Kalbotyra
5 (100%) 1 vote

Kalbotyra

Kalbotyra ir jos objektas kalba

Mokslas, tyrinėjantis kalbą, vadinamas kalbotyra, arba lingvistika.

Mokslinė kalbotyra gali būti dvejopo pobūdžio: bendroji ir atskiroji, arba dalinė. Bendrajai kalbotyrai rūpi tai, kas būdinga bet kuriai kalbai, bet kurios kalbos funkcionavimui ir raidai. Bendrajai kalbotyrai rūpi bendri kalbos, kaip specifinio visuomeninio reiškinio, struktūros dalykai (vad. lingvistinės universalijos), bendri jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai.

Dalinei kalbotyrai būdinga tirti atskiros kurios nors kalbos ar tam tikros giminiškų kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą ar raidą (kurioje nors konkrečioje kalboje arba giminiškų kalbų grupėje).

Dalinė kalbotyra gali būti įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu ir kokiu būdu tiriama kalba ar kalbų grupė. Jeigu kalba tiriama istoriškai, t.y. jeigu žiūrima kalbos reiškinių raidos, tada turime istorinę, arba diachroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). O jeigu kalba tiriama statiškai, t.y. nepaisant kalbos reiškinių kilmės ir evoliucijos, tada turime statinę, arba sinchroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). Gali būti dar lyginamoji, arba komparatyvinė, kalbotyra (lot. comparativus „sulygintas“), kai lyginami giminiškų kalbų faktai ir iš to daromos išvados apie tų faktų evoliuciją; struktūrinė kalbotyra, kai tiriami kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminiai santykiai; aprašomoji, arba deskriptyvinė, kalbotyra (lot. describere „aprašyti“), kai detaliai aprašomi bei inventorizuojami kalbos faktai, ypač kreipiant dėmesį į jų pasiskirstymą, arba distribuciją (lot. distributio „padalijimas, paskirstymas“); arealinė kalbotyra (lot. area „vieta“), kai tiriamas kalbos reiškinių paplitimas tam tikruose plotuose, arealuose; gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kai sugretinami skirtingų (giminiškų ar negiminiškų) kalbų faktai ir išryškinamos jų skirtybės, ir kt.

Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse

Kalbos funkcijos

Pirminės.Komunikacinė – būti žmonių tarpusavio bendravimo, sužinojimo priemone. Kalba suteikia galimybę kiekvienam tam tikros visuomenės nariui perteikti kitam informaciją, susijusią tiek su buitiniu gyvenimu, tiek su mokslu, mokymusi, profesija, kultūrine ir bet kokia kita veikla.

Ekspresinė – leidžia realizuoti žmogui norą išsakyti kitam savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pasidalyti savo patyrimu, idėjomis sumanymais.funkcija išryškėja, kai žmoguje susikaupia naujų idėjų, kai jis ilgesnį laiką būna vienišas, depresijos ar džiaugsmo apimtas.

Kogitacinė arba mąstomoji – su kalba, kaip tam tikra specifinių ženklų sistema, žmonės formuoja savo mintis ne tik bendravimo procese, bet ir įvairiapusėje savo materialinėje bei dvasinėje veikloje. Kalbu, tai, ką mąstau.

Gnoseologinė arba pažintinė – padeda pažinti žmogaus tikrovę, perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo ir kultūros laimėjimus.

Nominatyvinė arba įvardijamoji – kalbos žodžiais pavadinama, įvardijama daiktai, reiškiniai, sąvokos.

Antrinės. Estetinė – ryškiausiai atsiskleidžia tautosakoj ir beletristiniuose raštuose, kuriant meninius vaizdus.

Reprezentacinė – esmę sudaro tai, kad kalboje atsispindi tam tikros visuomenės, tam tikros tautos gyvenimas, materiali ir dvasinė kultūra. Parodo tikrovę, tikrovės atkūrimą ir ryšį su pasauliu.

Kalbotyros šakos

Skiriamos kelios kalbotyros šakos. Kalbos istoriją, kalbos reiškinių raidą nagrinėja istorinė, arba diachroninė, kalbotyra. Kalbotyros šaka, kuri į kalbą ir jos reiškinius žiūri statiškai, kuriai rūpi tam tikro laikotarpio kalbos sistema, yra sinchroninė kalbotyra. Kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius tiria struktūrinė kalbotyra. Istorinės kalbotyros šaka lyginamoji kalbotyra nagrinėja giminiškų kalbų faktus ir jų santykius.

Yra kalbotyros šakų, kurių objektas — socialinių reiškinių santykiai su kalba: visuomenės gyvenimo įtaką kalbai ir kalbos sąsają su visuomene nagrinėja sociolingvistika, tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba — etnolingvistika.

Kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypatybes nagrinėja fonetika. Kalbotyros šaka, tirianti kirtį ir intonaciją, vadinasi akcentologija, arba kirčiavimas.

Kalbos tarmes, tarmių susidarymą ir jų raidą nagrinėja dialektologija.

Gramatika tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos: morfologija, kurios objektas — žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir kaityba, ir sintaksė, nagrinėjanti sakinių ir žodžių junginių sandarą.

Kalbotyros šaka leksikologija tiria žodžius, t.y. kalbos žodyną. Kalbos stilius tiria kalbotyros šaka stilistika. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais.

Kalbotyra skaidoma į bendrąją ir dalinę. Dalinę dar skyla į diachroninę ir sinchroninę. Diachroninė  etimologija – tiria žodžių kilmę. Pagrindinės kalbotyros dalys: fonetika (ir fonologija), morfologija, sintaksė ir leksikologija. Kito plano šakos: semasiologija ir stilistika.

Fonetika – tiria kalbos šnekos garsus, jų susidarymą ir ypatybes, kirtį intonaciją. Akcentologija – tiria kirtį ir intonaciją. Fonetikos atšaka, tirianti garsų funkcijas kalboje, fonemas
ir fonemų sistemas vadinama fonologija.

Morfologija – tai žodžio formų mokslas, apimantis tiek formų kaitybą, tiek darybą (susijęs su žodžių daryba kuri tiria žodžių susidarymo būdus ir žodžių sandarą.)

Morfonologija – tiria fonemų ir morfemų santykius, fonologinę morfemų struktūrą.

Sintaksė – tiria žodžių junginius, žodžių jungimą į sakinius, sakinių struktūrą. Sintaksė drauge su morfologija sudaro gramatiką.

Leksikologija – tiria žodžius leksiką. Skaidoma į: etimologiją, frazeologiją, onomastiką. Etimologija – leksikologijos atšaka, tyrinėja žodžių kilmę. Frazeologija – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti pastovius žodžių junginius, frazeologizmus. Onomastika – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti tikrinius žodžius. Ji skaidoma dar į atšakėles: antroponimiką (tiria žmonių vardus, pavardes, slapyvardžius), mitonimiką (įvairūs dievų, mitinių būtybių vardai) ir t.t.

Visi suminėti leksikologijos šakų ir atšakėlių pavadinimai(frazeologija, onomastika, antroponimika, toponimika), kaip ir terminai (fonetika, morfologija, sintaksė, gramatika) yra dvejopi, jie žymi atitinkamą leksikologijos šaką ir tos šakos tiriamą objektą: frazeologija – ne tik mokslas, bet ir žodžių junginiai.

Su leksikologija glaudžiai susijusi leksikografija – žodžių rinkimo, aiškinimo ir žodynų sudarymo teorija ir praktika. Semasiologija – pagrindinė kalbotyros šaka, tyrinėjanti turinio plano dalykus. Tai mokslas, tiriantis įvairių kalbos vienetų, arba elementų reikšmes.

Kita plano šaka. Stilistika – tiria kalbos elementų emocines-ekspresines ypatybes ir įvairius kalbos stilius. Tai funkcinio plano kalbotyros atšaka, susijusi tiek su raiška, tiek su turinio planu. Teksto lingvistika – nagrinėja tekstą arba pastraipą.

Kalbos struktūros vienetai.

Kalbos struktūra

Kalboje Šnekoje

Raiškos plano vienetai

Fonema Garsas

Raiškos ir turinio plano vienetai

Morfema Morfa

Leksema Žodis

Sintagmema Žodžių junginys

Logema Sakinys

Turinio plano vienetai

Semema Reikšmė

Fonema – mažiausias kalbos vienetas, šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė).

Morfema – mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės. Konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa.

Leksema – Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas, kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema — tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada ji būna vienamorfemė (liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).

Sintagmema – dar stambesnis kalbos vienetas, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma, tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją.

Logema – sakinio struktūrinė schema.(žodis, posakis, teiginys)

Semema – pagrindinis turinio vienetas (ženklas, požymis). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas.

Kalbos struktūros vienetai gali būti vienplaniai (priklauso arba raiškos, arba turinio planui), dviplaniai (yra raiškos ir turinio plano vienetai.)

Sintagminiai ir paradigminiai ryšiai.

Sintagminiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute (tarp fonemų d<->i<->r<->b<->t<->i žodyje dirbti, tarp morfemų darb<->inink<->as žodyje darbininkas, tarp leksemų darbas<->žmogus žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Sudaromi jungiant žodžius arba kalbos elementus. Paradigminiai santykiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę, paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis, turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.). Susidaro tarp vienas kitą šalinančių elementų (sala, salos, salai), kai vieną variantą galiu pasirinkti iš kelių siūlomų (vaikai – žaidžia, miega).

Kalbos tipai. Pagrindiniai kalbos tipai: teritoriniai dialektiniai arba tarmės, profesiniai dialektai, socialiniai dialektai, rašomoji kalba, bendrinė kalba ir slengas.

Pagrindiniai teritorinio kalbos tipo vienetai: tarmė>patarmė>šnekta>pašnektė.

Fonemos apibrėžimas. Tai mažiausias kalbos (ne šnekos) vienetas, skiriantis žodžius ir žodžių formas.

Jei du skirtingi garsai gali pakeisti vienas antrą toje pačioje pozicijoje nepakeisdami žodžio reikšmės, tai tokie garsai yra fakultatyvūs vienos fonemos variantai.

Jei du garsai toje pačioje pozicijoje negali pakeisti vienas antro, nepakeisdami žodžio prasmės arba jo neatpažįstamai neiškreipdami, tokie garsai yra dviejų skirtingų fonemų realizacijos.

Jei du akustiniu arba artikuliaciniu atžvilgiu giminiški garsai niekuomet neatsiranda toje pačioje pozicijoje, jie yra kombinaciniai tos pačios fonemos variantai.

Balsiai

1. Garsai klasifikuojami pagal
daugelį tarimo požymių. Žiūrima, kokia yra kalbos padargų padėtis ir veikla tariant garsą. Garsai klasifikuojami ir pagal garso bangos savybes ir įspūdį, kurį sukelia garsas žmogui.

Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro muzikiniai tonai, vadinasi balsis. Balsiai yra tokie garsai, kuriuos tariant oras be kliūčių eina pro atvirą burną. Lietuvių kalbos balsiai žymimi šiomis raidėmis (balsėmis): a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū.

2. Pagal tarimo trukmę balsiai skirstomi į ilguosius a, ą, e, ę, ė, į, y, o, ū, ų ir trumpuosius a, e, i, u, o (pastarasis tarptautiniuose žodžiuose — boksas, choras, profilis, krosas). Tarptautinių žodžių e taip pat visada trumpas: poetas, kvartetas, komitetas. Ilgieji balsiai tariami maždaug du kartus ilgiau už trumpuosius. Trumpieji balsiai i, u yra visada trumpi (tiek kirčiuoti, tiek ir nekirčiuoti): ima, jis, žilas, visi, sukti, esu, buvau. Balsiai a, e kirčiuoti tariami ilgai (ežeras, namas), o nekirčiuotame skiemenyje yra trumpi {ežere, name). Tokie dėl kirčio pailgėję a, e (ežeras, namas) vadinasi padėtinio ilgumo balsiai. Balsiai, kurie išlaiko savo ilgumą ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti, vadinasi prigimtinio ilgumo balsiai (rytas — rytelis — rytojus; rūpi — rūpinti, rūpintojėlis).

3. Pagal liežuvio judėjimą horizontaliai balsiai skirstomi į dvi eiles. Tariant balsius, liežuvis pasislenka arba į priekį, arba atgal. Liežuviui pasislinkus į priešakinę burnos dalį, tariami priešakinės eilės balsiai: i, į, y, e, ę, ė.

Liežuviui pasislinkus į užpakalinę burnos dalį, tariami užpakalinės eilės balsiai: a, ą, o, u, ų, ū.

4. Dar balsiai skirstomi pagal liežuvio vertikalų judėjimą aukštyn arba žemyn. Pagal tai skiriami aukštutinio pakilimo, arba uždarieji, balsiai u, ų, ū, i, į, y, vidutinio o, ė ir žemutinio pakilimo, arba atvirieji, balsiai a,ą,e,ę.

5. Pagal lūpų veiklą tariant yra lūpiniai ir nelūpiniai balsiai. Lūpiniai balsiai tariami lūpas sudėjus apvaliai ir atkišus į priekį. Lūpiniai balsiai: u, ų, ū, o.

Visi kiti balsiai yra nelūpiniai.

Balsiai sudaro skiemens pagrindą: na-mas, neš-ti, se-nas.

Priebalsiai. Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro ne balsas, o įvairaus pobūdžio triukšmai, vadinasi priebalsis. Priebalsiai yra tokie garsai, kuriuos tariant iškvepiamo oro srovė burnoje sutinka kliūčių. Lietuvių kalbos priebalsiams žymėti vartojamos šios raidės (priebalsės): b, c, ch, č, d, dz, dž, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. 1. Priebalsiai apibūdinami pagal balso stygų įtempimą, pagal tai, kaip oro srovė skverbiasi pro kalbos padargų sudaromas kliūtis ir kurioje vietoje ta kliūtis susidaro.2. Pagal balso stygų įtempimą priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Tariant skardžiuosius priebalsius, balso stygos įtemptos ir virpa kaip ir tariant balsius. Skardieji priebalsiai: [b], [b’], [d], [d’}, [g], [g’], [z], [z’], [ž], [ž’}, [h], [h’], [dz], [dz’], [dž], [dž’]. Priebalsiai [v], [v’], [j’], [m], [m’], [n], [n’], [l], [l’], [r], [r’] vadinasi balsingieji, pusbalsiai, nes juos tariant svarbiausias vaidmuo tenka balsui, triukšmas yra silpnas. Šie priebalsiai turi ir balsių, ir priebalsių ypatybių.

Tariant dusliuosius priebalsius, balso stygos neįtempiamos ir oras pro praskleistas balso stygas eina laisvai, jų nevirpindamas. Duslieji priebalsiai: [p], [p’], [t], [t’], [k], [k’], [f], [f’], [s], [s’], [š], [š’], [x], [x’], [c], [c’], [č], [č’].

Duslieji priebalsiai turi skardžiuosius atitikmenis ir su jais sudaro poras: [p] — [b], [p’] — [b’], [t] — [d], [t’] — [d’], [k] – [g], [k’] – [g’], [s] – [z], [s’], – [z’], [š] – [ž], [š’] – [ž’], [x] – [h], [x’] – [h’], [c] – [dz], [c’] – [dz’], [č] — [dž], [č’] — [dž’]. Balsingieji priebalsiai [j’], [l], [m], [n], [r], [v] porų neturi. Su priebalsiais [v], [v’] priebalsiai [f], [f’] tikrųjų porų irgi nesudaro.3. Priebalsis [f] yra naujas lietuvių kalbos garsas, atėjęs su tarptautiniais žodžiais: fortepijonas, filmas.

4. Priebalsiai sudaro poras ir pagal kietumą ir minkštumą. Visi lietuvių kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti. Tiktai priebalsis j visuomet yra minkštas. Jis neturi kietosios poros: J’onas, j’oj’a, j’uk, j’is, namelyj’e.

Bendrinės lietuvių kalbos priebalsiai visada esti minkšti prieš priešakinės eilės balsius i, į, y, e, ę, ė. Rašte tada priebalsių minkštumas nežymimas. Rašant fonetine transkripcija, priebalsio minkštumas žymimas minkštumo ženkleliu ‘, pvz.: l’ėl’ė, k’itas, g’yn’ėj’as. Prieš užpakalinės eilės balsius a, ą, u, ų, ū, o priebalsiai gali būti ir kieti, ir minkšti (lūpa — liūtas; nešu — nešiu). Rašte priebalsių minkštumas žymimas raide i. Tada ši raidė nežymi garso, o yra tik minkštumo ženklas (pvz., žodyje žiogas yra 5 garsai, bet 6 raidės; čia i yra minkštumo ženklas).

Disimiliacija ― vienodų ar panašių priebalsių virtimas skirtingais. Šaknies galiniai priebalsiai t, d po balsių ar dvigarsių prieš priesagas, prasidedančias t, d, virsta s, z (t, d+-t= s; t, d+- d= z), pvz.: bristi (plg. brido), geisti (plg. geidė), glausti (plg. glaudė), jausti (plg. jautė ), liesti (plg. lietė), rasti (plg. rado), skęsti (plg. skendo) ir t.t. Pagal garsų pakitimo kryptį toks vieno iš dviejų garsų pakeitimas yra regresyvinis, nes vėlesnis priebalsis veikia
(LKE, 1999: 165). Pagal nuotolį – artimoji disimiliacija, nes pakeičiamas vienas iš gretimų garsų. Artimoji regresyvinė disimiliacija vyksta reguliariai.

Skiemuo. Kalbos sraute garsai tariami ne po vieną, o tam tikrais junginiais, vadinamais skiemenimis. Skiemuo yra žodžio dalis, ištariama vienu kartu. Kiek žodyje yra balsių ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų. Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik prisišliedami prie balsio: a-kis, na-mas, duo-na, lau-kas, kal-nas.

Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys. Ilgieji skiemenys yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai: ą-žuo-las, so-das, snie-gas, kal-nas, Vil-nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai: aš, tu, ge-ri, ta-da.

Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz., žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys nekirčiuoti {trau-ki-nys).

Kalbos sraute garsai tariami ne po vieną, o tam tikrais junginiais, vadinamais skiemenimis. Skiemuo yra žodžio dalis, ištariama vienu kartu. Kiek žodyje yra balsių ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų. Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik prisišliedami prie balsio: a-kis, na-mas, duo-na, lau-kas, kal-nas.

Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys. Ilgieji skiemenys yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai: ą-žuo-las, so-das, snie-gas, kal-nas, Vil-nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai: aš, tu, ge-ri, ta-da.

Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz., žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys nekirčiuoti {trau-ki-nys).

Intonacija. Svarbiausios intonacijos ypatybės yra šios: balso gaida — pakėlimas arba nuleidimas, balso sutvirtinimas ar susilpninimas, pauzės tarp žodžių ir žodžių junginių, kalbėjimo tempas ir tembras. Be to, intonacija kartais pasižymi tam tikru emociniu tonu, kuris atskleidžia kalbančiojo asmens jausmus (džiaugsmą, pasitenkinimą, pasigėrėjimą…; liūdesį, nepasitenkinimą, pasipiktinimą…) jo skelbiamos minties atžvilgiu. Sakinio intonacijos figūrą paprastai sudaro trys balso aukščio ir stiprumo fazės: kilimas, loginis kirtis ir kritimas.

Morfema yra paprasčiausias, mažiausias kalbos vienetas, turintis reikšmę. Morfemų variantai.

Skaidyti žodį į morfemas ir tik jų sąvoka remtis tyrinėjant morfologinę žodžio struktūrą galima būtų tada, jei kiekviena atskira morfema būtų tik vieno pavidalo, t.y. išliktų fonologiškai tokia pati bet kokioje aplinkoje. Bet ta pati morfema priklausomai nuo konteksto, kuriame ji vartojama, gali turėti kelias formas. Dėl to morfologijoje šalia morfemos yra vartojamas morfo terminas.

Morfema — ne konkreti sąvoka,o tam tikra abstrakcija. Tai — kuopinė sąvoka, sąlygiškai jungianti visus savo morfus. Morfas — konkreti morfemos išraiška. Jeigu morfemą reprezentuoja morfas, pasikartojąs tokia pat forma keliuose žodžiuose (pvz.: brolis, brol-iškas, brol-ybė), morfo ir morfemos terminai gali vienas kitą pakeisti. Tačiau vienos morfemos morfų materiali išraiška gali būti ir neabsoliučiai tapati, t.y. fonologinė seka, sudaranti materialų morfo pagrindą, gali varijuoti, pvz.: kil-ti, kel-ti. Kitaip sakant, ta pati morfema gali turėti keletą variantų, arba alternantų. Kokie morfai gali būti tos pačios morfemos išraiška?

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2912 žodžiai iš 9610 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.