Kalba lietuviu kalba
5 (100%) 1 vote

Kalba lietuviu kalba

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,

didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos — baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII – XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ

Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros ide.1 kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi.

(1 Patogumo dėlei šitaip toliau
kai kur trumpinsime žodį „indo – europiečiai“)

Indoeuropiečių prokalbės susiskaidymas (pagal V. Mažiulį).

Pasaulyje yra ir neindoeuropiečių tautų. Šitų tautų kalbos sudaro tokias kalbų šeimas: ugrų – finų, semitų – chamitų, tiurkų -totorių, kinų – tibetiečių ir daug kitų. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos… Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt. išcentrinės jėgos skatina kiekvienos kalbos kitimą. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Meje, jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra, o jėgos, skatinančios kalbą kisti, labai didelės. Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Tuomet kalbų raida buvo lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų. Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai ir baltai (lietuvių, latvių ir prūsų protėviai) sudaro vadinamąją sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio „šimtą“ (latviškai simts, rusiškai sto). Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo lotynų kalbos žodžio centum (skaitome kentum) „šimtas“. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp kentuminių ir sateminių kalbų. Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms, formavosi tautybės ir tautybių kalbos, o kuriantis valstybingumui, paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės kalba, nors ir turinčia skirtingose vietose tarminių skirtumų. Antai, iškilus Lietuvos valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) atsirado ir vieninga lietuvių tautybė su vieninga lietuvių kalba, kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų. Kylančio kapitalizmo (Industrinėje?) epochoje susiformavo nacijos ir nacionalinės kalbos. Nuo atskirų ide. genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr „motina“, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių motė ir moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair.
Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines ide. kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių grupių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, neindoeuropiečių kalbų. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis“. Sakydamas ,,mūsų proseneliai“, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių kalbos archajiškumą, turtingumą ir grožį iškelia ir pabrėžia viso pasaulio kalbininkai. Lietuvių kalba labai svarbi visiems studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas („dievas“), sūnus, naktam („naktis“), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?“ Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indo – europiečiai“. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai“. O kai kieno vartojami pavadinimai „arijai“ ir „arijoeuropiečiai“ taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai). Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.

INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖ

Žemėlapyje parodyta, kur kai kurie mokslininkai mėgino ieškoti indoeuropiečių protėvynės

Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indo – europiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad ide. protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad ide. protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, ide. *medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo, šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių, todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš metų laikų indoeuropiečiai pažinojo vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse – ungurių ir lašišų. Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti ide. kalbų palyginimas. Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje, Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten indoeuropiečiai įsikūrė vėliau. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų tautų teritorija – A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų. Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes. Tuo metu indoeuropiečių gentys klajojo su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, dažnai vienos su kitomis susidurdamos ir kovodamos dėl ganyklų, dėl vandens telkinių ir dėl geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavo silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Nenorėdamos prarasti laisvės ir gyvybės, silpnesnės gentys kraustydavosi kitur.

Spėjama indoeuropiečių protėvynės teritorija

Kai pagausėjo

gyventojų, indoeuropiečiai suskato ieškoti naujų žemių. Jau V-IV tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo jų kelionės (migracijos). Apie IV – III tūkstantmetį prieš Kr. ide. gyvenvietės jau bus buvusios tarp Juodosios bei Baltijos ir Šiaurės jūrų. Likusiuose Europos plotuose gyveno neindoeuropiečiai. Pavyzdžiui, Rytų Europos šiaurinėje dalyje gyveno minėtieji finai, Pirėnų pusiasalyje – iberai, Apeninų pusiasalyje – etruskai ir kitos etninės grupės. Vieni indoeuropiečiai atsikraustė į Skandinaviją ir Jutlandijos pusiasalius, kiti įsikūrė Rytų ir Centrinėje Europoje. Dar kita indoeuropiečių dalis – arijai (indų ir iranėnų protėviai) – nusikraustė į Vidurinę Aziją, o iš čia pasuko į Indiją ir Iraną; hetitai iš protėvynės atėjo į Mažąją Aziją, o tocharai pasiekė net Sinczianą (Vakarų Kinijoje). Įsikūrę naujose vietose, kai kur indoeuropiečiai asimiliavo čiabuvius neindoeuropiečius, primesdami jiems savo kalbą, papročius ir gyvenimo būdą. Kitur indo – europiečiai buvo asimiliuoti čiabuvių. Kadangi, išsikėlę iš savo senosios protėvynės, ide. daug kur maišėsi su neindoeuropiečiais, tai įvairaus plauko rasistų kalbos apie gryną indoeuropiečių arba arijų rasę neturi jokio pagrindo. Indoeuropiečių išsisklaidymas ir kontaktai su kitomis tautomis pagreitino prokalbės skilimą, o vėliau ir atskirų ide. kalbų susidarymą. Kaip jau esame minėję, prokalbės skilimas tarmėmis ir atskirų kalbų formavimasis buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Iš tarmių formavosi atskiros prokalbės, o iš jų – atskiros ide. kalbos. Taip, pavyzdžiui, iš baltų prokalbės išsirutuliojo prūsų, lietuvių ir latvių kalbos, iš germanų prokalbės – vokiečių, anglų, olandų, švedų, norvegų, danų ir kitos germaniškosios kalbos, iš slavų prokalbės – rusų, lenkų, čekų, slovakų, serbų – chorvatų, bulgarų bei kitos slavų kalbos.

INDOEUROPIEČIŲ MATERIALINĖ KULTŪRA

Apie indoeuropiečių materialinę kultūrą žinių suteikia archeologija, lingvistinė paleontologija ir kultūros istorija. Lingvistinė paleontologija yra kalbotyros šaka, kurios tikslas – remiantis žodynu (leksika) atsekti vienos ar kitos tautos gyvenimo sąlygas ir teritorinį išplitimą praeityje. Lingvistinė paleontologija istoriniu šaltiniu laiko pačią kalbą. Pavyzdžiui, norėdami sužinoti, ar indoeuropiečiai laikė avis, turime pasižiūrėti, ką rodo kalbos faktai; lietuviškai ir sanskritiškai šis naminis gyvulys vadinamas vienodai – avis, latviškai – avs, aita, lotyniškai – ovis, rusiškai – ovca (su mažybine priesaga -ca). Vadinasi, į šį klausimą lingvistinė paleontologija duoda teigiamą atsakymą. Jeigu vokiečiai turi žodį Kuh („karvė“), o tas žodis turi paralelių armėnų kalboje kov, senovės iranėnų gao, latvių govs, graikų bus, lotynų bos, airių bo, bulgarų govedo („galvijai“), rusų goviadina („jautiena“), arba, jei vokiečių kalbos žodis Joch atitinka gotišką juk, sanskrito yugum, lotynų jugum, senovės slavų igo, lietuvių jungas, tai lingvistinė paleontologija leidžia daryti išvadą, kad šie abu žodžiai turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbėje ir kad indoeuropiečiai jau laikė galvijus, o žodis „jungas“ rodo, kad kai kurie naminiai gyvuliai buvo naudojami darbui. Kad indoeuropiečiai jau neolito pabaigoje laikė šešis naminius gyvulius: šunį, karvę, avį, ožką, kiaulę ir arklį, tai patvirtino ir archeologija. Dėl šių naminių gyvulių tiek lingvistinės paleontologijos, tiek archeologijos duomenys sutampa. Tyrimų duomenys rodo, kad gyvulininkystė buvo gana svarbus indoeuropiečių verslas. Manoma, kad ir žemdirbystė nė kiek ne jaunesnis indoeuropiečių verslas, kaip gyvulininkystė. Jau naujojo akmens amžiaus (neolito) metu Europoje buvo auginami šie kultūriniai augalai: miežiai, kviečiai, soros, pupos ir linai. Anot K. Būgos, kalba rodo ir tai, kad indoeuropiečiai jau mokėjo žemę dirbti. Visiems lietuviams gerai pažįstami šie trys žodžiai: arti, akėti ir sėti. Visus tris žodžius vartoja ir latviai: art, ecet ir sēt. Kad ir prūsai turėjo šiuos veiksmažodžius, rodo jų išvestiniai: artoys „artojas“, aketes „akėčios“ ir semen „grūdas“. Tokių atitikmenų netrūksta ir kitose indoeuropiečių kalbose. Indoeuropiečių kalbose nėra bendrų žodžių metalams pavadinti, iš to daroma išvada, kad su metalais jie bus susipažinę jau prokalbei suskilus, o iki tol visi įrankiai, įnagiai, padargai ir ginklai buvo gaminami iš medžio, kaulų ir dailintų akmenų. Vadinasi, darbo įrankių būta primityvių, todėl ir žemdirbystė bus buvusi primityvi. Matyt, vyravo daržinis kaplinis ūkis, kuriuo daugiausia vertėsi moterys. Atsiradus medinei žagrei bei arklui, artojais tapo vyrai, nes šiam darbui prisireikė daugiau jėgos. Daugumos indoeuropiečių būta sėslių, nes, kalbos liudijimu, jų jau pažinta namas su sienomis, durimis ir stogu. Bet to namo dar neturėta nei langų, nei lubų. Namo būta antžeminio, keturkampio. Primityvioje indoeuropiečių pirkioje nebuvo nei grindų, nei stalų, nei krėslų, nei lovų, žodžiu, nebuvo visų tų patogumų, kuriais mes dabar naudojamės. Žmonės miegodavo ant plūktinės aslos, pasitiesę pintinius kilimėlius bei žvėrių kailius. Asloje susėdę ir valgydavo. Žiemą pasišildydavo prie židinio ugnelės, sukurtos aslos viduryje. Sutemus židinio ugnelė ne tik
bet ir apšviesdavo pirkią. Tokioje pirkioje būta ir įkyrių parazitų: musių, blusų, blakių… Indoeuropiečiai gyveno šeimyninėmis bendruomenėmis, į kurias įeidavo kelių kartų šeimos. Joms priklausė galvijai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Šeimyninė bendruomenė viename name negalėdavo tilpti, todėl prisireikė daugiau namų. Visi šeimyninės bendruomenės namai sudarė kaimą. Susikaupus daugiau turto atskirose šeimyninėse bendruomenėse, reikėjo tą turtą saugoti ir ginti nuo kitų bendruomenių. Apsisaugojimui negana buvo vien tik ginklų atsirado ir sustiprintos gyvenvietės. Lietuviškai tokia sustiprinta gyvenvietė (apsupta pylimo bei griovio ir aptverta) buvo vadinama pilis, latviškai – pils, graikiškai – polis, sanskritiškai – pur, slavų kalbose – grad, vokiškai – Burg. Vėliau kai kurios sustiprintos gyvenvietės tapo miestais. Tai patvirtina ir latvių k. žodis pilseta – „miestas“ (iš pils sēta – „pilies sodyba“). Darbo pasidalinimą tarp vyro ir moters nulėmė augalų ir gyvulių pasaulis. Augalininkyste rūpinosi moterys, o gyvulininkyste – vyrai. Vyrai žvejojo, medžiojo ir prižiūrėjo naminius gyvulius. Vystantis gyvulininkystei, vis labiau stiprėjo vyro vaidmuo bendruomenėje, nes visas perteklius, kurį duodavo gyvulininkystės verslas, atitekdavo vyrui. Išaugus vyro vaidmeniui bendruomenėje, įsigalėjo patriarchatas, arba tėvinė giminė, kuri palaipsniui pakeitė seniau egzistavusią motininę giminę (matriarchatą). Tokiu būdu atskirose bendruomenėse įsivyravo patriarchaliniai santykiai. Suskilus indoeuropiečių protautei, vienur anksčiau, kitur vėliau bendruomeninė santvarka ėmė irti. Nors ūkio vienetas tebebuvo šeimyninė bendruomenė, ji skilo į atskiras dideles šeimas, o netrukus iš bendruomeninės žemės nuosavybės ėmė išsiskirti asmeninė žemės nuosavybė – alodas. Visa tai sudarė sąlygas turtinei nelygybei ir klasėms atsirasti. Suskilus indoeuropiečių prokalbei, atsirado atskiros ide. tautybės bei etninės grupės, kurios paveldėjo visus kultūrinius savo protėvių įgūdžius ir ugdė juos toliau. Atskirų ide. tautybių bei etninių grupių kultūros vystėsi skirtingais tempais. Kultūros vystymąsi skatino geresnės gamtinės sąlygos ir kontaktai su aukštesnės kultūros žmonėmis. Etninės grupės, patekusios į blogesnę geografinę aplinką ir neturėdamos sąlygų bendrauti su aukštesnės kultūros grupėmis, negalėjo taip sparčiai kultūrėti. Tuo ir galima paaiškinti netolygų kultūrų vystymąsi. Antra vertus, reikia pripažinti, kad tautybių be jokios kultūros iš viso nebūta. Kiekviena etninė grupė turėjo savitą kultūrą. Tuo laikotarpiu jau buvo keičiamasi kultūrinėmis vertybėmis su kaimyninių ir tolimesnių kraštų gyventojais, nes jau egzistavo mainų prekyba. Kol visi indoeuropiečiai dar tebegyveno savo protėvynėje, jų kultūrinis lygis buvo vienodas, o mitologija – bendra. Jie visi buvo gamtos jėgų garbintojai: garbino saulę, mėnulį, perkūną. Turėjo šventųjų giraičių, šventųjų upių ir ežerų. Mat, dėl menko gamybinių jėgų išsivystymo žmogus buvo bejėgis kovoti su gamtos reiškiniais. Gamtos baimė, jos jėgų nepažinimas ir pagimdė religiją, kuri, suskilus indoeuropiečių protautei, vystėsi toliau.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 3784 žodžiai iš 9752 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.