Mandagumas lietuviu kalboje
5 (100%) 1 vote

Mandagumas lietuviu kalboje

Įvadas

Norėčiau pradėti Justino Marcinkevičiaus žodžiais :

”Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstume. Kaip ir visos, ji nori gyventi”.

Kada šnekame apie gimtąją kalbą arba apie raštingumą, paprastai , mokytojus skirsto į lituanistus ir ne lituanistus. Man atrodo, kad visus mokytojus ir paprastus mokinius reikia skirstyti tiktai į kultūringus ir nekultūringus. Kultūringas žmogus laisvai kalbės savo gimtąja kalba, reikš savo mintis ir , žinoma , rašydamas nedarys jokių klaidų.

Man atrodo,kad mokytojams, ne lituanistams , taip pat labai svarbu gerai mokėti savo kalbą. Juk jie klasėje mokiniams turi sukurti tinkamą emocinę atmosferą. O tam reikia panaudoti ir epitetų, ir sinonimų. Juk tik emocinėje aplinkoje ugdomi ateities piliečiai.

Kiekviena tauta, kurdama savo kultūra, pažindama pasaulį, savitai jį išreiškia , jį pateikia. Ir pirmiausia, žinoma, kalba. Vadinasi, kiekviena tauta mąsto savaip. Iš čia atsirado ir kalbos dvasios ypatingos teorijos. Bet svarbiausias dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį,- tai, kad kalba yra tautos kultūros raiškos priemonė. Juk visi tekstai- sakytiniai, rašytiniai, kurie yra sukurti mūsų protėvių, yra mūsų kultūra.

Ne kartą tenka girdėti: gražią kalbą turime. Arba net :”šitokio grožio klabą turime…seniausią pasaulyje Bočiai, seneliai, proseneliai saugojo…ragotinėm , saidokais gynė, o mes ?”Taip klaba J.Baltušio “Parduotų vasarų” Utkus . Šitokios pagyros paprastai esti būdingos žmogui, vadinamojo “parapinio” patriotizmo pagautam.

O iš tikrųjų? Kiekviena kalba savaip graži, Bet gimtoji – pati gražiausia. Gražiausia , nes tos kalbos žodžius dar prie lopšio girdėjome tariant mūsų motinas, juos tarėme mes, vos pradėję žengti pirmuosius žingsnius, gražiausią , nes ji ištikimai lydi mus nuo lopšio iki karsto. Juk kaip tik apie ją kartu su “Anykščių šilelio” autorium, tiktai kiek šį perfrazuodami, galime tarti: pirmieji tiesos spinduliai mano prote ta kalba praspindo, pirmieji širdies jausmai ta kalba man krūtinę sukaitino sudrebino.

Lietuvių kalba , būdama labai sena , yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to , lietuvių klaba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis bei morfologine jų sandara.

Nėra jokių abejonių,kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžiosios šlovės dedama pridera lietuvių tautai, sukūrusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara.

Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia švelnumą išreiškiančių priemonių bei deminutyvų, daugiau nei ispanų ar italų, net daugiau nei rusų ir juos galima pagausinti, pridedant veiksmažodžiams bei prieveiksmiams lygia dalia kaip būdvardžiams bei daiktavardžiams.



Žodis etiketas yra prancūzų kilmės. Senoji jo reikšmė – tai nustatyta tvarka ir elgesio formos monarchų rūmuose, diplomatų santykiuose.Kintant istorinėms socialinėms sąlygomis, pakilo ir etiketo reikšmė- dabar žodis etiketas suprantamas liaudiškiau. Tai papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus.

Svarbi bendravimo su žmonėmis priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesio kultūrą pirmiausia spendžiama iš kalbos. Kultūringas elgesys labai susijęs su mandagumo žodžių reišme bei vartosena.

Kasdien girdime arba patys tariame sveikinimosi žodžius: Labas rytas, laba diena, labas vakaras. Šias frazes tariame tiksliai ir aiškiai, bet svarbiausia,- draugiškai ir nuoširdžiai, o ne familiariai ar išdidžiai. Sveikindamiesi žiūrime į akis, o ne į ausį, žemę ir pan.Savaime suprantama, kad sveikindamiesi rankas ištraukiame iš kišenių. Su artimu pažystamu ar draugu sveikinamės nuoširdžiau ir laisviau negu su mažai pažystamu- “Labas”, “Sveikas”.Svečius sutinkame žodžiais “Sveiki atvykę”.Per šventes sveikinamės “Sveiki sulaukę Kalėdų”, “Sveiki sulaukę Kūčių” ir pan. Sveikindamiesi, pavyzdžiui , labas rytas, mes norime išreikšti mintį: linkiu, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas, kitaip sakant , – geras, malonus, mielas.Taigi sveikinimasis kartu yra ir gero palinkėjimas.

Su vyresniais nedera sveikintis “Labas” ar “Sveikas”, juo labiau “Labutis”, “Sveikutis”, “Sveikas drūtas”” tinka sveikintis su bičiuliais , draugais, broliais ar seserimis. Familiarų atspalvį turi ir “Labas rytelis”, “Labą dienelę”, “Labas vakarėlis”. Atsisveikinant lietuviai dažniausiai sako : viso labo, viso gero, viso geriausio, viso, sudie. Mūsų tauta turi labai daug atsisveikinimo žodžiu:iki, iki rytojaus, lik sveikas, labanaktis, iki susitikimo. Dabar labai paplitę atsisveikinimo žodžiai bai,bai , čiau. Šie atsisveikinimo žodžiai yra neteiktini žargonizmai. Jai esame lietuviai, tai ir atsisveikinti turėtume mokėti
mandagiai ir taisyklingai.

1 SKYRIUS

Pasisveikinimas veiksmais

Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti:

-rankos paspaudimas,

-rankos pabučiavimas

-galvos linktelėjimas.

Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo- jis pirmas ištiesia ranką ir pan.

Rankos paspaudimas

Vakarų civilizacijoje mandagumas reiškiamas rankos paspaudimu. Apskritai rankos padavimas sveikinantis kilęs iš senovinės tradicijos :Tuščia (be ginklo) ranka- taikingumo ženklas. Rankos paspaudimu parodome norą pradėti pokalbį. Jos neduodame tais atvejais , kai skubame ar neturime noro šnekėti. Nepaspausti kito ištiestos rankos negalima. Stipriai rankos spausti nevalia, tačiau per silpnai taip pat nederėtų. Ir vyrui, ir moteriai ranką spaudžiame vienodai.

Jau minėjau, kad rankos paspaudimą inicijuoja svarbesnis asmuo. Pirmoji ranką paduoda vyresnė moteris jaunesnei, moteris- vyrui, vadovas- pavaldiniui, dėstytojas- studentui, vyresnis vyras- amžiumi jaunesniam ir taip toliau.

Mandagiau sveikintis be pirštinių. Jei viena šalis nusimauna pirštinę, antrajai tas privalu. Vienintelė išimtis – kai moteris dėvi vakarines pirštines.Bet jei moteris vis dėlto nusimauna pirštinaitę, – reikia suprasti tai kaip pagarbos ženklą.Sveikinantis su vyresnėmis moterimis ar vyrais pirštinę reikėtų nusiimti. Tarpusavyje besisveikinantys vyrai pirštinių gali nesimauti , bet jeigu vienas kuris vis dėlto nusimauna, tą padaryti privalo ir antras.

Jeigu esate pažindinami su žmogumi be dešinės rankos, savo dešine paspauskite jo kairiąją, tačiau neįgalus žmogus ištiesia ranką pirmas.

Gyvenime ne visuomet tikslinga paspausti ranką.Pavyzdžiui , pažystamiems susitikus gatvėje arba bendradarbiams įmonėje, lankytojo teisėmis atėjus pas vadovą ir kitose panašiose situacijose užtenka žodinio pasisveikinimo “Laba diena”, “Labas rytas”, “Sveiki” ir pan. Tuo pat metu reikia linktelėti galvą ir nusišypsoti.Sveikindamiesi su patarnaujančiais darbuotojais- padavėjais, pardavėjais, viešbučio tarnautojais ir panašiai – rankos nepaduodame.

Rankos bučiavimas

Moters rankos bučiavimas- šiuo metu retokai pasitaikanti protokolinė pasisveikinimo forma, nors, pavyzdžiui, Lenkijoje apie 80 proc.oficialių pasisveikinimų be šito neapsieina.

Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi, norima, kad pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis moters ranka keliama aukštyn, tačiau ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos. Likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Ranką reikia paimti už pirštų galiukų. Bučiuojant žiūrima į ranką.

Bučiuoti ranką dera tik patalpose arba sode, bet ne stotyje.

Apkabinimu išreiškiama ypač didelė simpatija žmogui. Tačiau to daryti visiškai nedera sutikus žmogų pirmą kartą. Šis pasisveikinimas tinka toje draugijoje, kur taip sveikintis priimtina. Kartais sveikinantis ar atsisveikinant pasibučiuojama. Tokiu atveju reikia tik priglausti skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų.

Galvos linktelėjimas

Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažystamą, kiekvieną kart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputį linktelėti galvą, bet nemandagu praeiti be jokio dėmesio.

Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje.

Susitikę bičiulius , draugus ar šiaip pažystamus žmones , nesitenkiname vien pasisveikinimu. Jei laikas leidžia, valandėlę kitą su jais pasikalbame, bent jau persimetame keliais žodžiais. Netikėtai susitikę pirmiausia išreiškiame savo nuostabą: Filomena, argi čia tu? Vaje, tau tuMaloni staigmenaTai netikėtas susitikimasKaip tu čia atsiradaiKokie vėjai atpūtė?

Gana dažnai prasiveržia netikėtai susitikusių labai gerų draugų džiaugsmas: Šiandien man laimingas rytas- tave sutikau. Labai džiaugiuosi tave sutikus. Kokia laimė- tave pamačius ir taip toliau.

Prisimenama nesimatymo trukmė, dažniausiai hiperboliškai: Senei matyta, senei girdėtaKiek metų praėjo?Metų metus nesimatėm

Dažnai pradedama kalbėtis įprastais tradiciniais klausimais: Kaip einasi? Kaip sekasi? Kaip gyveni?Kas girdėta? Kas nauja? ir panašiai.Tinka teirautis ir apie draugo, draugės šeimą: Kas pas jus girdėta? Kas pas jus naujo? Kaip sveikatos? Kaip sekasi tavo vaikams?Kur įstojo tavo dukra? Ir panašiai. Galima pasidomėti darbu: Kas gera fakultete?Kaip disertacija?Kas nauja firmoje?Kas nauja universitete?ir panašiai.

Susitikę draugai po sunkesnės ligos, pirmiausiai teiraujasi apie sveikatą: Na kaip?Kaip sveikata?Kaip savijauta?Ar jau kiek atsigavai, sustiprėjai?Ar jau viskas gerai? Ar jau mėgini dirbti? Ir panašiai.

Apie sveikatą galima klausinėti tiktai neseniai sirgusį, lėtinių ligų kankinamą ar senyvą žmogų.Antraip, jeigu užsimenama savijauta, pašnekovas gali pamatyti , kad jis blogai atrodo.

Jei sutarta kur susitikti, vėliau atėjęs draugas pirmasis užkalbina laukiantį:Ar laiku atėjau?Ar nepavėlavau?Tu seniai lauki? Sušalai belaukdamas?Atsiprašau, kad pavėlavau…

Nedera kiekvienam sutiktam draugui nuoširdžiai pasakoti apie namiškių nesutarimus, barnius.Klausiančiam apie
draugui reikia atsakyti santūriai, be atodūsių ir užuominų, skatinančių pašnekovą papildomai teirautis. Pavyzdžiui į klausimą: Kaip žentas? Kaip marti? Taip pat negalima atsakyti su nutylėjimais: Tai prisigyvenom…Nors pasikark…. Geriau nepasakosiu…ir panašiai.

Geri bičiuliai į klausimą gali atsakyti klausimu:

-Kaip gyveni? – O kaip tu?

-Kaip sveikata?- Man dar labiau rūpi , kokia tavo sveikata?

-Kaip reikalai?- O kaip tau sekasi?

Šeimoje tėvai kreipiasi į vaikus vardu:Saule, Sauliau, Neringa , Nerijau.

Į motiną, tėvą dažniausiai kreipiasi maloninėmis formomis mamyte, tėveli(rečiau mama, tėti).Lietuvių kalboje yra labai daug tokių mažybinių žodžių. Pavyzdžiui: motute, motinyte, mamele, mamute, mamytėle, motuše…, tėtyte, tėtuk, tėtuši, tėvuži, tėvužėli….Miestiečiai kartais į savo tėtį kreipiasi papa. Taip vadinti tėtį ir į jį kreiptis, šnekant lietuviškai , netinka.

Šeimose dažniausiai gyvena ir tėvo ar motinos tėvai- seneliai. Kas gi norėtų būti senas ar būti juo taip vadinamas, kam gali patikti kreipinys seneli, senele, juo labiau – bobute?Kur kas maloniau – močiute, tėvukas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1782 žodžiai iš 5903 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.