Vilniaus pedagoginis universitetas
Rasa Kvartūnaitė,1 kursas IV grupė
Onomasiologija
Referatas
Vilnius, 2008
Bendriniai ir tikriniai žodžiaiBendriniai žodžiai konotuoja esminius pavadinamų dalykų požymius, ir jų ryšys su pavadinamais dalykais išryškėja tik per sąvoką, pvz., sąvokas išreiškiantys žodžiai stalas, namas, medis ir kt. sukelia žinomų daiktų asociacijas, žmogus, juos išgirdęs, sąmonėje fiksuoja diferencinius žodžiais pavadintų objektų požymius.
Tačiau lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų, leksinėje sistemoje yra tokių žodžių, kurie tik įvardija tam tikrus tikrovės objektus, bet nenurodo net pačių bendriausių jų ypatybių, t.y. neišreiškia sąvokos. Tai – tikriniai žodžiai, vardai, arba onimai, pvz.: Lietuva, Nemakščiai, Povilas, Salomėja, Šventoji, Varduva ir t. t. Tikrinių žodžių visuma vadinama vardynu, arba onimija. Mokslinė disciplina, tyrinėjanti tikrinių žodžių istorijos, raidos, struktūros, funkcionavimo dėsningumus, vadinama onomastika (gr. onoma „vardas“, onomastike „menas duoti vardus“). Onomastika paprastai laikoma lingvistine disciplina, nes kiekvienas tikrinis žodis visų pirma yra žodis, kurio raidą ir funkcijas lemia kalbos dėsniai. Tačiau onomastikos objektas ypatingas tuo, kad, būdamas iš esmės lingvistinis, turi ir kitokių komponentų: istorinių, etnografinių, geografinių, socialinių ir t. t. Kitaip sakant, tikrinių žodžių atsiradimas, raida žymiai daugiau, negu bendrinių, yra lemiama įvairių ekstralingvistinių faktorių. Todėl onomastika išeina iš lingvistikos rėmų ir yra autonomiška disciplina. Tačiau vis dėlto tikriniai žodžiai yra tyrinėjami lingvistiniais metodais, o ekstralingvistinė jų analizė tik papildo kalbinę, padeda lingvistui suvokti tikriniais žodžiais vadinamų objektų specifiką ir tą tradiciją, kuri susijusi su jų pavadinimu.
Taigi tikriniai žodžiai – labai savita, turinti tik jai vienai būdingų ypatybių, leksikos dalis. Kas gi skiria tikrinius žodžius nuo bendrinių?
Pirma, tikriniai žodžiai nereiškia sąvokos, nes, įvardindami tikrovės objektą, nekonotuoja jo diferencinių požymių. Antra, tikriniai žodžiai pavadina individualų tikrovės objektą, o ne kartu ir individualų objektą, ir tų objektų klasę kaip bendriniai žodžiai. Vadinasi, bendriniai žodžiai apibendrina, o tikriniai individualizuoja. Pastarųjų atsiradimą lemia reikalas tam tikrus dalykus iki galo detalizuoti, t.y. atskirti vienodus objektus vienus nuo kitų. Tiesa, tikrinių žodžių individualizacija taip pat nėra vienodo laipsnio: yra žodžių, įvardijančių tik vieną objektą (pvz., respublikos sostinė Vilnius, rašytojas Baltušis, ežeras Juodieji Lakajai ir t. t.), ir yra žodžių, pavadinančių grupę objektų (pvz., visi tos pačios šeimos nariai yra ir tos pat pavardės turėtojai Kazlauskai, Petraičiai ir t. t.).
Šie pagrindiniai bendrinių ir tikrinių žodžių skirtumai nulemia ir skirtingą jų reikšmių pobūdį. Nors tikriniai žodžiai nereiškia sąvokų, tačiau kiekvienas iš jų turi tam tikrą, tiesa, labai savitą, reikšmę. Tikrinio žodžio reikšmė yra jo santykis su reiškiamu konkrečiu dalyku: asmeniu, geografiniu objektu, meno kūriniu ir pan. Vadinasi, tam, kad būtų suprasta tikrinio žodžio esmė, reikia nustatyti, kas tuo vardu pavadintas, su kokia sąvoka pavadintas objektas susijęs. Dėl to greta tikrinio žodžio dažnai pasakomas ir bendrinis, pvz.: kalbininkas Būga, žirgas Uraganas, ežeras Baltis ir t. t. Jei šalia vardo nėra bendrinio žodžio, jo ryšys su konkrečiu daiktu, t. y. jo reikšmė, turi paaiškėti iš konteksto. Pavyzdžiui, frazė Tai Cvirka reikalauja paaiškinimo, nes neaišku, kas tas Cvirka: ant sienos kabantis rašytojo Cvirkos portretas, Cvirkos kūrinys ar į kambarį įėjęs žmogus, pavarde Cvirka. Tiesa, jei tikrinis žodis – vienintelis objekto pavadinimas, jis iš karto nurodo pavadinamą dalyką, ir jo reikšmė pakankamai aiški be bendrinio žodžio, pvz.: Europa, Prancūzija, Maironis ir t. t. Taigi suvokti tikrinio žodžio reikšmę reiškia suvokti jo ryšį su konkrečiu tikrovės dalyku, o suvokti bendrinio žodžio reikšmę reiškia suvokti jo ryšį su sąvoka, kaip esminių to dalyko ypatybių atspindžiu žmogaus sąmonėje.
Yra ir kitokių, smulkesnių bendrinių ir tikrinių žodžių skirtumų:
tikriniai žymiai lengviau, negu bendriniai, pereina iš vienos kalbos į kitą, todėl tikriniai žodžiai paprastai neverčiami į kitą kalbą;
tikriniais gali eiti ne tik atskiri žodžiai, bet ir žodžių junginiai, frazės, pvz.: ežerų vardai Juodieji Lakajai, Didysai Mėlynis, Bebrų ežeras, asmenvardžiai Palangos Juzė, Raseinių Magdė ir t. t.;
tikriniais žodžiais paprastai eina tik daiktavardžiai ir tik retkarčiais sudaiktavardėję būdvardžiai ar daiktavardiniai junginiai;
iš tikrinių žodžių negali būti sudaromi veiksmažodžiai ir prieveiksmiai, palyginti nedažnai sudaromi bendriniai daiktavardžiai ir būdvardžiai, pvz.: vilnietis, vilniškis (: Vilnius), joninės roputės „ankstyvosios, užaugusios birželio mėnesio gale apie Jono dieną“, jauniškė rašyba ,,Jauniaus rašyba“; tikriniai žodžiai rašomi didžiąja
raide ir t. t.
Vardus gauna tikrovės objektai, jau turintys bendrinį pavadinimą. Taigi tikrinis žodis yra antrinis pavadinimas, jo funkcija – papildyti ir patikslinti bendrinį žodį. Tačiau kalboje vyksta nuolatinė bendrinių ir tikrinių žodžių sąveika: bendriniai žodžiai virsta tikriniais arba tampa tikrinių žodžių darybos pamatu, o tikriniai tampa bendriniais.
Tikrinis žodis virsta bendriniu tada, kai išblanksta juo pavadinamo objekto konkretumas, kai prasiplečia jo vartojimo sfera ir suabstraktėja jo semantinis turinys. Tikrinis žodis, prieš virsdamas bendriniu, dažniausiai būna plačiai žinomo denotato pavadinimas. Pavyzdžiui, dabar plačiai vartojamas žodis chuliganas kilęs iš airiškos pavardės Houlihan. Dažnai bendriniai žodžiai atsiranda metonimijos keliu, kai išradėjo vardu pavadinamas išradimas, pvz.: amperas „srovės stiprumo vienetas“, maksimas „toks kulkosvaidis“ ir t. t. Kartais tikriniai žodžiai perkeliami įvairiems objektams pavadinti ar tampa bendrinių žodžių darybos pamatu ir be jokio ryškesnio semantinio ryšio, pvz., tam tikros rūšies boružės vadinamos petrais, naktį žibantys vabaliukai jonvabaliais, daugiametė geltonais žiedais pievų gėlė jonažole ir t. t.