Kanonų teisė
5 (100%) 1 vote

Kanonų teisė

11213141516171

KANONŲ TEISĖS RAŠTO DARBAS

“Kraujomaišos draudimas, kilmė ir evoliucija”

“Medicinizacija: Kultūrinis aspektas”

“Neapykantos nusikaltimai”

dėst. Prof. K. Meilius

Vilnius, 2006

Kraujomaišos draudimas, kilmė ir evoliucija

Dauguma antropologų dabar sutinka, kad mažiausiai viena universali institucija – kraujomaišos tabu, kuri dažniausiai yra apibrėžiama kaip socialiai sankcionuotas nepritarimas lytiniams santykiams tarp tam tikrų giminių klasių. Taip pat bendrai sutariama, kad kol tabu ir sankcijos varijuoja, tai universaliausiai taikoma lytiniams santykiams tarp motinos ir sūnaus beveik visada tėvo/dukters ir brolio/sesers santykiams. Išimtys yra graikiškai kalbanti Romėnų Egipto populiacija ir valdančiosios šeimos kelių senų, seniai išnykusių priklausomų šalių.

Kraujomaišos tabu, kaip Berlynas prieš Vokietijos suvienijimą, yra riboje tarp dviejų didžių imperijų ir, kaip Berlynas 1950-aisiais, turi tiek simbolinę, tiek strateginę reikšmę. Tabu yra taisyklė, kuri paprastai yra kodifikuojama kaip įstatymas ir todėl, viena vertus, aiškiai priklauso socialinių mokslų vykdomų tyrimų sričiai. Bet tabu yra apie seksą ir specifiškai apie seksą tarp žmonių, dauguma kurių yra susiję genetiškai ir todėl, kita vertus, priklauso biologijos mokslų vykdomų tyrimų sričiai. Kitaip tariant, tabu yra diskutuojamoje riboje tarp gamtos ir kultūros.

Didis prancūzų antropologas, Claude Levis-Strauss, pripažino tai ir bandė naudoti tabu apibrėžti tą ribą ir ginti socialinio mokslo reikalavimą prieš išimtinę kultūrinės pusės teisę. Tabu buvo, cituojant jo įžymiąją frazę, „kelias nuo gamtos į kultūrą, nuo gyvūno iki žmogaus gyvenimo“. Sutikdamas su Zigmundo Froido teiginiu, kad „pirmas žmonijos pasirinkimas yra kraujomaiša“, jis lokalizavo kraujomaišą kultūros pusės pasienyje ir perkėlė ją į pasienio tvirtovę. Tabu buvo socialinis ne tik forma. Jo šaknys yra socialinės ir gali būti tyrinėjamas tik mokslininkų. Pirminis tabu tikslas buvo nuslopinti įgimtą inklinaciją.

Pasak Levi-Strauss, kelias įtakotas kraujomaišos tabu išradimo, buvo heroinė kelionė. Ankstesniame jo istorijos etape, žmonija buvo priversta pripažinti, kad „tam, kad išlaisvintų save iš laukinės kovos už egzistavimą“, ji turėjo atsižadėti mėgstamų seksualinių objektų. Vietoj to, kad vestų moteris gimusias jų grupėje, vyrai turėjo iškeisti jas į moteris, gimusias kitose grupėse. Pasirinkimas buvo tarp

biologinių šeimų gyvenančių šalia viena kitos, besistengiančių išlikti artimais, nesikeičiančiais vienetais, užvaldytais savo baimių, neapykantos, ignoravimo ir sisteminių šeimų, per kraujomaišos draudimą, tuo sėkmingai sukuriant iš dirbtinų giminystės ryšių tikrą žmogišką visuomenę, nepaisant izoliuojančios kraujo giminystės įtakos.

Levi-Strauss nuomonė apie kraujomaišos tabu yra geriausiai skaitoma kaip socialinė versija istorijos, kurią parašė Froidas knygoje Totemas ir Tabu (1950). Kita versija yra Bronislaw Malinowski nuomonė apie tabu, kaip priemonę, kurios pagalba šeima yra išgelbėta nuo seksualinės konkurencijos, kuri neišvengiamai atsirastų, jeigu vyrams būtų leistas lytinis priėjimas prie savo motinų ir seserų, ir moterims prie savo tėvų ir brolių. Trečia versija, kuri vis dar traukia dėmesį, teigia, kad kraujomaišos tabu egzistuoja tam, kad gintų žmones nuo biologiškai žalingų inbrydingo padarinių. Bendras elementas visose šiose istorijose yra tas, kad kraujomaišos tabu egzistuoja tam, kad apgintų žmones nuo žmogiškosios prigimties. Jei jo nebūtų, visuomenė išsiskirstytų į mažas izoliuotas grupes; arba šeimos atsiskirtų į „gabalus“ dėl seksualinės konkurencijos tarp jos narių; arba populiacija degeneruotų kaip artimo inbrydingo rezultatas.

Nesvarbu kaip smarkiai beprieštarautų kitais klausimais vienas kitam tokie marksistai kaip Claude Meillassoux ir Maurice Godelier, kultūriniai materialistai kaip Leslie White ir Marvin Harris, struktūralistai kaip Claude Levis-Strauss ir Rodney Needham ir tokie radikalūs socialiniai konstruktyvistai kaip Marshall Sahlins ir David Schneider, visi jie susivienija, kad stipriai paprieštarautų bet kam, kas teigia, jog kraujomaišos tabu gali įsišaknyti į žmogiškąją prigimtį. Pateikus argumentą, kad kraujomaišos tabu nėra visiškai įprastas, jie remiasi pono James Frazer užtikrinimu, kad „mes visada galime saugiai galvoti, kad nusikaltimai, kuriuos draudžia įstatymas yra nusikaltimai, kuriuos dauguma žmonių daro dėl natūralaus polinkio“. Turint tai omenyje yra lengva teigti, kad „jeigu įstatymas draudžia kraujomaišą, kaip jis draudžia kitus natūralius instinktus, jis tai daro todėl, jog civilizuoti žmonės priėjo išvados, kad šių natūralių instinktų patenkinimas yra žalingas bendriems visuomenės interesams“.

Larry Arnhart pavadino šią tradiciją, kurią iliustruoja šie argumentai, „etiniu transcendentalizmu“. Ši tradicija prasidėjo Graikijoje su sofistais ir pasireiškė Thomas Hobbes, Bernard Mandeville ir Immanuel Kant bei tokių modernių socialinių mokslininkų kaip Emile Durkheim ir Max Weber rašiniuose. Ją papildo „etinis natūralizmas“, kuris kilo tarp Sokrato filosofų ir kurį toliau vystė Thomas Acquinas, Francis Hutcheson, Adam Smith, David Hume ir
Charles Darwin. Svarbiausias atstovas modernioje diskusijoje dėl kraujomaišos tabu šaknų buvo suomių antropologas/ sociologas/ filosofas Edward Westermarck. Frazer’io tikslas tvirtinant, kad „įstatymas tik draudžia žmonėms daryti tai, ką jiems liepia daryti instinktai“ buvo paprieštarauti Westermarck teigimui, kad “ neegzistuoja erotiniai jausmai tarp žmonių, gyvenančių kartu nuo vaikystės“ ir kad šis seksualinis abejingumas „kartu su teigiamu nenoru kai galvojama apie aktą“ yra kraujomaišos tabu priežastis. Toks teigimas buvo anatema (smerkimo objektas) tokiam transcendentalistui kaip Frazer, nes tai lokalizuoja moralinio nepritarimo, kuris formuoja tabu esmę, šaltinį didžios gamtos/kultūros pusėje.

Kai Westermarck išspausdino savo pasiūlymą 1891m., to meto vadovaujantieji mokslininkai, įskaitant Anthony Wallace ir E.B. Tylor, priėmė šį pasiūlymą kaip kraujomaišos tabu problemos „sprendimą“. Tačiau tuo metu kai 1922m. išėjo 15 leidimas, Frazer’io inicijuota ir Froido išvystyta kritika apvertė šį vertinimą. Bronislaw Malinovski savo apžvalgoje, vėliau Westermarck’o kolega Londono Ekonomikos Mokykloje, pripažino, kad „prof.Westermarck’o egzogamijos teorijos…atrodo nepalaiko niekas“. Westermarck’o kritikų sąrašą sudaro garbingi dvidešimtojo amžiaus socialiniai mokslininkai- Robertson Smith, Andrew Lang, Sir James Frazer, Havelock Ellis, Sigmund Freud, William MacDougall, Emile Durkheim, Brenda Seligma, Bronislaw Malinowski, George Peter Murdock ir Claude Levi-Strauss. Kai 1960m. socialiniai ir biologijos mokslininkai susirinko įvertinti kraujomaišos tabu tyrimo, jie net nediskutavo „Westermarck hipotezė“. Jų ataskaitoje minima, kad ji paminėta tik „dėl susitikimo išbaigtumo“.

Westermarck paskendo kylančioje transcendentalizmo, kurį inicijavo socialinių mokslų institucionalizavimas ankstyvajame dvidešimtajame amžiuje, bangoje. Tam, kad įsteigti sociologiją ir antropologiją kaip specializuotas studijų sritis su pastatais ir biudžetais, jų steigėjai turėjo identifikuoti savarankiškus dalyko klausimus. Jie turėjo paversti visuomenę ir kultūrą savarankišku fenomenu. Westermarck hipotezė kėlė grėsmę šiems siekiams pralaužiant barjerus sukurtus tam, kad ginti šias naujai sukurtas sritis nuo psichologų ir biologų pareiškimų. Westermarck buvo minimas tik dėl išbaigtumo, nes jo hipotezė nusileido vienintelei institucijai, kurią kiekvienas priėmė kaip universalią.

Įrodymus, kuriuos citavo socialiniai mokslininkai atmesdami Westermarck hipotezę, sudarė išimtinai Froido pareiškimas, kad „psichoanalitiniai tyrimai parodė, kad yra galimybė abejonei ar kraujomaišos meilės pasirinkimas yra pirmas ir reguliarus“. Kad tai buvo ne tikroji priežastis atmesti hipotezę įrodo tai, jog jie necitavo Froido požiūrių į kitus svarbius dalykus. Tikroji priežastis kodėl socialiniai mokslininkai citavo Froidą dėl kraujomaišos, buvo „paimti“ tabu savo naujai įsteigtoms disciplinoms. Froidas puikiai pasitarnavo jų tikslams. Jis buvo garsiausias amžiaus psichologas, nors padarė išvadą, kad kraujomaišos tabu priežasčių „neturi būti ieškoma individo psichologijoje“.

Westermarck hipotezė buvo pripažinta kaip kraujomaišos tabu problemos sprendimas todėl, kad ji atsirado iki socialiniai mokslai pastatė transcendentalistinius barjerus, kad apibrėžtų savo sritis. Ji buvo iš naujo prikelta praėjus 50 metų kai ją mirusia paskelbė socialinių mokslininkų kartą apmokyta 1950-aisiais ir ankstyvaisiais 1960-aisiais kai, trumpam laikotarpiui, šie barjerai buvo palikti nesaugomi. Vietnamo karas nežymėjo revoliucinio periodo pradžios socialiniame moksle. Jis žymėjo revoliucinio periodo pabaigą. 1950-aisiais greitas aukštesnio išsilavinimo augimas sukūrė pakankamą tiekimą pinigų ir darbų keliems metams, kad konkurencija tarp disciplinų užleido vietą intelektualinei euforijai, kurioje buvo skatinamas tarp-disciplininis mokymas. Rezultatas buvo maža grupė socialinių mokslininkų, kurie buvo atitinkamai nedisciplinuoti.

Šios grupės nariai, kurie daugiausia įtakojo Westermarck atgaivinimą, buvo Robin Fox ir Arthur Wolf. Nors Fox nenorėjo atmesti Froido nuomonės dėl kraujomaišos tabu, jis inicijavo Westermarck atgaivinimą laikant jo hipotezę kaip tinkama alternatyva. Jis taip pat paskatino Joseph Shepher imtis to, kas vėliau tapo įtakinga studija ankstyvųjų ryšių, kurių įtaką patyrė vaikai užauginti kartu Izraelio kibbutzim. Problema tikrinant Westermarck hipotezę visada buvo ta, kad vieninteliai vaikai, kurie užauginti kartu yra broliai ir seserys. Įrodymai, kad jie nejaučia potraukio vienas kitam negali būti naudojami paremti Westermarck, nes tai yra tiksliai tas padarinys, kurį numatė tokie socialiniai mokslininkai, kaip Levi-Strauss, kurie teigė, kad kraujomaišos tabu „permodeliuoja biologines poravimosi ir dauginimosi sąlygas“. Kibbutzim kolektyvinio auginimo praktika pateikė retą galimybę atskirti suglumintų kintamųjų padarinius. Nors kibbutzim vaikai buvo užauginti kartu nuo gimimo kaip broliai ir seserys, jie nebuvo broliai ir seserys, todėl neturėjo paklusti kraujomaišos tabu. Tačiau Shepher 2,769 santuokų tyrimas parodė, kad yra tik 13 atvejų, kai pora buvo išauginta kartu ir 12 iš šių atvejų pora buvo auginama nuo trejų metų. Viena išimtis buvo tokia, kad pora buvo auginta kartu nuo gimimo, bet išskirta nuo 2
6 metų.

Westermarck dokumentuose Abo Akademijoje esančioje Turku, yra laiškas iš buvusio studento kviečiančio jį dėstyti Kinijoje. Jis priėmė kvietimą, bet, deja, negalėjo keliauti, bet jeigu būtų galėjęs, jis greičiausiai būtų atradęs natūralų eksperimentą, kuris būtų įrodęs jo hipotezę. John Hartung nurodė priežastis, dėl kurių duomenys iš Izraelio buvo negalutiniai. Geresnis testas buvo įmanomas Kinijoje, kur moterys atiduodavo savo dukteris ir jų vietoje augindavo žmonas savo sūnums. Arthur Wolf vadina santuokas „mažomis (nepilnamečių) santuokomis“ ir priešpastato jas „didelėms (pilnamečių) santuokoms“. Poros, susituokusios „mažu“ būdu, buvo auginamos kartu nuo ankstyvo amžiaus, o poros, susituokusios „dideliu“ būdu nesusitiko iki savo vestuvių dienos.

Nors Taivano teisės mokslininkas Tai Yen-hui 1943m. pastebėjo tiesioginį „mažųjų santuokų“ ryšį su Westermarck hipoteze, ši galimybė nebuvo labai vertinama iki 1958m., kai Wolf perėmė tyrimą vaikų žaidžiančių mažame kaime Taipei Baseine. Jis sužinojo, kad daugiau nei pusė jo subjektų tėvų buvo užauginti kartu ir jie nelaimingai vedę. Pasak kaimo paskalų, jie daug dažniau buvo linkę į nesantuokinius ryšius nei jų kaimynai, kurie vedė „dideliu“ būdu. Šis netikėtas atradimas leido Wolf prieiti prie to, kas tapo 40 metų pastanga apginti Westermarck. Iš įrodymų gautų iš namų registrų surinktų japonų kolonijinės vyriausybės, jis atkūrė 14,200 moterų santuokines istorijas, parodydamas, kad „mažose“ santuokose gimė 40 procentų mažiau vaikų nei „didelėse“ santuokose ir tris kartus daugiau skyrybų. Šiuos rezultatus dar labiau įtikinamus padarė tolimesnis atradimas, kad jie buvo gauti tik iš moterų, kurios prisijungė prie savo vyro šeimos iki trejų metų amžiaus. Kritinis kintamasis buvo tas, kaip Westermarck visada sakė, ankstyvi ryšiai.

Įdomu yra tai, kad nepaisant didelio tarpo savo suaugusio gyvenimo praleisto Maroke, Westermarck nebandė rinkti sisteminės informacijos apie padarinius bint’amm santuokos, kuri buvo labiausiai paplitusi santuokos forma daugumoje Arabų bendruomenių ir kuri sujungdavo pusbrolius/pusseseres auginamus tuose pačiuose namuose. Laimei, Westermarck klaidą ištaisė Justin McCabe ir Alex Walter. McCabe tyrimas 1974-5m. 93 santuokų Libane ir Walter tyrimas 1991m. 275 santuokų Maroke, parodė, kad tarp Arabų, kaip ir tarp Izraeliečių ir Taivaniečių, “ neegzistuoja erotiniai jausmai tarp žmonių, gyvenančių kartu nuo vaikystės“. Vienintelis klausimas, kurį iškėlė šie tyrimai buvo tas, kodėl Westermarck nekovojo bint’amm santuokomis prieš Froido isteriką.

Daugumoje diskusijų dėl kraujomaišos tabu šaknų „Westermarck hipotezė“ siejasi su Westermarck teigimu, kad ankstyvi vaikystės ryšiai slopina lytinį potraukį. Tiesą sakant, tai yra vienas iš trijų susijusių pasiūlymų, kurie kartu sudaro kraujomaišos tabu paaiškinimą. Pirmas, buvo laikomas labai kontroversišku kai buvo pristatytas 1891m., dabar biologų yra priimtas kaip dogma. Ji paprasčiausiai teigia, kad inbrydingas mažina reprodukcinį pajėgumą. Pasak Westermark, tai priežastis kodėl vaikystės ryšiai slopina lytinį potraukį. Jis teigė, kad „šiuo atveju, kaip ir kitais, suveikia natūrali atranka ir išbraukiant destruktyvias tendencijas ir išsaugant naudingus pakitimus, suveikia lytinis instinktas tam, kad atsilieptų į rūšies reikalavimus“.

Jo įvadinėse paskaitose 1917m. Froidas teigė, kad jo auditorija „sunkiai susilaikys nenusišypsoję“ išgirdę požiūrį, kad „lytinis potraukis yra nukreipiamas nuo priešingos lyties narių vienoje šeimoje dėl gyvenimo kartu nuo vaikystės“. Įžengus į dvidešimt pirmąjį amžių, dabar Froido požiūris kelia šypseną. Kibbutz santuokų, „mažų“ santuokų ir bint’amm santuokų parodymai patvirtina, kad šis, Westermarck antras pasiūlymas, buvo visąlaik teisingas. Dabar dėmesys kreipiamas į trečiąjį Westermarck pasiūlymą. Jis susijęs su tuo, ką Bernard Williams taikliai apibūdino kaip „reprezentacijos problema“, problema kaip elgesio tendencija taps reprezentuojama kalboje ir abstrakčioje mintyje. Westermarck sprendimas buvo teigti, kad kraujomaiša yra vienas iš veiksmų, kuris verčia mus jaustis priešiškai kitam asmeniui netgi tada, kai tas asmuo savo elgesiu mums nekenkia. Taip yra todėl, kad asmuo sukelia skausmingas emocijas priversdamas mus galvoti apie emocionaliai nepriimtiną galimybę. Taigi, tabu paprasčiausiai yra bendruomenės reakciją į veiksmus, kurie sukelia skausmingas emocijas daugumai jos narių.

Labiausiai priimta alternatyva Westermarck sprendimui dėl reprezentacijos problemos yra argumentas, kurį pateikė Richard Burton ir William H.Durham. Jie teigia, kad žmonės labai seniai suprato žalingus inbrydingo padarinius ir kad tabu buvo sukurtas, kad išvengti šių padarinių. Taigi, diskusija kreipia dėmesį nuo klausimo ar ankstyvi ryšiai slopina lytinį potraukį ar ne, prie klausimo ar jauni žmonės būtų pastebėję, kad kraujomaišos vaikai yra mažiau pajėgūs nei kiti vaikai, ar ne. Vis dar yra gana anksti sakyti, laimėtų Westermarck ar ne trečiąjį raundą, bet niekas dabar negalėtų abejoti, kad jam būtų priskirti nuopelnai dėl sprendimo kraujomaišos tabu problemai. Levi-Strauss charakterizavo Westermarck kaip „daugiau išgyventoją, nei pratęsėją“. Jo vertinimas dabar
daugiau pasako apie jį nei apie Westermarck.

Medicinizacija: Kultūrinis aspektas

Vienas iš nuolatinių socialinių mokslininkų, ypač tų, kurie domisi Emile Durkheim ir Talcott Parsons palikimu, interesų susijusių su modernizacija ir jos padariniais, buvo parodyti kaip vykdoma ir palaikoma socialinė tvarka dabartinėje visuomenėje. Ankstyvaisiais 1970-aisiais sociologas Irving Zola teigė, kad medicina tampa didžiausia socialinės kontrolės institucija, pakeičianti labiau „tradicines“ religijos ir teisės institucijas, kurios rezultatas yra sveikatos vardu medicinizuoti didelę dalį kasdieninio gyvenimo. Zola pareiškimas be jokių abejonių davė pradžią tyrimo žanrui, kuriame sudėtingas/įmantrus žodis medicinizacija – „padarymas medicininiu“- buvo priimtas kaip pagrindinė sąvoka.

Galima ginčytis, kad medicinizacija prasidėjo prieš šimtus metų iki Zola pastebėjimo, nuo to meto kai gydantys specialistai buvo pirmiausiai pripažinti žmonių grupėse. Laikotarpyje tarp 250 m.pr.Kr. ir 600 m.po Kr. gydytojai buvo reikalingi ne tik fizinių sutrikimų gydymui, bet ir kasdieninio streso palengvinimui. Su šiomis medicininėmis tradicijomis pabrėžiama ir savidrausmė, budrumas ir dorybė kaip reikalingiausi dalykai išlaikyti gerą sveikatą ir gydytojų funkcija yra atstatyti kūnų tvarką tų pacientų, kurie nebėra pusiausvyroje su socialine aplinka.

1. Modernizacija ir Medicinizacija

Kalbant apie modernumą, galima aptikti kelis esminius pasikeitimus medicinizacijos forma, labiausiai pastebimas yra valstybės dalyvavimas sisteminiame žmonijos sveikatos monitoringe. Septyniolikto amžiaus pradžioje, Europietiška ir Šiaurės Amerikos modernizacija puoselėjo „inžinerinį intelektą“, kurio vienas iš manifestų buvo suderintos pastangos nustatyti padidintą kontrolę natūralaus pasaulio kaprizams per mokslo taikymą. Rezultate, aštuonioliktame amžiuje, sveikatą suprato daug gydytojų ir kylančioji vidurinė klasė kaip plataus vartojimo prekę ir fizinį kūną kaip kažką, kas gali būti patobulintas. Tuo pat metu, įteisintas per valstybės paramą, vyko medicinos kaip profesijos stiprėjimas, kartu su medicinos specializacijos ir sisteminės akumuliacijos bei kompiliacijos formavimu, o taip pat naujų medicininių žinių platinimas. Medicinos srities sisteminimas buvo dalis bendro modernizacijos, kuriai industrinis kapitalizmas ir technologinė produkcija buvo centrinė, nes abu asocijavosi su kasdieninio gyvenimo biurokratizacija ir racionalizacija, proceso.

Medicinizacija išsiplėtė keliomis kryptimis per aštuonioliktą ir devynioliktą amžius. Pirma, dalis medikų profesionalų aktyviai dalyvavo ne tik individualios patologijos, bet ir gyvenimo rato įvykių valdyme. Gimimas/gimdymas buvo visiškai moterų kilmės, bet nuo aštuoniolikto amžiaus pradžios, tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje, vyrai pribuvėjai mokėsi ir dirbo gimdymo namuose esančiuose didžiuosiuose miestų centruose padedant gimdyti pasiturinčioms moterims. Šie akušeriai vėliau susijungė ir davė pradžią akušerijos profesijai. Devyniolikto amžiaus viduryje kiti gyvenimo rato perėjimai, įskaitant paauglystę, menopauzę, senatvę ir mirtį, buvo medicinizuoti, o pirmais dvidešimto amžiaus metais buvo medicinizuota ir kūdikystė. Praktikoje, deja, didelė dalis žmonijos buvo nepaveikta šių pasikeitimų iki dvidešimto amžiaus vidurio.

Kitas medicinizacijos aspektas gali būti aiškinamas idiomoje „vyriausybinis“, kurią pasiūlė Michel Foucault. Per visą devynioliktą amžių valstybės, teisės ir profesinių sąjungų veiksmais padidinti standartizavimą per racionalų mokslo taikymą kasdieniniam gyvenimui, medicina buvo integruota į didelį tinklą, kurio funkcija buvo reguliuoti visos žmonijos sveikatą ir moralinį elgesį. Šios priežiūros disciplinos, „žmonijos bio-politika“, kaip apibūdino Foucault, funkcionuoja dviem būdais. Pirma, kasdieninis elgesys yra normalizuojamas taip, kad, pvz. emocijos ir seksualumas tampa medicinos technologijos taikiniais, ir rezultate žmonijos ir netgi rūšių reprodukcija yra medicinizuota. Kita veikla, įskaitant maitinimą krūtimi, higiena, mankšta, laikysena ir daugelis kitų kasdieninio gyvenimo aspektų, yra medicinizuota – daugiausiai viešos sveikatos iniciatyvos priemonėmis ir populiariosios žiniasklaidos pagalba.

Kasdieninio gyvenimo medicininis ir viešas sveikatos valdymas yra akivaizdus ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet taip pat devyniolikto amžiaus Japonijoje ir mažesniu mastu Kinijoje. Indijoje, Afrikoje, pietryčių Azijoje ir Amerikos dalyse, medicinizacija yra glaudžiai susijusi su kolonizacija. Kaip neatskiriama kolonijinių režimų dalis yra karo gydytojų ir medicinos misionierių veikla, tropikų medicinos ir viešos sveikatos iniciatyvų vystymasis, labiau sukurtas apsaugoti kolonizatorius ir „civilizuoti“ kolonizuotuosius, nei gerinti jų sveikatą. Kalbant apie medicinizaciją kitur, didelė dalis žmonijos išliko nepaliesta tokios veiklos.

Nuo aštuoniolikto amžiaus pabaigos akivaizdi tapo kita medicinizacijos pusė. Ta žmonijos dalis, kuri buvo paskelbta kaip protiškai serganti, asmenys apibūdinti kaip morališkai/psichiškai nesveiki, kartu su nurodytais asmenimis gyvenančiais skurde, pirmą kartą buvo įkalinti prieglaudose (pastaba – dar gali būti ir bepročių namai) ir
pataisos namuose (pastaba – dar amer.gali būti sunkiųjų darbų kalėjimas), kur jie buvo priklausomi nuo to, ką Foucault vadino „panopticizmu“. Įkvėptas Jeremy Bentham’o planais tobuliems kalėjimams, kur kaliniai buvo pastoviai prižiūrimi sargybinių, Panoptikonas buvo, Foucault’ui, galios, sumažintos iki jos idealios formos mechanizmas – institucija skirta priežiūrai.

Šie pasikeitimai negalėjo įvykti be kelių naujovių medicininėse žiniose, technologijose ir praktikoje, ir keturios iš jų gerai matomos. Pirma, anatominio ir patologinio mokslų susijungimas, pagal kurį senesnė patologija užtemdyta taip, kad tikėjimas individualizuotomis patologijomis yra visiškai pamirštas dėl universalaus normalaus kūno, nuo kurio nukrypsta sergantys kūnai. Antra, utopsijos, įgalinančios patologijos mokslo sisteminimą, įvedimas. Trečia, fizinės apžiūros ir atskirų atvejų tyrimų kolekcijos tvarkos nustatymas. Ketvirta, sąvokos „žmonija/populiacija“ taikymas kaip priemonės valdyti ir kontroliuoti visuomenės sveikatą, kur platinama yra pagrindinė normos, kurios variacija gali būti statistiškai išmatuota, idėja. Tikėjimas, kad liga gali būti suprantama ir kaip individuali patologija, ir kaip statistinis nukrypimas nuo sveikatos normos, tampa medicininio mąstymo dalis kaip šių pasikeitimų rezultatas. Patologijos gydymas išlieka, kaip ir anksčiau, pagrindinė klinikinės medicinos pagrindinė veikla, bet ligos priežasties epistemologija paremta skaičiavimu palaipsniui įgavo pagrindą. Viešoji sveikata ir prevencinė medicina, visada glaudžiai susijusios su valstybe, padarė žmonijos sveikatą savo sritimi.

Kita susijusi medicinizacijos charakteristika puikiai pristatyta devyniolikto amžiaus pabaigoje ir vis dar akivaizdi šiandien, gali būti apibendrinta pagal Nikolas Rose, kuris ją pavadino „skiriančioji praktika“, kur liga yra atskirta nuo sveikatos, liga nuo nusikaltimo, beprotybė nuo sveiko proto ir t.t. Sekant šiuo pavyzdžiu, tam tikri asmenys ir populiacijos yra paverčiami medicinos dėmesio objektais ir atskirti nuo kitų, kurie yra priklausomi nuo skirtingų institucijų, įskaitant teisę, religiją ar išsilavinimą. Tuo pat metu, išdėstomi įvairūs „rinkiniai“ – erdvių, žmonių ir technikų, kas įeina į medicinos sritį, kombinacija. Šie rinkiniai apima ligonines, dispanserius ir klinikas, ir papildomai namai, mokyklos, kariuomenė, bendruomenės ir t.t. Pripažinti medicinos ekspertai veikia šiose erdvėse naudodamiesi instrumentais ir technologijomis, kad įvertintų ir išmatuotų kūno ir proto būklę. Stetoskopas, išrastas devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, buvo toks svarbus išradimas, pirma iš daugelio technologijų, kuri leidžia ekspertams tiesiogiai įvertinti kūno vidinę būklę, tuo padarant paciento subjektyvią negalavimo pusę antra po mokslo „tiesos“.

Keletas žymių istorikų ir socialinių mokslininkų teigia, kad nuo devyniolikto amžiaus vidurio, į ligonines paguldžius ne tik turtingus žmones, bet ir visų klasių piliečius, medicinos profesija galėjo galios pasyviems pacientams tokiu būdu, kokiu iki tol negalėjo. Šis perėjimas su naujų technologijų gamybos pagalba buvo apibūdintas kaip medicininis „imperializmas“. Tam tikri tyrinėtojai riboja termino medicinizacija vartojimą šiems atitinkamiems pasikeitimams, kai tuo tarpu kiti mokslininkai primygtinai teigia, kad hospitalizuotų pacientų populiacijos vystymas yra tik vienas didesnio medicinizacijos proceso, prie kurio prisideda didieji instituciniai ir konceptualiniai pasikeitimai, aspektų. Čia įeina ir visiškai pakeistos idėjos apie kūną, sveikatą ir ligą ne tik tarp ekspertų, bet taip pat ir tarp visos populiacijos mastu.

2. Medicinizacijos Kritika

Conrad (1992) savo recenziniame straipsnyje apie medicinizaciją teigia, kad per paskutinius 20 metų terminas buvo vartojamas dažniausiai kaip kritika netinkamai medicinizacijai, o ne paprasčiausiai pateikti idėją, kad kažkas buvo padarytas medicininiu. Šio periodo sociologinė literatūra vieningai teigė, kad sveikatos profesionalai tapo socialinės kontrolės agentais. Šią poziciją įtakojo 1960-ųjų Thomas Szasz ir R.D.Laing publikacijos susijusios su psichiatrija, kur jie primygtinai teigė, kad neracionalaus elgesio socialinių determinantų yra nepaisoma dėl požiūrio, kuriame dominuoja biologiškai deterministinis medicininis modelis. Zola, Conrad ir kiti teigė, kad alkoholizmas, homoseksualumas, hiperaktyvumas ir kitas elgesys buvo biologizuotas ir pavadinti ligomis. Tuo tarpu teorijoje šis perėjimas nuo „blogybės prie nesveikumo“ užtikrino, kad pacientai toliau negalėjo būti laikomi morališkai kalti, jis leido medicinos profesionalams daryti sprendimus, kad neišvengiamumas turėjo visišką moralinį atgarsį/atatranką.

Kai tik tapo aišku, kad gyvenimo rato perėjimai ir kasdieninis elgesys buvo pristatomi kaip ligos ar panašūs į ligas, per 1970-uosius išsivystė reakcija prieš medicinizaciją, ypač tarp sociologų ir feminisčių. Ivan Illich smarki mokslinės medicinos kritika jo rašinyje Medical Nemesis padarė didžiausią poveikį sveikatos priežiūros profesionalams ir žmonijai dideliu mastu. Illich teigė, kad per gydymo perteklių, biomedicina pati netyčia gamina „iatrogeninį“ pašalinį poveikį (argumentas, kurio niekas neneigia) ir, kad paprastų žmonių anatomija elgiantis su sveikata ir ligomis yra
kompromituojama medicinizacijos.

1970-aisiais dauguma kritikių feminisčių charakterizavo mediciną kaip patriarchalinę instituciją, nes, jų vertinimu, moters kūnas buvo paverstas objektu technologinei intervencijai susijusiai su gimdymu ir reprodukciniu gyvenimo ratu. Kita vertus, feministiniame judėjime taip pat buvo teigiama, kad nepakankamai dėmesio yra skiriama moterų sveikatai ir kad medicininiai tyrimai ir medikamentų tobulinimas buvo pirmiausia nukreipti į ligas, kurios įprastos vyrams. Baltojo vyro kūnas buvo laikomas standartu visiems.

Šiuolaikinėje literatūroje yra įprasta tvirtinti, kad valstybės piliečiai nėra paverčiami aukomis dėl medicinos viešpatavimo ir kad paskirti moterims pasyvų vaidmenį reiškia įamžinti visokių rūšių prielaidas, kurioms feministės bandė mesti iššūkį. Nors aktyvus pasipriešinimas medicinizacijai prisidėjo prie gimdymo namuose judėjimo pakilimo ir prie plačiai paplitusio alternatyvių terapijų ir įvairių vaistų vartojimo, empirinis tyrimas rodo, kad žmonių atsakas į biomedicininių intervencijų galimumą yra pragmatiškas ir paremtas tuo, kad laikoma geriausiais interesais, ne vien tik pačių moterų, bet dažnai ir jų šeimų ir kartais jų bendruomenių. Tai ypač akivaizdu kalbant apie reprodukciją, kai, pavyzdžiui, moterys, kurios tiki esančios nevaisingos, visokeriopai pasinaudoja naujomis reprodukcinėmis technologijomis, nepaisant didelės nesėkmės, išlaidų ir emocinio nusivylimo galimybės. Europoje ir Šiaurės Amerikoje šių technologijų panaudojimas gali pirmiausiai išpildyti individualius troškimus, bet kitose vietose daugiau gali būti pavojuje. Moterys gali būti priverstos paklusti ostrakizmui, išskirtos ar išmestos į gatvę, jeigu jos negali pagimdyti sveiko kūdikio, ir daugiausia atvejų pageidautina berniuko. Netgi kai tokios drastiškos priemonės nėra taikomos, yra aišku, kad dauguma moterų priima normą, kad jų pagrindinis tikslas gyvenime yra sukurti idealaus dydžio ir sudėties šeimą ir nepasisekimas tai padaryti menkina jas kitų akyse. Tokiomis aplinkybėmis nėra stebėtina, kad pragmatinis požiūris į medicinines technologijas ir medicinos paslaugas yra labiau paplitęs nei aiškus pasipriešinimas šiems modernizacijos produktams. Kartais, kaip krūties vėžio judėjimo, AIDS, ar svarbaus toksinės aplinkos klausimo atveju, žmonės susivienija, kad kovotų dėl efektyvesnės medicininės priežiūros. Tokiomis aplinkybėmis naudotojų žinios ir interesai baigiasi medicinizacijos išplėtimu.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 4196 žodžiai iš 7856 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.