Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.
Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.
Aforizmas – trumpas, vaizdingas, įtaigus posakis, reiškiantis apibendrintą ar netikėtą mintį.
Akrostichas – eilėraštis, kurio pirmosios eilučių raidės sudaro asmens vardą arba pavardę, žodį arba frazę.
Akordas – kelių skirtingų garsų sąskambis.
Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.
Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas.
Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cenzūra po šešto arba septinto skiemens.
Aliteracija – tų pačių priebalsių pasikartojimas.
Aliuzija – užuomina į žinomą dalyką.
Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.
Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.
Anachronizmas – senovės liekana, nesiderinanti prie dabarties; vienos epochos įvykių priskyrimas kitai, laiko sumaišymas.
Anafora – stilistinė figūra – žodžiai, junginiai, kartojami sakinių, eilučių, posmų pradžioje.
Anakolutas – kai žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai.
Anakruzė – eilutės pradžia, t.y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.
Analai – pamečiui aprašyti įvykiai.Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.
Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.
Antanas – garsiausias Panemunės vidurinės mokinys.
Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.
Antikadencija – kai intonacija kylanti.
Antitezė – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti.
Antropomorfizacija – kai negyviems daiktams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės.
Anekdotas – trumpas, žaismingas pasakojimas, kurio pabaiga sąmojinga, netikėta.
Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.
Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.
Antologija – įvairių autorių tekstų rinkinys.
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.
Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas.
Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.
Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.
Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.
Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.
Aprašymas – kurio nors daikto, aplinkos, reiškinio, žmogaus ar kitos būtybės išorinis pavaizdavimas.
Apsakymas – trumpo grožinės prozos kūrinio žanras; to žanro kūrinys.
Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.
Architektonika – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.
Archyvas – įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sankaupa.
Arkadija – natūralaus ir laisvo gyvenimo idealas.
Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.
Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių.
Asonansas – vienodų balsių pasikartojimas eilėraščio eilutėse.
Aspektas – atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys.
Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsisprendžia.
Autobiografija – kūrinys, kuriame autorius aprašo savo gyvenimą.
Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.
Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar suprojektavęs asmuo.
Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.
Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį.
Baltosios eilės – nerimuoti įvairaus metro eilėraščiai.
Barbarizmas – paskolintas iš kitos kalbos žodis ar posakis, svetimybė.
Beletristika – bendras grožinių kūrinių, ypač prozos, pavadinimas.
Bestseleris – labai skaitoma didelio tiražo knyga.
Cezūra – pauzė eilėraščio eilutės viduryje.
Chorėjas – Dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.
Chrestomatija – geriausių rašytojų kūrinių ištraukų arba literatūrinių ar mokslinių veikalų pavyzdžių rinkinys, skirtas mokymosi tikslams.
Citata – tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste.
Daktilis – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.
Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.
Debiutas – pirmas viešas pasirodymas.
Dedikacija – kūrinio kam nors skyrimo tekstas, įrašytas autoriaus.
Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.
Detonavimas – nukrypimas nuo normalaus garso aukštumo.
Dialektizmas – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.
Dialogas – dviejų arba kelių veikėjų pasikalbėjimas.
Didaktinis kūrinys – pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys.
Dinamika – tai kas susiję su garsų tarimo ilgumu, stiprumu, greitumu.
Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis.
Ditirambas – iškilmingo
pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei.
Drama – literatūros kūrinys, parašytas dialogo ir monologo forma, skirtas scenai.
Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.
Eilėraščio instrumentuotė – tikslinga garsinė teksto organizacija.
Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.
Ekspozicija – kūrinio pradmė-veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.
Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.
Ekspresionizmas – srovė, kuriai būdingas meninio vaizdo ryškumas, nervingas aštrumas, groteskiškos priemonės.
Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.
Elegija – liūdnos nuotaikos lyrinis eilėraštis.
Elipsė – glaustos, emocingos, dažnai dinamiškos kalbos forma.
Epas – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas.
Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.
Epigrafas – trumpa kito kūrinio ištrauka, dedama savo kūrinio pradžioje.
Epigrama – trumpas, sąmojingas, pajuokiamasis eilėraštis.
Epifora – paskutinių sakinio, eilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.
Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.
Epistoliarinė literatūra – laiškų formos literatūra.
Epitafija – antkapinis užrašas, eilėraštis mirusiojo atminimui.
Epitalama – eiliuotas vestuvinis jaunųjų pagerbimas.
Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.
Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.
Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.
Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas.Estetika – mokslas apie grožį, grožio teorija.
Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.
Eufonija – garsų darna-grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.
Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorine kalba.