Pamokos planas – politologija programa
5 (100%) 1 vote

Pamokos planas – politologija programa

Pamokos motyvacija: ši pamoka skirta tam, kad mokiniai susipažitų su politine doktrina-liberalizmu, jos idėjomis, liberalizmo požiūriu į valstybę.

Pagrindinis didaktinis tikslas: supažindinti moksleivius su nauja medžiaga ir ją įtvirtinti.

Pamokos tipas: žinių perteikimas ir įtvirtinimas.

Pamokos tikslai:

Mokomieji:

a)po pamokos mokiniai turėtų mokėti paaiškinti pagrindines šios temos sąvokas.

b)po pamokos mokiniai turėtų žinoti kokie mąstytojai laikomi liberalizmo pradininkais.

c)po pamokos mokiniai turėtų žinoti kokios istorinės aplinkybės skatino liberalizmo doktrinos iškilimą.

d)po pamokos mokiniai turėtų žinoti kokios svarbiausios valstybės funkcijos liberalizmo požiūriu.

Lavinamieji:

a)po pamokos mokiniai turėtų suvokti liberalizmo kaip politinės doktrinos svarbą

Auklėjamieji:

a)po pamokos mokiniai turėtų mokėti atskirti liberalizmo doktriną iš kitų doktrinų.

Pamokos uždaviniai:

a)Išsiaiškinti pagrindinius apibrėžimus, kuriuos vartosime pamokos metu.

b)Išsiaiškinti kokios pagrindinės liberalizmo idėjos.

c)Išsiaiškinti kokia yra liberalistinė valstybės sanprata.

d)Išsiaiškinti kokios istorinės aplinkybės skatino liberalizmo doktrinos iškilimą.

Mokymo metodai: paskaita (naujos medžiagos pateikimas), individualus darbas.

Mokymo priemonės: lenta, dalomoji medžiaga (užduoties lapai).

Vertinimo sistema: kadangi pamokos metu bus pateikiama nauja medžiaga, mokiniai pažymiais nebus vertinami. Pamokos pabaigoje, mokytojas aptars su mokiniais darbo rezultatus, ką išmoko. Aktyviai pamokoje dalyvavusiems mokiniams, mokytojas savo sąsiuvinyje pasižymi pliusiukus.

Pamokos eiga:

1.Pamokos pradžia (2-3min.).Mokytojas pasisveikina su mokiniais ir užpildo klasės žurnalą, bei pažymi pamokoje nedalyvaujančius mokinius. Pristato ir užrašo naują temą ant lentos : Liberalizmas.

2.Naujos medžiagos dėstymas (25 min.). Supažindinu su politine doktrina – liberalizmu, liberalizmo pradininkais, idėjomis, liberalistinės valstybės samprata. Išsiaiškinus visą medžiagą paklausiu mokinių ar turi klausimų.

3.Savarankiškas darbas 10 min. Duodamas testas.

4.Žinių įvertinimas. Aptariame testo atsakymus. Gerai atsakiusiems mokiniams sudedu pliusiukus.

5.Pamokos pabaiga. (2 min.). Kitai pamokai užduodu pasikartoti šios pamokos medžiagą. Padėkoju už dalyvavimą pamokoje. Atsisveikinu.

Užsirašome pagrindinius apibrėžimus, kuriuos naudosime pamokos metu.

Liberalizmas (lot liberalis – laisvas)-politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias galimybę visiems žmonėms naudotis savo laisve, ir neleisti atsirasti laisvės suvaržymams, galintiems kilti tiek iš kitų asmenų, tiek iš vyriausybės.

Absoliutizmas (lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas) – nerybotos valstybės valdžios forma: visa valdžia priklauso vienam valdovui.

Indiviadualizmas (lot. individuum – atskira būtybė) – pasaulėžiūra, aukštinanti žmogaus kaip individo vertę ir teigianti, kad individo interesai yra svarbesni už bendruosius visuomenės interesus.

DĖSTOMOJI MEDŽIAGA. Liberalizmo (lot. libere-laisvas) terminas, žymintis tam tikrą politinę filosofiją ir politinį judėjimą, buvo pradėtas vartoti XIX a. Ispanijoje. 1812 m. viena politinė partija buvo pasivadinusi „Leberales“. Tačiau liberalizmo kaip politinės doktrinos ištakos paprastai siejamos su XVII a. anglų politine filosofija, su Džono Loko vardu. Šio mąstytojo plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir liaudies suvereniteto teorija tapo XVIII a. pabaigos revoliucijų, nukreiptų prieš absoliutizmą, idėjiniu pagrindu. Reikšmingiausią indėlį įliberalizmo ekonominę programą įnešė XVIII a. anglų ekonomistas Adamas Smitas, kuris veikale Tautų turtas pagrindė pažiūrą, kad vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos paskirtis yra užtikrinti laisvą rinkos funkcionavimą. XIX a. šių liberalizmo pirmtakų sekėjais tapo filosofas, utilitarizmo teorijos kūrėjas Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis, kuris savo veikaluose liberalizmo politinę doktriną išdėstė kaip vientisą logišką minčių seką-nuo pagrindinės idėjos apie žmogaus laisvę iki tą reikalavimą atitinkančios valstybės santvarkos.

Liberalizmas kaip politinė doktrina iškilo ir vystėsi kaip reakcija į iš viduramžių užsilikusį žmonių skirstymą į luomus, į ekonominės veiklos suvaržymus, į neribotą absoliutinės monarchijos valdžios savivalę. Naujaisiais laikais pasipriešinimo absoliutizmui problema darėsi vis aktualesnė, nes XV-XVI a. iš lėto, o XVII-XVIII a. jau sparčiai vystėsi stambioji prekyba ir gamyba ir pamažu visuomenėje atsirado naujas-pramoninkų ir prekybininkų sluoksnis. Būtent šio sluoksnio veiklai ir interesams prieštaravo senoji tvarka. Tam sluoksniui ir buvo reikalinga politinė doktrina, kuri pagrįstų ir pateisinų reikalavimus pakeisti tą tvarką. Tam geriausiai tiko Loko ir jo sekėjų politinė filosofija, kuri pagrindine vertybe paskelbė asmens laisvę. Teiginys , kad kiekvienas žmogus prigimtimi yra laisvas ir atsakingas asmuo, kuris pats, o ne kas nors kitas, žino, kas jam naudinga ir kas ne, buvo kaip tik toks, kuriuo buvo galima
grįsti reikalavimą pašalinti visas kliūtis, trukdančias reikštis asmens laisvei ir iniciatyvai.

Liberalizmas nebuvo vien principų deklaracija, jis tuo metu įgavo labai konkrečią išraišką visose žmonių veiklos srityse. Buvo reikalaujama, kad žmonės turėtų galimybę naudotis visomis laisvėmis-pradedant intelektualine (žodžio, spaudos, religijos) ir baigiant nevaržoma ūkine veikla. Liberalizmo požiūriu, valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą, iš jos reikalaujama tik vieno-laissez faire (iš prancūzų kalbos-leisti veikti).

Terminas laissez faire, labai taikliai išreiškiantis liberalizmo ekonominės programos esmę, XVIII a. pabaigoje vartotas prancūzų ekonomistų, vadinamųjų fiziokratų, darbuose. Grupės lyderis Fransua Kene manė, kad valstybės funkcijos ekonomikoje gali būti prilygintos pasyvaus policininko vaidmeniui. Ekonomika turi vystytis pagal savo natūralius dėsnius ir į ją neturi būti kišamasi. Toliau fiziokratų idėjas plėtojo žymusis britų ekonomistas Adamas Smitas. Pasak jo niekas, jokia, kad ir kuo kilniausiai nusiteikusi vyriausybė negali patenkinti visuomenės poreikių geriau už privačius asmenis, kurie, siekdami asmeniškos naudos, didesnio pelno, neišvengiamai tarnauja visiems žmonėms, nes turi gaminti tik tokias prekes, kurias kiti žmonės perka, teigti tik tokias paslaugas, kurios tikrai yra reikalingos. Smitas teigė, kad laisvoje nevaržomoje rinkoje veikia „nematoma ranka“, kuri kiekvieną žmogų, besirūpinantį pirmiausia savo asmenine nauda, savaime nukreipia tarnauti visuomenės labui.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 996 žodžiai iš 1845 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.