Konstitucinio teisminio proceso pagrindiniai bruožai
5 (100%) 1 vote

Konstitucinio teisminio proceso pagrindiniai bruožai

11213141

Įvadas

Konstitucinio Teismo vaidmuo šiuolaikinėje teisinėje sistemoje yra gana svarbus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo veiklą reglamentuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, priimtas 1993 m. vasario 3 d. Konstitucinis Teismas buvo sudarytas ir savo veiklą pradėjo 1993 m.Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pats svarbiausias šalies dokumentas, taigi ši įstaiga, turi užtikrinti, kad jos būtų laikomasi.

Šio darbo tikslas yra išnagrinėti konstitucinio teisminio proceso pagrindinius bruožus, parodyti kaip jis funkcionuoja.

Šiam tikslui įgyvendinti, išsikėliau sau tokius uždavinius:

· išsiaiškinti kas ir kokiais atvejais gali kreiptis į Konstitucinį Teismą;

· apžvelgti parengiamuosius darbus prieš teisminį posėdį bei pačią teisminio posėdžio eigą;

· parodyti įrodymų tyrimo ir teisminių ginčų svarbą konstituciniame teisminiame procese.

1. Byloje dalyvaujantys asmenys

Lietuvos Respublikos 106str. yra nustatyta, kas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau Teismo konstitucinio statuso ir konstitucinio teisminio proceso būdingas bruožas yra tas, kad ne visi subjektai gali kreiptis į Teismą visais klausimais. Tikslinga bent trumpai apibūdinti kiekvieno subjekto galias inicijuojant bylą Konstituciniame Teisme.

Pagal Konstitucijos 106str. 5 d. Seimas gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados visais Konstitucijoje nurodytais atvejais: ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nepriekaištauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. [1, 106 str.]

Konstitucijoje tiesiogiai nenurodyta, kad Seimas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar teisės aktai atitinka Konstituciją, tačiau paminėta, kad Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą (106str. 4d.). Remiantis šia bendrąja konstitucine norma, 1993m. vasario 3d. Konstitucinio Teismo įstatymo 26 str. redakcijoje buvo numatyta, kad tais atvejais, kai Teismas gauna ir priima nagrinėti Seimo nutarimą ištirti, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, sustabdomas šio akto galiojimas.1996m. liepos 11d. ir 1998m. birželio 4d. Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimais papildomai buvo numatyta, kad Seimas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ne tik dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų, bet ir dėl įstatymų atitikimo Konstitucijai; kad toks kreipimasis sustabdo įstatymo galiojimą. [3, p.471]

Galiojanti Konstitucinio Teismo įstatymo 26str. redakcija iškelia kai kurias teorinio pobūdžio problemas. Pažymėtina, kad tokia įstatymų konstitucingumo patikrinimo prielaida yra netradicinė, nes šiaip jau priimta manyti, jog visas abejones dėl įstatymų konstitucingumo turi išsiaiškinti pats įstatymų leidėjas įstatymų leidimo procese. Nors toks konstatavimas ir nepaneigia, kad kiti subjektai gali būti netikri dėl teisės aktų konstitucingumo, tačiau paties įstatymų leidėjo abejojimas akto atitikimu Konstitucijai rodo, kad nebuvo išnaudotas visos demokratinės įstatymų projektų rengimo ir svarstymo galimybės. Taip pat gali kiti klausimas, ar įstatymų leidėjas negali sąmoningai provokuoti įstatymų galiojimo sustabdymo, ar nesiekiama Konstitucinį Teismą paversti savo patarėju žinant, kad jis yra tik teisės aktų konstitucingumo vertintojas? Patyrimas rodo, kad tokį Seimo kreipimąsi gali išprovokuoti politiniai motyvai, pvz., kai ypač aštriai kritikuojamas priimtas įstatymas. Būtina pridurti, kad įstatymų leidyba savo priederme ir paskirtimi nėra susijusi su įstatymų galiojimo stabdymu. Taip yra todėl, kad situacijoje, susidariusioje sustabdžius įstatymo galiojimą, galima įžvelgti prielaidų dviprasmybėms tam tikrų visuomeninių santykių reguliavimo procese, spragoms teisėje atsirasti. 1997m. lapkričio 13d. Konstitucinio Teismo sprendime konstatuoja, kad įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir gali būti siejamas tik su Konstitucijoje nurodytais atvejais (akto galiojimą sustabdo Konstitucinis Teismas). [3, p.471]

Be paties Seimo, labai plačias galimybes kreiptis į Konstitucinį Teismą turi Seimo narių grupė. Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme yra nurodyta, kad tokią grupę gali sudaryti ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių, t.y. ne mažiau, kaip 28 Tautos atstovai. Atkreiptinas dėmesys, kad 1/5 Seimo narių turi būti skaičiuojama nuo Seimo narių skaičiaus (141), kuris įtvirtintas Konstitucijoje, bet ne nuo realiai išrinktų Seimo narių skaičiaus.

Seimo narių grupė į Konstitucinį Teismą gali kreiptis dėl šių klausimų: ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Respublikos Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Seimo narių grupė gali kreiptis į
Konstitucinį Teismą dėl visų aukščiausiųjų valdžios institucijų aktų konstitucingumo, išskyrus išvadas, kurios numatytos Konstitucijoje.

Seimo narių grupės teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą yra demokratijos institutas, kuris įtvirtina parlamento mažumos (opozicijos) galimybes ginti ne tik savo interesus, bet ir Konstitucijos viršenybę teisinėje sistemoje. Politinio gyvenimo aktualijos patvirtina tą aplinkybę, kad parlamento dauguma ne visada yra konstitucinio teisėtumo garantas ir todėl būtinas papildomos parlamento mažumos galimybės.

Nors konstitucinės justicijos patirtis Lietuvoje rodo, kad į Konstitucinį Teismą paprastai kreipiasi Seimo narių grupė, kurią sudaro opozicijoje esantieji Seimo nariai, tačiau taip būna ne visada. Yra atvejų, kai kreipimąsi į Konstitucinį Teismą inicijuoja įvairias politines pažiūras atstovaujantys Seimo nariai. [3, p. 471-472]

Respublikos Prezidento teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą sąlygoja jo kaip valstybės vadovo ir kaip vykdomosios valdžios dalies statusas.

Pagal Konstitucijos 106 str. 3d. Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais: „Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas“ [1, 106str.]. Būtent ši Respublikos Prezidento teisė patvirtina jo konstitucinį ryšį su Vyriausybe, priederme prižiūrėti, ar Vyriausybė laikosi teisė normų kuriamojoje veikloje, Konstitucijos ir įstatymų nustatytos kompetencijos ir teisės aktų hierarchijos principų. Nors šiuo metu nėra sukaupta didesnio patyrimo šiuo klausimu, tačiau ši Respublikos Prezidento prerogatyva gali būti visapusiai panaudota ir suteikti Respublikos Prezidentui statusui naujų konstitucinio turinio bruožai juolab, kad Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui sustabdo Vyriausybės akto galiojimą.

Konstitucijoje numatyta, kad Respublikos Prezidentas gali kreiptis su paklausimu į Konstitucinį Teismą, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus.

Konstitucijoje numatyta, kad Respublikos Prezidentas gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Ši Respublikos Prezidento teisė tiesiogiai susijusi su jo konstitucinėmis funkcijomis spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdyti užsienio politiką. Štai 1994m. Respublikos Prezidentas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kai kurie straipsniai neprieštarauja Konstitucijai.

Mokslinėje literatūroje, taip pat ir politiniame gyvenime neretai diskutuojama, kodėl Respublikos Prezidentui nesuteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikimo Konstitucijai. Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikėtų grįžti į 1990-1992m. laikotarpį, kai brendo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir valdžios galių subalansavimo koncepcija. Konstitucijos leidėjas, konstruodamas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios galias, siekė įtvirtinti tokią įgaliojimų išdėstymo sistemą Konstitucijoje, pagal kurią nė viena valstybės valdžios institucija neturėtų ženklesnės persvaros. Buvo manoma, kad Respublikos Prezidento įstatymų leidybos iniciatyvos teisė (Konstitucijos 68str. 1 d.), teisė nepasirašyti Seimo priimto įstatymo (neskelbti) ir motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (Konstitucijos 71 str.), galimybė metiniuose pranešimuose Seime formuluoti įstatymų leidybos programas (Konstitucijos 84 str. 18 p.), taip pat ir kiti įgaliojimai suponuoja pakankamai galių, kurių pagrindu Respublikos Prezidentas gali daryti įtaką įstatymų leidybos proceso turiniui. Diskusijoje dėl Valstybės vadovo galių buvo prieita prie išvados, kad Respublikos Prezidento teisė dėl įstatymų konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą šalia jau minėtųjų įgaliojimų galėtų destabilizuoti įstatymų leidybą, pažeisti parlamentinėje demokratijoje pripažintus valstybės valdžios galių subalansavimo principus.

Taip pat būtina pabrėžti, kad valstybės valdžios institucijų įgaliojimų paskirstymo problema yra labiau politinė nei teisinė aktualija. Kadangi įgaliojimų paskirstymas, kaip ir kiti konstituciniai santykiai, yra dinamiškas reiškinys, šiuos klausimus galima spręsti svarstant konstitucionalizmo raidos perspektyvas. [3, p.472-473]

Respublikos Vyriausybės galimybės inicijuoti konstitucinį ginčą Konstituciniame Teisme yra siauresnės nei kitų subjektų. Ji gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikimo Konstitucijai. Vertinant šią Vyriausybės teisę platesniame konstituciniame kontekste, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Vyriausybės kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo gali išprovokuoti Seimo ir Vyriausybės politinį konfliktą. Jeigu toks Vyriausybės žingsnis būtų nepriimtinas Vyriausybę palaikančiai Seimo narių daugumai, jis galėtų reikšti Vyriausybės konstitucinės krizės pradžią ar jos pabaigą – politinio nepasitikėjimo pareiškimą. [3,p.473]

Labai plačias teises inicijuoti
konstitucinį ginčą Konstituciniame Teisme turi teismai. Kadangi Konstitucijoje nėra nurodyta, kurie teismai gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad tokio kreipimosi teisė priklauso visiems: ir bendrosios jurisdikcijos teismams (Lietuvos Aukščiausiajam teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, apygardų ir apylinkių teismams), ir administraciniams teismams (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apygardų administraciniams teismams).

Teismai gali kreiptis į Konstitucinį Teismą šiais klausimais: ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Respublikos Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais.

Visų grandžių teismuose nagrinėjant administracines, civilines, baudžiamąsias bylas, šalims, jų atstovams, taip pat ir pačiam teismui gali iškilti abejonių dėl teisės normos, kuri turi būti taikoma konkrečioje byloje, teisėtumo, t.y. ar ji neprieštarauja Konstitucijai. Tokiu atveju teismas (teisėjas) gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į jį su prašymu spręsti, ar tam tikras teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai.

Teismai kreipiasi į Konstitucinį Teismą nutartimi. Tokioje nutartyje, be formaliųjų duomenų, turi būti nurodyta: trumpa bylos esmė ir kokiais įstatymais dalyvaujantys byloje asmenys grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus; teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai; suformuluotas teismo prašymas Konstituciniam Teismui. [3, p.474]

Byloje dalyvaujantys asmenys. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: pareiškėjas – valstybės institucija, Seimo narių grupė, kuriems įstatymai suteikia teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar įstatymams arba duoti išvadą, bei jų atstovai; suinteresuotas asmuo – valstybės institucija, priėmusi teisės aktą, kurio atitikimą Konstitucijai ar įstatymams reikia ištirti, bei jos atstovas; Seimo narys ar kitas valstybės pareigūnas, kurio veiksmų atitikimą Konstitucijai reikia ištirti dėl jam pradėtos Seime apkaltos bylos, bei jo atstovas; Respublikos Prezidentas, kai teikiama išvada dėl jo sveikatos būklės, bei jo atstovas. Dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines teises. Jie turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti iš jos išrašus, nuorašus, kopijas, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams.[2, 31str.]

Dalyvaujantys byloje asmenys savo bylas Konstituciniame Teisme gali vesti patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovus. Įstatyminiais atstovais laikomi tam tikrų institucijų vadovai, veikiantys pagal įstatymo jiems suteiktus įgaliojimus. Įstatyminiu atstovu laikomas ir Seimo narių grupei atstovaujantis Seimo narys (nariai), kurį (kuriuos) savo prašyme nurodo pasirašydami po juo visi besikreipiantieji Seimo nariai, jeigu jų parašai patvirtinti Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo. Teismui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą, atstovauja nutartį priėmęs teisėjas (arba kolegijos pirmininkas).

Dalyvaujančių byloje įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) Konstituciniame Teisme gali būti advokatai, mokslo laipsnius turintys teisininkai, taip pat teisinio darbo aukščiausiose valstybės institucijose patirtį turintys asmenys. Advokato įgaliojimai patvirtinami advokato orderiu. Kitiems nurodytiems asmenims įgaliojimus išduoda institucijų, kurioms jie atstovauja, vadovai arba Seimo narių grupės įstatyminis atstovas. Institucijos vadovas savo įstaigai atstovauti gali įpareigoti ir kitą tos įstaigos specialistą išduodamas jam įgaliojimą. [3, p.475]

Proceso dalyviais šiame įstatyme laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, pakviesti specialistai ir vertėjai.. [2, 33str.]

Dalyvaujantiems byloje asmenims išlaidas, susijusias su buvimu ir dalyvavimu Konstitucinio Teismo teisenoje, apmoka įstaigos, kurioms jie atstovauja. [2, 39str.]

2. Parengiamieji darbai prieš teisminį posėdį

Iki teisminio posėdžio, kuriame bus nagrinėjamas konstitucinis ginčas, atliekami parengiamieji darbai. Jų tikslas – tinkamai parengti klausimo nagrinėjimą teisminiame posėdyje.

Gavus prašymą ar paklausimą, kuris registruojamas Teismo raštinėje, Teismo pirmininkas savo potvarkiu tai atlikti paveda vienam ar keliems teisėjams. Šie darbai paskirstomi tolygiai visiems teisėjams.

Teisėjas, pradėdamas tirti jam perduotą medžiagą, pirmiausia turi nustatyti, ar prašymas paduotas institucijos ar asmens, kuris turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ne mažiau svarbu įsitikinti, ar prašymo nagrinėjimas yra žinybingas Teismui. Be šių aplinkybių, teisėjas privalo nustatyti, ar prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai nebuvo tirtas Teisme, taip pat ar negalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Įstatyme yra nurodyti pagrindiniai reikalavimai, kurie taikomi
ar paklausimo teisinei formai, ir pareiškėjai tų reikalavimų turi laikytis. Teisėjo priedermė – įvertinti, ar šių reikalavimų buvo paisoma rengiant kreipimąsi. Vienas sudėtingiausių klausimų, kuris gali kilti teisėjui tiriant prašymo priimtinumą nagrinėti, – ar prašymas (paklausimas) grindžiamas teisiniais motyvais. Tai viena sudėtingiausių problemų, su kuria gali susidurti teisėjas ir Teismas parengiamųjų darbų stadijoje. Konstitucinio Teismo darbo praktika patvirtina, kad aiškios ribos tarp teisinių ir politinių motyvų paprastai nebūna. Neretai galima įtarti, kad prašymo ar paklausimo pagrindinė paskata yra politiniai interesai, tačiau ir teisiniai argumentai suformuluoti kvalifikuotai. Iki šiol Teismas nebuvo linkęs daryti kategoriškų vertinimų dėl prašymo nepakankamo teisiško pagrįstumo ir dėl vadovavimosi tik politiniais motyvais. Teismo teisė atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas neteisiniais motyvais, yra svarbi garantija siekiant užkirsti galimybes politizuoti Teismo veiklą. Ne veltui būtent ši Teismo teisė numatyta ir Konstitucijoje (106str. 6 d.).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2344 žodžiai iš 4569 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.