Kalbotyros darbas bendrinės kalbos santykis su tarmėmis
5 (100%) 1 vote

Kalbotyros darbas bendrinės kalbos santykis su tarmėmis

Tikslai

Referato „Bendrinės kalbos santykis su tarmėmis“ tikslai yra:

• aprašyti ir apibūdinti bendrinės lietuvių kalbos santykį su tarmėmis,

• aprašyti tų tarmių įtaką ir reikšmę bendrinei kalbai,

• įvardyti problemas, susijusias su tarmėmis, kurios aktualiausios dabartinėje Lietuvoje. Turinys

TIKSLAI 1

ĮVADAS 3

LIETUVIŲ BENDRINĖ KALBA IR JOS ISTORIJA 4

BENDRINĖ KALBA IR JOS NORMINIMO KRITERIJAI 5

BENDRINĖ KALBA IR KALBOS KLAIDOS 7

LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ SKIRSTYMAS 8

AUKŠTAIČIAI 8

Vakarų aukštaičiai 8

Kauniškių pašnektė 8

Šiauliškių pašnektė 9

Pietų aukštaičiai 9

Rytų aukštaičiai 10

ŽEMAIČIAI 10

Pietų žemaičiai 11

Raseiniškiai 11

Varniškiai 12

Vakarų žemaičiai 12

Šiaurės žemaičiai 12

Telšiškiai 13

Kretingiškiai 13

TARMĖS IR MOKYKLA 14

KAIP TIRIAMOS TARMĖS 14

PROBLEMOS 15

TARMIŲ REIKŠMĖ 16

IŠVADOS 17

PRIEDAS NR.1 18

PRIEDAS NR.2 19

ŽEMAIČIŲ ABĖCĖLĖ 19

LITERATŪRA: 20

Įvadas

Jau seniai žmonės pastebėjo, kad ir gyvendami toje pačioje teritorijoje skiriasi kalba, o lietuvių tauta taip pat ne išimtis. Nors pagal savo užimamą plotą Lietuvą nėra didelė valstybė (vos 65,3 tūkstančiai km2), tačiau galima matyti, jog ir šitoje nedidelėje teritorijoje, įvairiose vietose šnekama vis kitaip. Einant šimtmečiams susidarė tarmės, o šiose dar ir įvairių šnektų. Susidomėjus tarmėmis, imta jas tirti, aprašyti jų ypatybes. Tarmes tiriantis mokslas vadinamas dialektologija, o jos pagrindiniai uždaviniai jau minėti dalykai: tirti tarmes, nagrinėti jų ypatybes. Lietuvių tarmės domino ir domina daugelį mokslininkų, tyrinėjančių kalbas. Viena pagrindinių priežasčių būtų galima įvardinti lietuvių kalbos archajiškumą – lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, daugiau, negu kitos šių dienų gyvosios kalbos išlaikiusi senovės indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Žymesnieji lietuvių kalbos tyrinėtojai būtų V. Grinaveckis, Z.Zinkevičius, A. Girdenis. Iš senesniųjų tyrinėtojų minėtini A. Baranauskas, F. Kuršaitis, A.Salys, K. Būga, J. Basanavičius.

Lietuvos tarmių skirstymas remiasi fonetinių ypatybių panašumais ir skirtumais. Lietuvių tarmėse labiausiai įvairuoja balsiai, jų junginiai ir kirčiavimas, todėl tarmės dabar iš esmės klasifikuojamos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatumus. Šiuo metu tarmės dažniausiai skirstomos pagal A. Girdenio ir Z.Zinkevičiaus duodamą klasifikaciją. Taigi pagal šitokią klasifikaciją, skiriamos dvi didelės aukštaičių ir žemaičių tarmės, aukštaičiai dar skiriami į tris dalis: Vakarų, Rytų ir Pietų, o žemaičiai į Šiaurės, Pietų ir Vakarų žemaičius.

Tačiau tarmės atstovauja šnekamajai kalbai, o iškilo būtinybė atsirasti ir rašomajai; tam reikėjo daugiau ar mažiau pradėti norminti kalbą, taip atsirado bendrinė kalba. Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo paimta Užnemunės aukštaičių tarmė, o tai lėmė ekonominė XIX a. pabaigos Lietuvos sankloda. Tačiau susiformavusi vienos tarmės pagrindu, bendrinė kalba tolsta nuo jos ir tampa savarankiška sistema, kurią įtakoja nemažai veiksnių ir vienas iš jų yra tarmės.

Lietuvių bendrinė kalba ir jos istorija

Lietuvių bendrinę kalbą galima būtų suprasti kaip „…visų lietuvių bendrą tarpusavio susižinojimo, komunikacinę priemonę, žodžiu ir raštu bendriesiems kultūriniams ir civilizaciniams gyvenimo reikalams vartojamąją kalbą, kuri visai nesutampa nei su viena lietuvių tarme…“ (P.Skardžius).

Lietuvių bendrinė kalba, kaip tokia susiformavo XIX a. pab. vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu. Tai lėmė ekonominė XIX a. pabaigos Lietuvos sankloda, taip pat lietuvių tautinio atgimimo laikai bei pirmosios lietuviškos periodikos, laikraščių, atsiradimas. Prieš tai buvo skiriamos netgi kelios lietuviškos raštų kalbos atmainos: buvo taip vadinamasis rytinis, kurį vartojo XVII — XVIII a. daugiausia Rytų Lietuvoje, pagrindiniu veikėju galėtme išskirti Konstantiną Sirvydą; kita atmaina buvo vidurinis raštų kalbos variantas, vartotas nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pabaigos, vidurinį kalbos raštų variantą vartojo Merkelis Petkevičius Mikalojus Daukša; kita atmaina buvo vadinamoji Prūsiškoji arba Mažosios Lietuvos, kuri susiformavo Prūsijos vartotos aukštaičių tarmės pietinės dalies pagrindu ir buvo vartojama nuo XVI a. vidurio iki XIX a. Čia galima būtų paminėti tokius žmones, kaip Danielių Kleiną bei Kristijoną Donelaitį. Šita atmaina jau XVIII — XIX a. buvo aprašyta Augusto Šleicherio ir Frydriko Kuršaičio gramatikose, kaip gan gerai sunorminta Prūsijos lietuvių bendrinė rašomoji kalba.

Dėl vakarų aukštaičių kauniškių tarmės parinkimo tapti bendrinės lietuvių kalbos pagrindu padėjo ir tai, kad daug Lietuvos inteligentų ir Tautinio atgimimo judėjimo dalyvių buvo kilę iš Suvalkų gubernijos ir kalbėjo vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis. Labai prie šito dalyko prisidėjo ir „Aušra“ bei „Varpas“ – pirmieji lietuviški laikraščiai, kurių įsteigėju yra vadinamas žymus lietuvių kalbininkas – Jonas Jablonskis.

Bendrinė kalba ir jos norminimo kriterijai

Taigi bendrine kalba vadiname pagal tam tikrus principus ir tam tikrus kriterijus sunormintą kalbą, kai kalbos norma yra laikomi įprasti, per laiką nusistovėję
bei kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, taip pat jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Yra labai sunku nustatyti principus, pagal kuriuos būtų galima tvarkyti kalbą ir sudarinėti bendrinės kalbos normas. Dėl kalbos norminimo principų ir kriterijų buvo ilgai galvota ir nesutarta, bet dabar svarbiausiais kriterijais yra laikomi:

1. Sistemiškumas

2. Tikslingumas

3. Grynumas

4. Pastovumas

Bendrinės kalbos normoms be galo svarbios ir reikšmingos, turėjusios didelę įtaką „Lietuvių kalbos gramatika“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ ir kiti norminamieji kalbos veikalai, kuriais vadovaujantis yra rengiami ir kalbos praktikos leidiniai, kurie pateikia įvairių kalbos praktikos patarimų bei bendrinės kalbos taisyklių.

Normos sąvoka yra būdinga ir tarmėms, ne tik bendrinei kalbai, jei į ją žiūrima struktūrinės kalbotyros atžvilgiu ir ji suprantama kaip tam tikrų kalbos priemonių ir įgūdžių visuma, Bendrinė kalba yra daugiau monologinė ir sakytinė kalba, kurios adresatas dažniausiai yra neapibrėžtas, ir būtent dėl neapibrėžto adresato kalba turi turėti griežtas normas, kurias išmanytų ir laikytųsi tiek siuntėjas, tiek adresatas. Tuo tarpu tarmė yra daugiau dialoginė kalba, kurios adresatas dažniausiai yra gerai žinomas.

Taigi pagrindinis veiksnys kalbant apie kalbos norminimą yra normos stabilumas, arba pastovumas. Pavyzdžiu būtu galima imti rašybą, jei vienais metais bus rašoma „Tamsoje jis uždegė degtuką“, o kitais – „Tamsoje jis uždegė dektukā“, tai ir nors normos motyvacija ir tinkama, tačiau su tokiais pakitimais nespėtų visuomenė, ji taptų neraštinga, be to, kiltų sunkumų su ankstesnės literatūros skaitymu, naudojimusi. Stabili norma yra patikima garantija, kad adresatas galės suprasti taip, kaip to norėjo siuntėjas. Kad norma būtų stabili, labai svarbu ir tai, kad kodifikuojami kalbos reiškiniai būtų žinomi didelei grupei kalbos vartotojų. Būtent taip elgiasi kalbininkai su leksika ir sintakse: pavyzdžiu galima būtų imti J. Jablonskį, kuris bendrinei vartosenai teikdavo gana plačiai žinomus skolinius (pavyzdžiui, grybas, baravykas) , negu vienoje ar kitoje tarmėje težinomus lietuviškus jų atitikmenis (pavyzdžiui, kremblys, tikrinis). Tačiau yra nemažas minusas, kad šitas dar J. Jablonskio naudotas principas kitose kalbos pakopose, tokiose, kaip fonetika, labai nenoriai taikomas.

Kitas svarbus veiksnys yra tikslingumas, nes tikslingi kalbos elementai turi atlikti kokią nors aiškią ir apibrėžtą funkciją, padėti siekti kokių nors tikslų ir priimtinesnis visada yra tas, kuris tą funkciją atlieką efektyviau. Pavyzdžiu galime imti lietuviškų galūnių dėjimą visiems vyriškosios giminės svetimiems tikriniams vardams, nors jos ir iškreipia originalą, yra labai tikslingos, nes lietuvių kalba neturi nei prielinksnių, nei linksnių, kurie leistų atskirti kad ir veiksnį nuo tarinio.

Tikslingumo kriterijus yra labai svarbus, kai kodifikuojamos atskirų funkcinių kalbos stilių normos, nes kiekvienas stilius turi savo paskirtį ir tai, kas tikslinga vienam stiliui, gali netikti kitam. Galima būtų kalbėti apie originalumo ir ekspresyvumo būtinybę meninėje literatūroje, publicistikoje ir jų netikslingumą ir nereikalingumą mokslo veikale ar oficialiame dokumente.

Kitas svarbus kriterijus yra kalbos grynumo, kuris reikalauja, kad vietoj skolintų žodžių, frazeologizmų, įvairių konstrukcijų būtų vartojami savi. Kai keičiami svetimi elementai svetimais, kalbos norma stiprinama, nes gausūs svetimi elementai griauna kiekybinius santykius ir stilistinę struktūrą. Tačiau grynumo kriterijus geras tik tada, kai neprieštarauja tikslingumui ir iš tikrųjų kalbą daro efektyvesnę ir autentiškesnę.

Sistemiškumas kaip normos kodifikacijos kriterijus taip pat svarbus ir jis reikalauja, kad normos elementai ir konkretūs kalbos reiškiniai nesikirstų su kalbos sistema, nes pasirinkta sistema lemia visus galimus normos pakitimus ir variacijas.

Bendrinė kalba ir kalbos klaidos

Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas tai yra kalbos klaida, o kalbos klaida yra kalbos normų pažeidimas. Dažniausiai sutinkama kalbos klaidų klasifikacija į šešias grupes pagal kalbos sritis:

1. tarties,

2. kirčiavimo,

3. leksikos,

4. žodžių darybos,

5. formų vartojimo,

6. sintaksės klaidas.

Taip pat kalbos klaidos yra skirstomos ir pagal didumą, tada jos būna trijų grupių: 1. labai didelės kalbos klaidos; 2. nedidelės kalbos klaidos; 3. konkrečiu atveju ne patys geriausi kalbos variantai. Labai didelėmis kalbos klaidomis įvardijamos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas – tai dažniausiai neteiktinos svetimybės, neteiktini vertiniai. Nedidelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios pažeidžia ne visas aiškiai nustatytas kalbos normas, o konkrečiu atveju parinkti ne patys geriausi kalbos variantai rūpi stilistikai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1558 žodžiai iš 4989 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.