Lietuvių kalba pasaulio universitetuose
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalba pasaulio universitetuose

KALBA

Pabandykime įsivaizduoti,kaip atrodytų pasaulis,jeigu žmonės nemokėtų kalbėti. Kažin ar pasiseks vaizduotėje tokį pasaulį sukurti. Juk kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, be kurios negali visuomenės,pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi laikotarpiai, kai neturėta privačios nuosavybės. Tačiau nėra buvę tokių laikų, kuriais žmonių visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Taigi kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Kol, nebuvo jos, nebuvo ir žmogaus tikrąja to žodžio prasme. Be kalbos, kaip bendravimo įrankio, žinoma, neįmanoma įsivaizduoti žmogaus gyvenimo nė ateityje.

Bet kalba žmonėms yra ne vien tik sužinojimo ir bendravimo priemonė. Žmonės kalbėdami gali taip pat reikšti jausmus, pergyvenimus. Tai leidžia jiems kurti vadinamuosius dvasinius turtus, visų pirma grožinę literatūrą.

Neturėdami kalbos, neturėtume nė mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių dienų mokslas ir technika. Tik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susėjęs su kalba, žmonija galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurį sunku pervertinti.

Žmonės išmoko tiksliai aprašyti visokiausius kalbos reiškinius, pradėjo sudarinėti žodynus, rašyti gramatikas. Bet kalbos giminystes, raidos problemos visdar tebebuvo tokios paslaptingos, kaip prieš daugelį amžių. Kad ir kaip būtų keista, žmogus pirmiau išsiaiškino žaibo ir griaustinio paslaptis, negu suprato kalbos raidos dėsnius. Juk jau 1754 metais Benjeminas Franklinas žaibolaidžiu sugavo žaibą, o 1816 metais Francas Bopas paskelbė veikalą, kuriame pirmą kartą lyginamuoju – istoriniu metodu mėginama aiškinti ligi tol žmogui nesuprantami kalbotyros reiškiniai.

Lygiinamojo – istorinio metodo atsiradimas buvo tikra revoliucija. Per kelis dešimtmečius žmonės apie kalbą sužinojo daugiau, negu per praėjusius tūkstantmečius. Naujasis kalbos tyrinėjimo metodas buvo ypač reikšmingas mums, lietuviams. Juk šio metodo dėka paniekinta, tik šiaudinėse artojų pirkiose vartota kalba rado kelią į Maskvos, Paryžiaus, Leipcigo, Prahos, Kopenhagos universitetų auditorijas. Turbūt, nerasime nei vieno žymaus ano meto kalbininko, kuris savo veikaluose nebūtų operavęs lietuvių kalbos faktais. Geriuasi užsienio universitetų profesoriai važiavo į Lietuvą pasiklauyti, kaip kalba šio krašto valstiečiai. Skubėjo užrašyti ilgesingas mirštančios, kaip jiems tada atrodė, tautos dainas, kupinas fantazijos pasakas, sąmojingus priežodžius. Pamažu ir iš pačių lietuvių tarpo pradėjo rastis žmonių, kurie susidomėjo savo gimtąja kalba. Juk ir pats talentingiausias svetimtaustis tyrinėtojas negali taip tiksliai suvokti įvairių lietuvių kalbos niuansų, išgirsti jos garsų atmainų, kaip kad gali suvokti ir išgirsti žmogus, nuo lopšio kalbėjęs šia kalba, žinoma, jei jis turi specialų lingvistinį išsilavinimą. Buvo laikai, kai lietuviai savo kalbininkus galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dabar kiekvienais metais respublikos aukšosios mokyklos išleidžia jų po kelis dešimtis. Tačiau mums reikia nepamiršti ir to keleto, kurie sunkiomis sąlygomis kūrė kalbotyros pagrindus, o taip pat jausti dėkingumą aniems kitataučiams mokslininkams, įvedusiems lietuvių kalbą į tarptautinę mokslo areną.

LYGINAMOSIOS KALBOTYROS ATSIRADIMAS

Antrasis pasaulinis karas pamažu ėjo į pabaigą. Tarybinė armija išvadavo Vilnių. Šiaurės Prancūzijoje išsilaipino sąjungininkų kariuomenės daliniai. Pavergtos pasaulio tautos laukė laisvės. Laukė jos ir tolimosios Indijos Ahmadnagaro kalėjimo politiniai kaliniai, kurių tarpe buvo ir nepalaužiamas kovotojas dėl Indijos nepriklausomybės Džavaharlalas Neru, anglų valdžios kalinamas jau devintą kartą. Tomis dienomis Neru įtemtai dirbo: per penkis mėnesius parašė didžiulę, šiandie pasauliui plačiai žinomą knygą. Tai knyga apie didingą indų tautos praeitį, jų savitą kultūrą, kančias svetimųjų priespaudoje, viltis ir lūkesčius. Ypač su didele meile Neru rašė apie „nuostabiai turtingą, daugiaspalvę“ senovės indų kalbą – sanskritą. Skyriu apie šią kalbą Neru baigė sakiniu: „Artimiausia sanskritui Europoje yra lietuvių kalba.“

Savo knygą Džavaharlalas Neru simboliškai pavadino „Indijos atrdimu“.

Su Indijos „atradimu“ iš tikrųjų betarpiškai yra susijęs vieno pačių svarbiausių kalbos mokslo šakų – lyginamosios kalbotyros atradimas, o su juo ir intensyvus lietuvių kalbos tyrinėjimas.

XVII amžiuje į Indija pradeda plūsti pirkliai, misionieriai ir įvairūs kiti kolonistai. Jie jau po truputį susidomi indų kultūra, pramoksta šios šalies kalbų. Europa vis daugiau ir daugiau išgirsta apie šį nuostabų kraštą.

1783 metais į Indiją atvykęs Viljemas Džonsas su dideliu įkarščiu pradeda mokytis indų kalbų, ypč sanskrito. Rodos šis anglų „riteris“ rado bendrą kalbą su indų brahmanais, ir Džonsas puikiai išmoksta sanskritiškai. Matydamas, jog geresnis Indijos pažinimas ne vieno žmogaus darbas, Džonsas 1784 metais Kalkutoje įsteigia Azijos draugiją, kurios tikslas studijuoti Indijos tautų kultūrą ir kalbas.Dabar europiečiai
apie Indiją sužino labai daug, o pats Džonsas, geriausias Indijos dalykų specialistas europietis, pareiškia, jog sanskrito struktūra labao jam primenanti graikų ir lotynų kalbų struktūras ir kad bet kuris filologas, patyrinėjęs šias kalbas, negalės netikėti, jog jos kilusios iš bendro, dabar jau, galbūt, neegzistuojančio šaltinio, galimas daiktas, yra kilusios ir gotų, keltų, o, galbūt, net ir senovės persų kalbos. Taigi Džonsas pirmą kartą kalbotyros istorijoje suformulavo mintį apie indoeuropiečių kalbų giminystę, bendrą jų kilmės šaltinį. Iki lyginamosios kalbotyros atsiradimo trūksta tik keletos žingsnių, bet Džonsas, nesulaukęs nei penkiasdešimt metų, 1794 metais miršta, ir tuos žingsnius jau žengia kiti.

1808 metais vokiečių mokslininkas Fridrichas Šlėgelis išleidžia veikalą „Apie indų kalbą ir išmintį“, kuriame gana detaliai įrodo sanskrito giminingumą su graikų, lotynų, germanų ir persų kalbomis. Jis pavartoja net terminą „lyginamoji gramatika“. Tačiau Šlėgelis klysta, iškeldamas daugelio vėliau kartojamą mintį, kad anos kalbos kilo iš sanskrito. Šiuo atžvilgiu Džonsas už Šlėgelį buvo pranašesnis.

Dvidešimt penkerių metų amžiaus vokietis Francas Bopas (1791 – 1867), sanskrito pramokęs Paryžiuje, 1816 metais žengia paskutinį žingsnį prie lyginamosios kalbotyros slenskčio, išleisdamas knygą, kurioje Bopas kalba jau ne tik apie minėtų kalbų giminystę ir bendrą kilmę, jis, nagrinėdamas veiksmažodžių asmenavimą, parodo, kad visų šių kalbų veiksmažodžiai sudaro kažkokią bendrą sistemą, kad vienos kalbos faktus galima paaiškinti, pasinaudojant kitos kalbos faktais. Jis pats praktiškai parodo, kaip tai reikia daryti. Bopas pirmasis pavartojo ir šiandien visiems įprastą terminą indoeuropiečių kalbos.

1823 metais Bopas akademijoje skaitė pranešimą, kuriame sanskritą jau lyginęs ir su lietuvių, latvių, prūsų ir slavų kalbomis. 1833 – 1852 metais išleidžia trijų tomų „Lyginamąją sanskrito, Avestos, armėnų, graikų, lietuvių, senosios slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatiką“. Po metų jis paskelbia specialų darbą apie prūsų kalbą. Taigi lietuvių kalba ir jos giminaitės kitos baltų kalbos pamažu pradeda rodytis tarptautinėje arenoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1158 žodžiai iš 3781 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.