Lietuvių kalba ir literatūra dokumentas
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalba ir literatūra dokumentas

2. LIETUVIŲ KALBA IR LITERATŪRA

2.1 Fonetika

2.2 Morfologija

2.3 Leksika

2.4 Sintaksė

2.5 Kirčiavimas

2.6 Taisyklingai kalbėkime ir rašykime

2.7 Literatūros rūšys ir žanrai

2.8 Žymiausi užsienio rašytojai ir svarbiausi jų kūriniai

2.9 Nobelio literatūros premijos laureatai

2.10 Žymiausi lietuvių rašytojai ir svarbiausi jų kūriniai

2.11 Įsidėmėtinos datos

2.1. FONETIKA

Mokslas, kuris nagrinėja kalbos garsus, vadinasi fonetika.

Lietuvių kalbos garsai yra balsiai (a, ą, o, ū…), priebalsiai (b, c, g, p…) ir pusbalsiai (l, m, n, r, j, v).

Balsiai gali būti trumpieji (a, e, i, o, u) arba ilgieji (a, ą, e, ę, y, į, o, ū, ų).

Priebalsiai gali būti skardieji (b, d, g, z, ž, h, dz, dž) arba duslieji (p, t, k, s, š, ch, c, č, f).

Skiemuo – trumpiausias garsinės kalbos vienetas, susidedantis iš vieno arba kelių garsų. Jo pagrindą sudaro balsis arba dvigarsis.

Dvigarsiai – du to paties skiemens garsai, kurie tariami sudaro glaudų junginį. Dvigarsiai skirstomi į dvibalsius (ai, au, ei, ui, ie, uo) ir mišriuosius dvigarsius (al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur).

Į pradžią

2.2. MORFOLOGIJA

Morfologija – gramatikos skyrius, kuris nagrinėja kalbos dalis

ir jų kaitybą, žodžio sandarą bei žodžių darybą.

Lietuvių kalboje yra 11 kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas, ištiktukas.

Daiktavardis

Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?

Daiktavardžiai skirstomi į bendrinius (namas, lapė, juokas) ir tikrinius (Lietuva, Kaunas, Vytautas); kaitomi linksniais (namas, namo, namui…), skaičiais (namas – namai) ir yra vyriškosios (stalas, kelias) arba moteriškosios (liepa, saulė) giminės.

Daiktavardžių linksniuotės

Linksniuotė

I

II

III

IV

VVienaskaitos

vardininko galūnės

–(i)as

–is

–ys

–(i)a

–i

–ė

–is

–(i)us

–uo

–ėVienaskaitos

kilmininko galūnės

–(i)o

–(i)os

–ės

–ies

–(i)aus

–(en)s

–(er)sPavyzdžiai

miškas

kelias

brolis

gaidys

ranka

vyšnia

marti

upė

širdis

žvėris

pirtis

dantis

sūnus

lietus

vaisius

derlius

akmuo

vanduo

duktė

sesuo

Būdvardis

Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri?

Būdvardžiai skirstomi į paprastuosius (naujas, –a, platus, –i) ir įvardžiuotinius (naujasis, –oji, platusis, –oji); kaitomi giminėmis (platus – plati – platu), skaičiais (naujas – nauji, nauja – naujos), linksniais (naujas, naujo, naujam…) ir laipsniais (naujas, –a, naujesnis, –ė, naujausias, –a).

Būdvardžių linksniuotės

Linksniuotė

I

II

IIIVienaskaitos

vardininko galūnės

–(i)as

–(i)a

–us

–i

–is

–ėDaugiskaitos

vardininko galūnės

–i

–(i)os

–ūs

–ios

–iai

–i

–ėsPavyzdžiai

baltas, –a

žalias, –a

mažiausias, –a

gražus, –i

šviesus, –i

tylus, –i

medinis, –ė

didelis, –ė

mažesnis, –ė

Skaitvardis

Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta?

Skaitvardžių reikšminiai skyriai ir poskyriai

1. Kiekiniai:

a) pagrindiniai (septyni, dvidešimt, milijonas);

b) dauginiai (dveji, trejos, penkeri);

c) kuopiniai (dvejetas, šešetas, devynetas);

d) trupmeniniai (trys penktosios, septynios dešimtosios).

2. Kelintiniai (antras, penkta, dvyliktasis).

Pagal sandarą skaitvardžiai skirstomi į:

1) vientisinius (du, antras, dvylika, dvidešimt);

2) sudėtinius (dvidešimt trys, šimtas keturiasdešimt keturi).

Vieni skaitvardžiai kaitomi būdvardiškai (pirmas, pirma; pirmas – pirmi; pirmas, pirmo, pirmam…), kiti – daiktavardiškai (šimtas – šimtai; šimtas, šimto, šimtui…); yra ir nekaitomų skaitvardžių (dešimt, dvidešimt…).

Įvardis

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.

Pagal reikšmę įvardžiai skirstomi taip:

1) asmeniniai (aš, tu, jie);

2) sangrąžinis (savęs);

3) savybiniai (tavas, saviškis);

4) parodomieji (šis, anas, toks);

5) pažymimieji (kitas, kiekvienas, niekas);

6) klausiamieji ir santykiniai (kas, kuris, keli);

7) nežymimieji (kažkas, kai kas, bet kas).

Vieni įvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais (tas – ta; tas – tie; tas, to, tam…), antri – skaičiais ir linksniais (aš – mes; aš, manęs, man…), treti – tik linksniais (viskas, visko, viskam…).

Veiksmažodis

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ar būseną ir atsako į klausimus ką veikia? arba kas vyksta, darosi, atsitinka?

Pagrindinės veiksmažodžių formos yra bendratis, esamojo laiko trečiasis asmuo ir būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo (vyti – veja – vijo).

Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis (bėgu, bėgi, bėga…), skaičiais (bėgu – bėgame), laikais (bėgu, bėgau, bėgdavau, bėgsiu), nuosakomis (bėga, bėgtų, bėk).

Veiksmažodžių asmenuotės

Asmenuotė

I

II

III

Esamojo laiko trečiojo asmens galūnė

–(i)a

–i

–o

Pavyzdžiai

veža

laukia

tyli

žiūri

mąsto

graso

Neasmenuojamosios veiksmažodžių formos yra šios:

1) bendratis (eiti, rašyti);

2) dalyvis (einąs, einanti, ėjęs, ėjusi);

3) pusdalyvis (eidamas, eidama);

4) padalyvis (einant, ėjus);

5) būdinys (eite, eitinai).

Bendratis – nekaitoma veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą ir atsako į klausimą ką daryti? Ji nerodo nei asmens, nei laiko, nei skaičiaus (šaukti, vežti, grįžti).

Dalyvis yra linksniuojama veiksmažodžio forma, žyminti iš veiksmo kylančią daikto ypatybę, veiksmo aplinkybę, patį veiksmą. Dalyviai kaitomi linksniais (žvilgąs, žvilgančio, žvilgančiam…), giminėmis (žvilgąs – žvilganti), skaičiais (žvilgąs – žvilgą, žvilganti – žvilgančios), laikais (skaitąs, skaitęs, skaitydavęs, skaitysiąs); turi veikiamąją ir neveikiamąją rūšis (rašąs – rašomas, skaitęs – skaitytas, būsiąs – būsimas).

Pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, žyminti antraeilį veiksmą, atliekamą to paties veikėjo. Pusdalyviai kaitomi giminėmis (laukdamas – laukdama), skaičiais (laukdamas – laukdami).

Padalyvis yra veiksmažodžio forma, žyminti antraeilį veiksmą, atliekamą kito veikėjo. Padalyviai kaitomi laikais (einant, ėjus, eidavus, eisiant).

Būdinys yra veiksmažodžio forma, paryškinanti veiksmažodžio reikšmę ir atsakanti į klausimą kaip? (bėgte, bėgtinai).

Prieveiksmis

Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį arba būdvardį.

Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į:

1) būdo (gražiai, staiga, kitaip);

2) kiekybės (maždaug, trissyk, dviese);

3) vietos (kur ne kur, čia, šalin, arti);

4) laiko (vakar, tąsyk, niekada, seniai);

5) priežasties (tyčia, kažkodėl, dėl to).

Prieveiksmiai, padaryti iš kokybinių būdvardžių ir turintys galūnę

–(i)ai, gali būti laipsniuojami (gerai – geriau – geriausiai, gražiai – gražiau – gražiausiai).

Prielinksnis

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais (nuo, ant, po, su, ties).

Jungtukas

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, kad, kai, nes).

Dalelytė

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų prasminių atspalvių (dar, gi, ne, juk, nebent, vis).

Jaustukas

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (a, ach, che, ačiū, deja, valio).

Ištiktukas

Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsus ar vaizdus (brakšt, mirkt, trukt, miau).

Žodžio sudėtis

Žodžio sudėties nagrinėjimo sutartiniai ženklai:

Mažiausia žodžio sudedamoji dalis, turinti savo (gramatinę ar leksinę) reikšmę, vadinasi morfema.

Lietuvių kalbos morfemos

Žodžių daryba

Toks žodis, iš kurio padaromas kitas žodis, vadinasi pamatinis žodis. Dariniai gali būti daromi ne tik iš paprastųjų žodžių, bet ir iš kitų darinių.

Žodžių darybos būdai:

Į pradžią

2.3. LEKSIKA

Kurios nors kalbos žodžių visuma vadinasi leksika (o žodžių mokslas – leksikologija).

Homonimai – tai vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės žodžiai (plaukų kasa ir pinigų kasa).

Sinonimai – artimos arba tos pačios reikšmės žodžiai. Jie reiškia tą patį (panašų) daiktą (arklys – žirgas – kuinas), daikto požymį (drąsus – narsus), veiksmą (bėgti – lėkti – dumti).

Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai (šviesa – tamsa, geras – blogas).

Tarmybės – tik tam tikroje tarmėje vartojamas žodžiai (grobas žemaičiams „žarna“, o aukštaičiams „šonkaulis“).

Archaizmai – pasenę, dabartinėje kalboje beveik nevartojami žodžiai (ašva „kumelė“, liaupsė „garbė“).

Neologizmai (naujadarai) – nauji kalbos žodžiai, atsiradę morfologinės žodžių darybos būdu (mėnuleigis, tankis).

Skoliniai – iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai. Jie skirstomi į:

1) tikruosius skolinius (agurkas, muilas, gatvė);

2) svetimybes (bantas, sietka, kurtkė);

3) tarptautinius žodžius (estetika, sopranas, reportažas).

Frazeologizmai – pastovūs žodžių junginiai, savo reikšme artimi vienam žodžiui (dėti į akį „miegoti“, pagyrų puodas „pagyrūnas, žmogus, mėgstantis girtis“).

Į pradžią

2.4. SINTAKSĖ

Sintaksė – gramatikos dalis, kuri nagrinėja žodžių junginius ir sakinius.

Žodžių junginys

Du savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu gramatiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį.

Žodžių junginyje vienas žodis yra svarbesnis, pagrindinis. Iš jo kyla klausimas, į kurį atsako kitas žodis. Šis žodis priklauso pagrindiniam žodžiui ir vadinasi priklausomasis (junginyje geroji senelė pagrindinis žodis yra senelė, o priklausomasis – geroji).

Derinimas – toks žodžių ryšys junginyje, kai priklausomojo žodžio forma priderinama prie pagrindinio žodžio formos (laukiama viešnia).

Valdymas – toks žodžių ryšys junginyje, kai pagrindinis žodis reikalauja tam tikros priklausomojo žodžio formos (siunčiu (kam? ką?) draugui laišką).

Šliejimas – toks žodžių ryšys junginyje, kai pagrindiniam

žodžiui nereikia kokių nors priklausomojo žodžio kaitomų formų (ateis rytoj).

Sakinys

Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.

Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis (Lyja).

Pagal sakymo tikslą sakiniai skirstomi į:

1) tiesioginius (Už lango tyliai teka Nemunas);

2) skatinamuosius (Leistumėte mus namo);

3) klausiamuosius (Ko taip nusiminęs?).

Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakyti pakeltu tonu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais (Ak, tylėk, neužsimink apie tai!).

Žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus, yra sakinio dalys.

Veiksnys ir tarinys sudaro gramatinį centrą.

Sakiniai, sudaryti tik iš pagrindinių sakinio dalių, yra neišplėstiniai, o turintys nors vieną antrininkę sakinio dalį – išplėstiniai sakiniai (Saulė leidosi. ir Saulė leidosi į padūmavusius vakarus).

Sakiniai, kurie turi pasakytą arba numanomą veiksnį, yra asmeniniai sakiniai (Lazda turi du galus. Gulime miške po eglėmis ir laukiame).

Sakiniai, kurių tarinys žymi veiksmą arba būseną, nesusiejamą su vardininku išreikštu veikėju, yra beasmeniai sakiniai (Viduj iššluota. Šviesu).

Vientisinis sakinys

Sakinys, turintis tik vieną gramatinį centrą, yra vientisinis sakinys (Priešus skyrė sekli upė).

Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimą kas? (Baisus sprogimas sudrebino žemę).

Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tariniai yra keturių rūšių: grynieji (Kentėjimas brandina žmogų); suvestiniai (Lietus ėmė pilti čiurkšle); sudurtiniai (Abiejų vyrų kalba buvo trumpa); mišrieji (Mikui reikėtų būti atsargesniam).

Pažyminys yra antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto požymį ir atsako į klausimą koks? kokia? kieno? Pažyminiai yra skirstomi į derinamuosius (Blogi darbai akis bado) ir nederinamuosius (Artėjo pavasario darbai).

Papildinys yra antrininkė sakinio dalis, kuri atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? (Brolis sakė teisybę).

Aplinkybės yra antrininkės sakinio dalys, kurios atsako į klausimus kur? kada? kaip? kiek? kodėl? kuriuo tikslu? Pagal reikšmę aplinkybės skirstomos į: vietos (Toliau nuo kranto sujudėjo vanduo); laiko (Temstant lietus pradėjo dar smarkiau pilti); būdo (Vargais negalais išėjome į pamiškę); kiekybės (Kas daug šneka, mažai daro); priežasties (Taip visados atsitinka dėl išsiblaškymo); tikslo (Eime į kiemą apsidairyti); sąlygos (Ieškodamas vis tiek rasi); nuolaidos (Ir duris uždarius, laikas bėga).

Aplinkybės, kurios tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes, vadinamos tikslinamosiomis aplinkybėmis (Kadaise, seniai seniai, čia jūros dugno būta).

Sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą ir susijusios su kuria nors viena sakinio dalimi, yra vienarūšės sakinio dalys (Senas laikrodis skaičiavo sekundes, minutes, valandas).

Sakinio dalių nagrinėjimo sutartiniai ženklai:

———– veiksnys

==== tarinys

~~~~ pažyminys

–––– papildinys

–× –× –× – aplinkybė

Žodžiai ir posakiai, klausimais nesusiję su sakiniu

Žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį ar daiktą, vadinamas kreipiniu (Auki, dainuoki prie kelio, lietuviškas gluosni!).

Įterpiniais pasakomas autoriaus požiūris į reiškiamą mintį, pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų (Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia).

Vientisinio sakinio skyryba

1. Brūkšnys tarp veiksnio ir sudurtinio tarinio vardinės dalies rašomas tada, kai jungtis būna praleista, o vardinė dalis reiškiama daiktavardžio arba skaitvardžio vardininku (Vilnius – Lietuvos sostinė. Dukart du – keturi).

2. Brūkšnį tarp veiksnio ir suvestinio tarinio bendraties rašome tada, kai praleistas pirmasis suvestinio tarinio dėmuo (Mūsų pareiga – mokytis).

3. Brūkšnį rašome gretimųjų pasakymų antroje dalyje vietoje praleisto, bet iš pirmos dalies numanomo žodžio (Iš vienos stalo pusės sėdi motina, iš kitos – tėvas).

4. Kableliais išskiriame du ar kelis derinamuosius neišplėstus pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio (Buvo rytas, giedras, ramus).

5. Vienas ar daugiau nederinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio ir išsiskiriančių savo intonacija, išskiriami kableliais (Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego).

6. Išplėstiniai dalyviniai ir būdvardiniai pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais. Prieš pažymimąjį žodį tokie pažyminiai neskiriami (Žuvis, užaugusias upėje, pašauks jūra. Upėje užaugusias žuvis pašauks jūra).

7. Vientisinis ar išplėstinis priedėlis (pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu), einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais arba brūkšniais (Vilija, mūsų upių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų. Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia).

8. Priedėlis, einantis prieš pažymimąjį žodį, kableliais neskiriamas (Rašytoja Žemaitė yra visiems žinoma).

9. Tikslinamosios aplinkybės išskiriamos kableliais. Jei jos turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip
ir, ypač, tai išskiriamos drauge su tais žodžiais (Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka. Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas).

10. Bejungtukės vienarūšės sakinio dalys skiriamos kableliais (Praūžė, pradundėjo karo vėtra). Dvi vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, kableliais neskiriamos (Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes). Kai prieš vienarūšes sakinio dalis kartojasi jungtukai ir, ar, arba, nei, kablelis dedamas prieš antrąjį ir tolimesnius jungtukus (Susiliejo ir tikrovė, ir sapnai). Prieš priešinamuosius jungtukus o, bet, tačiau, tik, jungiančius vienarūšes sakinio dalis, kablelis dedamas visada (Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai).

11. Po apibendrinamojo žodžio prieš vienarūšes išskaičiuojamąsias sakinio dalis rašomas dvitaškis (Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio, Beržo). Kai apibendrinamasis žodis eina po vienarūšių sakinio dalių, tai prieš jį rašomas brūkšnys (Ir laukuose, ir miškuose – visur buvo daug sniego).

12. Kreipiniai sakinyje skiriami kableliais (Tekėk, saulele, tekėk). Išplėsti kreipiniai išskiriami drauge su pažyminiais (Lauk, brangioji sesute, manęs).

13. Įterpiniai paprastai išskiriami kableliais (Kitą kartą, savaime aišku, jis nepadarys tokios klaidos), skliausteliais (Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kuris ir dabar paupyje tebegyvena), brūkšniais (Rudeniop – prabėgs greit laikas – susitiksim vėlei). Tarp sudėtinio sakinio dėmenų įsiterpę įterpiniai išskiriami kableliais ir brūkšniais (Būna tokių valandėlių,– Krizas jas gerai žino,– kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva).

14. Įterptiniais žodžiais nelaikome dalelyčių: antai, atseit, berods, būtent, destis, galbūt, mat, rasi, rasit, taigi, taip, turbūt (Galbūt jis žinojo ar numanė, kur aš esu). Įterptiniais žodžiais nelaikome prieveiksmių anaiptol, apskritai, greičiausiai, paprastai, tikrai, tikriausiai, veikiausiai; prielinksninių konstrukcijų iš principo, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso (Žmogus iš tikrųjų atrodė geras).

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 2611 žodžiai iš 7592 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.