Turinys
• Bendrinės kalbos formavimasis
• Lietuvių kalba carinės Rusijos priespaudoje
• Mokyklos
• Spaudos draudimas
• Lietuvių kalba tautinio atgimimo laikotarpiu
• Kazimieras Būga
• Jonas Jablonskis
Bendrinės kalbos formavimasis
Lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi pradžia susijusi su pirmųjų spausdintų lietuviškų raštų pasirodymu, su pirmaisiais mėginimais vartoti liaudies kalbą rašto reikalams.
Palankiausios sąlygos spausdiniams atsirasti susidarė XVI a. Mažojoje Lietuvoje. Čia kūrėsi reformacijos sąjūdis. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio lėšomis ir raginimu Karaliaučiuje 1547 m. buvo išleistas Martyno Mažvydo Katekizmas – pirmoji lietuviška knyga. Šią knygą autorius parašė gimtosios pietų žemaičių tarmės pagrindu. Vėlesniems jo raštams įtakos turėjo Ragainės parapijiečių vakarų aukštaičių tarmė. Šia tarme parašytas ir Jono Bretkūno pamokslų rinkinys (1591 m.), Jono Rėzos parengtas giesmynas (apie 1625 m.) ir Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika (1653 m.). Autorius rėmėsi tradicine lotynų kalbos gramatika. Pirmą kartą įvardino daiktavardį, būdvardį, skaitvardį – iš viso aštuonias kalbos dalis, stengėsi susisteminti rašybą ir skyrybą, sintaksę. Mėgino aprašyti kirčiavimą. Ši jo lotyniškai 1633 m, išleista “Grammatica Litvanica” sutvirtino rašomosios lietuvių kalbos pamatus. Faktinė gramatikos medžiaga imta iš pirmūjų lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos – Prūsijos tarmių. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje pirmieji spausdintiniai raštai pasirodė XVI-XVII a. Čia raštų pradininkas buvo Mikalojus Daukša, jo išverstas Katekizmas (1595 m.) ir Postilė (1599).
1654 m. išėjo kiek pakeista vokiška šios gramatikos santrauka “Compendium Litvanico Germanicum”,Abi gramatikos reikšmingos ne tik kaip lietuvių raštijos paminklai. Jose akivaizdžios autoriaus pastangos norminti rašomąją kalbą, t. y. vienodinti lietuvių kalbos rašybą , garsyną ir morfologiją. Šios gramatikos sudarė griežta sistema paremtą bendrinės kalbos modelį, pagal kurį ilgainiui buvo nustatyti tvirtesni rašybos pagrindai.
XVIII a. viduryje įsigali vidurinis rašomosios kalbos variantas .Jo normas įtvirtino pirmoji norminamoji lietuvių kalbos gramatika “Universitas lingvarum Litvaniae” (“Lietuvių kalbų visuma”, 1737). Tai mokymo tikslais parašyta nežinomo autoriaus. Joje pirmą kartą apibūdinta lietuvių kalbos kirčiavimo sistema, gana nuosekliai žymimos priegaidės. Labiausiai raštuose įsivyravo žemaičių tarme,žemaičiai mažiau sulenkėjo.
Lietuvių kalba carinės Rusijos priespaudoje
Žlugus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei (1795) , didžioji etnografinės Lietuvos dalis – Žemaitijos seniūnija, Vilniaus ir Trakų vaivadijos – atiteko Rusijai, o Užnemunė – Prūsijai. Prie intensyvaus lenkinimo , vykdyto per dvarus, bažnyčią ir mokyklą , prisidėjo brutali carizmo vykdoma rusifikacija. 1832 m. caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, tačiau kultūrinė aplinka dar buvo palanki tautinės kultūros sąjūdžiui.
XIX a. pirmojoje pusėje kultūrinio sąjūdžio idėjas labiau reiškė žemaičiai. Veikla ir kūryba ryškiai išsiskiria Simonas Stanevičius (1799 – 1848) , odėje „Šlovė žemaičių“ (1823) išreiškęs norą stiprinti lietuvių tautinį sąmonėjimą, aukštinęs lietuvių kalbą, didžiavęsis Lietuvos praeitimi. 1829 m. išleido rinkinį „Dinos Žemaičių“.
Aktyvus lituanistinio sąjūdžio dalyvis – Dionizas Poška (1765 – 1830), poetas, kulturos veikėjas, leksikografas, „Mužiko žemaičių ir Lietuvos“ autorius.
Silvestras Valiūnas (1789 – 1831), labiausiai žinomas kaip eilėraščio „Birutė“ autorius.
Dar kitaip į bendrinę kalbą žiūrėjo tautinio sąjūdžio žadintojas Simonas Daukantas (1793 – 1864) , garsiuosius istorinius veikalus „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ , „Istorija žemaitiška“ … Į lietuvių kalbos istoriją Daukantas dar įėjo ir kaip leksikografas, ir kaip tautosakininkas, rinkęs ir kitus skatinęs rinkti tautosaką. Jis – ir grožinės literatūros vertėjas.
Motiejus Valančius (1801 – 1875), keliolikos religinio turinio knygų ir grožinės literatūros kūrinių autorius, stengėsi, kad jo raštus skaitytų ir suprastų netik žemaičiai, todėl savo kalbą aukštino , o vėliau ėmė raginti leisti knygas visomis lietuvių tarmėmis.
Laurynas Ivinskis (1810 ), pirmųjų lietuviškų kalendorių ir lenkų – lietuvių , rusų – lietuvių žodynų autorius.
Daugiausia lietuvių kalbai nuveikė broliai Juškos – Jonas (1815) ir Antanas (1819). J. Juška – pirmasis Rusijos okupuotos Lietuvos kalbininkas, gavęs specialų kalbinį išsilavinimą. A. Juška išgarsėjo kaip leksikografas ir liaudies dainų rinkėjas.
Vaclovo Biržiškos liudijimu, spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje cenzūros neleista spausdinti apie 3500 knygų. Tačiau 1865 – 1904 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai. Knygnešių dėka draudžiama spauda pasklisdavo ne tik po visą Lietuvą bet ir po kitas šalis.
Mokyklos
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė riboti lenkų įtaką Lietuvoje ir stengėsi plėsti savąją. Buvo uždarytos parapinės mokyklos ir steigiamos valdinės rusiškos.
Valdinėse mokyklose lietuviškai mokyti buvo galima tik pirmaisiais mokslo metais. Kai kuriose vietose lietuvių kalbos leista mokyti tik iš valdiškų rusiškomis raidėmis spausdintų vadovėlių. Liaudies švietimui skirtos knygos buvo visiškai uždraustos.
Mokytojais buvo skiriami rusai, visai ar beveik nemokėję lietuviškai. Mokyklų rusinimas ir stačiatikinimas gąsdino lietuvius valstiečius. Vyskupo Valančiaus paraginti jie steigė slaptas „vargo“ mokyklas, kuriose lietuviškai skaityti ir rašyti mokė daraktoriai. Lietuviškos slaptosios mokyklos , nors ir persekiojamos, išsilaikė iki 1905 m.
Uždraudus lietuvių spaudą lotyniškais rašmenimis, knygas ir laikraščius knygnešiai slapta gabeno į Lietuvą ir čia jas platino. XIX a. vid. Carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje lietuviai ir lietuviškai kalbantys žmonės sudarė žemiausią gyventojų sluoksnį. Mokytojų lietuvių ėmė rastis tik tada , kai buvo panaikinta baudžiava, kai valstiečiai ekonomiškai tiek atkuto, kad galėjo savo vaikus leisti į mokyklą.