TURINYS
TURINYS 2
Įvadas 3
1. Pinigų politikos tikslai 4
2. Pinigų politikos institucijos ir teisinė aplinka 62.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba 6
2.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos
apskaitos sistema 7
2.3. Federalinės rezervų sistemos bankai 7
2.4. Bankai – federalinės sistemos nariai 9
3. Valiutos kurso režimas ir valiuta 10
4. JAV ekonomikos analizė 11
5. Trumpa JAV finansų sistemos analizė. 13
6. Pinigų politikos signalų transmisijos mechanizmo ypatumai 15
7. Dažniausiai naudojamos pinigų politikos priemones ir instrumentai 17
8. FRS vaidmuo, skaidrumas ir svarba 18
9. Pinigų politikos pasiekimai JAV per pastaruosius metus 21
Išvados 23
Literatūra 24
Įvadas
JAV pinigų politika įtakoja visų rūšių ekonominius ir finansinius žmonių
spendimus, pavyzdžiui, ar imti paskolą, pirkti namą arba mašiną, ar įkurti
įmonę arba plėsti verslą investuojant į naują įrangą, ar padėti santaupas į
banką, ar investuoti į obligacijas ar akcijas. Be to, kadangi JAV ekonomika
yra didžiausia ir galingiausia pasaulyje, JAV monetarinė politika taip pat
turi reikšmingą įtaką kitoms šalims.
Pinigų politikos tikslas yra įtakoti ekonomikos vystymąsi, kuris atsispindi
tokiuose faktoriuose kaip infliacija, visuminis produktas, nedarbas. Pinigų
politika veikia, įtakodama visuminę paklausą, t.y. žmonių ir firmų norą
leisti pinigus prekėms ir paslaugoms. Šią politiką formuoja ir vykdo JAV
centrinis bankas, kuris įtakoja paklausą pagrinde pakeldamas arba
sumažindamas trumpalaikes palūkanų normas.
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos
institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos
veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai tai pat “bankų bankas”,
dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais,
palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų
bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema (FRS), atsakinga už
pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei
padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių
nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su
infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja.
Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir
šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad
ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti
tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti,
buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo
išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.
Šiame referate smulkiai nagrinėjamas JAV pinigų politikos mechanizmas:
centrinio banko tikslai ir veiklos kanalai, FRS vaidmuo, vykdomų operacijų
prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės JAV centrinio
banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko
vadybininkai.
1. Pinigų politikos tikslai
Pinigų politikos tikslai yra išdėstyti Federalinių Rezervų Akte (The
federal Reserve Act), 1997 m. padarius jame pataisą. Aktas tiksliai
apibrėžia, kad Valdytojų Taryba ir Federalinis atviros rinkos komitetas
turi siekti: „efektyviai remti maksimalaus užimtumo, stabilių kainų ir
nuosaikių ilgalaikių palūkanų normų tikslus“.[1] Taigi pinigų politika turi
du pagrindinius tikslus: skatinti maksimalią ilgalaikią produkciją
(sustainable output) bei užimtumą ir skatinti stabilias kainas.
Ilgu laikotarpiu, prekių ir paslaugų kiekis (output), kurį pagamina
ekonomika ir darbo vietų skaičius (employment), kurį ji sukuria, abu
priklauso nuo kitų nei pinigų politika faktorių, tokių kaip technologija,
žmonių polinkis taupyti, rizikuoti, pastangos dirbti. Tačiau, ekonomikai
augant ir vystantis, ji pereina biznio ciklus, kuriuose gamybos apimtis ir
užimtumas būna žemiau arba aukščiau jų ilgalaikio lygio trajektorijos. Nors
pinigų politika negali paveikti visuminio produkto ir užimtumo ilguoju
laikotarpiu, tačiau ji gali šiuos ekonomikos rodiklius paveikti trumpuoju
laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai paklausa sumažėja, ekonomika atsiduria
recesijoje, FRS gali laikinai stimuliuoti ekonomiką ir pastumti ją atgal į
jos ilgalaikį visuminės produkcijos lygį, sumažindama palūkanų normas.
Būtent todėl ekonomikos stabilizavimas, t.y. produkcijos ir užimtumo
ilgalaikio augimo trajektorijos išlyginimas, kai jie atsiduria viršūnėje ar
yra nuosmukio stadijoje, yra pagrindinis FRS, kaip ir kitų centrinių bankų
trumpalaikis tikslas.
Stabilios kainos ilgu laikotarpiu sudaro sąlygas pasiekti maksimalų
ilgalaikį produkcijos ir užimtumo augimą bei nuosaikias ilgalaikes palūkanų
normas. Kainų stabilumas – tai žemos infliacijos aplinka, kurioje žmonės
ir
firmos gali daryti finansinius sprendimus, nesijaudindami dėl galimų kainų
pokyčių. Be to, tai vienintelis tikslas, kurį FRS gali pasiekti ilguoju
laikotarpiu.
Tačiau trumpu laikotarpiu tarp šių tikslų gali atsirasti įtampa. Konfliktas
įsivelia, kai reikia nuspręsti, kuris tikslas turi turėti pirmenybę bet
kuriuo laiko momentu. Pavyzdžiui, esant recesijai, FRS vykdo ekspansinę
politiką, siekdama sumažinti nedarbo nuostolius. Tačiau, jei skatinanti
politika užsitęstų per ilgai, tai iššauktų infliaciją. Taigi, FRS ypač
svarbu surasti pusiausvyrą tarp trumpalaikio stabilizavimo tikslo ir
ilgesnio laikotarpio tikslo – išlaikyti žemą infliaciją.
JAV, kaip ir daugelyje šalių, centrinis bankas orientuotas į keturis
pagrindinius tikslus[2]:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis
bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi, siekiant šių tikslų. Tačiau, kaip
rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra
labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas
kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir
stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų
prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą.
Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp
savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti
infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet
greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema
pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia
kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių
judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi
užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad
reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to,
reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo
galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų,
kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra
diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su
infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti
kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių
nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje
privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja
esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Taigi, be įtakos kainų lygiui ir visuminės produkcijos lygiui trumpu
laikotarpiu, Federaliniai Rezervai padeda užtikrinti finansinį stabilumą
bei geresnį ekonomikos funkcionavimą, užkirsdami kelią finansiniams šokams
ir apsaugodami nuo jų paplitimo už finansinio sektoriaus ribų.
2. Pinigų politikos institucijos ir teisinė aplinka
Šių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (žr. 1 schemą). Šios
piramidės viršūnėje yra valdytojų taryba – aukščiausioji pinigų politikos
formavimo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio
rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono
bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos
komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai,
kuriuos FRS prižiūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios
rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas už vertybinių popierių pirkimus
ir pardavimus.
[pic]
1 schema. Federalinių rezervų sistemos organizacinė struktūra[3]
2.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba
Pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą
sudaro 7 nariai, kuriuos skiria JAV prezidentas ir patvirtina Senatas,
maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai.
Kai tarybos narys atsistatydina ar miršta, prezidentas į jo vietą gali
skirti naują žmogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam,
be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai,
ištarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti iš naujo. Prezidentas vieną
narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie šias pareigas eina
ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsižvelgti,
kad jie garbingai atstovautų finansinius, industrinius, žemės ūkio ir
komercinius interesus bei geografinį šalies regioną ir negali skirti nariu
daugiau kaip vieną asmenį iš tos pačios Federalinio rezervo apygardos.
Valdytojų tarybos valdžia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų,
FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą
paskoloms, kurios išduodamos depozitinėms
institucijoms; nustato maržos
reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios
rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba
prižiūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji
taip pat reguliuoja bankų holdingo, užsienio bankų, pradedančių dirbti JAV
bei JAV bankų veiklą užsienyje.
2.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos
sistema
Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis
atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju
Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl šalies monetarinės
politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams žmonių. FOMC
sudaryta iš septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada
priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali
tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą
turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai
prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi
balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.
Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas
yra FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC
susitinka Vašingtone, mažiausiai keturis kartus per metus. Praktikoje
komitetas renkasi mažiausiai kartą per keturias ar šešias savaites ir dar
dažniau, jei būtina. Be tvarkaraštyje numatytų susitikimų, kartais vyksta
telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba
telegrama. FOMC narių susitikimai yra uždari, nes aptariama neskelbtina
finansinė informacija, be to, FRS nori išvengti klaidingos informacijos
patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos
nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų
padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo
pavaduotojas.
Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo
funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas
– svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC
apžvelgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais
apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra
pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos žodžiu ir raštu yra
perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko
viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama
informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC
tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi.
FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos
visai FRS.
2.3. Federalinės rezervų sistemos bankai
1913 m. sukūrus FRS šalis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje iš jų
buvo po vieną FRS banką, kuris prižiūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė
jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje,
Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje,
Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. (žr. pv.nr.1)
[pic]
[pic]
1 pav. Federalinių rezervų sistema.[4]
Greta šių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau išsiplėtė iki 25) filialai,
aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje iš 12 apygardų. Rezervų
bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS,
prižiūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, užtikrinti tolygią
mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.
Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūšiavimo mašinas,
regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, išrašytus ir deponuotus
skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra išgryninami ne per FRS, ir per
metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo
pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų
elektroninių kliringo namų, kurie automatiškai perveda į sąskaitas pinigus,
garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių.
Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas
depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir
laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis sumažėja.
Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko
JAV iždo einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius,
moka palūkanas už vertybinius popierius, kuriuos išleidžia iždas ar kitos
federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai
pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami iždo čekiai. Be šių
funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaudžiai prižiūri kitų savo
apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai dažnai tiria kitų savo
regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.
FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant šalies monetarinę ir kreditų
politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų
tiria regiono
ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų
tarybai bei FOMC. Nors iš 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus
tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą
apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei išsako savo nuomonę dėl
monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo
reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius
diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų
institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.
Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai,
Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka
Rezervo banko direktorių tarybą. Faktiškai regioniniai Rezervo bankai yra
artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris iš
devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal
Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo
nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti
Taryboje Vašingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios
rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai
užsiima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką
vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įnešti savo dalį
į pirkimus, atliekamus FRS.
2.4. Bankai – federalinės sistemos nariai
Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo
prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka
laikytis FRS taisyklių. 2004 m. duomenimis JAV iš apytiksliai 7700
komercinių bankų 2900 yra Federalinių Rezervų Sistemos nariai, iš kurių –
2000 nacionalinių ir 900 valstybės įsteigtų bankų[5].
Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų už 6%
savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą
pusę laikant paruoštą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra
apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus, paskolas,
holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS