Algirdas titulavosi Didžiuoju kunigaikščiu ir valdė Vilnių. Jo valdžią pripažino visi smulkesni LDK kunigaikščiai. Šalia Algirdo didelę įtaką Lietuvos valstybėje turėjo Trakų kunigaikštis Kęstutis. Be Trakų, jo valdžiai pakluso dalis Juodosios Rusios, Palenkė ir Žemaitija. Kęstučio žemės buvo regione, dažniausiai puolamame Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, todėl nuo Kęstučio priklausė karo su ordinais eiga. Rūpindamasis apginti Lietuvą nuo grėsmingo agresoriaus, Kęstutis iš esmės tapo antruoju Lietuvos valdovu. Jo įtaka ir reikšmė valstybėje beveik prilygo Algirdui. Šaltiniai pažymi, kad Algirdas su Kęstučiu labai glaudžiai bendradarbiavo. Tarp jų vyravo susiklausymas, broliški jausmai ir nebuvo jokių konfliktų.
perversmas ir valdžios dalybos
Visuotinai įsigalėjusi 1344–1345 m. perversmo versija buvo išdėstyta dar Vytauto laikais. Kęstučiui su Algirdu nepatiko, kad Gediminas aukščiausią valdžią perdavė Jaunučiui, jiedu susitarė nuversti brolį; Algirdas į Vilnių pavėlavo, Kęstutis užėmė jį vienas, o paskui perleido Algirdui kaip vyresniajam broliui. Istoriografijoje būta ginčių dėl Gedimino palikimo – klaidingai perskaitytais šaltiniais grįstos istorijos apie jo žūtį puolant Brajerburgą, arba nunuodijimą, mėginant vėl derėtis dėl krikšto priėmimo, piršo prielaidą, kad Gedimino mirtis buvo staigi ir palikimo nespėta tinkamai paskirstyti. Tačiau Kęstučio nuolaidžiavimas bemaž niekam nėra sukėlęs įtarimo, ir dėl paties perversmo niuansų faktiškai nediskutuojama.
Vis dėlto kryžiuočius pasiekęs pranešimas apie perversmą Algirdo net nemini. Žinutė iš Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos formuliarų knygos Nr. 101 Lietuvoje mažai težinoma, todėl pateiksiu visą tekstą:
Grįždamas (aišku, Kęstutis) atgal į Lietuvą drauge su motina, užėmė Vilniaus pilį, išvaikęs iš ten savo dėdes. Subūręs krūvon savo dėdžių vasalus iš Lietuvos, privertė juos tapti sau ištikimais. Kai kuriuos iš jų, tuos, kurie stojo prieš jo valią, pagal savo paprotį bei nuostatą apšlakstęs papjauto gyvulio krauju, surišo. Nėra tikrų žinių, kur nuvyko šaunusis karalius.
Šios informacijos patikimumas yra sukėlęs abejonių, tačiau ji atitinka 1344–1345 m. situaciją. Tuo metu ordinas rengėsi dideliam puolimui, kurį vėliau sužlugdė lietuvių surengta dezinformacijos kampanija – buvo paleistas gandas, kad ruošiamasi pulti Sembą. Numanomas Kęstučio išvykimas iš Lietuvos (kur jis tuoj pat sugrįžo) ir jo vėlesnis dingimas iš kryžiuočių informatorių akiračio turėjo būti šios kampanijos dalis.
Trikdo žinutėje pavartotas žodis ,,dėdės” (lot. patruus), bet, A. Nikžentaičio nuomone, šis žodis galėjo būti pavartotas platesne prasme ir paprasčiausiai reikšti giminaičius. Be to, šaltiniuose teigiama, kad po perversmo Kęstučiui su Algirdu pasipriešinęs Narimantas ieškojo prieglobsčio pas totorius, o su šiais ryšius palaikė Gediminaičių dėdė Teodoras, valdęs Kijeve (1333 m. minima šalia jo buvus totorių baskaką). Teodorą Algirdas pašalino iš Kijevo 1362 m., po septyniolikos metų. Vis dėlto LDK istorijoje būta ir daugiau atvejų, kai valdovams tekdavo ilgokai taikstytis su nelojalių giminaičių valdymu autonomiškose rusiškose kunigaikštystėse. Narimanto veiksmai ir Teodoro likimas veikiau patvirtina kryžiuočių informaciją, negu ją paneigia.
Šaltinis griauna istoriografinę tradiciją laikyti Gedimino našlę Jaunučio sąjungininke, bet ši tradicija pagrįsta tik Bychovo kronika – anot jos, Kęstutis su Algirdu sukilę prieš Jaunutį, “nes kunigaikštienė Jaunė jau buvo mirusi.” Formuluotė neleidžia laikyti šios informacijos patikima – tai paties kronikos autoriaus sugalvotas paaiškinimas, nors, regis, jis buvo kažką girdėjęs apie Gediminienės dalyvavimą dalinant arba perdalinant vyro palikimą.
Bendras Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos formuliarų žinutės įvertinimas leidžia ją laikyti patikimu 1344–1345 m. įvykių liudininko pranešimu. Bet kaip gi atsitiko, kad autorius neatkreipė dėmesio į Algirdą? Ar jis nebuvo paminėtas prisaikdinant LDK diduomenę naujajai valdžiai? Šie klausimai verčia permąstyti kitų šaltinių informaciją, o gal net truputį pakoreguoti įprastinę versiją.
Pirmoji problema: koks buvo pradinis Kęstučio ir Algirdo susitarimas? Lietuvos metraščiuose kalbama atsargiai: ,,…vienam iš jų užimti sostą.” Bet kas gi šitaip tariasi?! Ir kam tas atsargumas? Kęstutis sąmoningai vaizduojamas kaip teigiamas herojus, bet jeigu būtų skelbiama, kad jis, nepaisant Algirdo vėlavimo, vykdė išankstinį susitarimą, skambėtų dar gražiau. Įsigilinus į tekstą, stiprėja įspūdis – norėta pasakyti, kad Kęstutis apsisprendė nusileisti vyresniajam broliui tik užėmęs Vilnių.
Ar taip gali būti, kad pirminis susitarimas buvo Kęstučio naudai?
Įvertinus, kaip Gediminas padalina valdas sūnums, galima daryti išvadą, kad jo valia Kęstutis turėtų tapti antru žmogum valstybėje – jis gauna Trakus ir Žemaičius. Tai įvyksta po 1337 m., sunkiu momentu: 1336 m. sunaikinti Pilėnai, kitais metais kryžiuočiai priešais Veliuoną pastato Brajerburgo pilį, kuri turėtų tapti pavergtos Lietuvos sostine, per jos nesėkmingą apgultį žūsta Kęstučio pirmtakas
Trakuose. Tačiau Kęstučiui perėmus vadovavimą vakarų frontui, padėtis stabilizuojasi. 1342–1343 m. kryžiuočiai perkelia Brajerburgą atokiau nuo Veliuonos. Tuo pačiu metu Kęstutis padeda Algirdui apginti Pskovą nuo Livonijos, surengia sėkmingą atsakomąjį žygį. Taigi iki 1344 m. Kęstutis pasirodo ne tik kaip gabus karvedys, bet ir kaip karvedys, pasiryžęs veikti visos valstybės mastu. Pridėkime dar asmeninį žavesį, kuriam nelieka abejingi net kryžiuočiai, – eilinio Lietuvos bajoro požiūriu, Kęstutis turi visas valdovui būtinas savybes.