Lietuvos valstybės stiprėjimas XIII a. pabaigoje
1263 m. buvo nužudytas Lietuvos karalius Mindaugas. Po jo mirties prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios. 1263 m. Lietuvą ėmė valdyti Treniota, kuris sugebėjo atsikratyti konkurentų (Daumantą išvijo į Polocką, Tautvilą nužudė). Tačiau Treniota tevaldė iki 1264 m. – jį nužudė buvę Mindaugo tarnai.
Taip 1264 m. Lietuvos valdovu tapo vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), valdęs iki 1267 m. Tapęs didžiuoju kinigaikščiu, jis tęsė tėvo pradėtą valstybės vienijimo politiką, naikino separatistiškai nusiteikusius kunigaikščius. Jo vasalais tapo Polocko ir Vitebsko kunigaikščiai. Vaišelga buvo itin religingas žmogus, 1267 m. jis atsisakė sosto ir grįžo į vienuolyną Graikijoje. Sostą jis paliko svainiui Švarnui. Supykęs, kad sostą atidavė ne jam, Švarno brolis Leonas pasikvietė Vaišelgą į svečius ir apie 1268 m. nužudė.
Švarnas Lietuvą valdė 1267 – 1269 m. Jis buvo Haličo kinigaikštis, todėl svetimas Lietuvai. Be to, jis, kaip ir Vaišelga, palaikė gerus santykius su Teutonų Ordinu, kas pastarajam atrišo rankas. Todėl 1269 m. prieš Švarną įvyko sukilimas, ir jis buvo išvytas atgal į Haličą.
1270 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis. Tiksliai nėra žinoma, ar jis buvo Mindaugo giminė, tačiau manoma, kad tam tikro, nors ir menko, giminystės ryšio būta. Traidenis ėmė atkakliai kovoti su kryžiuočių Ordinu. Deja, efekto lietuvių leimėjimai neturėjo, kadangi padėtį komplikavo neramumai pietiniame pasienyje – Švarno išvijimas sukėlė ilgus karus su Haliču ir Voluine. Šių karų metu prie Lietuvos galutinai buvo prijungta Juodoji Rusia. Traidenio valdymo metais Lietuvos teritorija gerokai išaugo. Galima teigti, kad Traidenis užbaigė tautiškos Lietuvos valstybės kūrimą, jo viešpatavimo metais labai sustiprėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Šiuo laiku ėmė rastis bajorai – kaimo savininkai, jojantys į karą. Tiksliai nėra žinoma Traidenio mirties data,