, jie turėjo teisę apsodinti didesnę savo sklypų dalį, kaip jiems patiko. Kleruchų žemėse daž¬nai dirbdavo valstiečiai ir vergai, nes pats kleruchas tarnaudavo kariuomenėje.

Dar labiau privilegijuota buvo šventyklų žemė, kurios buvo vi¬same Egipte. Mokesčiai už
žemę atitekdavo žyniams, ku¬rie tam tikrą jų dalį atiduodavo karaliaus iždui. Šventyklų žemes dirbo karališkieji žemdirbiai ir įvairūs šventyklų vergai. Šventyk¬lų žemėse nuo senų laikų vystėsi ūkis, iš kurio ėmė pavyzdį Pto-lemėjų karališkasis ūkis. Didesnė šventyklų žemių dalis buvo apsė-jama žynių nuožiūra.

Aukščiausia socialinė žemių kategorija buvo dovanotinė žemė, kurios savininkams nereikėjo mokėti didelės dalies mokesčių. Di-

138

deliais sklypais (iki 10 tūkst. arurų1) dovanotinė žemė būdavo ati¬duodama naudotis įvairiems didžiūnams. Jų sudėtinguose komp¬

leksiniuose ūkiuose dirbo samdyti darbininkai iš karališkųjų žem¬dirbių tarpo ir įvairūs amatininkai. Be to, dovanotinių žemių ūkyje ir amatuose buvo paplitęs vergų darbas.

Karaliaus ūkis, be žemdirbystės, apėmė žemės gelmių eksploata¬vimą, kai kuriuos amatus, didelę dalį vidaus prekybos ir užsienio

prekybą. Šias ekonomikos šakas buvo visiškai ar iš dalies monopo¬lizavusi Ptolemėjų vyriausybė. Didelės dalies mokesčių rinkimo teisę ir monopolius Ptolemėjai kuriam laikui perleisdavo iš varžy¬tynių. Turtingų žmonių grupės įsigydavo šią teisę, siūlydamiesi iždui surinkti daugiausia mokesčių arba gauti didžiausią pelną iš monopolinių prekių gamybos ir pardavimo.

Gausiuose monopolizuotuose amatuose dirbo priklausomi amati¬ninkai — hipoteleis, kurių socialinė padėtis daug kuo buvo panaši į žemiausio karališkųjų žemdirbių sluoksnio padėtį.

Ptolemėjai vergoviniais metodais išnaudojo užkariautus vieti¬nius valstiečius ir amatininkus, todėl jiems ne tiek daug reikėjo pirktinių vergų, kurių Egipte buvo kur kas mažiau, negu, pavyz¬džiui, Graikijoje, Pergame, Finikijoje, Sirijoje. Tai buvo vietinė vergovinės visuomenės Ptolemėjų valstybėje ypatybė.

3. Seleukidų karalystė. Didesniąją helenistinio pasaulio dalį III a. pr. m. e. kontroliavo Seleukidų valstybė. Dėl sudėtingos vidaus struktūros jos sienos pasidarė palyginti stabilios kiek vė¬liau, negu Ptolemėjų valstybės.

1 Arura — 0,2756 ha

Seleukidai valdė karavanų ir vandens kelius, jungiančius Vi¬duržemio jūrą su Viduriniųjų Rytų šalimis, ir prekiavo per Centri¬nę Aziją ir Indiją net su Kinija. Šioje prekyboje jų konkurentai buvo Ptolemėjai, kurių žinioje buvo Pietų Sirijos ir Raudonosios juros prekybos keliai. Iš pradžių Seleukidai valdė didžiules terito¬rijas į rytus nuo Mesopotamijos — Irane ir Vidurinėje Azijoje, sie¬kusias Indiją. Seleukidų valstybė buvo genčių ir tautų konglome¬ratas, neturėjęs pagrindinės tautybės, kurios vardu ją būtų buvę galima pavadinti, todėl ji gavo valdančiosios dinastijos vardą.

Tvarkydami savo valstybę, Seleukidai, kaip ir Ptolemėjai, pa¬naudojo vietinį ir graikų bei makedoniečių patyrimą. Jie paliko persų administracini suskirstymą satrapijomis, bet jų vadovai da¬bar buvo karaliaus vietininkai — strategai. Satrapijos dalijosi į hiparchijas, kurias valdė hiparchai. Kaip ir helenistiniame Egipte, visa šalis dalijosi į graikų miestus ir horą. Visa horos žemė pri¬klausė karaliui. Bet graikų miestų ir horos struktūra Seleukidų valstybėje buvo sudėtingesnė, negu Ptolemėjų valstybėje. Siekda¬mi sustiprinti savo valstybę, Seleukidai suorganizavo ir pastatydi¬no daug graikų tipo miestų-tvirtovių. Jos buvo išsidėsčiusios pa¬lei prekybinius ir strateginius kelius visoje šalyje nuo Egėjo jūros iki Indijos. Miestai paprastai buvo suorganizuoti taip pat arba panašiai, kaip graikų poliai, bet, kaip ir Ptolemėjų valstybėje, iš tikrųjų buvo priklausomi nuo karaliaus. Kai kurie graikų miestai buvo žymus prekybos bei amatų ir kultūros centrai.

Horą Seleukidų valstybėje sudarė karaliaus žemė, kurią dirbo priklausomi valstiečiai bendruomenininkai, taip pat vadinasi laoi. Jie dirbo savo sklypuose karaliaus finansinės administracijos val¬dininkų prižiūrimi ir mokėjo karaliui dešimtinę nuo derliaus. Jų pagrindinis mokestis į iždą buvo mažesnis už Ptolemėjų ekforioną todėl, kad Seleukidai negalėjo taip įvaldyti savo didžiulių terito¬rijų, kaip tai pavyko Ptolemėjams, ir todėl turėjo daugiau skaitytis su pagrindine gyventojų dauguma.

Kaip ir helenistiniame Egipte, Seleukidų valstybėje buvo įvai¬rių perleistų žemių kategorijų. Tų žemių valdytojai buvo kur kas savarankiškesni, negu Ptolemėjų valstybėje. Itin didelę reikšmę turėjo teritorijos, kurios priklausė vietinėms senovinėms šventyk¬loms ir kurias valdė autoritetingas žynių luomas. Daugelis jų buvo faktiškai autonominės. Be šventyklų bendruomenių, didelį vaid¬menį vaidino gentiniai ir valstybiniai susivienijimai, kuriems vado¬vavo vietinės dinastijos. Jų paramos taip pat tikėjosi Seleukidų vyriausybė.

Visą šalį valdė karalius su savo dvaru, buvusiu Antiochijoje prie Oronto. Kaip ir Egipte, Seleukidų dinastijos karaliai ir kara¬lienės buvo sudievinti. Tiesioginis karaliaus padėjėjas buvo di¬džiūnas, turėjęs „reikalų valdytojo“ titulą.

Pagrindinė Seleukidų atrama visada buvo armija, sudaryta iš makedoniečių, graikų ir įvairių suhelenėjusių elementų. Seleuki-

dai rėmėsi ne tik privilegijuotaisiais graikų miestų piliečiais ir karinėse gyvenvietėse — katoikijose — gyvenusiais piliečiais, bet ir išsišakojusia
suhelenėjusių valdininkų armija, vietine žemės ūkio ir prekybos aristokratija, žyniais. Graikų, sirų, finikiečių ir Mesopotamijos miestuose vystėsi antikinės vergovės formos. An¬tikinė vergovė plito taip pat ir katoikijose — kleruchų žemėse. Šventyklų ūkiuose, išnaudojusiuose senuosius šventyklų vergus, daugėja pirktinių vergų. Didumą mokesčių Seleukidai imdavo pi¬nigais, bet svarbiausieji mokesčiai, pavyzdžiui žemės mokestis, liko natūriniai. Mokesčių sistema Seleukidų valstybėje buvo panaši į Ptolemėjų. Be antikinių vergų ir senovės Rytų tipo vergų, verg¬valdžiai išnaudojo vietinius valstiečius (laoi), kurių ir taip sunkią padėtį darė dar sunkesnę užkariavimo teisė.

Seleukidų valstybės sienos niekad nebuvo stabilios. III a. pr. m. e. viduryje Seleukidai neteko Irano ir Vidurinės Azijos.

4. Graikijos—Baktrijos valstybė. Po Seleukidų armijos, sudary¬

tos iš graikų ir makedoniečių, sukilimo, kurį parėmė vietinė aristo¬

kratija, Vidurinėje Azijoje susidarė nepriklausoma Graikijos—

Baktrijos helenistinė karalystė. Beveik tuo pat metu į vakarus nuo

jos, tarp Kaspijos jūros ir Persijos įlankos, Irano teritorijoje vie¬

tinės gentys sukilo prieš helenistinius užkariautojus. Vietinių gy¬

ventojų antihelenistinės išsivadavimo kovos dėka susikūrė nepri¬

klausoma Partų karalystė. Galimas daiktas, kad šis antihelenistinis

sukilimas buvo akstinas Seleukidų vietininkui Baktrijoje Diodotui

sukilti prieš savo tolimą, šiaurės Sirijoje buvusį valdovą ir, suda¬

rant nepriklausomą vyriausybę, sustiprinti graikišką-makedoniš-

ką valdančiosios klasės viršutinį sluoksnį. O tai rūpėjo ir Baktri¬

jos aristokratijai, kuri rėmė Diodotą. Kaip ir kiti helenistiniai kara¬

liai, Diodotas rėmėsi armija.

Graikijos—Baktrijos karalystės istorijos šaltiniai yra negausus ir fragmentiški. Žinių apie ją yra pateikę senovės graikų geogra¬fai, indų ir kinų rašytojai. Studijuoti Graikiją—Baktriją padeda ar¬cheologinė medžiaga, ypač monetos.

5. Pergamo karalystė. Dar tuo metu, kai kūrėsi Seleukidų vals¬

tybė, nuo jos vakaruose atsiskyrė arba sustiprino savo nepriklau¬

somybę keletas nedidelių valstybėlių, iš kurių III a. pr. m. e. ypač

žymų vaidmenį ėmė vaidinti helenistinė Pergamo valstybė.

Užimdama Mažosios Azijos šiaurės vakarų dalį, tarp Balkanų Graikijos, Pajuodjūrio ir helenistinių Rytų, Pergamo karalystė bu¬vo žymus helenistinio pasaulio prekybos bei amatų ir kultūros centras. Derlinga vietovė sudarė sąlygas vystyti žemės ūkį ir gauti iš jo didžiulę naudą.

Karalystės sostinė — Pergamo miestas oficialiai buvo graikų polis ir formaliai turėjo tokias pat įstaigas. Privilegijuotoji Perga¬mo miesto gyventojų dalis buvo Pergamo piliečiai. Kita šalies te¬ritorija, išskyrus keletą graikų miestų, buvo hora — kaimo vieto¬vė. Didesniąją jos dalį sudarė karališkoji žemė. Joje dirbo priklau-somi valstiečiai žemdirbiai, kurių padėtis buvo panaši į Egipto karališkųjų žemdirbių padėtį. Bet Pergame, ne taip, kaip Ptolemė-jų valstybėje, gausingose karaliaus dirbtuvėse dirbo antikiniai ver¬gai. Pergamo karalystė buvo viena iš helenistinių šalių, plačiau¬siai panaudojusių vergų darbą gamyboje.

III a. pr. m. e. pirmojoje pusėje Pergame įsitvirtino vietinė graikiška Atalidų dinastija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2913 žodžiai iš 9680 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.