Literatūros terminų žodinėlis
5 (100%) 1 vote

Literatūros terminų žodinėlis

Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.

Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.

Aforizmas – trumpas, vaizdingas, įtaigus posakis, reiškiantis apibendrintą ar netikėtą mintį.

Akrostichas – eilėraštis, kurio pirmosios eilučių raidės sudaro asmens vardą arba pavardę, žodį arba frazę.

Akordas – kelių skirtingų garsų sąskambis.

Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas.

Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cenzūra po šešto arba septinto skiemens.

Aliteracija – tų pačių priebalsių pasikartojimas.

Aliuzija – užuomina į žinomą dalyką.

Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.

Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.

Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.

Anachronizmas – senovės liekana, nesiderinanti prie dabarties; vienos epochos įvykių priskyrimas kitai, laiko sumaišymas.

Anafora – stilistinė figūra – žodžiai, junginiai, kartojami sakinių, eilučių, posmų pradžioje.

Anakolutas – kai žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai.

Anakruzė – eilutės pradžia, t.y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.

Analai – pamečiui aprašyti įvykiai.Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.

Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.

Antanas – garsiausias Panemunės vidurinės mokinys.

Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.

Antikadencija – kai intonacija kylanti.

Antitezė – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti.

Antropomorfizacija – kai negyviems daiktams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės.

Anekdotas – trumpas, žaismingas pasakojimas, kurio pabaiga sąmojinga, netikėta.

Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.

Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.

Antologija – įvairių autorių tekstų rinkinys.

Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.

Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas.

Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.

Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.

Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.

Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.

Aprašymas – kurio nors daikto, aplinkos, reiškinio, žmogaus ar kitos būtybės išorinis pavaizdavimas.

Apsakymas – trumpo grožinės prozos kūrinio žanras; to žanro kūrinys.

Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.

Architektonika – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.

Archyvas – įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sankaupa.

Arkadija – natūralaus ir laisvo gyvenimo idealas.

Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.

Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių.

Asonansas – vienodų balsių pasikartojimas eilėraščio eilutėse.

Aspektas – atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys.

Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsisprendžia.

Autobiografija – kūrinys, kuriame autorius aprašo savo gyvenimą.

Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.

Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar suprojektavęs asmuo.

Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.

Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį.

Baltosios eilės – nerimuoti įvairaus metro eilėraščiai.

Barbarizmas – paskolintas iš kitos kalbos žodis ar posakis, svetimybė.

Beletristika – bendras grožinių kūrinių, ypač prozos, pavadinimas.

Bestseleris – labai skaitoma didelio tiražo knyga.

Cezūra – pauzė eilėraščio eilutės viduryje.

Chorėjas – Dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.

Chrestomatija – geriausių rašytojų kūrinių ištraukų arba literatūrinių ar mokslinių veikalų pavyzdžių rinkinys, skirtas mokymosi tikslams.

Citata – tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste.

Daktilis – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.

Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.

Debiutas – pirmas viešas pasirodymas.

Dedikacija – kūrinio kam nors skyrimo tekstas, įrašytas autoriaus.

Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.

Detonavimas – nukrypimas nuo normalaus garso aukštumo.

Dialektizmas – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.

Dialogas – dviejų arba kelių veikėjų pasikalbėjimas.

Didaktinis kūrinys – pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys.

Dinamika – tai kas susiję su garsų tarimo ilgumu, stiprumu, greitumu.

Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis.

Ditirambas – iškilmingo
pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei.

Drama – literatūros kūrinys, parašytas dialogo ir monologo forma, skirtas scenai.

Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.

Eilėraščio instrumentuotė – tikslinga garsinė teksto organizacija.

Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.

Ekspozicija – kūrinio pradmė-veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.

Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.

Ekspresionizmas – srovė, kuriai būdingas meninio vaizdo ryškumas, nervingas aštrumas, groteskiškos priemonės.

Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.

Elegija – liūdnos nuotaikos lyrinis eilėraštis.

Elipsė – glaustos, emocingos, dažnai dinamiškos kalbos forma.

Epas – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas.

Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.

Epigrafas – trumpa kito kūrinio ištrauka, dedama savo kūrinio pradžioje.

Epigrama – trumpas, sąmojingas, pajuokiamasis eilėraštis.

Epifora – paskutinių sakinio, eilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.

Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.

Epistoliarinė literatūra – laiškų formos literatūra.

Epitafija – antkapinis užrašas, eilėraštis mirusiojo atminimui.

Epitalama – eiliuotas vestuvinis jaunųjų pagerbimas.

Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.

Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.

Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.

Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas.Estetika – mokslas apie grožį, grožio teorija.

Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.

Eufonija – garsų darna-grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.

Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorine kalba.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1049 žodžiai iš 3466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.