Notariatas
5 (100%) 1 vote

Notariatas

1121314151

Planas

I. Notariato raida Lietuvoje.

1. Tarpukario notariato sistema (1918-1939 m.).

2. Sovietinio laikotarpio (įeina ir dveji nepriklausomos Lietuvos metai) notariatas (1940-1992 m.).

3. Lotyniškasis notariatas,jo privalumai (nuo 1992 m. rugsėjo 15 d.).

II. Notariato sąvoka,funkcijos ir uždaviniai.

1. Notariato funkcijos ir uždaviniai.

2. Notariato profesinės sąvokos supratimas.

3. Valstybės suinteresuotumas notaro veikla.

a) reikalavimai notaro pareigoms užimti;

b) notarų veiklos priežiūra;

c) valstybė tikrina notarų kvalifikaciją;

d) notaro profesinės veiklos apribojimai;

e) Teisingumo ministro teisė iškelti notarui drausminę bylą;

f) Notaro atlyginimo ribojimas.

III. Notariato savivalda.

1. Tarptautinė lotyniškojo notariato sąjunga.

2. Notarų rūmai.

a) Notarų rūmų ir su jais susijusi veikla;

b) Uždaviniai ir funkcijos;

c) Notarų rūmų struktūra.

Įvadas

1992 m. rugsėjo 15 d. priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą,buvo įvykdyta esminė valstybinio notariato reforma,pertvarkant jį lotyniškojo (laisvojo) notariato sistemos pagrindu.Deja,net ir šiandien jaučiamas informacijos apie naująją sistemą,jos esmę bei funkcionavimo principus trūkumas.Daugeliui žmonių atrodo,kad po reformos pasikeitė tik notarų uždarbis.Šiame darbe bus mėginama užpildyti šį informacijos trūkumą,siekiama atskleisti reformos esmę bei priežastis,parodyti lotyniškojo notariato funkcionavimo principus ne tik Lietuvoje,bet ir kitose valstybėse,aptarti notarų savivaldos esminius klausimus.

Notarų funkcijos ne visada buvo tokios pačios.Iš pradžių jie buvo paprasti raštininkai,vėliau jiems suteikta teisė sudarinėti valstybės ir bažnyčios žinioje buvusius oficialiuosius dokumentus ir galiausiai XIX a. pabaigoje notarams priskirta konsultacinė funkcija,kurios esmė ta,kad notaras privalo garantuoti teisinių santykių,atitinkančių tikrąją šalių valią,įforminimą.Šiandieninės teisinės valstybės sąlygomis notarui priklauso svarbus vaidmuo,užtikrinant civilinių santykių subjektų teisinį saugumą,garantuojant teisėtą civilinę apyvartą ir galimų civilinių ginčų prevenciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas,kurio tinkamas įgyvendinimas turi garantuoti ne tik efektyvų rinkos santykių ekonomikoje funkcionavimą,bet ir demokratinės valstybės valdymo formos realumą.Notariato institucijos atsiradimą ir sąlygojo būtinybė apsaugoti nuosavybę,taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti.Nors Europa šiandien žino pakankamai daug nuosavybės neliečiamumą garantuojančių priemonių,tačiau notariato institucija pirmauja šioje srityje.

Mano darbo tikslas yra išsiaiškinti Notariato sistemos funkcionavimo principus.

Uždaviniai:

1. Susipažinti su Notariato raida Lietuvoje.

2. Išsiaiškinti pagrindinius Notariato uždavinius ir funkcijas.

3. Suprasti kaip valstybė kontroliuoja notarų veiklą.

4. Išsiaiškinti Notariato organizacinę struktūrą.

I. Notariato raida Lietuvoje

1. Tarpukario notariato sistema 1918-1939 m.

Kalbėdami apie Lietuvos notariato istoriją,aptarsime laikotarpį nuo 1918 m. Tarpukariu didžiojoje Lietuvos dalyje galiojo 1866 m. balandžio 14 d. Rusijos imperijos notariato įstatymas,su vėlesniais šio įstatymo pakeitimais ir papildymais.Lietuviškojo notariato įstatymo nebuvo suspėta parengti.Notarai buvo laikomi valdininkais be algos,nes jie ją užsidirbdavo patys.Notariato struktūrą sudarė notarai bei vyresnysis notaras,juos skyrė ir atleido teisingumo ministras,veiklą prižiūrėjo apygardų teismai.Vyresnysis notaras buvo teismo valdininkas,jo teisės bei skyrimo ir atleidimo tvarka buvo tokia pati kaip ir teismo narių.Skirdamas notarą,teisingumo ministras nurodydavo ir jo buveinės vietą.Notarais galėjo būti skiriami pilnamečiai Lietuvos Respublikos piliečiai,išlaikę atitinkamą egzaminą.Notarinius veiksmus notarai galėjo atlikti tik toje apygardos teismo veiklos teritorijoje,kurioje buvo įregistruota jo būstinė.Būtina pabrėžti,jog savo apygardoje jie galėjo atlikti notarinius veiksmus visų į juos besikreipiančių žmonių atžvilgiu (ir tada,kai klientas gyvena kitoje apygardoje).Notarų darbo laikas buvo prilygintas kitų įstaigų valdininkų darbo laikui.

1919 m. buvo priimtas laikinasis Lietuvos notariatų sutvarkymo įstatymas.Jis galiojo 14 metų.Remiantis šiuo įstatymu notarai gaudavo iš valstybės iždo atlyginimą ir 25 proc. sumos pasilikdavo už atliktą darbą.

1932 m. padaryti pakeitimai ir iš valstybės iždo notarai algos negaudavo.

Notaru galėjo būti neteisti,pilnamečiai,Lietuvos Respublikos piliečiai išlaikę atitinkamą egzaminą.

Tarpukario Lietuvoje nebuvo žinoma notarų Garbės teismo institucija.Notarų drausmės bylas nagrinėjo apygardos teismas,kurio teritorijoje veikė notaras.Notarų tvarkomas knygas bei bylas galėjo tikrinti vienas iš apygardos ar apylinkės teismo narių,kuriam tai pavesdavo šio teismo pirmininkas.

Notarai galėjo tvirtinti sandorius,daryti išrašus bei nuorašus,liudyti įvairius pateikiamus aktus,protestuoti vekselius bei
čekius,tvirtinti parašų tikrumą,dokumentų pateikimo laiką,faktą,jog asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje teritorijoje ir pan.Aptardami vyresniųjų notarų pareigas,reikia išskirti tai,kad jie tvarkydavo žmonių,kuriems teismas apribojo veiksnumą,sąrašą.Šiandien Lietuvoje šį sąrašą tvarkančios institucijos nėra.Todėl notarams kyla gana daug problemų,nustatant besikreipiančių į juos žmonių veiksnumą.

Notariškai patvirtintas dokumentas turėjo ypatingą galią kitų teismui pateikiamų įrodymų atžvilgiu.Jo negalima buvo paneigti liudytojų parodymais.Nors notarai ir buvo laikomi valdininkais,tačiau jau matomos ir lotyniškojo notariato užuomazgos (asmeninė turtinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą,algos iš valstybės negavimas).

1939 m, Lietuvoje buvo 26 notarų kontoros ir 65 notarai.

2. Sovietinio laikotarpio (įeina ir dveji nepriklausomos Lietuvos metai) notariatas (1940-1992).

1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą,jai buvo primesta valstybinio notariato sistema,kurioje notaras yra valstybės tarnautojas,gaunantis valstybės nustatytą algą ir dirbantis valstybinėje notarų kontoroje,išlaikomoje iš valstybės biudžeto.

1974 m. birželio 26 d. buvo priimtas Sovietų Sąjungos notariato įstatymas,kuris galiojo iki 1992 metų.Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata,kad notarinių įstaigų tinklą tvirtina ministrų taryba,o notarų kontorų etatus tvirtina teisingumo ministras.

Įstatymu buvo suteikta atitinkamiems valstybiniams organams ir pareigūnams teisės atlikti kai kuriuos notarinius veiksmus.Tokia teisė buvo suteikta:miestų,gyvenviečių,apylinkių liaudies deputatų,tarybų vykdomųjų komitetų pirmininkams,pavaduotojams ir sekretoriams.Pastarieji turėjo teisę atlikti:tvirtinti testamentus,kai kurias sutartis,įgaliojimus,imtis priemonių paveldimam turtui apsaugoti,liudyti dokumentų įrašų ir nuorašų tikrumą,liudyti parašo dokumente tikrumą,uždrausti perleisti gyvenamąjį namą,galėjo patvirtinti faktą,kad pilietis gyvas,ar yra tam tikroje vietoje.

Įstatymo 16 straipsnyje išvardinti pareigūnai,kurių patvirtinti testamentai ir įgaliojimai prilyginami notariškai patvirtintiems.Tai:ligoninių vyr.gydytojai,jų pavaduotojos arba budintieji gydytojai,senelių ir invalidų namų direktoriai,kai kurių laivų kapitonai,žvalgomųjų arktinių ir į jas panašių ekspedicijų viršininkai.

Valstybinio notariato sistemoje notaras yra eilinis valstybės tarnautojas.Jis gauna nustatytą valstybės algą,visos už notarinių veiksmų atlikimą gautos pajamos pervedamos į valstybės biudžetą.Savo funkcijas notarai atlieka valstybinėse kontorose,priklausančiose valstybės nuosavybei.Valstybinėse notarų kontorose dirbančių žmonių etatų sąrašą nustato tai pat valstybė.Taigi valstybinis notaras nėra materialiai suinteresuotas kuo greičiau ir geriau atlikti savo pareigas,kadangi jo algos dydis nuo to nepriklauso.Kita vertus,kadangi notaras yra valstybės tarnautojas,jo materialinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą yra ribota.Šią žalą atlygina valstybė.

Ši sistema veikė Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu bei pirmuosius dvejus metus atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.Pereinant į laisvos rinkos pagrindu veikiančią ekonominę sistemą iškilo būtinybė reformuoti notariatą.

3. Lotyniškasis notariatas,jo privalumai (nuo 1992 m. rugsėjo 15 d.).

1992 m. rugsėjo 15 dieną priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą,buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos.Šis įstatymas parengtas padedant Vokietijos notarų rūmų specialistams ir įteisino Lietuvoje lotynišką notariato sistemą.

Lotyniškojo,arba dar vadinamo laisvojo,notariato sistemos esminis bruožas tas,kad notarinių funkcijų vykdymą valstybė atidavė į privačių asmenų,kurie nėra valstybės tarnautojai,rankas.Valstybė jiems nemoka algos,o jų pajamos priklauso nuo atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo.Kadangi valstybė privatiems asmenims yra perdavusi dalį savo funkcijų,ji kontroliuoja,kad šie žmonės savo pareigas atliktų teisėtai,reguliuoja rinkliavų dydį bei nustato notarų kvalifikacinius reikalavimus ir jų darbo vietą bei skaičių.

Lotyniškojo notariato valstybėse egzistuoja du jo sutvarkymo modeliai-tai “tik notaro” modelis,kuriame notaro pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis (pvz.,Lietuvoje,Lenkijoje) ir “notaro-advokato” modelis,kuriame notaro pareigos gali būti derinamos su advokato pareigomis (pvz.,Vokietijoje).

Lotyniškojo notariato sistemos privalumai:

1) lotyniškojo notariato sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją,nes tai daro įtaką notaro darbo kokybei (paprastai pilietis gali laisvai pasirinkti notarą,pas kurį jis atliks notarinius veiksmus);

2) lotyniškojo notariato sistemoje notaras pats sprendžia,kiek ir kokių darbuotojų reikia biure;

3) lotyniškojo notariato sistemoje tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai;

4) lotyniškojo notariato notaras pats visiškai atsako už savo veiksmais klientui padarytą žalą-tai skatina jį sąžiningai dirbti;

5) lotyniškame notariate notaras pats užsidirba atlyginimą,kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo (dažniausiai kaip tik
sąlygoja klientų skaičių).Iš uždirbtų pinigų jis moka mokesčius valstybei,algas savo darbuotojams,remontuoja biurą,perka biurui reikalingą įrangą ir pan.

II. Notariato sąvoka,funkcijos ir uždaviniai

1. Notariato funkcijos ir uždaviniai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas,kurio tinkamas įgyvendinimas turi garantuoti ne tik veiksmingą rinkos santykių funkcionavimą,bet ir demokratinės valstybės valdymo formos realumą.Notariato institucijos atsiradimą ir lėmė būtinumas apsaugoti nuosavybę,taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti.Nors Europos valstybėse dabar nustatyta pakankamai priemonių,garantuojančių nuosavybės apsaugą,tačiau notaras šioje srityje lieka neabejotinas lyderis.Nuosavybės apsauga-tai tik vienas iš notarui keliamų uždavinių.Bendriausiu požiūriu kiekvienas notaras pirmiausiai privalo rūpintis tinkama ir teisėta civiline apyvarta bei tinkamu civilinių įstatymų taikymu,taip pat tuo,kad civilinių ginčų būtų išvengta dar prieš šalių civilinių teisinių santykių atsiradimą arba jau juos įforminant.Ne veltui notaras dažnai vadinamas preventyviu teisėju.Svarbi notaro pareiga paaiškinti klientui atliekamų notarinių veiksmų padarinius.

1992 m. rugsėjo 15 d.buvo priimtas Lietuvos Respublikos notariato įstatymas,kuris sudarė valstybinio notariato sistemos formavimo pagrindą.Šio įstatymo 30 straipsnyje sakoma,jog notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims,norintiems juos atlikti.Tai yra tiesioginė notarui priskirtos konsultavimo funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje.Tiek ši konsultavimo pareiga,tiek ir valstybės per notarą suteikiama garantija,kad notariškai tvirtinamas dokumentas bus sudarytas teisingai ir atitiks tikrąją šalių valią,užtikrina kliento teisinę gynybą jau notarinio veiksmo atlikimo momentu,t.y. iki galimo ginčo atsiradimo (prevencinė funkcija).Skirtumas,kartu ir pranašumas teisminės gynybos atžvilgiu yra tas,kad teismine tvarka ginamos jau pažeistos subjektinės materialinės teisės subjektų teisės.O notariato sistema padeda šalinti galimybes apskritai kilti ginčui dėl pažeistos subjektinės teisės.Taigi notariato organai yra neginčijami jurisdikcijos organai.Skirtingai nuo teismo,notariatas savo uždavinius įgyvendina,tvirtindamas teises ir faktus,kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus.Kitaip nei vykdomas teismo,notarinių organų atliekamas teisių gynimas nėra baigtinis.Notarinių organų aktai gali būti ginčijami teisme.Jeigu reikalavimą ginčija kita šalis,teisių gynimo funkcijų notariato organai neatlieka.Neginčijama notariato organų jurisdikcija sąlygoja ir notariato veiklos metodą,kuris skiriasi nuo civilinio proceso teismui nustatyto veiklos metodo.Notariato organai,vykdydami jiems pavestus uždavinius,skirtingai negu teismas,daro išvadas iš faktų,kurių buvimu galima įsitikinti remiantis dokumentais,nurodytais įstatyme,netiriant ir neaiškinant ginčijamų aplinkybių.Taigi tokie teisminei veiklai būdingi principai,kaip,pavyzdžiui,rungtyniškumas,notariato organams yra visai svetimi.

Taigi kyla klausimas,ar notaras,įgyvendindamas visus jam keliamus uždavinius,yra teisėsaugos sistemos atstovas?Kadangi pagrindinis notarui keliamas uždavinys yra rūpinimasis privatinės teisės apsauga ir tinkamu jos realizavimu,atsakyti į šį klausimą būtų galima tik teigiamai.Pavyzdžiui,jeigu konkretus šalių sudaromas sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų-notaras atsisako jį tvirtinti ir tuo būdu pasireiškia valstybės valia nepripažinti sandorio.

Ypač svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime notaras atlieka kontinentinės teisės tradicijos valstybėse.Notaras čia yra tarsi šeimos advokatas,įgaliotasis atstovas,sudarant įvairius sandorius,archyvų,dokumentų saugotojas,teisinę reikšmę turinčių faktų tvirtintojas.

2. Notaro profesinės sąvokos supratimas.

Aptariant notaro profesijos sąvoką,itin svarbu įsigilinti į jos prigimtį.Kalbant apie lotyniškojo notariato sistemą bei jos raidą,reikia pasakyti,kad dažniausiai notaro pareigos buvo priskiriamos prie viešosios tarnybos pareigų,atsižvelgiant į šios profesijos specifiką.1866 metų Rusijos notariato įstatymo 17 straipsnyje sakoma,kad notaras atlieka valstybės tarnybą (jie buvo vadinami valstybės tarnautojais,negaunančiais algos).Tas pats įstatymas su tam tikrais pakeitimais galiojo ir tarpukario Lietuvoje.1991 metų Lenkijos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnyje pasakyta,kad notaras veikia kaip viešą pasitikėjimą turintis asmuo ir naudojasi ta teisine gynyba,kuri priklauso valstybės tarnautojams.Atitinkama nuostata vyrauja ir Vokietijos notariato teisėje:ten notaras yra apibrėžiamas kaip nepriklausomas viešosios tarnybos vykdytojas.Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje notaras taip pat yra vertinamas kaip valstybės įgaliotas asmuo:”notaras yra valstybės įgaliotas asmuo,atliekantis šiame įstatyme numatytas funkcijas,užtikrinančias,kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų”.Kaip matome,notaras šiuolaikinėje lotyniškojo notariato sistemoje yra glaudžiai siejamas su viešo pobūdžio funkcijų vykdymu,tačiau
nėra vadinamas valstybės tarnautoju.Tokį notaro teisinės padėties dvilypumą sąlygoja ypatumai pačios notariato sistemos,kurioje nepriklausomumo,greitumo bei efektyvumo sumetimais aptartas viešo pobūdžio užduotis įgyvendina ne valstybė,bet kvalifikuoti ir specialiai tam parengti privatūs asmenys,kurie visiškai materialiai atsako už valstybės jiems patikėtų funkcijų tinkamą vykdymą.Taigi lotyniškojo notariato sistemos pagrindas yra kompromisas,kurio esmė ta,kad viešosios valdžios funkcijas atlieka laisvosios profesijos žmonės,turintys specialų paruošimą ir atsakingi už padarytą žalą.

Nors notaro profesija ir priskiriama prie laisvųjų,tačiau ji skiriasi,pavyzdžiui,nuo advokatų,tuo,kad notaras nėra atleidžiamas nuo valstybės jam skirtų prievolių vykdymo,ir valstybė gali daug intensyviau kištis į notarų veiklą.Tiek žmogaus tapimas notaru,tiek ir vieta,kurioje jis teliks savo pareigas,praktiškai visose šalyse yra nustatoma valstybės.Pavyzdžiui,Lenkijos Respublikos notariato įstatymo įstatymo 10 straipsnyje sakoma,kad notarą priima į darbą bei jo darbo vietą skiria teisingumo ministras,jis taip pat nustato ir notaro darbo laiką.Lietuvos notariato įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pasakyta,kad “notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras”.To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje sakoma,kad “notarų skaičių,jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pagal savo patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką”.Analogiškos nuostatos vyrauja ir Vokietijos notariato teisėje.

3. Valstybės suinteresuotumas notaro veikla:

a) reikalavimai notaro pareigoms užimti.

Be to,valstybė kontroliuoja,kaip notaras atlieka savo pareigas,ji sprendžia,ar notariatas bus organizuotas valstybinės,ar lotyniškosios sistemos pagrindu.Tik valstybė numato reikalavimus,kuriuos turėtų atlikti žmogus,norintis tapti notaru,bei tvarką,kuria šios pareigos yra užimamos.Būtina pabrėžti,kad daugumoje Europos šalių reikalavimai žmogui,norinčiam tapti notaru,yra vieni griežčiausių,palyginti su reikalavimais kitoms teisininkų profesijoms.Lenkijoje žmogus,norintis tapti notaru,turi atitikti tokius reikalavimus:būti Lenkijos piliečiu,kuriam sukako ne mažiau kaip 26 metai,atlikti notarinę praktiką,bei ne mažiau kaip dvejus metus dirbti notaro asesoriumi,būti nepriekaištingos reputacijos ir išlaikyti notaro kvalifikacijos egzaminus.Ne išimtis šiuo požiūriu yra ir Lietuva,kurioje šie reikalavimai yra net didesni už keliamus žmonėms,norintiems tapti teisėjais.Notariato įstatymo 3 straipsnyje sakoma:

“Notaro pareigos užimamos viešo konkurso būdu.

Notaru gali būti Lietuvos Respublikos pilietis,turintis teisės magistro arba teisės bakalauro,arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą),ne mažiau kaip vienerius metus buvęs kandidatu į notarus (asesoriumi) ir Lietuvos respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka išlaikęs notaro kvalifikacinį egzaminą.Lietuvos Respublikos pilietis,apgynęs socialinių mokslų teisės krypties daktaro ar habilituoto daktaro disertaciją ir turintis ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio darbo stažą,taip pat Lietuvos Respublikos pilietis,turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą,gali būti skiriamas notaru,jei išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir laimėjo viešą konkursą bei atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką,kurios atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Notarų rūmų prezidiumo teikimu.Notaru negali būti asmuo,buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,NKGB,MGB,KGB)kadriniu darbuotoju,kuriam taikomi įstatyme “Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,NKGB,MGB,KGB)vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos”numatyti apribojimai.”

O Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje pasakyta,kad net Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais be egzaminų gali būti skiriami socialinių mokslų daktarai ir habilituoti daktarai.

Valstybės suinteresuotumas notaro veikla bei tam tikras kišimasis į ją vyksta ne tik nustatant kvalifikavimus žmonėms,norintiems tapti notarais,bei skiriant juos dirbti konkrečioje vietoje,tačiau ir kitokiais būdais.

b) Valstybė vykdo notarų veiklos priežiūrą.Ši priežiūra vykdoma keliomis kryptimis ir numatyta Notariato įstatymo 7 straipsnyje.Kalbant apie notaro veiklos priežiūrą reikia skirti notaro veiklą tvirtinant notarinius veiksmus ir administracinę notaro veiklą(ji nėra susijusi su konkretaus notarinio veiksmo atlikimu).Be to,skirtina valstybės vykdoma notaro veiklos priežiūra nuo asmens,e nančio,kad notaro veiksmas yra neteisėtas,galimybes kreiptis į teismą.Valstybės vykdomą notarų veiklos priežiūrą organizuoja teisingumo ministras per savo įgaliotus asmenis ir apygardos teismų pirmininkai.Teisingumo ministnotarar savo įgaliotus asmenis vykdo tik notarų administracinės veiklos priežiūrą:

“(…)kontroliuoja,kaip notarai laikosi notarų biurams ir notarų darbo laikui keliamų reikalavimų,organizuoja asmenų priėmimą,laikosi notarinio registro,tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formų pildymo
ir naudoja savo veikloje sudarytus dokumentus.Į notarų veiklos tarnybinę priežiūrą neįeina notarų atliekamų notarinių veiksmų teisėtumo priežiūra”. (LR notariato įstatymo 7 straipsnis 2 dalis)

Notarinių veiksmų teisėtumą tikrina išimtinai apygardos teismų pirmininkai teisingumo ministro nustatyta tvarka.Notarų veiklos teisėtumo kontrolės taisykles teisingumo ministras patvirtino 1998 09 08 įsakymu Nr.121.Jose numatyta,kad apygardos teismų pirmininkai atsako už savo teismo veiklos teritorijoje dirbančių notarų veiklos teisėtumo kontrolę.Atitinkamų teismų pirmininkai kiekvienais metais privalo patvirtinti metinį notarų veiklos teisėtumo kontrolės planą ir perduoti jį Teisingumo ministerijai.Notarų veiklos teisėtumo kontrolės formos yra patikrinimas (tikrinamas visų notarinių veiksmų per tam tikrą laikotarpį teisėtumas) ir revizija (tikrinamas tam tikrų notarinių veiksmų teisėtumas).Patikrinimas (tiek patikrinimas,tiek ir revizija) gali būti eilinis ir neeilinis.Eilinis patikrinimas atliekamas vadovaujantis metiniu notarų veiklos teisėtumo kontrolės planu.Kiekvieno notaro atliktų notarinių veiksmų teisėtumą būtina tikrinti ne rečiau kaip kartą per trejus metus.Neeilinio patikrinimo pagrindu gali būti skundas,teismo sprendimas(atitinkamo apygardos teismo teritorijoje esantis apylinkės teismas privalo apygardos teismo pirmininkui siųsti įsiteisėjusius teismo sprendimus,kuriais atlikti notariniai veiksmai pripažinti neteisėtais) bei kiti pagrindai,leidžiantys abejoti notaro atliktų notarinių veiksmų teisėtumu.Sprendimą atlikti neeilinį patikrinimą ar reviziją turi teisę priimti teisingumo ministras arba atitinkamo apygardos teismo pirmininkas.Tiek patikrinimas,tiek ir revizija paprastai atliekama notaro biure,išskyrus nedideles išimtis.Tai daro apygardos teismo pirmininkas arba jo paskirtas apygardos teismo teisėjas.Patikrinimas ar revizija baigiami surašymu atitinkamo akto,kuriame įvertinama tikrinimo rezultatai,pasisakoma dėl drausminės bylos iškėlimo būtinumo,aptariami nustatyti trūkumai ir panašiai.Šio akto kopijos siunčiamos Teisingumo ministerijai ir Notarų rūmams.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3224 žodžiai iš 6344 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.