Pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys
5 (100%) 1 vote

Pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys

1121

REFERATAS

PAGRINDINIŲ TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPŲ TURINYS

Turinys

1. Principo sąvoka

2. Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

3. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai,jų turinys

Įvadas

Dabar nereikia įrodinėti,kad tarptautinės teisės vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje didėja.Tarptautinės teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis,kurios ankščiau buvo laikomos nacionalinės teisės reguliavimo sfera,savotiška jos privilegija.

Tarptautinės teisės principai pradėjo formuotis buržuazinėje epochoje, įgaudami universalių ir visuotinai pripažintų normų pobūdį. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jie vaidina vis didesnį vaidmenį, padėdami vystyti draugiškus valstybių santykius ir bendradarbiavimą, stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą. Dėl to skirtingų socialinių santvarkų valstybės, įvairios tarptautinės organizacijos nuolat rūpinasi pažangiai vystyti principų institutą, juos kodifikuoti ir geriau panaudoti.

Iki Antrojo pasaulinio karo valstybių bendradarbiavimo praktikoje nebuvo mėginta sisteminti tarptautinės teisės principų. Šiuo metu jie yra tiesiogiai išreikšti pagrindiniuose tarptautinės teisės šaltiniuose. Pirmą kartą jie buvo suformuluoti universaliame tarptautinės teisės dokumente- Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO) įstatuose. Pirmajame įstatų skyriuje “Tikslai ir principai” nurodyta, kad Organizacija ir jos nariai, siekdami įgyvendinti Organizacijos tikslus, veiks remdamiesi principais, iš kurių paminėti suverenios lygybės, tarptautinių ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis, susilaikymo nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo bei kiti principai.

Kadangi mano tema yra apie pagrindinius tarptautinės teisės principus, bei jų turinį, juos ir aptarsiu savo referate.

Literatūros sąrašas

1. Kūris P., Požarskas M. ‘Tarptautinės teisės apybraižos’. – Vilnius, Mintis, 1985

2. Vadapalas V. ‘Tarptautinė teisė. Bendroji dalis’. – Vilnius, Eugrimas, 1998

3. John A.Usher ‘Bendireji Europos bendrijos teisės principai’. – Naujoji Rosma, 2001

“Tai gali atrodyti banalu,bet būtina prisiminti,kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė,kuri efektyviai taikoma santykiuose tarp valstybių,todėl,kad pastarosios pripažįsta jos privalomąjį pobūdį….<>”-Charles de Visscher

PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIAPAI, SAMPRATA

Pradedant kalbėti apie principus, pirmiausia reikia pakalbėti aplamai kas tai yra principas. Teisės teorijoje teisės principu laikomi vadovaujantys teisės pradai, parodantys teisės esmę bei vystymosi kryptis. Tarptautinės teisės institutas, išanalizavęs Jungtinių Tautų Organizacijos ( toliau JTO) Generalinės asamblėjos rezoliucijas, teigia, kad terminas ‘principas’ slepia savyje tokias savybes:

a) principas – tai teisės norma, tačiau aukštesnio pobūdžio;

b) principas – tai norma, iš kurios išplaukia konkrečios taisyklės;

c) principas – tai norma, kuri labai svarbi formuojant rezoliucijų tikslus;

d) principas – tai norma, kurioje iškeliami tiek teisiniai, tiek politiniai tikslai;

e) principas – tai vadovaujantis teisės pradas.

Principas turi pirmenybę prieš normą iškilus kolizijai. Teisės teorijoje principai gali būti skirstomi į tris grupes:

1) bendrieji teisės principai ( teisėtumo, lygybės prieš įstatymus)

2) teisės šakos principai ( nekaltumo prezumpcijos principas – baudžiamojoje teisėje, racionalaus išteklių naudojimo – ekologinėje teisėje)

3) atskirų teisės institutų principai (visuotini, slapti, lygūs rinkimai)

Dabar aptarsiu tarptautinio teisės principo savybes.

• Pirmiausia, pagrindinai tarptautinės teisės principai – tai visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. Tai yra tos, kurias pripažįsta dauguma valstybių (2/3). Pagrindiniai tarptautinės teisės principai įtvirtinti JTO įstatuose. Net tos valstybės, kurios nėra JTO nariai, irgi remia tarptautinės teisės principus ( tai matyti iš jų sutarčių). Taigi principų turinį gali pakeisti ne viena valstybė, o kvalifikuota valstybių dauguma.

• Antra, pagrindinai tarptautinės teisės principai – tai tarptautinės teisės normos, kurios reglamentuoja esminius, pagrindinius tarptautinius santykius ir normas, kurios sudaro tarptautinės teisės pagrindą

• Trečia, pagrindinai tarptautinės teisės principai – tai universalios normos. Universalumas pasireiškia tame, kad tie principai veikia visoje sistemoje, galioja visose tarptautinės teisės šakose.

• Ketvirta, tarptautinės teisės principai laikomi imperatyvinėmis normomis. Šis terminas pirma kartą įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje “dėl tarptautinių sutarčių.”Konvencijos 53 str. Vadinasi “Sutartys prieštaraujančios tarptautinės teisės imperatyviajai normai(jus cogens)”Šiame straipsnyje suformuluota tokia taisyklė:”Sutartis yra niekinė,jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja tarptautinės teisės imperatyviajai normai.”

Visi bendrieji tarptautinės teisės principai laikomi Jus cogens normomis ,su visomis pasekmėmis:

 Principo
programinis pobūdis;

 Principo stabilumas;

 Jų sisteminis pobūdis;(negalima pakeisti vieno principo,nes pažeidžiama visa principo sistema,todėl nagrinėti principą įmanoma tik viso principo kontekste).

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai

Pagrindinis tarptautinės teisė principas – tai visuotinai pripažintos, universalios, imperatyvinės teisės normos, reglamentuojančios svarbius tarptautinius santykius.

Tarptautinės teisės principai yra įtvirtinti 1945m. JTO įstatuose ir 1970m. JT XXV – oje Generalinėje asamblėjoje priimtoje Deklaracijoje dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų. Ši deklaracija sutikslino ir išplėtė principų turinį. Šiuose dokumentuose įtvirtinti 7 pagrindiniai tarptautinės teisės principai:

 jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;

 ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis;

 nesikišimo į valstybių vidau reikalus;

 laisvanoriško tautų apsisprendimo teisė;

 valstybių suverenios lygybės principas.

 Bendradarbiavimo;

 Sąžiningo tarptautinio įsipareigojimo laikymosi principas;

1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Jame atkartoti visi principai ir suformuluoti dar trys:

• Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos principas;

• Sienų vientisumo principas;

• Teritorijos neliečiamumo principas.

Principų turinys

“Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas”

Tai šiuolaikinės tarptautinės teisės principas. Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas.

1918 m. organizacija įkurta Versalio sutarties pagrindu, nes sudėtine dalimi buvo Tautų sąjungos statutas. Jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose.

1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės.

Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas.

1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. Remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas:

1) savigynos atveju;

2) saugumo tarybos sprendimu;

3) realizuojant tautų apsisprendimo teisę.

Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą.

Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos – jai nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. Valstybių pastangos pateikti agresijos apibrėžimą buvo ryškios prieš II – ąjį pasaulinį karą.

1933 m. Londone buvo pasirašyta konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tik 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas.

Nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą

1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma, kad agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui.

Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais:

1. pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams.

2. pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija.

3 str. įvardinti konkretūs veiksmai:

1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas ar bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.

2. kitos valstybės teritorijos bombardavimas, bet kokio ginklo prieš kitą valstybę panaudojimas.

3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

4. valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotų pajėgų užpuolimas kitomis ar kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1413 žodžiai iš 2808 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.