TURINYS
1. Summary
2. Darbo paskirtis
3. 1988m. Lietuvos nacionalinių pinigų įvedimo idėja
3.1. 1988 metai
3.2. Konvertuojamos valiutos sudarytos sąlygos
3.3 O ką galėjo duoti ekonominė nepriklausomybė?
3.4. Kam reikėjo savųjų pinigų?
4. Išėjimas iš rublio zonos ir talonų įvedimas
5. Lito įvedimas
6. Valiutų kursai
7. Fiksuotas valiuotos kursas
7.1. Pasiruošimas susieti litą su užsienio valiuta
7.2. Argumentai prieš fiksuotą valiuotos kursą
7.3. Litas susietas su doleriu
7.4. 1995-1996 m. monetarinė politika Lietuvoje
7.5. Lito ir dolerio susiejimo vertinimai
8. Laisvai plaukiojančio valiutos kurso palyginimas su fiksuotu
9. Lito susiejimas su Euru
9.1. 1997-2002 m. monetarinė politika Lietuvoje
9.2. Euro atsiradimas
9.3. Lietuvos tikslas – Europos Sąjunga
9.4. Lito susiejimo su euru įtaka
9.5. Lito susiejimo su euru ateitis, tendencijos
10. Pagrindiniai BVP kitimo veiksniai
11. 1988-2002 m. monetarinės politikos Lietuvoje
1. SUMMARY
The work is about influence, national money makes on the national economy; how money influences the inflation and about the benefit of national money for the whole society. We did not analyze the importance of national money in general, though trying to make the work understandable, to concrete case, when in 1988-2002 the problem of national money had been solved. We tried to analyze, how money efforts Lithuanians had to put to achieve the present position of litas; what value litas had in the beginning of its existence in the market, Lithuanian gained independence and also what influence litas made at the time on the economy of Lithuania. We will not touch the problem of the first litas (the existence time after the war) in our work. We will analyze the position of litas during the period starting from 1988 till 2002.
The bringing into existence of national money was very important not only for economical reasons, but also personally for every individual.
In 1988, when Lithuania belonged to the Soviet Union, where the constant problem of inflation existed, people had a lot of money, though the problem of their liquidation was existing, because there were not enough goods to buy for the money. In official documents, given deficit of the budget was 35 mlrd rublis, though in reality it was 3 times bigger. Rublis did not convey its function. Consequently, TSRS was in the big crisis of economy. That’s why, the idea of national money was suggested.
Some skeptics of National money claimed that Lithuania, as small and independent only in papers country, still dependent economically on Russia, does not need national money; moreover, they incited to come back to rublis. As on example, they gave the USA, saying, that thou would be very harmful if every state decided to invent their own national money. Moreover, there were some other suggestions such as to invent the same money of all Baltic countries. All these suggestions were declined immediately, because was a belief that Lithuania needs its own money not only there to dissociate itself economically, but also to enforce national spirit of people.
During the time TSRS was collapsing, because of economics inflation, the need for national money was growing more and more. The problem of Lithuanian national money started growing, because the national Bank of TSRS refused to sell money sights of rublis. So, there was no money left in Lithuanian banks, all of them were led in circulation. Dissatisfaction of people was growing.
Trying to illuminate the shortage of national money and at the sum public dissatisfaction, the money, called talonas, was let in circulation in the 1st of May in 1992. This may be considered the beginning of national money coming into the circulation. However, there were a lot of discussions about the idea to insert talonas, because together with talonas, rublis could have been used at the same time, what caused the confusion for many people. Moreover, such double money politics could not exist all the time. Lithuania needed to dissociate itself from rublis.
The comity of litas on the 30th of October in 1992 decided to accept litas as Lithuanian money, but only after stopping the growing and going down of Lithuanian economy. Though a little bit later – was decided to hurry up the birth of litas and to achieve purposes after having litas as national money. So on the 25th of June in 1993 the processes of letting litas into the circulation started, at the same time taking talonas off the circulation.
In 1994 was the high time to think of relating litas to some other national currency, wanting the litas to be reliable, stable and attractive currency. Though the process of relating litas to some other foreign currency could have had bad and good consequences. Good ones – by relating litas to other money, Lithuania can achieve economics stability; bad consequence can be the disappointment of national money. But, in 1994, Lithuania decided to relate litas to American dollar 1:4.
Growing need of Lithuania to integrate with various Europeans associations, rising some changes in the currency sphere; in 1999 it was decided to cut relations of litas with USA dollars and to relate it to euras. Finally, in 2001 was accepted the decision to accept euras in circulation and to keep course of the currency. Now, litas is fixed with the euras, fixed not with the dollar as it used to be before.
2. Darbo
paskirtis
Šiame darbe mes norime parodyti kokia yra savų pinigų svarba šalies ekonomikai, ir tai įrodyti remdamiesi konkrečiu pavyzdžiu, t.y šis darbas apie lito įvedimo svarbą Lietuvos ekonomikai, su kokiais ekonominiais sunkumais susidūrė Lietuva įvedinėdama ir stiprindama litą 1988- 2002m. laikotarpyje.
Šiame darbe mes norime panagrinėti, kokią įtaką darė mūsų šalies ekonomikai nuosavų pinigų įvedimas, kokį kelią turėjo nueiti Lietuva nuo TSRS Lietuvos laikų iki šių dienų, kad litas būtų toks kaip šiandien. Ir koks jis buvo pačioje jo įvedimo pradžioje, Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, bei kokią įtaką darė ekonomikai. Šiame darbe mes nesigilinsime į tai koks buvo pirmasis litas, t.y. pokario metais, bet panagrinėsime laikotarpį nuo1988m. iki 2002m. Pabandysime parodyti ar tikrai reikėjo lito ir kas buvo daroma ne taip kaip reikėjo daryti.
Nacionalinės valiutos įvedimas buvo labai svarbus mūsų valstybei. Norėtume į tai pažvelgti ne iš istorinės, bet iš ekonominės pusės. 1988m. Lietuva dar buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, kur ilgalaikė infliacija, pinigų žmonės turėjo, bet egzistavo jų likvidumo problema, nes trūko prekių. Oficialus biudžeto deficitas 35 mlrd. rublių, o neoficialiai jis mažiausiai tris kartus didesnis. Rublis nebeatliko savo funkcijų. Taigi tuo metu TSRS išgyveno tikrą ekonominę krizę. Todėl ir iškilo savų pinigų sistemos idėja. Bet ar gali išgelbėti ekonomiką savi pinigai? Kaip tik tai ir bandysime parodyti savo darbe, kokia buvo lito įtaka Lietuvos ekonomikai nuo 1988m. jo įvedimo idėjos atsiradimo iki dabar- 2002- ųjų metų.
Dabartinio lito gyvenime galima išskirti kelis etapus, kurie smulkiau aprašomi šiame darbe:
1. 1988m. TSRS ekonominė padėtis ir Lietuvos nacionalinių pinigų įvedimo idėja,
2. talonų įvedimas,
3. lito įvedimas,
4. lito susiejimas su doleriu,
5. lito susiejimas su euru.
3. 1988 metai:
Tuo metu, Sovietų Sąjungoje egzistavo socialistinės ekonomikos sistema, planinė ekonomija, kuri privedė prie ekonominio nuosmukio. Kai buvo tik pradėtos skelbti 19- 20a. pradž. socializmo idėjos jos autoriai matė tokias ateities perspektyvas: kad bus pasiekta didelio pramonės progreso ir visuomenės gerovės ir lygybės. Bet deja realybė parodė ką kita. Sovietų Sąjungoje žmonės ilgus metus buvo liepiami riboti dabartinį vartojimą dėl geresnio gyvenimo ateityje, o tai nedavė nieko gero tik privedė prie to, kad šalies gyventojai pradėjo niekuo nebetikėti, padažnėjo pravaikštos, padidėjo alkoholizmas, moralės smukimas.
Bet socializmo idėjų kūrėjai ir įgyvendintojai manė kiek kitaip apie jį, nei parodė praktika. Lenkų ekonomistas Leszek Balcerowicz savo knygoje “Socializmas, kapitalizmas, transformacija”(1998m.) aprašo socializmo teoriją ir akcentuoja jos trūkumus: “ Socializmas- tai visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė. Pajamos, gaunamos iš privačios nuosavybės (turto pajamos) buvo laikomos “neužtarnautomis”. Teisėtomis buvo laikomos tik “darbinės pajamos”. Vienas apmaudžių šio požiūrio padarinių yra tai, kad, užuot rūpinusis įvairių pajamų dydžio skirtumais, dažnai įsikabinama tik į vienos rūšies pajamas pasmerkiant jas kaip išnaudotojiškas. Privati gamybos priemonių nuosavybė buvo laikoma laisvos konkurencinės rinkos instituciniu pagrindu, o pati rinka savo ruožtu buvo smerkiama kaip itin neefektyvus ekonominės veiklos koordinavimo būdas. Verta, pabrėžti, jog daugeliui iškilių ankstyvųjų socialistų (įskaitant Marksą) didžiausias priešas ir pagrindinis ekonomikos sutrikimų šaltinis buvo rinkos konkurencija, kitaip sakant, ekonominės varžybos. Tad rinkos konkurencija yra nesuderinama su socialistine tradicija.
Kartu buvo laikomasi įsitikinimo, jog įmanoma pakeisti spontaninę rinkos koordinaciją pranašesne sąmoninga ekonominės veiklos harmonizacija, t.y. centralizuotu ekonominiu planavimu. Šiuo požiūriu socialistinės ekonomikos šerdis- tai rinką pakeičiantis visuotinis ekonominis planavimas, o nuosavybė smerkiama todėl, kad leisdama klostytis spontaniniams, anarchiniams ekonominiams santykiams ji daro tokį planavimą neįmanomą.”
“Nedarbo pajamas” savo veikaluose kritikavo 20a. pradž. tokie rašytojai kaip Th. Hodgskin, Ch. Hall, J. Gray, J.F. Bray, taip pat jie pasisakė už kolektyvizmą.
Ypatingai griežtai kolektyvizmo linkme rusų ekonominį gyvenimą pakreipė Stalinas, nustatydamas penkmečio ūkio planus (“piatiletkas”).
Kaip rašo, savo knygoje “Microeconomics”, broliai amerikonai Paul ir Ronald Wonnacott’ai:” Sovietų Sąjungos ekonomika nuo vakarietiškos skiriasi keliais aspektais”:
1) Atsisakyta rinkos ekonomikos ir sukurta centralizuoto komandinio planavimo sistema:
“Daugumą sprendimų Sovietų Sąjungoje priėmė centralizuoto planavimo tarnybos komandinių nurodymų forma. Pirmiausia valdžia nustato norimą ekonomikos augimo procentinį lygį per ateinančius penkerius metus, taip pat šiam augimui užtikrinti būtiną investicijų dydį. Penkmečio planą detalizuoja metiniai planai, konkrečiai nustatantys gamybos apimties užduotis visos ekonomikos mastu.
Taigi Sovietų Sąjungoje vietoj rinkos ekonomikos vyravo centralizuoto komandinio planavimo sistema ir antroji ekonomika, kuri užpildė neišvengiamas planavimo sistemos spragas. Susidarė ir “juodoji
kai pradedama vogti prekes iš valstybės. Planinio ūkio sistemoje nebuvo aiškios ribos tarp to, kas yra tyliai toleruojama, ir to, už ką yra baudžiama.”(P.,R.Wonnacott)
2) penkmečio planai,
3) smerkiama privati nuosavybė,
4) pagrindiniu rinkos sutrikimų šaltiniu buvo laikoma rinkos konkurencija,
5) pelno vaidmuo išteklių paskirstymo procese nežymus,
“Pelnas skaičiuojamas sulyginant gaunamas įplaukas ir išlaidas, kurias nustato centralizuotos planavimo tarnybos. Jis nėra susijęs su paklausa ir pasiūla. Kadangi pelnas nesuteikia reikiamos informacijos ir neskatina ūkinės iniciatyvos, kaip tai jis daro rinkos ekonomikoje, todėl jo vaidmuo išteklių paskirstymo procese nežymus. Kartais planavimo tarnybų sprendimai riboja pelningą veiklą ir plečia nepelningą. Toks modelis akivaizdžiai skiriasi nuo laisvosios rinkos ekonomikos modelio.”(R.,P. Wonnacott)
6) tarptautinė prekyba neegzistavo,
“Socialistinės planavimo tarnybos skatino natūralų sovietinės ekonomikos priešinimąsi tarptautinei prekybai. Vienas iš priežasčių buvo ta, kad planavimas yra daug sudėtingesnis procesas atviroje tarptautinei prekybai ekonomikoje negu uždaroje.”(P.,R. Wonnacot)
7) gaminamos brangios nekokybiškos prekės,
8) užslėpta infliacija,
Planinės ekonomijos laikais infliacijos nebuvo, “paslėpta” infliacija aišku egzistavo, kadangi visos kainos buvo reguliuojamos valstybės. Valstybės reguliuojamos kainos buvo vadinamos “kabinetinėmis”, nes jos nebuvo susijusios su paklausa ir pasiūla, kaip yra kapitalistinėse valstybėse.
9) nekonvertuojama nacionalinė valiuta,
Taigi stebino ne tai, kad sudėtinga socialistinio ūkio sistema kartais veikė blogai, bet tai, kad ji išviso veikė. Tokia ekonominė sistema privedė šalį prie ekonominio nuosmukio, didelės infliacijos ir nacionalinės valutos nuvertėjimo, rublis tapo nekonvertuojamas. Tuo metu Tarybų Sąjungai atsirado ekonominių santykių, su kitomis valstybėmis, būtinybė. Bet ekonominiai santykiai reikalauja prekinių piniginių santykių formos ir jiems realizuoti būdingų priemonių: pinigų, kainų, finansų, kredito, bankų ir t.t TSRS santykių su kitomis šalimis vystymas, įmonių teisių tarptautininėje prekyboje išplėtimas pareikalavo decentralizuoti užsienio prekybos ir valiutos valstybinių monopolijų įgyvendinimo tvarką, o tai sąlygoja būtinybę pereiti nuo uždaros valiutos prie konvertuojamos. TSRS rublis buvo nekonvertuojama arba uždara valiuta.
Taigi tuo metu pakelti TSRS ekonominiam lygiui reikėjo:
Konvertuojamų pinigų,
Stabilios pinigų sistemos,
Ekonominių santykių su kitomis valstybėmis.
Įvairūs fondai, limitai, skirstymas, “blatai”, spekuliacija fiziškai ir morališkai žmogų alinančios eilės ir kitos blogybės buvo TSRS gyventojų kasdienybė. Taip pat tapo problema pinigą iškeisti į prekę. Todėl rublis vis blogiau pradėjo atlikti ir ekonominio stimulo vaidmenį. To pasekoje didelės eilės ir nusivylę piliečiai.
Buvo siūlomi būdai kaip “išgydyti” rublį, bet vis tiek nebuvo įmanoma jo padaryti konvertuojamu, nes bandant tai būtų reikėję radikalaus ekonominio gyvenimo perversmo, kuris pagrįstai palyginamas su revoliuciniu. Rublis negalėjo sėkmingai atlikti visas pinigų funkcijas. TSRS biudžeto deficitas, ilgalaikė infliacija jį pavertė “mirusia” valiuta.
O kaip žinia, pilnaverčiais gali būti pripažinti tik tie pinigai, kurie sėkmingai atlieka visas pinigams būdingas funkcijas. Atrodo, kad toks lakoniškas pinigų funkcijų pristatymas leidžia suvokti, kad rublis toli gražu neatliko tų visų funkcijų. Todėl čia žmonės susidūrė su pačia bendriausia pinigų likvidumo sąvoka: turi kišenėje pinigų, o negali gauti pačių paprasčiau prekių ar patarnavimų.
“Pinigai, kaip tikslas tampa visuotine darbštumo priemone. Ten, kur patys pinigai nėra visuomeninio ryšio pagrindas, jie neišvengiamai ardo esamą visuomenės ryšį.”( K. Marksas).
Kadangi rublis nebeatliko tokių funkcijų, kurias turėtų atlikti pinigai, tai buvo pradėta siekti savo valiutos konvertavimo, o tai yra valstybės garantuojama galimybė laisvai keisti savo pinigus į užsienio valiutą pagal galiojantį kursą ir atvirkščiai. Tokia valiuta, tai išvystytos ekonomikos požymis ir prielaida. Būtent to ir pradėjo siekti Lietuva, tai buvo pirmasis žingsnis link lito sugrįžimo.
3.1 Konvertuojama valiuta sudaro sąlygas:
efektyviau įsitraukti į tarptautinį darbo pasidalijimą,
prekiauti ir atsiskaityti su kitomis šalimis daugiašaliu pagrindu.
1988m. prasidėjus ekonominei pertvarkai, Lietuvoje pradėta svarstyti savų (nacionalinių ) pinigų sistemos idėja. Lietuvos mokslininkų susitikime su Estijos mokslininkais diskutuota, apie nacionalinės valiutos įvedimo būtinumą.
Buvo pasisakoma ir už ir prieš “savus” pinigus. Kaip pavyzdžiui, 1988m. rugsėjo 3d. “Tiesoje” K.Jaskelevičiaus išspausdinti samprotavimai apie respublikų “nuosavą “ valiutą. Jis pasiūlė pinigų sistemą, kuri būtų “nuosava” tik kelioms respublikoms – Pabaltijui ir Baltarusijai. Iškilo klausimas kuo būtų geresnė keturių respublikų vieninga pinigų sistema už dabartinę- už tuometinę penkiolikos? Niekuo! Išeitis- tik savarankiška pinigų sistema.
Pasaulinė pinigų praktika nestokoja tokių pavyzdžių. Savų pinigų įvedimas-
tai pirmas ir neišvengiamas žingsnis norint sukurti savarankišką ir efektyvią ekonominę sistemą. “Savų pinigų klausimas- netik rinkos saugojimo klausimas, bet apima visą kompleksą tikslų, kuriuos siejame su Lietuvos ekonominiu savarankiškumu. Be savų pinigų ekonominis savarankiškumas neįmanomas. Jais apsisaugosime nuo infliacijos, nuo prekių išvežimo. Mūsų parengtos koncepcijos principinis klausimas yra tas, kad savo pinigus reikia įvesti nedelsiant …” (1988m. V. Baldišis, Vilniaus universiteto finansų skyriaus ir kredito katedros asistentas).
Atsirado ir tokių, kurie galvojo, kad respublikinių pinigų turėti nebūtina, lygindami, jog JAV atskiros valstijos jų neturi. Tai nelyginami dalykai. Valstijos- tai Rusijos autonominių teritorijų, o ne suverenių respublikų, kurios privalo turėti valstybingumą, atitikmuo, analogas.
Per visą administracinės valdymo sistemos egzistavimo laikotarpį pastebėtas toks dėsningumas: pinigų vaidmuo buvo visaip menkinimas, jų veikimas dirbtinai ribojamas ir siaurinamas. Ir tai suprantama. Administracinė valdymo sistema, buvo grindžiama ekonominių dėsningumų ignoravimu ir nepaisymu, o pinigų apyvarta objektyviausiai atspindėjo visą ūkinę apyvartą, jos padėtį. Vadinasi, tikrojo pinigų vaidmens pripažinimas ir pinigų cirkuliacijos būklės analizė buvo tapę pavojingi, nes kėlė grėsmę mūsų “popieriniams” pasiekimams, demaskavo subjektyvizmo ir voliuntarizmo pasekmes ekonomikoje. Todėl pinigų vaidmuo ir buvo visaip neigiamas, o visa informacija apie jų cirkuliaciją padaryta didžiausia valstybine paslaptimi. Iš čia ir tradicija menkinti pinigų vaidmenį, ieškoti juose visų negerovių priežasčių.
Bet Lietuvos ekonomikos mokslų daktarai, ir žmonės, suprantantys pinigų reikšmę ekonomikai, pasisakė už tai kad, atėjo laikas, kiekvienai respublikai savo teritorijoje būti pilnateisė šeimininkė. O to siekiant reikėjo pereiti prie ūkininkavimo ekonominiais, o nebe administraciniais metodais, nuo valstybės- prie įmonių, susivienijimų ūkininkavimo, administracinį valdymą neišvengiamai reikėjo keisti į reguliavimą ekonominiais svertais: mokesčiais, palūkanomis, rinka, vertės dėsniu ir t.t Šakinis valdymas turėjo būti keičiamas į rinkos formavimą ir teritorijų ekonominį savarankiškumą, o administracinė integracija, kurią vykdė administraciniai valdymo organai, būtų keičiama į ekonominę integraciją per formuojamus rinkos santykius to padaryti nebuvo galima be savarankiškos valiutos- pagrindinės teritorijų savarankiškumo ir ekonominės integracijos priemonės.
Administracinio- komandinio valdymo pakeitimas ekonominiais ūkininkavimo metodais sąlygoja biurokratinio aparato darbo pakeitimą rinkos darbu- tiesioginiu gamintojų ir pirkėjų darbu. Todėl jų ryšys galimas tik per pinigus, o ne paremtas administratorių įsakymais, potvarkiais.