Jav pinigų politika
5 (100%) 1 vote

Jav pinigų politika

TURINYS

TURINYS 2

Įvadas 3

1. Pinigų politikos tikslai 4

2. Pinigų politikos institucijos ir teisinė aplinka 62.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba 6

2.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos

apskaitos sistema 7

2.3. Federalinės rezervų sistemos bankai 7

2.4. Bankai – federalinės sistemos nariai 9

3. Valiutos kurso režimas ir valiuta 10

4. JAV ekonomikos analizė 11

5. Trumpa JAV finansų sistemos analizė. 13

6. Pinigų politikos signalų transmisijos mechanizmo ypatumai 15

7. Dažniausiai naudojamos pinigų politikos priemones ir instrumentai 17

8. FRS vaidmuo, skaidrumas ir svarba 18

9. Pinigų politikos pasiekimai JAV per pastaruosius metus 21

Išvados 23

Literatūra 24

Įvadas

JAV pinigų politika įtakoja visų rūšių ekonominius ir finansinius žmonių

spendimus, pavyzdžiui, ar imti paskolą, pirkti namą arba mašiną, ar įkurti

įmonę arba plėsti verslą investuojant į naują įrangą, ar padėti santaupas į

banką, ar investuoti į obligacijas ar akcijas. Be to, kadangi JAV ekonomika

yra didžiausia ir galingiausia pasaulyje, JAV monetarinė politika taip pat

turi reikšmingą įtaką kitoms šalims.

Pinigų politikos tikslas yra įtakoti ekonomikos vystymąsi, kuris atsispindi

tokiuose faktoriuose kaip infliacija, visuminis produktas, nedarbas. Pinigų

politika veikia, įtakodama visuminę paklausą, t.y. žmonių ir firmų norą

leisti pinigus prekėms ir paslaugoms. Šią politiką formuoja ir vykdo JAV

centrinis bankas, kuris įtakoja paklausą pagrinde pakeldamas arba

sumažindamas trumpalaikes palūkanų normas.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos

institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos

veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai tai pat “bankų bankas”,

dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais,

palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų

bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema (FRS), atsakinga už

pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei

padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių

nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su

infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja.

Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir

šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad

ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti

tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti,

buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo

išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.

Šiame referate smulkiai nagrinėjamas JAV pinigų politikos mechanizmas:

centrinio banko tikslai ir veiklos kanalai, FRS vaidmuo, vykdomų operacijų

prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės JAV centrinio

banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko

vadybininkai.

1. Pinigų politikos tikslai

Pinigų politikos tikslai yra išdėstyti Federalinių Rezervų Akte (The

federal Reserve Act), 1997 m. padarius jame pataisą. Aktas tiksliai

apibrėžia, kad Valdytojų Taryba ir Federalinis atviros rinkos komitetas

turi siekti: „efektyviai remti maksimalaus užimtumo, stabilių kainų ir

nuosaikių ilgalaikių palūkanų normų tikslus“.[1] Taigi pinigų politika turi

du pagrindinius tikslus: skatinti maksimalią ilgalaikią produkciją

(sustainable output) bei užimtumą ir skatinti stabilias kainas.

Ilgu laikotarpiu, prekių ir paslaugų kiekis (output), kurį pagamina

ekonomika ir darbo vietų skaičius (employment), kurį ji sukuria, abu

priklauso nuo kitų nei pinigų politika faktorių, tokių kaip technologija,

žmonių polinkis taupyti, rizikuoti, pastangos dirbti. Tačiau, ekonomikai

augant ir vystantis, ji pereina biznio ciklus, kuriuose gamybos apimtis ir

užimtumas būna žemiau arba aukščiau jų ilgalaikio lygio trajektorijos. Nors

pinigų politika negali paveikti visuminio produkto ir užimtumo ilguoju

laikotarpiu, tačiau ji gali šiuos ekonomikos rodiklius paveikti trumpuoju

laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai paklausa sumažėja, ekonomika atsiduria

recesijoje, FRS gali laikinai stimuliuoti ekonomiką ir pastumti ją atgal į

jos ilgalaikį visuminės produkcijos lygį, sumažindama palūkanų normas.

Būtent todėl ekonomikos stabilizavimas, t.y. produkcijos ir užimtumo

ilgalaikio augimo trajektorijos išlyginimas, kai jie atsiduria viršūnėje ar

yra nuosmukio stadijoje, yra pagrindinis FRS, kaip ir kitų centrinių bankų

trumpalaikis tikslas.

Stabilios kainos ilgu laikotarpiu sudaro sąlygas pasiekti maksimalų

ilgalaikį produkcijos ir užimtumo augimą bei nuosaikias ilgalaikes palūkanų

normas. Kainų stabilumas – tai žemos infliacijos aplinka, kurioje žmonės
ir

firmos gali daryti finansinius sprendimus, nesijaudindami dėl galimų kainų

pokyčių. Be to, tai vienintelis tikslas, kurį FRS gali pasiekti ilguoju

laikotarpiu.

Tačiau trumpu laikotarpiu tarp šių tikslų gali atsirasti įtampa. Konfliktas

įsivelia, kai reikia nuspręsti, kuris tikslas turi turėti pirmenybę bet

kuriuo laiko momentu. Pavyzdžiui, esant recesijai, FRS vykdo ekspansinę

politiką, siekdama sumažinti nedarbo nuostolius. Tačiau, jei skatinanti

politika užsitęstų per ilgai, tai iššauktų infliaciją. Taigi, FRS ypač

svarbu surasti pusiausvyrą tarp trumpalaikio stabilizavimo tikslo ir

ilgesnio laikotarpio tikslo – išlaikyti žemą infliaciją.

JAV, kaip ir daugelyje šalių, centrinis bankas orientuotas į keturis

pagrindinius tikslus[2]:

1.    visiškas išteklių panaudojimas;

2.    bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3.    ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4.    stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis

bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi, siekiant šių tikslų. Tačiau, kaip

rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra

labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas

kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir

stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų

prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą.

Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp

savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti

infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet

greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema

pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia

kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių

judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi

užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad

reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to,

reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo

galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų,

kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra

diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su

infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti

kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių

nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje

privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja

esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

Taigi, be įtakos kainų lygiui ir visuminės produkcijos lygiui trumpu

laikotarpiu, Federaliniai Rezervai padeda užtikrinti finansinį stabilumą

bei geresnį ekonomikos funkcionavimą, užkirsdami kelią finansiniams šokams

ir apsaugodami nuo jų paplitimo už finansinio sektoriaus ribų.

2. Pinigų politikos institucijos ir teisinė aplinka

Šių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (žr. 1 schemą). Šios

piramidės viršūnėje yra valdytojų taryba – aukščiausioji pinigų politikos

formavimo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio

rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono

bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos

komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai,

kuriuos FRS prižiūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios

rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas už vertybinių popierių pirkimus

ir pardavimus.

[pic]

1 schema. Federalinių rezervų sistemos organizacinė struktūra[3]

2.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba

Pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą

sudaro 7 nariai, kuriuos skiria JAV prezidentas ir patvirtina Senatas,

maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai.

Kai tarybos narys atsistatydina ar miršta, prezidentas į jo vietą gali

skirti naują žmogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam,

be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai,

ištarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti iš naujo. Prezidentas vieną

narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie šias pareigas eina

ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsižvelgti,

kad jie garbingai atstovautų finansinius, industrinius, žemės ūkio ir

komercinius interesus bei geografinį šalies regioną ir negali skirti nariu

daugiau kaip vieną asmenį iš tos pačios Federalinio rezervo apygardos.

Valdytojų tarybos valdžia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų,

FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą

paskoloms, kurios išduodamos depozitinėms
institucijoms; nustato maržos

reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios

rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba

prižiūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji

taip pat reguliuoja bankų holdingo, užsienio bankų, pradedančių dirbti JAV

bei JAV bankų veiklą užsienyje.

2.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos

sistema

Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis

atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju

Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl šalies monetarinės

politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams žmonių. FOMC

sudaryta iš septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada

priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali

tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą

turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai

prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi

balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.

Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas

yra FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC

susitinka Vašingtone, mažiausiai keturis kartus per metus. Praktikoje

komitetas renkasi mažiausiai kartą per keturias ar šešias savaites ir dar

dažniau, jei būtina. Be tvarkaraštyje numatytų susitikimų, kartais vyksta

telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba

telegrama. FOMC narių susitikimai yra uždari, nes aptariama neskelbtina

finansinė informacija, be to, FRS nori išvengti klaidingos informacijos

patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos

nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų

padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo

pavaduotojas.

Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo

funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas

– svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC

apžvelgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais

apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra

pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos žodžiu ir raštu yra

perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko

viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama

informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC

tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi.

FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos

visai FRS.

2.3. Federalinės rezervų sistemos bankai

1913 m. sukūrus FRS šalis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje iš jų

buvo po vieną FRS banką, kuris prižiūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė

jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje,

Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje,

Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. (žr. pv.nr.1)

[pic]

[pic]

1 pav. Federalinių rezervų sistema.[4]

Greta šių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau išsiplėtė iki 25) filialai,

aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje iš 12 apygardų. Rezervų

bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS,

prižiūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, užtikrinti tolygią

mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.

Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūšiavimo mašinas,

regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, išrašytus ir deponuotus

skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra išgryninami ne per FRS, ir per

metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo

pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų

elektroninių kliringo namų, kurie automatiškai perveda į sąskaitas pinigus,

garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių.

Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas

depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir

laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis sumažėja.

Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko

JAV iždo einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius,

moka palūkanas už vertybinius popierius, kuriuos išleidžia iždas ar kitos

federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai

pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami iždo čekiai. Be šių

funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaudžiai prižiūri kitų savo

apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai dažnai tiria kitų savo

regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.

FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant šalies monetarinę ir kreditų

politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų
tiria regiono

ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų

tarybai bei FOMC. Nors iš 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus

tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą

apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei išsako savo nuomonę dėl

monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo

reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius

diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų

institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.

Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai,

Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka

Rezervo banko direktorių tarybą. Faktiškai regioniniai Rezervo bankai yra

artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris iš

devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal

Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo

nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti

Taryboje Vašingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios

rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai

užsiima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką

vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įnešti savo dalį

į pirkimus, atliekamus FRS.

2.4. Bankai – federalinės sistemos nariai

Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo

prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka

laikytis FRS taisyklių. 2004 m. duomenimis JAV iš apytiksliai 7700

komercinių bankų 2900 yra Federalinių Rezervų Sistemos nariai, iš kurių –

2000 nacionalinių ir 900 valstybės įsteigtų bankų[5].

Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų už 6%

savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą

pusę laikant paruoštą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra

apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus, paskolas,

holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2416 žodžiai iš 8046 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.