ŠIAULIŲ KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
ADMINISTRAVIMO KATEDRA
įstaigų administravimo studijų programos 4 k. studentė
IĮ “TRIKO” VEIKLOS APSKAITA
PINIGŲ PRINCIPU
Kursinis darbas
Darbo vadovė
dėst.
2004
TURINYS
1.ĮVADAS 3
1.1. INDIVIDUALI ĮMONĖ 3
1.2. PINIGŲ APSKAITOS PRINCIPAS 3
2. ŪKINIŲ OPERACIJŲ FIKSAVIMAS PIRMINIUOSE DOKUMENTUOSE 5
2.1. SPECIALIEJI APSKAITOS DOKUMENTAI 5
2.2. PAVYZDINĖS FORMOS DOKUMENTAI 6
2.3. LAISVOS FORMOS DOKUMENTAI 6
3. IĮ „TRIKO“ BUHALTERINĖ APSKAITA 7
3.1. BENDRASIS ŽURNALAS 7
3.2. ŪKINIŲ OPERACIJŲ REGISTRACIJOS ŽURNALAS 9
4. ATASKAITOS VALSTYBĖS TARNYBOMS 10
4.1. ATASKAITOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO VALDYBAI 10
4.2. ATASKAITOS VALSTYBINEI MOKESČIŲ INSPEKCIJAI 11
5. ĮMONĖS VEIKLOS RODIKLIO ANALIZĖ 12
LITERATŪRA 13
PRIEDAI 15
1.ĮVADAS
1.1. INDIVIDUALI ĮMONĖ
Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas.
Viena iš ūkinės veiklos vykdymo formų yra individuali įmonė. Šiuo metu individualių įmonių steigimą, įstatus ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas (įsigaliojęs 2004 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (CK) ir kiti teisės aktai.
Individuali įmonė – tai privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Jos pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“. Šios rūšies įmonę gali steigti tik vienas fizinis asmuo ir jis turi būti veiksnus. Individualių įmonių įstatymas apriboja IĮ savininko teisę būti kitos individualios įmonės savininku, nes individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir jos savininkas atsako už įmonės prievoles visu savo turtu.
Individualios įmonės steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas jos savininku. Jos nuostatuose galima numatyti, kad savininkas įmonės vadovu gali paskirti kitą asmenį. Individualios įmonės nuostatai – tai steigimo dokumentas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi įmonė.
Individuali įmonė turi šiuos privalumus: įmonė gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą, jai nebūtina sudaryti finansinės atskaitomybės, pakanka užpildyti mokesčių deklaracijas. Individualios įmonės savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams, t.y. nereikia įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis.
Pagrindinis šios rūšies įmonės trūkumas yra tas, kad, ją turint, reikia įvertinti ūkinės komercinės veiklos riziką. Įmonės turtas neatskirtas nuo įmonės savininko turto. Vadinasi, už įmonės prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Reikėtų įvertinti riziką, susijusią su atliekamų darbų ar paslaugų kokybe, atlikimo terminais, tiekėjais ir pan. Neįvykdžius prievolių užsakovui, valstybei, socialinio draudimo įstaigai ar kitiems kreditoriams iš įmonės turto, prievolių įvykdymas yra nukreipiamas į savininko turtą. Įmonės skolos negali būti nurašomos.
Individualių įmonių įstatymas nustato, kad šios rūšies įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. Ji negali būti reorganizuojama, išskyrus atvejus, kai įmonę paveldi asmuo, kuris yra kitos individualios įmonės savininkas bei kai reorganizuojama iki 2004 m. sausio 1 d. įsteigta IĮ, kurios savininkai yra abu sutuoktiniai. Individualių įmonių savininkai, turintys dvi ir daugiau individualių įmonių, iki 2005 m. gruodžio 31 d. CK nustatytu jungimo būdu turi šias įmones reorganizuoti į vieną IĮ arba, palikdami tik vieną individualią įmonę, kitas pertvarkyti, perleisti arba likviduoti. Individuali įmonė, kurios pavadinime kaip savininkai yra nurodyti abu sutuoktiniai, iki 2004 m. gruodžio 31 d. turi priimti sprendimą dėl įmonės savininko arba individualią įmonę pertvarkyti į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, viešąją įstaigą ar į ūkinę bendriją, reorganizuoti padalijimo būdu į dvi individualias įmones, perleisti ar ją likviduoti.
Užduoties tikslas – išanalizuoti IĮ „Triko“ veikos apskaitą pinigų principu.
1.2. PINIGŲ APSKAITOS PRINCIPAS
Pajamos ir sąnaudos apskaitoje bei finansinėje atskaitomybėje gali būti pripažįstamos, taigi ir registruojamos dvejopai: piniginių įplaukų bei išlaidų pagrindu arba laikantis duomenų kaupimo bei pajamų ir sąnaudų palyginimo principu. Apskaitos supaprastinimas įmanomas ne vien tik paprastojo įrašo taikymo apskaitoje būdu. Tai galima pasiekti ir apskaitoje taikant vadinamąjį pinigų principą (kai pajamos sutapatinamos su piniginėmis įplaukomis) dvejybinės apskaitos sistemoje. Šis principas laikomas paprastesniu už pajamų ir sąnaudų kaupimo principą.
Pinigų
principu vedama supaprastinta apskaita yra daug paprastesnė, tačiau dažniausiai pateikia netikrą įmonės veiklos rezultatą ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, vaizdą.
Pinigų apskaitos principą gali taikyti tos individualios įmonės, kurios iki Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (priimto 2001 m. gruodžio 17 d.) įsigaliojimo pajamas pripažino pinigų apskaitos principu ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną iš jų neviršijo 100 tūkst. litų, tai pat naujai įregistuotos individualios įmonės, kurių planuojamos pajamos per pirmą mokestinį laikotarpį neviršys 100 tūkst. litų. Įmonės, taikančios šį principą, privalo pereiti prie kaupimo apskaitos principo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį pajamos viršijo 100 tūkst. litų.
Vienetai, pajamas pripažįstantys pagal pinigų apskaitos principą, pajamas pripažįsta faktišku įplaukų (pajamų) gavimo momentu, o sąnaudas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su įplaukomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį.
2. ŪKINIŲ OPERACIJŲ FIKSAVIMAS PIRMINIUOSE DOKUMENTUOSE
Visos ūkinės finansinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, kurie yra ūkinių operacijų fiksavimo apskaitos pagrindas, o tos ūkinės operacijos, kurios negali būti dokumentuotos, turi būti pagrįstos su jomis susijusių kitų operacijų apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentų rūšys yra šios:
specialieji apskaitos dokumentai,
pavyzdiniai apskaitos dokumentai,
laisvos formos dokumentai.
Įstatymas reikalauja, kad įmonės naudotų specialiuosius apskaitos dokumentus, o ten, kur šie dokumentai pagal patvirtintą tvarką neteikiami, – pavyzdinius ar laisvos formos. Kaip sako pats pavadinimas, laisvos formos dokumentų formos valdžia nereglamentuoja, todėl įmonės gali naudoti tokios formos dokumentus, kurie jai yra patogiausi. Kitaip sakant, apskaitos dokumentus įmonė gali susiprojektuoti pati. Svarbu tik, kad apskaitos dokumentai turėtų visus būtinus rekvizitus, nustatytus LR buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnyje: