Pagrindiniai valstybės požymiai labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Pagrindiniai valstybės požymiai labaratorinis

1121

Pagrindiniai valstybės požymiai

TURINYS

Psl.

I. ĮVADAS……………………………………………………………………………….. 3

II.Valstybės požymiai:……………………………………………………………………

1. Tauta:………………………………………………………………………………….. 4

2. Teritorija:……………………………………………………………………………… 6

3. Valstybinė valdžia:……………………………………………………………………. 8

III. IŠVADOS …………………………………………………………………………… 11

IV. Panaudotų šaltinių sąrašas:…………………………………………………………… 12

Pagrindiniai valstybės požymiai

I. ĮVADAS

Iš įvairių visuomenės organizavimo formų valstybė tyri didžiausią reikšmę žmonių gyvenime. Visų pirma žmogus, gyvenantis valstybėje jaučiasi saugus. Jis saugus ir fizine ir moraline prasme, nes tik valstybė gali užtikrinti saugumą nuo nusikaltėlių ir socialinį saugumą. Senovėje gyvavusių valstybių reikšmė žmogaus gyvenime buvo labai didelė. Ji tvarkė visas žmogaus gyvenimo sritis. Asmeniu jis buvo laikomas tik tuo atveju, jei jis buvo valstybės pilietis. Kitaip jis neturėjo jokių teisių ir buvo prilyginamas vergui.

Palaipsniui valstybė susiformavo į tokią visuomenės organizavimo formą, kuri skirta visuomenės vientisumui ir jos valdžiai užtikrinti. Valstybė vykdydama visuomenei naudingas funkcijas, tuo pačiu tarnauja visuomenės interesams. Be šių valstybės atliekamų funkcijų būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida.

Dabar valstybė apibrėžiama kaip gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga. Bet šis valstybės modelis susiformavo ne iš karto. Jį lėmė ilgas istorinis žmonijos formavimosi laikotarpis. Jau iš valstybės sąvokos galima išskirti pagrindinius tris valstybės elementus: gyventojus, teritoriją, valstybinę valdžią. Tačiau kiekvienas iš šių elementų turi savus požymius ir ypatumus, todėl reikėtų kiekvieną požymį panagrinėti atskirai, pabandyti atskleisti elementų įtaką valstybei, bei juos siejančius ypatumus.



II. VALSTYBĖS POŽYMIAI

1.Tauta.

Kad atsirastų ir gyvuotų valstybė, pirmiausia yra reikalingi žmonės, tam tikra žmonių bendruomenė. Šią bendruomenę ir apibūdina pilietybės institutas.

Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą. Turėti pilietybę reiškia tai, kad žmogus, gyvenantis valstybės teritorijoje, oficialiai pripažįstamas ir laikomas pilnateisiu valstybės nariu, o ne svetimšaliu. Pilietis – valstybės, kaip suverenios žmonių bendrijos, pilnateisis narys [4, p. 272]. Yra keletas pilietybės įgijimo būdų. Vienas iš jų – filiacija. Šiuo būdu pilietybė įgyjama gimstant: atsižvelgiama į tai, kurioje valstybėje žmogus gimė ir, kurios valstybės piliečiai yra jo tėvai. Šiam būdui svarbus vienas iš dviejų pagrindinių žmonių įpilietinimo principų – vadinamoji saulės teisė (lot. ius sol) ir kraujo teisės (lot. ius sangvinis). Ius soli reiškia, kad pilietybė suteikiama visiems tiems, kurie gimsta tos valstybės teritorijoje, t. y. ,,po jos saule”. Pvz. Didžioji Britanija, Kanada, JAV.

Ius sangvinis reiškia, kad suteikiama tokia pilietybė, kokią turi to žmogaus tėvai. Šis principas yra taikomas Vokietijoje ir daugelyje Europos šalių.

Gimimas atitinkamos valstybės teritorijoje nesuteikia teisės į pilietybę. Ją galima gauti tik paveldėjimo keliu iš tėvų arba dėl tautybės. Užsieniečiams, kur taikoma ,,kraujo teisė”, galima tapti piliečiu išgyvenus atitinkamą laiko tarpą toje šalyje.

Valstybės piliečių visuma ir sudaro tą žmonių bendruomenę – valstybės tautą, – kurios pagrindu gali gyvuoti valstybė. Čia pavartotas terminas ,,valstybės tauta”, pasak žymaus tarpukario Lietuvos teisininko Mykolo Römerio: valstybės piliečių bendruomenė yra tauta-populus. Tauta-populus yra grynai politinis valstybės piliečių junginys ir jis gali egzistuoti tik tol, kol egzistuoja valstybė. Jeigu valstybė suyra arba ją pasidalina gretimos valstybės, tai jos tauta-populus suyra, išsiskirsto ir įsilieja į kitų valstybių tautas-populus. Kitas termino ,,tauta” suvokimas, kai tauta suvokiama, kaip etninė-kultūrinė žmonių, kuriuos jungia keletas iš šių požymių, t. y. bendra kalba, bendra religija bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras, bendruomenė, kuri M. Römerio pavadinta tauta-natio. Ji pasižymi tuo, kad nebūtinai sutampa su valstybe ir gali egzistuoti tiek valstybės viduje, tiek visai be valstybės.

Nors valstybės egzistavimo pagrindas yra jos piliečiai, t. y. tauta-populus, bet ir tautos-natio egzistavimas visais laikais buvo svarbus politinis veiksnys. Tauta-natio neretai tampa tos bendruomenės, kurios pagrindu prasideda kurtis valstybė ir, aišku, formuotis tauta-populus.

Kai kuriais atvejais tauta-natio ir tauta-populus sutampa. Tačiau tai labai retas reiškinys, nes tikrovėje net ir gryniausioje vienatautėje valstybėje galima aptikti kitų tautų-natio atstovų bendrijų, tautinių mažumų ar imigrantų, kurie būdami tos valstybės
piliečiai yra jos tautos-populus dalis.

Pats svarbiausias valstybės elemento – teritorinės testinės tautos požymis – tam tikra teritorija, su kuria tauta siejasi ne kaip biologiškai, bet socialinė jos kilmės ir kultūros,jos nacionaliniais ir kitokiais centrais, jos verslo ir ūkinio gyvenimo, jos tėvystės prasme. Ryšys su valstybės teritorija yra svarbiausias žmogaus pavaldumo kriterijus. Yra tam tikri objektyvūs požymiai, pagal kuriuos nustatomas žmogaus ryšys su valstybe ir tuo pačiu su jos teritorija, – tai teritorinė kilmė (pagal gimimo vietą) ir pagal natūralizacijos laiką, t.y. išgyventą laiką toje valstybėje. Šie požymiai ir suteikia teisę į pilietybę.

Kalbant apie tautą, kaip valstybės elementą, turima galvoje ne pačius žmones, bet tam tikrus jų socialinius veiksmus, darbus, kuriais toji socialinė funkcija atliekama.

2. Teritorija

Kitas esminis valstybės požymis – bendra teritorija, kurioje gyvena socialinė bendrija. ,,Valstybės teritorija – žemės rutulio dalis, kurios atžvilgiu taikomas valstybės suverenitetas. Valstybės teritorija susideda iš sausumos, vandens ir oro erdvės. Į valstybės teritoriją įeina žemės, jų gelmės.[2, p 19]. Galimas ir kitas valstybės teritorijos aiškinimas: valstybės teritorija – tai gyventojų teritorinis susiskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Viešosios valdžios funkcionavimas tam tikroje teritorijoje lemia valstybės erdvines ribas ir jos sienas. Kiekviena valstybė turi monopolinę teisę į tam tikrą žemės plotą. Tai yra valstybės gyvavimo pagrindus. Taigi teritorija – tai viena svarbiausių bet kurios valstybės egzistavimo sąlygų ir, jeigu kuriame nors apibrėžtame sausumos plote yra įsikūrusi viena valstybė, tai tame plote negali būti jokios kitos valstybės.

Labai svarbus valstybės teritorijos elementas yra valstybės sienos, kurios apriboja vienos valstybės teritoriją nuo kitos. Neretai valstybės sienos eina natūraliomis gamtos ribomis. Jos taip pat negali būti nustatomos ir gretimų valstybių tarpusavio susitarimu ar tarptautinių konvencijų pagrindu.

Didžiausias skirtumas tarp šiuolaikinės valstybės ir ankstesniais laikais susikūrusių visuomenės politinių organizacijų arba valstybių yra tai, kad anksčiau nebuvo stengiamasi apriboti valstybių teritoriją griežtai nustatytomis sienomis, buvo stengiamasi kurti kuo didesnę arba tiesiog vieną pasaulių valstybę. Tačiau viduramžiais prasidėjęs karalių valdžios stiprėjimas ir siekimas pajungti vienai valdžiai tiksliai apibrėžtą teritoriją privedė prie teritorinių valstybių atsiradimo. Galutiniu teritoriniu valstybės įteisinimu laikoma 1648 m. Vestfalijos taikos sutartis, kuria pasibaigė vienas žiauriausių Europos istorijoje trisdešimties metų karas. Po šios sutarties vyko valstybių varžybos dėl teritorijų. Valstybių sienos nusistovėjo pagal valstybių galios tarpusavio santykį.

Senovės gyventojai jau buvo pastebėję didelę teritorijos reikšmę valstybės gyvenime. Jie aiškino, kokią įtaką turi bendram kultūros augimui ir iš dalies valstybės kultūros plėtojimui teritorijos gamtinės ypatybės. Aristotelis savo kūrinyje “Politika” tvirtina, kad valstybės kultūra gali būti ugdoma tik šiltame Elados klimate, kad šalys, kurių klimatas šaltas arba karštas, visuomet bus nekultūringos, barbariškos .[1, p. 52]. Ši klimato teorija vyravo gan ilgai, tačiau XVI amžiuje ją praplėtė mokslininkas Bodenas, bei vėliau dar atnaujino ir Monteskje. Be abejo, teritorijos gamtinės sąlygos turi įtakos žmogui bei visai valstybei, bet ta įtaka ne visuomet yra vienoda, ji priklauso nuo pačios šalies kultūros bei jos istorinės raidos.

Kiekviena tauta stengiasi kurti savo valstybę tik tokioje teritorijoje, kur ji sudaro gyventojų daugumą, pagal tai galima nustatyti, kokioje teritorijoje nori ir gali įsteigti savo valstybę, koks valstybės plotas yra pakankamas, kad tauta galėtų normaliai plėtoti savo ūkį ir kultūrą. Taigi teritorija – labai svarbus valstybės požymis. Be teritorijos valstybė egzistuoti negali. Šis susiformavęs šiuolaikinis teritorinis valstybės pavidalas yra ilgo istorinio proceso ir nuolat kintančių žmonių gyvenimo sąlygų rezultatas.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1336 žodžiai iš 2521 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.