Konstitucinės teisės konspektai
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės teisės konspektai

1121314151617181

Konstitucinė teisė materialiuoju požiūriu – tai sistema teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. Formaliuoju požiūriu konstitucinė teisė – tai iš teisės normų išskirta tam tikra privilegijuota jos dalis, kuri sudaro visų teisės šakų pagrindą, apibrėžia bendruosius (pagrindinius) teisinio reglamentavimo principus ir ribas.

Konstitucinė teisė turi savo reguliavimo dalyką (objektą) ir specifinį teisinio reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo objektas – tai įvairūs visuomeniniai santykiai, kurie gali būti teisiškai reguliuojami. Konstitucinė teisė reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius, kurie sudaro visos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus Konstitucinės teisės reguliavimo dalyką daugelyje valstybių sudaro dvi didelės visuomeninių santykių grupės: 1) valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymas; 2) žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, 0 metodas – pagalbinis kriterijus. Teisinis reguliavimas yra vykdomas tam tikrais būdais ir metodais. Teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Skiriami tokie teisinio reguliavimo būdai: leidimo (įgalinimo), draudimo ir liepimo (įpareigojimo). Esant leidimams subjektui priklauso ir teisė, ir pareiga reikalauti. Esant liepimams ir draudimams, teisė reikalauti priklauso kitiems asmenims.

Teisės teorijoje pripažįstami du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:

Civilinis, arba dispozityvusis, metodas. Būdingi šio metodo požymiai: a) teisinių santykių dalyvių lygybė; b)teisinių santykių dalyvių iniciatyva, savarankiškumas nustatant teisinius santykius; c) dispozityvumas įgyjant teisės subjektams priklausančias teises;

Administracinis, arba imperatyvusis, metodas. Šiam metodui būdinga:

a) griežtas privalomumas, neleidžiami jokie nukrypimai nuo nustatytų taisyklių;

b) teisinio santykio dalyviai nėra lygūs;

c) teisinio santykio subjektai neturi veikimo laisvės;

Konstitucinėje teisėje dažniausiai taikomas teisinio reguliavimo būdas – įpareigojimai.

2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai.

Teisės norma – visuotinai privaloma, formaliai apibrėžta bendroji elgesio taisyklė, kuri nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.

Konstitucinės teisės normos iš kitų teisės normų išsiskiria specifiniu turiniu – jos reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. Teisės norma skaidoma į tris dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.

Hipotezė – tai sąlygos, faktinės aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Dispozicija – nurodo, kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai, kokios jų teisės ir pareigos, atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms. Pagal apibrėžtumą gali būti skiriamos absoliučiai apibrėžtos, santykiškai apibrėžtos ir neapibrėžtos dispozicijos.

Sankcija – tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą.

Visos konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias.

Bendrosios konstitucinės teisės normos nenustato konkrečių teisinių santykių dalyvių ir konkrečių jų teisių bei pareigų. Bendrosios teisės normos yra įvairios. Jos gali būti skirstomos į įtvirtinamąsias, definicines, deklaratyvias ir kita. Įtvirtinamosios konstitucinės teisės normos apibendrintai įtvirtina, fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną. Definicinės teisės normos išreiškia, įtvirtina tam tikras teisės sąvokas. Deklaratyvios teisės normos įtvirtina valstybės ir valstybės institucijų tikslus, uždavinius, teisinio reguliavimo principus.

Konkrečiosios konstitucinės teisės normos nustato konkrečius teisinių santykių dalyvius ir konkrečias jų teises bei pareigas.

3. Konstitucinės teisės principai

Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai, kurie lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose. Tačiau yra ir tokių principų, kurie tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios Konstitucijos normų prasmės. Galima išskirti tokius bendruosius teisės principus, kuriuos skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucija:

– tautos suvereniteto principas, įtvirtintas Konstitucijos 3 straipsnyje, kur sakoma: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“;

– demokratiškumo, arba demokratinės valstybės, principas. Jis išvedamas iš Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, ir 4 straipsnio nuostatos: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“;

– prigimtinės teisės principas, įtvirtintas Konstitucijos 18 straipsnyje, kur teigiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės;

– lygybės, arba lygiateisiškumo, principas. Jo esmė – įstatymui ir teismui visi lygūs, niekam nėra
jokių privilegijų;

– žmoniškumo principas, reiškiantis, kad su kiekvienu žmogumi turi būti humaniškai elgiamasi: negalima žmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo elgtis;

– teisėtumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių;

– Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje, kur sakoma: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“, ir 110 straipsnio pirmojoje dalyje: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“;

– Teisės į teisminę gynybą, arba teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, principas. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

– nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nėra pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;

– konstitucinis valdžios galių ribojimas – šis principas reiškia, kad valdžios galias riboja Konstitucija;

– valdžių padalijimo principas.

– Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.

4. Konstitucinės teisės institutai

Konstitucinės teisės institutas – tai visuma teisės normų, reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius ir sudarančių konstitucinės teisės šakos dalį. Kartu konstitucinės teisės institutą sudarančios teisės normos turi tam tikrų specifinių požymių. Kurie leidžia jas atriboti nuo kitų Konstitucinės teisės normų. Konstitucinėje teisėje jos sudaro atskiras, santykiškai savarankiškas teisės normų grupes. Konstitucinės teisės institutai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius (kompleksinius). Paprastieji institutai neskirstomi į atskirus poinstitučius, pavyzdžiui: pilietybės institutas, rinkimų teisės institutas ir t.t. Sudėtiniai institutai susideda iš kelių poinstitučių, pavyzdžiui: Lietuvos Respublikos ekonominės ir politinės sistemos konstitucinių pagrindų institutas; Lietuvos valstybės formos institutas; vietos savivaldos ir vietinio valdymo konstitucinių pagrindų institutas. Lietuvos Respublikos konstitucinėje teisėje galima išskirti žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių; Lietuvos Respublikos pilietybės; užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje; prieglobsčio teisės; Lietuvos Respublikos ekonominės ir politinės sistemos konstitucinių pagrindų; Lietuvos valstybės formos; Lietuvos Respublikos valstybės valdžios sistemos; Lietuvos Respublikos rinkimų teisės ir t.t.

5. Konstituciniai teisiniai santykiai, jų turinys ir ypatumai.

Konstitucinis teisinis santykis – tai konstitucinės teisės normų reguliuojamas visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų.

Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi tokie bendrieji požymiai:

1. konstitucinis teisinis santykis, kaip ir kiekvienas teisinis santykis, yra visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų;

2. konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu. Teisės normos nustato šių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo sąlygas;

3. konstituciniai teisiniai santykiai padeda įgyvendinti teisės normų reikalavimus.

4. konstituciniai teisiniai santykiai – tai teisinis visuomeninių santykių dalyvių ryšys. Jis pasireiškia tuo, kad visuomeninių santykių dalyviai turi abipusių subjektinių teisių ir teisinių pareigų. Vienas teisinių santykių dalyvis turi teisę reikalauti, 0 kitas – pareigą įvykdyti tą reikalavimą.

5. konstituciniai teisiniai santykiai yra sąmoningi, valiniai. Šių santykių dalyvių veiksmams būtini du aspektai: valinis ir intelektinis. Intelektinis aspektas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai suvokia elgesio taisyklę, valinis reiškia tai, jog teisinių santykių pobūdis ir teisės normų įgyvendinimas priklauso nuo konkretaus subjekto valios;

6. konstitucinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimas užtikrinamas galima valstybės prievarta.

Teisino santykio turinį sudaro teisinių santykių dalyviu subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Subjektinė teisė – tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kita veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Teisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas įgyvendinti kito dalyvio subjektinę teisę.

6. Konstitucinės teisės subjektai

Konstitucinės teisės normos nustato teisinių santykių dalyviams tam tikras teises ir pareigas. Tokie teisinių santykių dalyviai yra vadinami konstitucinės teisės subjektais.

Teisinių santykių subjektais negali būti mažamečiai, psichikos ligoniai, likviduotos organizacijos ir kita. Teisinių santykių dalyviai yra tik tie asmenys, kuriems teisės normos nustato tam tikras asmens savybes, leidžiančias turėti ir igyti subjektinių teisių ir pareigų. Galimybė būti teisinių santykių subjektu doktrinoje yra vadinama teisiniu subjektiškumu. Taigi teisinių santykių subjektais yra laikomi asmenys, turintys teisinio subjektiškumo
požymius, savo ruožtu konstitucinės teisės subjektais – asmenys, turintys konstitucinio teisinio subjektiškumo požymius.

Teisini subjektiškumą sudaro du elementai: teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas – tai konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė igyti ir turėti teisių ir pareigų. Veiksnumas – tai konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė savo veiksmais igyti teisių ir susikurti pareigų.

Visiems konstitucinių teisinių santykių subjektams būdingas dar vienas požymis – politinis teisnumas. Politinis teisnumas reiškia, kad konstitucinės teisės normos suteikia bendrą galimybę visiems konstitucinės teisės subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti igyvendinant politinę valdžią.

Paprastai pabrėžiama, kad konstituciniams teisiniams santykiams būdingas išskirtinis subjektų ratas – konstitucinės teisės subjektais pripažistami visi asmenys, kurių elgesi reglamentuoja konstitucįnės teisės normos. Galima išskirti tokias konstitucinės teisės subjektų grupes: 1) socialinės bendrijos; 2) valstybė; 3) valstybiniai teritoriniai junginiai; 4) valstybės valdžios institucijos; 5) kitos valstybės institucijos ; 6) viešojo pobūdžio nevalstybinės organizacijos; 7) vietos savivaldos institucijos; 8) atstovaujamųjų valstybės ir vietos valdžios institucijų nariai; 9) valstybės piliečiai; 10) užsieniečiai;

7. Konstitucinių teisnių sanytkių klasifikavimas, jų tasiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Visi konstituciniai teisiniai santykiai gali būti klasifikuojami į bendruosius ir konkrečiuosius.

Bendrieji teisiniai santykiai – tai specifiniai bendrojo pobūdžio teisiniai santykiai, kai dalyvių teisės ir pareigos išreiškia esminius, bendriausius subjektų teisinės padėties bruožus.

Konkretieji teisiniai santykiai atsiranda tik esant teisės normoje numatytoms aplinkybėms. Tokių teisinių santykių dalyviai yra konkretūs. Jie turi konkrečių teisių ir pareigų. Konkretieji teisiniai santykiai gali būti absoliutūs ir santykiniai.

Absoliutūs teisiniai santykiai yra tokie, kai nustatyti tik dalyviai, turintys subjektinių teisių. Visi kiti asmenys turi pasyvių pareigų – privalo netrukdyti įgyvendinti tų subjektinių teisių ir jų nepažeisti. Santykiniai teisiniai santykiai yra tokie, kai nustatyti konkretūs dalyviai, turintys subjektinių teisių, ir konkretūs dalyviai, turintys teisinių pareigų. Šiuo atveju turinčiam teisę subjektui priešinamas vienas arba keli tiksliai apibrėžti asmenys, turintys teisinę pareigą.

Teisinių santykių dalyvių pareigų požiūriu konstituciniai teisiniai santykiai gali būti aktyvūs (jų dalyviai privalo atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyvūs (jų dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų, kurie gali pažeisti subjektinę teisę). Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą konstituciniai teisiniai santykiai gali būti paprastieji (vienas turi teisių – kitas pareigų) ir sudėtingi (abu turi ir teisių ir pareigų). Atsižvelgiant i galiojimo laiką gali būti terminuoti ir neterminuoti konstituciniai teisiniai santykiai.

Konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti reikia šių sąlygų:

1. būtina konstitucinės teisės norma;

2. teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių;

3. būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu.

Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia:

1) pasikeitus teisinių santykių turiniui;

2) pasikeitus teisinių santykių subjektui;

3) pasikeitus teisinių santykių objektui.

Konstituciniai teisiniai santykiai pasibaigia: teisinių santykių subjekto valia; kompetentingos institucijos sprendimu; automatiškai; išnykus bent vienam iš teisinių santykių subjektų; išnykus teisinių santykių objektui.

8. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas.

Teisės mokslai priskiriami prie socialinių mokslų. Visus teisės mokslus tarpusavyje sieja bendras objektas – teisė, teisinių reiškinių dėsningumai. Kiekviena teisės mokslo šaka turi savo tyrinėjimo objektą ir jai būdingus metodus. Pagal šiuos kriterijus galima skirti tokias teisės mokslų šakų grupes:

1) bendrieji teoriniai, arba fundamentiniai, mokslai;

2) istoriniai teisės mokslai ;

3) šakiniai teisės mokslai;

4) taikomieji, arba specialieji, teisės mokslai.

Konstitucinės teisės mokslas – viena iš teisės mokslo šakų. Siauruoju požiūriu tai mokslas, tiriantis konstitucinę teisę kaip savarankišką teisės normų sistemą. Konstitucinė teisė, kaip teisės šaka, atlieka visuomenės integravimo ir visuomeninių santykių reguliavimo funkciją, kaip mokslo šaka – pažintinę funkciją. Konstitucinės teisės mokslo dalykas (objektas) visų pirma yra pati konstitucinė teisė (kaip teisės šaka). Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio, teises ir laisves, pilietybę, užsieniečių teisinę padėtį, valstybės formą, valstybės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir kitus konstitucinės teisės institutus. Tačiau konstitucinės teisės mokslas tuo neapsiriboja. Ši teisės mokslo šaka nagrinėja tokias problemas kaip konstitucinės teisės normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, konstitucijos samprata, konstitucijų ir konstitucingumo istorija, konstitucinės teisės šaltiniai, konstituciniai teisiniai santykiai, konstitucinės teisės normos, valstybės
samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita. Konstitucinės teisės mokslas taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas ir pažiūras, jų atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, šis mokslas analizuoja ir pats save. Šie konstitucinės teisės mokslo dalyko elementai sudaro jo specifiką santykio su konstitucinės teisės (kaip teisės šakos) dalyku atžvilgiu. Taigi konstitucinės teisės mokslas gali būti apibrėžiamas kaip sistema žinių apie galiojančias konstitucinės teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, šių santykių istorinę raidą, perspektyvą ir reikšmę.

9. LR KT mokslo raida lietuvoje

KT mokslo Lieyuvoje užuomazgų randama 16 a. Vėliau pastebimas tam tikras VU profesūros susidomėjimas KT mokslu, bet specialaus KT kurso ar mokslo veikalų iki pirmo pasaulinio karo Lietuvoje dar nebuvo.KT mokslas lietuvoje visiškai susiformavo nuo 1930 m. VDU. Nuo šio universiteto teisių fakulteto veiklos pradžios, t.y. 1922 m. rudens čia nuolat veikė valstybinės teisės katedra, o neakeičiamas jos vedėjas buvo teisės mokslų daktaras , profesorius Mykolas Riomeris. Nuo 1940 metų iki mirties jis dirvo VU. Šį pedagogą reikia laikyti šiuolaikinės KT moklo pradininkų. Mykolo Riomerio pasiekimai moksle buvo paskelbti ir aukštai įvertinti ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje. Jo mokslinis palikimas nepaprstai įvairus ir gausus, tačiau pagrindiniu jo mokslinio ir pedagoninio darbo sritis – KT, kurioje buvo laikomas visuotiniu pripažintu autoritetu. Jis pirmasis nuosekliai tyrė lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo aspektus, ir jos konstitucinę raidą. Sovietinės santvarkos metais į Lietuvos teisės taip pat KT mokslą atėjo būrys žmonių. KT specialistai sovietiniais metais rašė nemažai, publikuota įvairių straipsnių, išleista keletas stambesnių leidinių, nors apskritai teisiškai galiojusių konstituciju nebuvo gausu, nebuvo išleista KT vadovėlių. Tinkamų sąlygų mokslui vystti nebuvo. Išeivijoje KT problemas nagrinėja daugelis teisininkų, politologų, istorikų. Giliausiai tai darė autoritetingi specialistai, teisinį išsilavinimą įgiję teisės daktarai. Daugelis iš jų tikėdami būsimos lietuvos išsilaisvinimu, aptarinėjo busimos lietuvos konstuticinės santvarkos problema, konstatavo konstitucinės teisės modelį ateičiai.

10. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka, klasifikavimo pagrindai ir sistema.

Teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Pagal teisės normų Išraiškos ir įtvirtinimo būdą skiriami trys klasikiniai konstitucinės teisės šaltiniai: konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas.

Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi i pirminius ir išvestinius. Konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Konstituciniai teisės šaltiniai esti privalomi ir ne privalomi. Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji ir proceso. Materiaiieji šaltiniai itvirtina materialiosios konstitucinės teisės normas. Proceso šaltiniai itvirtina materialiųjų teisės normų igyvendinimo būdus ir formas. Konstitucinės teisės šaltinius galima klasifIkuoti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes, pavyzdžiui, rinkimų teisės, pilietybės teisės šaltiniai ir kiti. Galimas konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimas pagal teisinę galią, pavyzdžiui, konstitucija, istatymai, poistatyminiai teisės aktai. Pagal apimti ir taikymo pobūdi konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi i bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio galiojimo. Bendrojo galiojimo norminiai teisės aktai galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams. Riboto galiojimo teisės aktai galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tik tam tikram asmenų ratui. Išimtinio galiojimo teisės aktai galioja esant ypatingoms aplinkybėms.

Dabar Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės šaltiniai pagal teisinę galią gali būti išdėstyti taip:

– Lietuvos Respublikos Konstitucija;

– Konstitucijos sudedamosios dalys ir Konstitucijos pataisos;

– Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo precedentai;

– paprastieji įstatymai; Konstitucinio Teismo nutarimai;

– poįstatyminiai teisės aktai.

11. LR įstatymai, jų rūšys.

Teisės aktai skirstomi į dvi grupes: įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus.

Įstatymai – tai tokie norminiai teisės aktai, kurie priimami ypatinga tvarka, turi aukščiausią teisinę galią ir įtvirtina teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius. Įstatymui būdingi tokie požymiai:

1. įstatymas priimamas valstybės atstovaujamosios institucijos, jos įgaliotos institucijos arba referendumo būdu;

2. įstatymai turi aukščiausią teisinę galią;

3. įstatymai yra pirminiai norminiai teisės aktai; jais remiantiskuriami poįstatyminiai teisės aktai;

4. įstatymų leidybos tvarka yra griežtai reglamentuota konstitucijoje ir specialiuosiuose įstatymuose;

5. priimant įstatymą siekiama teisiškai sureguliuoti reikšmingiausius visuomeninius santykius.

Pagal svarbą ir visuomeninių santykių reguliavimo pobūdį įstatymai skirstomi į pagrindinius (konstitucijos), konstitucinius ir paprastuosius.

Konstitucija – tai pagrindinis valstybės
įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią. Konstitucijos normos reguliuoja visus svarbiausius žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimus. Esant įstatymų kolizijai, konstitucija visada turi viršenybę.

Konstituciniai įstatymai teorijoje apibūdinami kaip įstatymai, papildantys konstituciją, taip pat kaip įstatymai, sudarantys dalį rašytinės. Konstituciniai įstatymai įtvirtina valstybės formą, santvarką, teisinį asmenybės statusą, aukščiausių valstybės institucijų sudarymo tvarką, jų kompetencijos ribas, nustato pagrindinius teisės principus.

Paprastieji įstatymai. Visi kiti istatymai Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje laikomi paprastais iais istatymais, kuriais nustatomos, keičiamos arba naikinamos teisės normos.

Lietuvoje istatymo galią taip pat turi Seimo ratifIkuotos tarptautinės sutartys ir Konstitucinio Teismo nutarimai.

12. Poįstatyminiai aktai, kaip konstitucinės teisės šaltiniai, jų rūšys.

Poįstatyminiai teisės aktai – tai kompetentingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretinantys įstatymuose nustatytas teisės normas.

Poįstatyminius teisės aktus leidžia institucijos, neturinčios įstatymų leidybos teisės. Poįstatyminiai teisės aktai paprastai yra klasifikuojami pagal juos priimančius subjektus.

1) Seimo nutarimai. Tai Seimo priimti norminiai teisės aktai, kuriuose detalizuojamos, konkretinamos įstatymuose įtvirtintos konstitucinės teisės normos, nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka.

2) Valstybės vadovo teisės aktai (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai). Vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio jam pavestas funkcijas, Lietuvos Respublikos Prezidentas leidžia aktus-dekretus. Dauguma Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų yra individualūs nenorminio pobūdžio teisės aktai. Ir šiuo požiūriu jie nėra konstitucinės teisės šaltinis.

3) Vyriausybės priimami teisės aktai (Vyriausybės nutarimai). Vyriausybė priima nutarimus visų Vyriausybės narių dauguma. Vyriausybės nutarimai priimami, kaip tai nustato Konstitucija, sprendžiant valstybės valdymo reikalus. Iš visų poįstatyminių teisės aktų daugiausia konstitucinės teisės normų yra būtent Vyriausybės nutarimuose.

4) Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai. Dažnai sakoma, kad tai žinybiniai teisės aktai. Tačiau kai kurių ministerijų, departamentų leidžiami teisės aktai yra privalomi asmenims ir organizacijoms, neįeinančioms į tų ministerijų, departamentų sistemą. Tokio bendrojo privalomojo pobūdžio šie aktai yra todėl, kad įstatymas arba aukščiausia valstybės valdžios institucija tiesiogiai suteikia minėtoms institucijoms teisę leisti platesnio pobūdžio norminius teisės aktus.

5) Vietinio valdymo institucijų teisės aktai. Tai aukštesniųjų administracinių teritorinių vienetų teisės aktai. Šie teisės aktai galioja tik tam tikro administracinio vieneto teritorijoje ir skirti jos gyventojams.

6) Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai. Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai laikytini konstitucinės teisės šaltiniais tais atvejais, kai juose formuluojamos bendrosios elgesio taisyklės, reguliuojančios visuomeninius santykius, susijusius su valstybės deleguota kompetencija.

Taigi ne visų institucijų priimami poįstatyminiai teisės aktai gali būti laikomi konstitucinės teisės šaltiniais.

13. Konstitucijos samprata ir jos socialinės funkcijos

Vis dėlto pirmąja rašytine konstitucija laikoma 1787 metų JAV konstitucija. 1791 m. konstitucijas paskelbė Žečpospolita ir Prancūzija. Terminas konstitucija – daugiareikšmė sąvoka. Bendriausiu požiūriu konstitucija – tai sistema teisės normų, paprastai turinčių aukščiausią teisinę galią ir nustatančių žmogaus, visuomenės ir valstybės tarpusavio santykių bei pačios valstybės sutvarkymo pagrindus. Konstitucija materialiuoju požiūriu – tai rašytinis teisės aktas, visuma teisės aktų arba konstitucinių papročių, kur yra nustatomos ir garantuojamos žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, nustatoma valstybės politinė, socialinė ekonominė ir teisinė sistema, valstybės valdymo ir santvarkos forma, valstybės valdžios institucijų sutvarkymo pagrindai, jų kompetencija ir tarpusavio santykiai, įtvirtinami valstybės simboliai ir valstybės sostinė. Konstituciją formaliuoju požiūriu. Tai įstatymas arba grupė įstatymų, turinčių aukščiausią teisinę galią, palyginti su visais kitais įstatymais. Toks įstatymas negali būti keičiamas paprastuoju įstatymu. Pakeitus konstituciją atitinkamai turi būti keičiami anksčiau priimti kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, kuriuose detalizuojamos konstitucijos nuostatos. Jie turi būti suderinti su konstitucijos normomis.

Pirmoji konstitucijos funkcija – juridinė. Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, pagrindinis valstybės teisės šaltinis, nustatantis visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sistemos pagrindus.

Antroji funkcija – politinė. Konstitucija reglamentuoja valstybės sutvarkymą, valstybės, visuomenės ir žmogaus tarpusavio santykius. Ji nustato teisinius politinės sistemos pagrindus.

Trečioji funkcija – visuomenės integravimas. Konstitucija, įtvirtindama tam tikrą socialinių ir politinių jėgų pusiausvyrą, vienija įvairių
politinių interesų grupes.

Ketvirtoji funkcija – ideologinė (auklėjamoji). Ji reiškia, kad konstitucija, įtvirtindama visuomenėje pripažintas vertybes, auk1ėja arba įtikina žmogų jas gerbti ir laikytis konstitucijoje numatytų jų apsaugos taisyklių.

14. Konstitucijos turinys, struktūra ir forma.

Konstitucijos turini sudaro tai, kokius visuomeninius santykius reguliuoja jos normos.

Žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės. Konstitucijos atsirado pirmiausia siekiant apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės. Konstitucija turėjo garantuoti šias teises ir neleisti, kad paprastieji istatymai ar kiti teisės aktai pažeistų žmogaus teises.

Aukščiausios valstybės valdžios sutvarkymas. Šio sutvarkymo pagrindas demokratinėse valstybėse – tautos suvereniteto principas, ikūnijamas igyvendinant atstovaujamojo valstybės valdymo ir valdžių padalijimo principus. Valdžių padalijimo principas reiškia, kad istatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismo valdžią igyvendina skirtingos valstybės institucijos, santykiškai nepriklausomos viena nuo kitos, nesikišančios i viena kitos veiklą.

Teritorinis valstybės sutvarkymas. Konstitucija nustato teritorinių vienetų rūšis, vietos valdžios santykius su centrine valdžia ir tarpusavio santykius.

Konstitucijos forma – tai konstitucijos normų išdėstymo ir išraiškos būdas. Konstituciją gali sudaryti vieningas aukščiausią teisinę galią turintis norminis teisės aktas, reguliuojantis visus svarbiausius konstitucinius klausimus. Tai vadinamoji kodifIkuota, konstitucija. Tokios yra daugelio pasaulio valstybių konstitucijos. Konstituciją gali sudaryti keli norminiai teisės aktai, turintys aukščiausią teisinę galią. Tokios konstitucijos vadinamos nekodiftkuotomis. Konstituciją sudarantys norminiai teisės aktai gali būti priimami ne vienu metu. Kiekvienas dokumentas turi atskirą pavadinimą.

Teisinėje literatūroje skiriamos 2 konstitucijų rūšys: rašytine, nerašytinė. Rašytinė – vientisas aukščiausios galios teisinis aktas priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagridus, bei viešosios valdžios organizacijos bei funcionavimo pagrindus. Nerašytinė – konstitucija įtvirtinama įvairiomis konstitucijos normų šaltinių formomis, tai konstituciniai papročiai, teismo precedentai, taip pat įvairiais teisės normų aktais. Tokio tipo konstitucijos nėra laikomos pagrindiniais įstatymais. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą konstuticiją. Tai konstitucija, kurios sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai.

Konstitucijos struktūra – tai vidinė konstitucijos normų organizavimo tvarka. Visos konstitucijos paprastai turi tam tikras standartines struktūrines dalis. Tai preambulė, pagrindinė dalis, pereinamieji ir baigiamieji nuostatai.

Preambulėje nurodomi konstitucijos tikslai, pažymimos istorinės konstitucijos išleidimo sąlygos.

Konstitucijos pagrindinę dalį sudaro bendroji dalis ir skyriai, jungiantys teisės normas, reglamentuojančias konstitucinės teisės reguliavimo dalyką: žmogaus teises ir laisves, valstybės formą, valstybės valdžios institucijų teisinę padėtį, valstybės simbolius, konstitucijos keitimo tvarką.

Baigiamuosiuose nuostatuose gali būti įtvirtintos įvairios normos. Paprastai šioje dalyje nustatoma konstitucijos įsigaliojimo tvarka.

15. Konstitucijos priėmimas ir keitimas

K priimamos keliais būdais: Naujos valstybės atsiradimas; politinio riežimo pasikeitimas.

Priemimo būdai: Dovanojimas; Priima tautos išrinkti atstovai; Priima pati tauta referendumu

Dauguma šiuolaikinių konstitucijų pagal priėmimo būdą yra vadinamos tautos konstitucijomis, kadangi jas priima tautos atstovai arba tiesiogiai pati tauta balsavimo būdu. Dažniausiai konstituciją priima ir rengia steigiamasis susirinkimas. Steigiamasis susirinkimas – tai renkamoji institucija, kurios pagrindinis arba vienintelis tikslas yra parengti ir priimti konstituciją. Parengti ir priimti konstituciją gali būti pavedama įstatymų leidžiamajai institucijai – parlamentui. Tokiu būdu priimti konstituciją paprastai reikia kvalifikuotos parlamento narių balsų daugumos. Kadangi rengiant konstituciją piliečiai praktiškai nedalyvauja, demokratinėse valstybėse dažnai praktikuojamas konstitucijos tvirtinimas referendumu. Tai mišrus konstitucijos priėmimo būdas. Pagal K keitimo tvarka K skirstomos į lankščias ir griežtas. Lankčios keičiamos panšiai kaip įstatymai. Griežtos – labai sudėtingai ir sunkiai. Lanksčios konstitucijos – tai dažniausiai vadinamosios nerašytinės, arba mišraus tipo, konstitucijos. Tačiau pasitaiko ir rašytinių kodifikuotų konstitucijų, kurioms nėra nustatyta ypatinga keitimo tvarka Šio tipo konstitucijos keičiamos ir papildomos tokia pat tvarka kaip ir paprastieji įstatymai. Kur kas sunkiau pakeisti vadinamąsias griežtas konstitucijas. Šitaip valstybė siekia užtikrinti konstitucijos stabilumą. Pakeisti griežtas konstitucijas yra nustatomi specialūs reikalavimai. Visų valstybių konstitucijų keitimo procedūrą sudaro du etapai: konstitucijos pataisų priėmimas ir jų ratifIkavimas. Konstitucijos keitimo ir papildymo iniciatyvos teisę turi ne mažiau kaip vienas ketvirtadalis visų Seimo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikros Konstitucijos nuostatos gali
keičiamos tik referendumu. Kitų Konstitucijos skirsnių pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų būtina daryti ne mažiau kaip trijų mėnesių pertrauką. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu abu kartus už tai balsavo ne mažiau kai du trečdaliai visų Seimo narių ir abu kartus balsuoti buvo teikiamas tas pats pataisos projektas. Nepriimta Konstitucijos pataisa gali būti teikiama Seimui iš naujo svarstyti ne anksčiau kaip po metų. Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Lietuvos Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per penkias dienas oficialiai paskelbia.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4472 žodžiai iš 8847 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.