Kanonų teisė
5 (100%) 1 vote

Kanonų teisė

KANONŲ TEISĖS RAŠTO DARBAS

“Kraujomaišos draudimas, kilmė ir evoliucija”

“Medicinizacija: Kultūrinis aspektas”

“Neapykantos nusikaltimai”

dėst. Prof. K. Meilius

Vilnius, 2006

Kraujomaišos draudimas, kilmė ir evoliucija

Dauguma antropologų dabar sutinka, kad mažiausiai viena universali institucija – kraujomaišos tabu, kuri dažniausiai yra apibrėžiama kaip socialiai sankcionuotas nepritarimas lytiniams santykiams tarp tam tikrų giminių klasių. Taip pat bendrai sutariama, kad kol tabu ir sankcijos varijuoja, tai universaliausiai taikoma lytiniams santykiams tarp motinos ir sūnaus beveik visada tėvo/dukters ir brolio/sesers santykiams. Išimtys yra graikiškai kalbanti Romėnų Egipto populiacija ir valdančiosios šeimos kelių senų, seniai išnykusių priklausomų šalių.

Kraujomaišos tabu, kaip Berlynas prieš Vokietijos suvienijimą, yra riboje tarp dviejų didžių imperijų ir, kaip Berlynas 1950-aisiais, turi tiek simbolinę, tiek strateginę reikšmę. Tabu yra taisyklė, kuri paprastai yra kodifikuojama kaip įstatymas ir todėl, viena vertus, aiškiai priklauso socialinių mokslų vykdomų tyrimų sričiai. Bet tabu yra apie seksą ir specifiškai apie seksą tarp žmonių, dauguma kurių yra susiję genetiškai ir todėl, kita vertus, priklauso biologijos mokslų vykdomų tyrimų sričiai. Kitaip tariant, tabu yra diskutuojamoje riboje tarp gamtos ir kultūros.

Didis prancūzų antropologas, Claude Levis-Strauss, pripažino tai ir bandė naudoti tabu apibrėžti tą ribą ir ginti socialinio mokslo reikalavimą prieš išimtinę kultūrinės pusės teisę. Tabu buvo, cituojant jo įžymiąją frazę, „kelias nuo gamtos į kultūrą, nuo gyvūno iki žmogaus gyvenimo“. Sutikdamas su Zigmundo Froido teiginiu, kad „pirmas žmonijos pasirinkimas yra kraujomaiša“, jis lokalizavo kraujomaišą kultūros pusės pasienyje ir perkėlė ją į pasienio tvirtovę. Tabu buvo socialinis ne tik forma. Jo šaknys yra socialinės ir gali būti tyrinėjamas tik mokslininkų. Pirminis tabu tikslas buvo nuslopinti įgimtą inklinaciją.

Pasak Levi-Strauss, kelias įtakotas kraujomaišos tabu išradimo, buvo heroinė kelionė. Ankstesniame jo istorijos etape, žmonija buvo priversta pripažinti, kad „tam, kad išlaisvintų save iš laukinės kovos už egzistavimą“, ji turėjo atsižadėti mėgstamų seksualinių objektų. Vietoj to, kad vestų moteris gimusias jų grupėje, vyrai turėjo iškeisti jas į moteris, gimusias kitose grupėse. Pasirinkimas buvo tarp

biologinių šeimų gyvenančių šalia viena kitos, besistengiančių išlikti artimais, nesikeičiančiais vienetais, užvaldytais savo baimių, neapykantos, ignoravimo ir sisteminių šeimų, per kraujomaišos draudimą, tuo sėkmingai sukuriant iš dirbtinų giminystės ryšių tikrą žmogišką visuomenę, nepaisant izoliuojančios kraujo giminystės įtakos.

Levi-Strauss nuomonė apie kraujomaišos tabu yra geriausiai skaitoma kaip socialinė versija istorijos, kurią parašė Froidas knygoje Totemas ir Tabu (1950). Kita versija yra Bronislaw Malinowski nuomonė apie tabu, kaip priemonę, kurios pagalba šeima yra išgelbėta nuo seksualinės konkurencijos, kuri neišvengiamai atsirastų, jeigu vyrams būtų leistas lytinis priėjimas prie savo motinų ir seserų, ir moterims prie savo tėvų ir brolių. Trečia versija, kuri vis dar traukia dėmesį, teigia, kad kraujomaišos tabu egzistuoja tam, kad gintų žmones nuo biologiškai žalingų inbrydingo padarinių. Bendras elementas visose šiose istorijose yra tas, kad kraujomaišos tabu egzistuoja tam, kad apgintų žmones nuo žmogiškosios prigimties. Jei jo nebūtų, visuomenė išsiskirstytų į mažas izoliuotas grupes; arba šeimos atsiskirtų į „gabalus“ dėl seksualinės konkurencijos tarp jos narių; arba populiacija degeneruotų kaip artimo inbrydingo rezultatas.

Nesvarbu kaip smarkiai beprieštarautų kitais klausimais vienas kitam tokie marksistai kaip Claude Meillassoux ir Maurice Godelier, kultūriniai materialistai kaip Leslie White ir Marvin Harris, struktūralistai kaip Claude Levis-Strauss ir Rodney Needham ir tokie radikalūs socialiniai konstruktyvistai kaip Marshall Sahlins ir David Schneider, visi jie susivienija, kad stipriai paprieštarautų bet kam, kas teigia, jog kraujomaišos tabu gali įsišaknyti į žmogiškąją prigimtį. Pateikus argumentą, kad kraujomaišos tabu nėra visiškai įprastas, jie remiasi pono James Frazer užtikrinimu, kad „mes visada galime saugiai galvoti, kad nusikaltimai, kuriuos draudžia įstatymas yra nusikaltimai, kuriuos dauguma žmonių daro dėl natūralaus polinkio“. Turint tai omenyje yra lengva teigti, kad „jeigu įstatymas draudžia kraujomaišą, kaip jis draudžia kitus natūralius instinktus, jis tai daro todėl, jog civilizuoti žmonės priėjo išvados, kad šių natūralių instinktų patenkinimas yra žalingas bendriems visuomenės interesams“.

Larry Arnhart pavadino šią tradiciją, kurią iliustruoja šie argumentai, „etiniu transcendentalizmu“. Ši tradicija prasidėjo Graikijoje su sofistais ir pasireiškė Thomas Hobbes, Bernard Mandeville ir Immanuel Kant bei tokių modernių socialinių mokslininkų kaip Emile Durkheim ir Max Weber rašiniuose. Ją papildo „etinis natūralizmas“, kuris kilo tarp Sokrato filosofų ir kurį toliau vystė Thomas Acquinas, Francis Hutcheson, Adam Smith, David Hume ir
Charles Darwin. Svarbiausias atstovas modernioje diskusijoje dėl kraujomaišos tabu šaknų buvo suomių antropologas/ sociologas/ filosofas Edward Westermarck. Frazer’io tikslas tvirtinant, kad „įstatymas tik draudžia žmonėms daryti tai, ką jiems liepia daryti instinktai“ buvo paprieštarauti Westermarck teigimui, kad “ neegzistuoja erotiniai jausmai tarp žmonių, gyvenančių kartu nuo vaikystės“ ir kad šis seksualinis abejingumas „kartu su teigiamu nenoru kai galvojama apie aktą“ yra kraujomaišos tabu priežastis. Toks teigimas buvo anatema (smerkimo objektas) tokiam transcendentalistui kaip Frazer, nes tai lokalizuoja moralinio nepritarimo, kuris formuoja tabu esmę, šaltinį didžios gamtos/kultūros pusėje.

Kai Westermarck išspausdino savo pasiūlymą 1891m., to meto vadovaujantieji mokslininkai, įskaitant Anthony Wallace ir E.B. Tylor, priėmė šį pasiūlymą kaip kraujomaišos tabu problemos „sprendimą“. Tačiau tuo metu kai 1922m. išėjo 15 leidimas, Frazer’io inicijuota ir Froido išvystyta kritika apvertė šį vertinimą. Bronislaw Malinovski savo apžvalgoje, vėliau Westermarck’o kolega Londono Ekonomikos Mokykloje, pripažino, kad „prof.Westermarck’o egzogamijos teorijos…atrodo nepalaiko niekas“. Westermarck’o kritikų sąrašą sudaro garbingi dvidešimtojo amžiaus socialiniai mokslininkai- Robertson Smith, Andrew Lang, Sir James Frazer, Havelock Ellis, Sigmund Freud, William MacDougall, Emile Durkheim, Brenda Seligma, Bronislaw Malinowski, George Peter Murdock ir Claude Levi-Strauss. Kai 1960m. socialiniai ir biologijos mokslininkai susirinko įvertinti kraujomaišos tabu tyrimo, jie net nediskutavo „Westermarck hipotezė“. Jų ataskaitoje minima, kad ji paminėta tik „dėl susitikimo išbaigtumo“.

Westermarck paskendo kylančioje transcendentalizmo, kurį inicijavo socialinių mokslų institucionalizavimas ankstyvajame dvidešimtajame amžiuje, bangoje. Tam, kad įsteigti sociologiją ir antropologiją kaip specializuotas studijų sritis su pastatais ir biudžetais, jų steigėjai turėjo identifikuoti savarankiškus dalyko klausimus. Jie turėjo paversti visuomenę ir kultūrą savarankišku fenomenu. Westermarck hipotezė kėlė grėsmę šiems siekiams pralaužiant barjerus sukurtus tam, kad ginti šias naujai sukurtas sritis nuo psichologų ir biologų pareiškimų. Westermarck buvo minimas tik dėl išbaigtumo, nes jo hipotezė nusileido vienintelei institucijai, kurią kiekvienas priėmė kaip universalią.

Įrodymus, kuriuos citavo socialiniai mokslininkai atmesdami Westermarck hipotezę, sudarė išimtinai Froido pareiškimas, kad „psichoanalitiniai tyrimai parodė, kad yra galimybė abejonei ar kraujomaišos meilės pasirinkimas yra pirmas ir reguliarus“. Kad tai buvo ne tikroji priežastis atmesti hipotezę įrodo tai, jog jie necitavo Froido požiūrių į kitus svarbius dalykus. Tikroji priežastis kodėl socialiniai mokslininkai citavo Froidą dėl kraujomaišos, buvo „paimti“ tabu savo naujai įsteigtoms disciplinoms. Froidas puikiai pasitarnavo jų tikslams. Jis buvo garsiausias amžiaus psichologas, nors padarė išvadą, kad kraujomaišos tabu priežasčių „neturi būti ieškoma individo psichologijoje“.

Westermarck hipotezė buvo pripažinta kaip kraujomaišos tabu problemos sprendimas todėl, kad ji atsirado iki socialiniai mokslai pastatė transcendentalistinius barjerus, kad apibrėžtų savo sritis. Ji buvo iš naujo prikelta praėjus 50 metų kai ją mirusia paskelbė socialinių mokslininkų kartą apmokyta 1950-aisiais ir ankstyvaisiais 1960-aisiais kai, trumpam laikotarpiui, šie barjerai buvo palikti nesaugomi. Vietnamo karas nežymėjo revoliucinio periodo pradžios socialiniame moksle. Jis žymėjo revoliucinio periodo pabaigą. 1950-aisiais greitas aukštesnio išsilavinimo augimas sukūrė pakankamą tiekimą pinigų ir darbų keliems metams, kad konkurencija tarp disciplinų užleido vietą intelektualinei euforijai, kurioje buvo skatinamas tarp-disciplininis mokymas. Rezultatas buvo maža grupė socialinių mokslininkų, kurie buvo atitinkamai nedisciplinuoti.

Šios grupės nariai, kurie daugiausia įtakojo Westermarck atgaivinimą, buvo Robin Fox ir Arthur Wolf. Nors Fox nenorėjo atmesti Froido nuomonės dėl kraujomaišos tabu, jis inicijavo Westermarck atgaivinimą laikant jo hipotezę kaip tinkama alternatyva. Jis taip pat paskatino Joseph Shepher imtis to, kas vėliau tapo įtakinga studija ankstyvųjų ryšių, kurių įtaką patyrė vaikai užauginti kartu Izraelio kibbutzim. Problema tikrinant Westermarck hipotezę visada buvo ta, kad vieninteliai vaikai, kurie užauginti kartu yra broliai ir seserys. Įrodymai, kad jie nejaučia potraukio vienas kitam negali būti naudojami paremti Westermarck, nes tai yra tiksliai tas padarinys, kurį numatė tokie socialiniai mokslininkai, kaip Levi-Strauss, kurie teigė, kad kraujomaišos tabu „permodeliuoja biologines poravimosi ir dauginimosi sąlygas“. Kibbutzim kolektyvinio auginimo praktika pateikė retą galimybę atskirti suglumintų kintamųjų padarinius. Nors kibbutzim vaikai buvo užauginti kartu nuo gimimo kaip broliai ir seserys, jie nebuvo broliai ir seserys, todėl neturėjo paklusti kraujomaišos tabu. Tačiau Shepher 2,769 santuokų tyrimas parodė, kad yra tik 13 atvejų, kai pora buvo išauginta kartu ir 12 iš šių atvejų pora buvo auginama nuo trejų metų. Viena išimtis buvo tokia, kad pora buvo auginta kartu nuo gimimo, bet išskirta nuo 2
6 metų.

Westermarck dokumentuose Abo Akademijoje esančioje Turku, yra laiškas iš buvusio studento kviečiančio jį dėstyti Kinijoje. Jis priėmė kvietimą, bet, deja, negalėjo keliauti, bet jeigu būtų galėjęs, jis greičiausiai būtų atradęs natūralų eksperimentą, kuris būtų įrodęs jo hipotezę. John Hartung nurodė priežastis, dėl kurių duomenys iš Izraelio buvo negalutiniai. Geresnis testas buvo įmanomas Kinijoje, kur moterys atiduodavo savo dukteris ir jų vietoje augindavo žmonas savo sūnums. Arthur Wolf vadina santuokas „mažomis (nepilnamečių) santuokomis“ ir priešpastato jas „didelėms (pilnamečių) santuokoms“. Poros, susituokusios „mažu“ būdu, buvo auginamos kartu nuo ankstyvo amžiaus, o poros, susituokusios „dideliu“ būdu nesusitiko iki savo vestuvių dienos.

Nors Taivano teisės mokslininkas Tai Yen-hui 1943m. pastebėjo tiesioginį „mažųjų santuokų“ ryšį su Westermarck hipoteze, ši galimybė nebuvo labai vertinama iki 1958m., kai Wolf perėmė tyrimą vaikų žaidžiančių mažame kaime Taipei Baseine. Jis sužinojo, kad daugiau nei pusė jo subjektų tėvų buvo užauginti kartu ir jie nelaimingai vedę. Pasak kaimo paskalų, jie daug dažniau buvo linkę į nesantuokinius ryšius nei jų kaimynai, kurie vedė „dideliu“ būdu. Šis netikėtas atradimas leido Wolf prieiti prie to, kas tapo 40 metų pastanga apginti Westermarck. Iš įrodymų gautų iš namų registrų surinktų japonų kolonijinės vyriausybės, jis atkūrė 14,200 moterų santuokines istorijas, parodydamas, kad „mažose“ santuokose gimė 40 procentų mažiau vaikų nei „didelėse“ santuokose ir tris kartus daugiau skyrybų. Šiuos rezultatus dar labiau įtikinamus padarė tolimesnis atradimas, kad jie buvo gauti tik iš moterų, kurios prisijungė prie savo vyro šeimos iki trejų metų amžiaus. Kritinis kintamasis buvo tas, kaip Westermarck visada sakė, ankstyvi ryšiai.

Įdomu yra tai, kad nepaisant didelio tarpo savo suaugusio gyvenimo praleisto Maroke, Westermarck nebandė rinkti sisteminės informacijos apie padarinius bint’amm santuokos, kuri buvo labiausiai paplitusi santuokos forma daugumoje Arabų bendruomenių ir kuri sujungdavo pusbrolius/pusseseres auginamus tuose pačiuose namuose. Laimei, Westermarck klaidą ištaisė Justin McCabe ir Alex Walter. McCabe tyrimas 1974-5m. 93 santuokų Libane ir Walter tyrimas 1991m. 275 santuokų Maroke, parodė, kad tarp Arabų, kaip ir tarp Izraeliečių ir Taivaniečių, “ neegzistuoja erotiniai jausmai tarp žmonių, gyvenančių kartu nuo vaikystės“. Vienintelis klausimas, kurį iškėlė šie tyrimai buvo tas, kodėl Westermarck nekovojo bint’amm santuokomis prieš Froido isteriką.

Daugumoje diskusijų dėl kraujomaišos tabu šaknų „Westermarck hipotezė“ siejasi su Westermarck teigimu, kad ankstyvi vaikystės ryšiai slopina lytinį potraukį. Tiesą sakant, tai yra vienas iš trijų susijusių pasiūlymų, kurie kartu sudaro kraujomaišos tabu paaiškinimą. Pirmas, buvo laikomas labai kontroversišku kai buvo pristatytas 1891m., dabar biologų yra priimtas kaip dogma. Ji paprasčiausiai teigia, kad inbrydingas mažina reprodukcinį pajėgumą. Pasak Westermark, tai priežastis kodėl vaikystės ryšiai slopina lytinį potraukį. Jis teigė, kad „šiuo atveju, kaip ir kitais, suveikia natūrali atranka ir išbraukiant destruktyvias tendencijas ir išsaugant naudingus pakitimus, suveikia lytinis instinktas tam, kad atsilieptų į rūšies reikalavimus“.

Jo įvadinėse paskaitose 1917m. Froidas teigė, kad jo auditorija „sunkiai susilaikys nenusišypsoję“ išgirdę požiūrį, kad „lytinis potraukis yra nukreipiamas nuo priešingos lyties narių vienoje šeimoje dėl gyvenimo kartu nuo vaikystės“. Įžengus į dvidešimt pirmąjį amžių, dabar Froido požiūris kelia šypseną. Kibbutz santuokų, „mažų“ santuokų ir bint’amm santuokų parodymai patvirtina, kad šis, Westermarck antras pasiūlymas, buvo visąlaik teisingas. Dabar dėmesys kreipiamas į trečiąjį Westermarck pasiūlymą. Jis susijęs su tuo, ką Bernard Williams taikliai apibūdino kaip „reprezentacijos problema“, problema kaip elgesio tendencija taps reprezentuojama kalboje ir abstrakčioje mintyje. Westermarck sprendimas buvo teigti, kad kraujomaiša yra vienas iš veiksmų, kuris verčia mus jaustis priešiškai kitam asmeniui netgi tada, kai tas asmuo savo elgesiu mums nekenkia. Taip yra todėl, kad asmuo sukelia skausmingas emocijas priversdamas mus galvoti apie emocionaliai nepriimtiną galimybę. Taigi, tabu paprasčiausiai yra bendruomenės reakciją į veiksmus, kurie sukelia skausmingas emocijas daugumai jos narių.

Labiausiai priimta alternatyva Westermarck sprendimui dėl reprezentacijos problemos yra argumentas, kurį pateikė Richard Burton ir William H.Durham. Jie teigia, kad žmonės labai seniai suprato žalingus inbrydingo padarinius ir kad tabu buvo sukurtas, kad išvengti šių padarinių. Taigi, diskusija kreipia dėmesį nuo klausimo ar ankstyvi ryšiai slopina lytinį potraukį ar ne, prie klausimo ar jauni žmonės būtų pastebėję, kad kraujomaišos vaikai yra mažiau pajėgūs nei kiti vaikai, ar ne. Vis dar yra gana anksti sakyti, laimėtų Westermarck ar ne trečiąjį raundą, bet niekas dabar negalėtų abejoti, kad jam būtų priskirti nuopelnai dėl sprendimo kraujomaišos tabu problemai. Levi-Strauss charakterizavo Westermarck kaip „daugiau išgyventoją, nei pratęsėją“. Jo vertinimas dabar
daugiau pasako apie jį nei apie Westermarck.

Medicinizacija: Kultūrinis aspektas

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2357 žodžiai iš 7856 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.