Pirmieji Lietuvos kunigaikščiai
5 (100%) 1 vote

Pirmieji Lietuvos kunigaikščiai

Pirmieji Lietuvos kunigaikščiai

Lietuvos valstybės įkūrėjas

Lietuvos feodalinės valstybės susidarymas (XII a. ) susijęs su Mindaugo vardu. Iki jo būta net penkių vyresniųjų kunigaikščių, o Mindaugas it uola išliko virš jų. Tai nebuvo atsitiktinumas. Mindaugo įsigalėjimą lėmė jo charakterio savybės ir istorinės aplinkybės, geležinė jėga ir prievarta. Metraščiuose rašoma, kad Mindaugas savo brolius ir brolėnus žudo arba vijo iš jų žemių. Turbūt nerasime ne vieno Europos valstybės kūrėjo, nesutepusio savo rankų krauju. Tai buvo konkretus Lietuvos vienijimo kelias: Mindaugas svarbesnius konkurentus šalino, smulkesnieji kunigaikščiai pakluso jo galybei.

Mindaugas buvo talentingas politikas. Jis iš tikrųjų pasiekė labai daug. Tačiau joks talentas negalėjo išspręsti tų prieštaravimų, su kuriais Lietuvos karalystė susijungė XIII a. viduryje. Krikščionybė buvo nauja ir svetima, arčiausių Lietuvos priešų religija. Tačiau Mindaugas sugebėjo pasirinkti mažesnį blogį.

Priėmęs krikštą, Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva – jauna valstybė – įžengė į to meto Europos politinę sistemą.

Algirdas

Algirdas – vyriausias Gedimino sūnus, vienas iš septynių brolių, gimęs apie 1296 m., iš tėvo paveldėjo Krėvą, o vedęs Vitebsko kunigaikštytę Mariją 1319 m. prie savo tėvonijos prijungė Vitebską. 1345 m. kartu su Kęstučiu nušalinęs Jaunutį, ėmė valdyti Vilnių ir visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Algirdas vedė du kartus: minėtąją Mariją ir Tverės kunigaikštytę Michailo Aleksandrovičiaus seserį Julijoną. Jis turėjo didelę šeimą – 12 sūnų ir 8 dukteris. Iki gyvenimo pabaigos taip ir liko pagonis. Metraščiai jį vadina net “pagonių patriarchu”. Algirdo būta labai santūraus: “alaus ir medaus negėrė, nei vyno, nei rūgščios girios”, kas buvo, anot metraščių, didelio proto, stiprios valdžios ir plačių užkariavimų priežastis. “Nei broliai, nei tėvas, nei senelis taip neišgarsėjo kaip jis”,- rašė , Algirdui mirus, Maskvos metraštininkas.

Koks žmogus buvo Algirdas? šiaurės rusų metraščiai sako, kad Algirdas buvo labai išmintingas, mokėjo daug kalbų, savo valstybę rūpinosi ir dieną, ir naktį. Kariavo ne tiek jėga, kiek gudrumu. Buvo klastingas. Niekas nežinojo, kam jis renka kariuomenę, kur rengiasi kariauti – visą darė slaptai. Ir visi jo labai bijojo. Šie bruožai prieš mūsų akis iškelia tvirto charakterio išmintingą vyrą.

Visą gyvenimą Algirdas siekė rusų žemės pajungti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaip vertinti Algirdo rusų žemių pajungimo Lietuvai politiką? Pirma, klystume teigdami, kad lietuviai nukariavo ar užgrobė rusų žemes. Tai būtų jiems neįmanoma. Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė tik dešimtąją dalį. 9/10 priklausė rusų žemėms. Kaip galėjo Algirdas užgrobti tokius rusų žemių plotus, jų mietus ir gyventojus? Vadinasi, reikia pripažinti, kad Algirdas pasinaudojo aplinkybėmis, vertusiomis vienytis kovai prieš totorius. Antra, daug rusų žemių atiteko Lietuvai Gediminaičių vedybų keliu. Trečia, Lietuvos kunigaikščiai vykdė tolerantišką politiką rusų žemių atžvilgiu.

Deja, Jogailos keliai nebuvo tokie tiesus kaip tėvo…

1377 m. vasarą Algirdas mirė. Jo kūnas, kaip ir dera pagoniui, buvo sudegintas ant laužo kartu su keliolika žirgu ir daugybė daiktų.

Kęstutis

Net priešininkų istoriniai šaltiniai Kęstučiui pripažįsta šviesios asmenybės ir tauraus riterio vardą.

Pasak vokiečių kronikų, Kęstutis buvo aukštas, liesas, išblyškusiame jo veide spindėjo ugningos akys, žilsva barzda klojo jo krutinę. Kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo giliai prasmingas. Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Nelygioje kovoje gailėdavosi net savo priešo. Kai jis rengdavosi užpulti Ordino žemes, iš anksto pranešdavo maršalui. Jei su magistrų sudarydavo taiką, jos tvirtai laikydavosi.

Lenkų istoriko Dlugošo liudijimu, Kęstutis, nors pagonis, buvo šaunus vyras… sumanus, žmoniškas ir tiesakalbis.

Kęstučio dinamiškumą, puikią orientaciją, narsumą ir karingumą pripažįsta visos priešų kronikos. Jo gyvenimas – tai žygiai, kurie priešams parodė Lietuvos galybę. Visur jis ėjo tiesiai, atvirai, be klastos, pasitikėdamas savo jėgomis ir žmonėmis (nors už pasitikėjimą Jogailai teko sumokėti gyvybę). Kęstutis ligi paskutinių gyvenimo dienų nenulipo nuo žirgo ir nepaleido iš rankų kardo. Kęstučio karinis talentas, jo politinė nuovoka padarė jį labai populiaru net tarp priešų. Kiekvienas Vokiečių ordino riteris laikydavo didžiule garbe paspausti Kęstučiui ranką.

Išskirtinė ypatybė – Kęstučio patriotiškumas. Tai prisirišimas prie savo dievų, prie gimtojo krašto ir jo žmonių. Jis giliai suprato žmonių vargus ir rūpesčius. Žmonės, savo ruožtu, pasitikėjo kunigaikščiu. Kęstutis pagristai vadinamas lietuvių tautos gynėju.

Vokiečių istoriko Heino žodžiais: “Kęstutis – didis visu kūnu ir krauju lietuvis… mokėjo savo sūnui Vytautui įkvėpti tai, kas tik buvo reikalinga išlaikyti didelei ir galingai Lietuvai”.

Jogaila

Jogaila – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir antrosios jo žmonos, Tverės kunigaikštytės, pirmagimis. Po tėvo mirties mylimiausiam ir garbiausiam sūnui ir atiteko
didžiojo kunigaikščio titulas. Trokšdamas vienvaldystės, Jogaila sunaikino savo dėdę Kęstutį ir jo žmoną Birutę – mirusieji buvo nepavojingi. O pusbroliui Vytautui iš Krėvos pilies pavyko pabėgti.

Viešpataujant Jogailos žvilgsnis sustojo ties vakarų kaimynais. Su Lenkiją jis sudarė Krėvos uniją, priėmė krikščionybę, vedė Lenkijos karalinę Jadvygą ir buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Jis valdė Lenkiją be pertraukos 48 metus! Tai pats ilgiausias vieno asmens karaliavimo laikotarpis per visą Lenkijos istoriją. Jogaila pradėjo dinastiją, kuri daugiau kaip 200 metų valdė Lietuvą ir Lenkiją.

Gyvenant Krokuvoje (Varšuva sostinė tapo tik XVI a. pabaigoje), silpnėjo Jogailos įtaka Lietuvai. Visa Lietuva, ypač žemaičiai, buvo ne Algirdaičių (Jogailos ir Skirgailos), o jų mylimo kunigaikščio Vytauto, Kęstučio sūnaus, pusėje.

IV

Lietuvių švietimo užuomazgos

Netikslu tapatinti lietuvių švietimo pradžią su pirmos lietuviškos knygos pasirodymu, t. y. su XVI amžiumi. Neišbraukime beveik 200 metų iš istorinės tautos atminties. Lietuvių švietimo užuomazgų paieškokime XIV a.

Lietuva Vytauto valdoma, buvo stipri feodalinė valstybė. Tuo metų ir vėliau joje valstybiniai raštai seniausi Lietuvos raštijos paminklai – metraščiai – buvo rašomi senąja slavų kalba. Vakarų Europos moksle ir religijoje viešpatavo lotynų kalba.

Švietimo būklė Lietuvoje?

Nebuvo jokio švietimo. Lietuvoje toliau tesėsi religinių kovų aistros, jos nesibaigė krikštu (1387 m.). kryžiuočiai pradėjo skelbti, kad krikštas atliktas tik formaliai, kadangi Lietuvoje nėra žmonių, mokančių skaityti ir aiškinti šventąją raštą. Šį darbą gali atlikti tik Ordinas. Lietuva savo ruoštu nenorėjo su tuo sutikti. Todėl reikėjo skubiai ruošti savus apsišvietusius žmones, mokančių lotynų kalbą ir raštą.

Jogaila 1397 m. Prahoje įsteigė pirmąją dvasinę seminariją Lietuviams. 1400 m. jis reformavo Krokuvos universitetą, šalia filosofijos, teisės ir medicinos fakultetų įsteigdamas dar ir teologijos fakultetą. Nuo to laiko iki šių dienų Krokuvos universitetas vadinamas Jogailos vardu, po devynerių metų Krokuvoje buvo įkurta ir dvasinė seminarija, kurioje nemokamai mokėsi neturtingų lietuvių vaikai. Kai kuriuos moksleivius savo lėšomis išlaikė pats Jogaila. Taip XIV a. pabaigoje -XV a. pradžioje Krokuvoje susikūrė lietuvių mokimo centras. Čia buvo ruošiami įvairus išsilavinimo žmonės, iš jų ir mokslininkai – mokslo daktarai.

Nelengva mums išsivaizduoti, kiek tuo laiku reikėjo daug pastangų nukeliauti iš Vilniaus į Krokuvą. Neįžengiami miškai, pelkės tesėsi šimtus kilometrų. Nebuvo kelių. Vandeningų upių krantų nejungė tiltai. Ir vis dėl to visas tas kliūtys nugalėjo ne vienas ir ne du, bet dešimty, o vėliau ir šimtai lietuvių.

Vytautas sistemingai siuntė į Krokuvą moksleivius, daugiausia miestiečių vaikus. Pagal to meto pažiūras kilmingiesiems siekti mokslo netiko. Jogailos universiteto archyvai patvirtina, kad Vytauto laikais universitete mokėsi vaikai iš Šalčininkų, Nemenčinės, Kauno, Trakų, Anykščių, Merkinės ir kitų vietovių.

Lygia greta XVI a. pradžioje Lietuvoje pradėtos statyti ir parapijinės mokyklos. Aišku, kad jose buvo mokoma lotynų kalbos ir rašto, tačiau aiškinama – gimtąja kalba.

Taigi iš lėtai, bet nuosekliai plito Lietuvoje lotynų alfabetas – lietuviško rašto pagrindas. Vytauto ir Jogailos pastangos nenuėjo veltui. XVI a. Vilniuje įkurtas savas universitetas. Jis išaugo iš Vilniaus kolegijos, kurios stengėjas vyskupas V. Protasevičius rūpinosi besimokančių buitimi ir aukštų dėstymo lygiu. Jis kvietė dėstytojus iš Italijos, Portugalijos, Čekijos, Škotijos, Lenkijos. 1579 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras raštu patvirtino, jog jėzuitų kolegijai suteikiamas akademijos (universiteto) statusas. Universitetas tapo stambiausiu mokslo židinių Rytų Europoje.

Pradinėse mokyklose mokėsi berniukai ir mergaitės. Buvo mokoma lotyniškai ir lenkiškai, kai kur, ypač Žemaitijoje – lietuviškai. Mokiniai sudarydavo vaikų chorą, dalyvaudavo pamaldose. Pradinės mokyklas daugiausiai laikė neturtingi vaikai (bajorų vaikus mokė namų mokytojai).

Kolegijose ir kitose aukštosiose mokyklose mokėsi daugiausia bajorų vaikai. Buvo mokama lotinu, graiku kalbų, retorikos, stilistikos, daug dėmesio skyrė antikinėj literatūrai. Pagrindine dėstymo kalba buvo lotynų.

Mokyklas savo dvaruose kūrė ir kai kurie didikai. V

Lietuvių kalba. Žymiausi Lietuvos kalbininkai

Viso pasaulio kalbas kalbininkai yra sugrupavę į kalbų šeimas. Viena didžiausių – indoeuropiečių kalbų šeima. Taip vadinta todėl, kad šiomis kalbomis kalba daugelis Europos tautų, o į rytus šių kalbų riba baigiasi Indija.

Šakotas indoeuropiečių kalbų šeimos medis net dvylika šakų: indai, slavai, baltai, germanai, graikai, armėnai ir kt. Šias šakas susmulkinę į mažesnes šakeles, gautume apie šimtą atskirų kalbų, tarp kurių yra ir lietuvių kalba.

Baltų vardas kildinamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Iš baltų kalbų šiandien gyvos dvi – lietuvių ir latvių. Lietuvių kalba labai mažai nutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės, todėl viso pasaulio kalbininkai ją domisi ir tyrinėja. Lietuvių kalba dėstoma Maskvos, Varšuvos, Prahos, kai
Vokietijos, Prancūzijos, Italijos Šveicarijos, Danijos, Suomijos Švedijos, JAV ir kitų šalių universitetuose.

Maskvos universitete rusams ir kitų šalių kalbininkams lietuvių kalbą dėstė akademikas F. Fortunatuvas, profesorius M. Petersonas ir kiti įžymus mokslininkai. Dabar lietuvių kalbą tyrinėja ir dėsto V. Topordas, V. Ivanovas ir kiti.

Berlyne kiekvieną lingvistą maloniai sutikdavo baltistikos, slavistikos profesorius, V. Falkenhanas.

Šių dienų įžymiausias amerikiečių baltistas yra V. Šmolstygas. Įdomu tai, kad slavistą Pensilvanijos universitete jam dėstė emigravęs į užsienį lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė. Dabar profesorius V. Smoltygas vadovauja Pensilvanijos universiteto slavistikos skyriui, dėsto rusų, lietuvių, sanskrito ir kitas kalbas. Sunku išvardinti, kokiuose pasaulio universitetuose jis skaitė paskaitas… profesorius puikiai pažįsta Lietuvą, jaučiasi čia, jo paties žodžiais tariant, kaip žuvis vandenyje. Visuomet profesorius straipsnių, knygų, jo paties ir jo šeimos Lietuvoje laukia nuoširdus draugai.

Taigi seną ir garsi lietuvių kalba prancūzų kalbininkas Antanas Mejл yra net pasakęs: “tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”.

…O tų žodžių žodelių kalboje! Leksikologų nuomone – 300’000! Ne žmogaus jėgomis visus mokėti. Todėl žodyną, skirstome į aktyvųjį ir pasyvųjį. Pirmasis – kasdien vartojami, įprasti žodžiai. Apskaičiuota, kad žmogus aktyvusis žodynas – 2,5-3 tūkstančiai žodžių, o pavyzdžiui, Salomėjos Nėries poezijoje yra per 7000 žodžių.

Būga Kazimieras – lietuvių kalbininkas. 1905-12 studijavo Peterburgo, 1914 tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. 1918-19 Permės, 1919-20 Tomsko, nuo 1922 Kauno universiteto profesorius. 1920 grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Sukaupė 617’000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuviškų žodžių etimologiją. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų, skoliniu iš slavų, ypač rusų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuvių asmenvardžių tyrinėjimui: nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkripavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kuriuos dviskiemenių lietuviškų vardų darybos ypatybes. Remdamasis lietuvių vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė A. Šachmatovo hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa heltų, sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą pabaltojoje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonetikos ir morfologijos darbų. Tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių istoriją. Nagrinėjo baltų mitologinės problemas. Būga ugdė literatūrinę lietuvių kalbą: taisė kalbos negerovės, normino vartoseną ir rašyba, apgynė nemažą lietuviškų žodžių, kuriuos puristai gujo iš lietuvių kalbos. Kalbos praktikos klausimais paskelbė straipsnių serijas “kalbos dalykai”, “Kalbos mažmožiai”, rinkinį “Kalba ir senovė”.

Jonas Jablonskis – lietuvių kalbininkas. 1872-81 mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1881-85 Maskvos universitete studijavo klasikinę filosofiją. Baigęs universitetą ir negavęs mokytojo vietos Lietuvoje, vertėsi korepetitoriaus, teismo raštininko ir kitais atsitiktiniais darbais. 1889-96 dėstė graikų ir lotynų kalbas. Mintaujos 1896-01 Talino gimnazijoje 1901 dėl ryšių su pažangiu visuomenės veikėju L. Vaineikiu atleistas iš mokytojo pareigų, 1902 ištremtas į Pskovą. Čia toliau redagavo Rusijos MA leidžiama A. Juškos lietuvių kalbos žodyną. 1904 persikėlęs į Vilnių, dirbo laikraštininku “Vilniaus žinios”, “Lietuvos ūkininkas”, redakcijoje dėstė lietuvių kalbą.

Per savo gyvenimą Jablonskis išspausdino apie 400 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, daug išvertė knygų. Gimnazijoje laikė save lenku. Tautiškai apsispręsti padėjo „Aušra“.

Jablonskis normino lietuvių kalbą. Jis kūrė lietuviškus terminus (pav.: viršininkas, tardytojas, mokinys). Per visą savo gyvenimą kovojo su lietuvių kalbos negerovėmis, aiškino rašybos, morfologijos, sintaksės, leksikos ir stiliaus klaidas. Nustatė, kad turi būti sakoma ne lietuviška kalba, o lietuvių k. Jis yra V. Landsbergio senelis.

VI

Pirmieji raštai lietuvių kalba

Senovės lietuviai neturėjo rašmenų gimtajai kalbai, nors raštas Lietuvoje pasirodė jau XIII a. seniausi raštai buvo rašyti senovės rusų kalbą(slavų, lenkų ar lotynų k.). Seniausi raštai: Lietuvos metrika (tai dokumento archyvas), Lietuvos metraščiai, Lietuvos statutas ir t.t.

Pirmosios lietuviškos knygos atsiradimą paskatino reformacijos judėjimas. Šio judėjimo atstovai melsdavosi gimtąją kalbą, todėl tame krašte dirbantiems kunigams būdavo reikalingas katekizmas tą kalbą, kurią žmonės kalbėdavo. Kadangi Mažojoje Lietuvoje daugelis gyventojų buvo lietuviai, Karaliaučiuje ir buvo išleistas Martyno Mažvydo “Katekizmas” – pirmoji lietuviška knyga.

Martynas Mažvydas gimė 1510 M. Žemaitijoje,greičiausiai dabartiniame Šilutės rajone. Tėvas buvo turbūt miestietis, motina – smulkioji bajorė. Beveik visai nėra žynių apie Martyno Mažvydo I-ją gyvenimo puse – iki išvykimo Mažąją Lietuvą. Neaišku
kur jaunystėje mokėsi, bet buvo išsilavinęs. Martynas be priekaišto mokėjo lietuvių kalbą. Tikriausiai giedojimo mokytoju. Katalikams ėmės persiekioti liuteronizmo šalininkus Lietuvoje, Mažvydas nukentėjo., nes viename laiške vėliau laiške pasivadino pirmuoju kankinu.

Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, apsilankęs Vilniuje, ėmė ieškoti liuteronizmui palankių lietuvių. Jam buvo pasiūlytas Martynas Mažvydas ir kunigaikštis pakvietė jį į Karaliaučių. Mažvydas studijavo Karaliaučių universitete, rengėsi būti liuteronų kunigu. Tai buvo tik priedas prie ankstesnių, mums nežinomų studijų, nes per pus antrų metų jis ne tik baigė universitetą, bet tuo pačių laikų parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą. Vėliau Mažvydas dirbo klebonu Ragainėje. Ten vedė ankstesniojo klebono našlaitę dukterį, vokietaitę, kuri gerai mokėjo lietuviškai. Mirė ir palaidotas Ragainėje.

Išleistos šešios Martyno Mažvydo religinės knygos (kai kurios po jo mirties). Pirmoji lietuviška knyga buvo parengta ir išleista Martyno Mažvydo gyvenant ir studijuojant Karaliaučiuje. Knyga sudaro tarsi trys dalys: katekizmas, elementorius ir giesmynas. “Katekizme ” glaustai išdėstomi svarbiausi krikščionybės teiginiai , supažindinama ir su krikščioniškos dorovės pagrindais. “Katekizme” smerkiami girtuokliai, šeimoms liepiama saugoti tarpusavio meilę ir santarvę.. knygoje ura ir nedidelis (keturių puslapių) elementorius. Iš viso knyga yra 79 puslapių. Mažvydas pirmasis elementoriuje paskelbė lietuvišką abėcėlę. Knygoje buvo keturiolika giesmių su gaidomis.

Nuo šio elementoriaus prasideda tikros žinios apie lietuvišką mokyklą. Pirmojoje lietuviškoje knygoje labai reikšminga Martyno eiliuota prakalba – tai pirmasis lietuviškasis eilėraštis. Įdomus ir reikšmingas prakalbos dalykas – vadinamasis akrostikas. Skaitant 3-19 eilutės pirmąsias raides susidaro knygos autorius vardas ir pavardė (lotyniškai). Knygos autorius nepažymėtas.

Prakalboje knygelės “Pačios byla” džiaugiamasi, kad pasirodė senai laukta lietuviška knyga. Beveik pusė prakalbos sudaro pačios knygelės kreipimasis į skaitytojus. Prakalba “Pačios byla” yra pirmasis lietuviškas eilėraštis. Knygelė nori, kad žmonės atsisakytų pagonybės, mokytųsi. Martynas Mažvydas sudarinėjo ir pirmą didelį lietuvišką giesmyną, bet darbo nespėjo baigti.

VII

Kristijonas Donelaitis (1714-1780)

Pats jis savo pavardę rašė sulotintą formą – Donalitus. Gimė 1714 m. sausio 1d. Lazdynėliuose. Kristijono tėvas buvo laisvas, neina baudžiavos ūkininkas, kuris turėjo 4 sūnus ir trys dukteris. Brolis Pridžikas buvo Karaliaučiaus auksakalys ir muzikos instrumentų bei fizikos įrankių meistras. Jis buvo taip pat ir laikrodininkas ir pagarsėjo pirmu savo patys pasigamintų fortepijonų. Fizikos instrumentų gaminimas buvo jų šeimoje, greičiausia, paveldamas amatas, nes ir Kristijonas vėliau jo greta kitų savo pareigų, savo vertėsi iš visos tos šeimos jis vienintelis rodęs palinkimą į mokslą. Kristijonas 1732 m. buvo atiduotas į Karaliaučiaus katedros mokyklą. Katedros mokyklą lankydamas, Donelaitis gyveno Karaliaučiaus beturčių prieglaudoje, kur už gaunamą išlaikymą, kartu su kitais tos prieglaudos auklėtiniais, turėjo dalyvauti bažnityneme chore, lydėti numirėlius į kapus ir atlikti kitas panašias parcigas. Šias pareigas prieglaudos auklėtiniams nustatė tą prieglaudą laikęs miestas. Būdamas našlaitis, Donelaitis čia gavo nemokamą butą, iš dalies maistą ir mokslą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2946 žodžiai iš 9436 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.