Planas:
Įžanga.
I. Pinigų politikos samprata.
II. Pinigų politikos tikslai:
1. Didelis užimtumas;
2. Stabilios kainos;
3. Tinkamas valiutos kursas;
4. Ekonomikos kilimas.
III. Pinigų politikos įgyvendinimą varžantys pavojai:
1. Kelio finansinei panikai užkirtimas;
2. Stabilios palūkanų normos;
3. Ribojamosios politikos naštos padalijimas;
4. Užsienio investitorių pasitikėjimo išlaikymas.
IV. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės:
1. Atvirosios rinkos operacijos;
2. Diskonto politika;
3. Reikalavimai rezervams;
4. Įkalbinėjimas, moralinis spaudimas;
5. Viešumas ir informacija.
Išvados
Panaudotos literatūros sąrašas
Įžanga
Mano kursinio darbo tema yra “Pinigų politika”. Prieš rašydama šį kursinį darbą, aš nelabai įsivaizdavau, kas ta pinigų politika, su kokiais sunkumais susiduriama įgyvendinant pinigų politiką, taip pat kas ją įgyvendina ir kokiomis priemonėmis ji vykdoma.
Manau, ši tema yra pakankamai aktuali, nes dažnai žiniasklaidoje girdžiu šnekant apie pinigų politiką, ypač kai kalbama ekonomikos ar verslo temomis.
Darbo tikslai. Darbe aš aptarsiu pinigų politikos sampratą, pinigų politikos tikslus ir priemones bei pinigų politiką varžančius pavojus.
Rašydama šį kursinį darbą, aš naudojausi daugiausia užsienio autorių parašyta literatūra pinigų politikos klausimais, kuri yra išversta į lietuvių kalbą, taip pat lietuvių bei rusų autorių literatūra, kuri liečia pinigų politiką.
I. Pinigų politikos samprata
Kas gi yra ta pinigų politika?
Graikų kalbos žodis politike lietuvių kalboje reiškia meną valdyti.
Politika apskritai yra suprantama daugeliu požiūrių.
J. Novogrodckienė teigia, kad politiką galima aiškinti valdžios, galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai .
V. Snieškos ir jo bendraautorių parašyto vadovėlio terminų žodyne rašoma, kad pinigų politika – tai šalies Centrinio banko politika, kuria siekiama įgyvendinti valstybės ekonominius tikslus pinigų kiekio ir (ar) palūkanų normos reguliavimo būdu.
Lietuvos Respublikoje pinigų politiką įgyvendina centrinis Lietuvos bankas – Lietuvos bankas. Centriniai bankai yra praktiškai visose valstybėse. Centriniai bankai yra apibrėžiami kaip speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones. Centriniai bankai gali stipriai veikti makroekonominius procesus, nes jų pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas.
Pagrindinės centrinio banko funkcijos yra:
– pinigų leidimas (emisija);
– centrinis bankas yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;
– kontroliuoja pinigų pasiūlą;
– veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
II. Pinigų politikos tikslai
Pinigų politika turi keturis pagrindinius tikslus:
– didelį užimtumą;
– stabilias kainas;
– tinkamą valiutos kursą;
– spartų ekonomikos kilimą.
Toliau savo darbe aš aptarsiu kiekvieną pinigų politikos tikslą atskirai.
1. Didelis užimtumas
Didelis užimtumas yra jau savaime suprantamas kaip bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Masinio nedarbo nori išvengti visi, nors nedarbo sukeliamos neigiamos pasekmės yra išskiriamos skirtingos: vieni pabrėžia žmonių skurdą, kiti – nuostolius dėl sumažėjusios gamybos. Tačiau, kai mėginama tai apibrėžti, nedarbas pasidaro sudėtinga problema, nes iškyla klausimas, kokio užimtumo lygio reikia siekti. Yra du iš esmės prieštaringi kriterijai. Vienas iš jų – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą; ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis kriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas. Kuris kriterijus yra efektyvesnis, vis dar lieka ginčų objektu, nes vienais atvejais geriau remtis pirmuoju kriterijumi, o kitais – antruoju.
Be to, nors ir žinant priimtiną nedarbo procentą, nėra patikimų statistinių būdų nustatyti, koks yra faktinis nedarbas. Apie gyventojų nedarbą renkami duomenys yra netikslūs dėl kelių priežasčių: pirma, tikroji nedarbo apimtis sumažinama dėl to, kad apskaita įtraukia tik tuos, kurie ieško darbo, ir neįtraukia tų, kurie darbo neieško, nes mano, kad neturi galimybių jį gauti. Be to, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės, kurie norėtų dirbti visą dieną, nėra apskaitomi kaip daliniai bedarbiai. Kita vertus, jei šeimą išlaikantis darbuotojas praranda darbą, jo sutuoktinis irgi turi ieškoti darbo, todėl statistiškai du žmonės ieško darbo, nors iš tiesų šeima ieško tik vieno darbo. Be to, kai kurie socialiai remiami žmonės ieško darbo, nors kartais dėl tam tikrų priežasčių jie negali būti įdarbinti. Nereikia pamiršti, kad kai kurie žmonės dirba nelegaliai, nes vengia mokesčių, arba užsiima nelegalia veikla. Tokie asmenys statistikoje gali figūruoti kaip bedarbiai.
Be šių statistinių
rodiklių, kurie, kaip matome, ne visada atspindi realią padėtį, bedarbių skaičius taip pat priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio bei jų mokėjimo trukmės. Jei šios pašalpos didelės ir ilgalaikės, žmonės stengiasi ieškoti ne bet kokio darbo, o tokio, už kurį gautų atlyginimą, kuris būtų didesnis už bedarbio pašalpą. Be to, yra kategorija žmonių, kurie, gaudami nemenką bedarbio pašalpą, intensyviai darbo net nebeieško, nes tingi dirbti.
Vadinasi, vienareikšmiškai nėra žinoma, koks iš tikrųjų yra nedarbas, ir koks jis turėtų būti, todėl dažnai sunku nuspręsti, ar nedarbas yra per didelis, ar per mažas. Aišku, tokios problemos iškyla ne visada. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje nedarbas kai kuriuose rajonuose siekia 12 – 15 procentų. Neabejojama, kad toks nedarbo lygis viršija pageidaujamąjį. Manoma, kad normalus nedarbo lygis yra apie 5 procentus .
2. Stabilios kainos
Antrasis pinigų politikos tikslas yra stabilios kainos. Šis tikslas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti savaime suprantamas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tarkime, yra ekonomika, kur kainos pastaruosius 20 metų kilo 100 procentų per metus, ir visi įsitikinę, kad infliacija ir toliau bus šimtaprocentinė. Tokia infliacija daro didelę žalą, nes ji neperskirsto pajamų, nes darbo užmokestis ir visos sutartys, be to, mokesčių įstatymai, apskaitos sistema, yra prie jos prisiderinę. Pavyzdžiui, jei darbo našumas didėja 2 procentais, darbo užmokestis kyla 102 procentais per metus ir palūkanų norma yra, tarkim, 103, o ne 3 procentai. Tokia tiksliai prognozuojama infliacija sukelia trejopus nuostolius:
1) nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, be to, pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės kainą greit pasensta;
2) kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų kurį laiką jos būna nepusiausviros;
3) infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai greičiau praranda savo realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą.
Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama, ir ekonomika nėra pakankamai indeksuojama.
Kai firmos dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investicinių lėšų paskirstymas, nes, atskaičius mokesčius, vis mažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo našumą.
Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Ji daro nuostolius kreditoriams ir yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų, ar ne.
Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali kurti ateities planų, nes nežino, kokia ateityje bus reali jų kapitalo vertė.
Infliacija padidina valstybės pajamas (palyginus jas su išlaidomis) .
3. Tinkamas valiutos kursas
Galutinis pinigų politikos tikslas – pasiekti ir išlaikyti piniginio vieneto stabilumą. Tik aukštas, be įtampos ir kuo labiau pagrįstas pinigų stabilumo lygis laikomas sveiko ekonominio augimo pagrindu.
Vidinis piniginio vieneto stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti stabilias kainas. Vidinis piniginio vieneto nestabilumas (infliacija ar defliacija) suprantamas kaip piniginio vieneto perkamosios galios kritimas (mažėjimas arba didėjimas), kurį galima išmatuoti kainų indeksu .
Išorinis piniginio vieneto stabilumas reiškia tvirtą piniginio vieneto kursą stiprių konvertuojamų užsienio valiutų atžvilgiu. Kaip ir bet kuri kaina, valiutos kursas priklauso nuo daugelio veiksnių. Valiutos kursui didelę įtaką daro infliacija, kuri, nuvertindama pinigus šalies viduje, įtakoja jų perkamosios galios smukimą ir kurso kritimą valiutų atžvilgiu šalyse, kuriose infliacijos tempai yra lėtesni .