Mindaugas
Lietuvos feodalinės valstybės susidarymas (13 a.) susijęs su Mindaugo vardu. Metraščiuose rašoma, kad Mindaugas savo brolius ir brolėnus žudė arba vijo iš jų žemių. Tai buvo konkretus Lietuvos vienijimo kelias: Mindaugas svarbiausius konkurentus šalino, smulkesnieji kunigaikščiai pakluso jo galybei.
Mindaugas buvo talentingas politikas. Krikščionybė buvo nauja ir svetima, aršiausių Lietuvos priešų religija, tačiau Mindaugas, priėmęs krikštą, pasirinko mažesnį blogį. 1253 m. Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi (kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo vienintelis Lietuvos karalius), ir Lietuva – jauna valstybė – įžengė į to meto Europos politinę sistemą.
Kęstutis
Tai buvo aukštas, liesas vyras, išblyškusiame veide spindėjo ugningos akys, žilsva barzda klojo krūtinę. Kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo prasmingas. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas net kare. Prieš užpuldamas priešą visada iš anksto pranešdavo.
Kęstučio kilnumą, žmoniškumą ir taurumą pripažįsta net priešų kronikos. Jo gyvenimas – tai žygiai, kurie priešams parodė Lietuvos galybę. Visur ėjo tiesiai, be klastos, pasitikėdamas savimi ir žmonėmis (nors už pasitikėjimą Jogaila teko sumokėti gyvybe). Kęstučio karinis talentas padarė jį labai populiarų tarp priešų.
Išskirtinė ypatybė – Kęstučio patriotiškumas. Tai prisirišimas prie savo dievų, papročių ir tautos.
Vedė Kęstutis mergelę Birutę, buvusią pasižadėjusią dievams. Ši santuoka davė Lietuvai Vytautą Didįjį.