Poįstatyminiai aktai kaip konstitucinės teisės šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Poįstatyminiai aktai kaip konstitucinės teisės šaltiniai

11213141

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VALSTYBINĖS TEISĖS KATEDRA

LIETUVOS RESPUBLIKOS POĮSTATYMINIAI AKTAI KAIP KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius 2001

TURINYS

1.Įvadas…………………………………………………………………………………………3

2.Konstitucinės teisės šaltinių samprata, klasifikacija ir sistema…………….5

3.Poįstatyminių teisės aktų samprata, jų galiojimas……………………………..9

4.Poįstatyminių teisės aktų rūšys:…………………………………………………….11

Seimo nutarimai……………………………………………………….12

Vyriausybės nutarimai……………………………………………….15

Prezidento dekretai…………………………………………………..17

Ministro pirmininko potvarkiai, ministrų įsakymai…………..21

Savivaldybių tarybų sprendimai………………………………….24

Vietinių valdymo institucijų vadovų teisės aktai…………….26

5.Išvados ……………………………………………………………………………………..29

6.Reziume…………………………………………………………………………………….31

7.Literatūros sąrašas………………………………………………………………………32

ĮVADAS

Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios sruktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita. Konstitucinė teisė, kaip ir kitos teisės šakos, savo idėjų semiasi iš tam tikrų šaltinių. Šaltinis – tai tyrinėjimo bazė, leidžianti mokslui daryti įvairias išvadas, žinių išreiškimo forma. Šaltinių problemos tyrinėjimas padeda atskleisti, kaip mokslinės idėjos susiformavo, vystėsi, įgavo konstitucinių teisių pavidalą. Šaltiniuose yra tam tikros idėjos, kurios turi įtakos mokslo raidai, patvirtina arba paneigia mokslo teiginius.

Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:

1)teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma).

2)teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Tai įvairūs visuomenės interesai, idėjos, įsitikinimai, tikslai. Jie lemia teisės normos atsiradimą. Kuriant teisės normą į juos visuomet atsižvelgiama.

3)teisės šaltiniais yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose randame duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę. Tai įstatymų tekstai, papročių užrašai, teismų bylos, metraščiai ir kita.1

Taigi terminas teisės šaltinis apima teisės atsiradimą, jos galiojimą ir išraiškos būdą.

Konstitucinėje teisėje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Tokiais teisės šaltiniais remiasi teismai, priimdami sprendimus.

Šiame darbe apibūdinamas konstitucinės teisės šaltinių terminas, jų klasifikavimas, sistema, išskiriama ir detaliau aptariama poįstatyminių aktų kaip konstitucinės teisės šaltinių sąvoka, jų rūšys, nagrinėjamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių, ministrų įsakymų, savivaldybių tarybų sprendimų ir vietinių valdymo institucijų vadovų įsakymų teisinė galia, funkcijos bei santykis su Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindiniu valstybės įstatymu ir konstitucinės teisės šaltiniu.

Darbe remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo statutu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymais, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymais bei kitais norminiais teisės aktais.

KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

Apibrėžiant konstitucinės teisės šaltinio sąvoką, skiriami pozityvistinis ir sociologinis požiūriai. Pozityvistiniu požiūriu konstitucinės teisės šaltiniai – valstybės institucijų teisinė kūryba, teisės aktai, kuriuose įtvirtinamos teisės normos. Tai teisės normos išraiška. Teisės norma objektyvizuojama. Pagrindiniu konstitucinės teisės šaltiniu laikoma konstitucija. Sociologiniu požiūriu konstitucinės teisės šaltinis – ne tik aktai, bet ir atitinkamos teisės normos atsiradimo priežastys, įvairūs visuomenės interesai, idėjos, tikslai, lemiantys teisės normos atsiradimą. Šiuo aspektu pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis yra prigimtinė teisė.

Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą (formą) skiriami trys klasikiniai konstitucinės teisės šaltiniai (formos): konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas. Dabar daugelyje demokratinių valstybių savarankišku konstitucinės teisės šaltiniu pripažįstamos ir tarptautinės sutartys2.
Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti laikomos ir žinomų mokslininkų teisininkų pažiūros, nes tai nėra nauja. Pavyzdžiui, romėnų teisininkų nuomonė ir sudarytos teisės formulės buvo pripažįstamos visuotinai privalomomis normomis, jomis vadovavosi teismai, priimdami sprendimus.

Konstitucinės teisės šaltiniai sudaro vieningą, santykiškai uždarą ir organiškai susijusią sistemą, todėl konstitucinės teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai baigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visumą3.

Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi į prigimtinius ir pozityvistinius, o pastarieji dar į pirminius (pavyzdžiui, konstitucija kaip teisės aktas) ir išvestinius (pavyzdžiui, poįstatyminiai teisės aktai).

Konstituciniai teisės šaltiniai yra esminiai, t.y. abstrakčiai suformuluoti fundamentalūs principai (pavyzdžiui, visuomenės kaip kolektyvinės bendruomenės valia, respublikos, atviros visuomenės principai), ir formalūs, t.y. turintys atitinkamą formą, įtvirtinti kokiame nors teisės akte.

Konstituciniai teisės šaltiniai esti privalomi ir neprivalomi (pavyzdžiui, Lietuvoje neprivalomas teisės šaltinis yra teisės doktrina).

Vieni konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai, kiti – nerašytiniai. Pastariesiems priklauso konstituciniai papročiai, iš dalies prigimtinė teisė, Konstituciniame Teisme besiformuojanti teisės doktrina, teismų praktika, jurisprudencijos atstovų formuojama doktrina.

Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji, t.y. įtvirtinantys materialiosios konstitucinės teisės normas, ir proceso, t.y. įtvirtinantys materialiųjų konstitucinės teisės normų įgyvendinimo būdus ir formas.

Pagal apimtį ir taikymo pobūdį konstitucinės teisės šaltiniai (norminiai teisės aktai) gali būti skirstomi į bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio (ypatingo) galiojimo. Bendrojo galiojimo norminiai teisės aktai galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams. Riboto galiojimo norminiai teisės aktai galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tam tikram asmenų ratui. Išimtinio galiojimo norminiai teisės aktai galioja esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, karo, stichinių nelaimių atvejais)4.

Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes konstitucinės teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami horizontaliai, pavyzdžiui, rinkimų teisės, pilietybės teisės šaltiniai ir kiti, o pagal teisinę galią- vertikaliai, pavyzdžiui, konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai.

Atsižvelgiant į teisės šaltinių pobūdį, pasaulio teisinės sistemos yra priskiriamos prie anglų – amerikiečių (bendrosios teisės) arba romanų – germanų (kontinentinės) teisės šeimos. Iš jų įtakingiausia ir labiausiai paplitusi yra romanų – germanų teisės tradicija. Čia pagrindiniu teisės šaltiniu pripažįstami norminiai teisės aktai, grupuojami hierarchijos tvarka, tai reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali prieštarauti mažesnės teisinės galios įstatymai, o pastariesiems – poįstatyminiai teisės aktai. Privalomais teisės šaltiniais laikomi konstitucija, kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, o neprivalomi teisės šaltiniai – tai teismo precedentai bei doktrina. Bendrosios teisės tradicijai būdinga atriboti statutinę teisę ir bendrąją teisę. Svarbiausiu teisės šaltiniu pripažįstamas teismo precedentas – teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas. Pripažįstama, kad įstatymai teisės šaltinių sistemoje turi didžiausią galią, bet praktiškai teisės šaltinių hierarchiją bendrosios teisės valstybėse nustato teismai, spręsdami konkrečius ginčus. Iškilus konfliktinei situacijai, pirmenybė teikiama aukštesniam pagal hierarchiją teismui, žemesnio teismo precedentą gali atmesti tik aukštesnės teismo institucijos. Privalomais konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi visi konstitucinės teisės mokslo pripažįstami šaltiniai: konstitucija, įstatymai (statutai), teismo precedentai, konstituciniai papročiai ir tradicijos, doktrina.

Kadangi Lietuvos konstitucinė teisė priklauso kontinentinės teisės tradicijai, pagrindiniu teisės šaltiniu joje pripažįstamas norminis teisės aktas. Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra susiję tarpusavyje, konkretina, papildo vieni kitus. Svarbiausias Lietuvos konstitucinės teisės ypatumas kaip ir visos kontinentinės teisės šeimos yra teisės šaltinių hierarchija. Būtent ji sudaro prielaidas kurti tarpusavyje suderintą, vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą.

Pagal teisės šaltinių kilmę, jų tarpusavio santykį ir jose įtvirtintų teisės normų teisinę galią galima teigti, kad konstitucinės teisės šaltinių sistemą sudaro:

prigimtinė teisė,

Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas,

Konstitucijos sudedamosios dalys bei pataisos,

įstatymai,

poįstatyminiai aktai,

Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys,

Konstitucinio Teismo nutarimai.

Šios konstitucinės teisės sistemos pagrindimas yra iš dalies įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipnyje: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, 7
pirmojoje dalyje: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai” bei 138 straipsnio trečiojoje dalyje: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.”

POĮSTATYMINIŲ TEISĖS AKTŲ SAMPRATA, JŲ GALIOJIMAS

Poįstatyminiai teisės aktai – tai įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais kompetetingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretizuojantys įstatymuose nustatytas teisės normas, užtikrinantys įstatymų įgyvendinimą. Poįstatyminiai aktai paprastai yra valdymo aktai, leidžiami institucijų, neturinčių įstatymų leidybos teisės, dažniausiai tai yra valdymo ir vietos savivaldos institucijos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, poįstatyminiai aktai sudaro daugumą teisės aktų sistemoje. Kaip vieną pagrindinių poįstatyminių aktų gausybės priežasčių galima būtų paminėti vykdomosios valdžios įtakos valstybės valdyme stiprėjimą. Palyginti su įstatymu, poįstatyminių aktų teisinė galia ir reikšmė yra mažesnė, jais įgyvendinamos teisės normos, tačiau tokie teisės aktai negali pakeisti įstatymų ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia prilygtų įstatymo normoms. Poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo išleistiems įstatymams, o tuo labiau keisti įstatymo normų, jų turinio.

Poįstatyminių aktų galiojimo laikas- tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia, arba data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuoluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti, gali būti laikoma nuo akto priėmimo momento, nuo akto patvirtinimo dienos (įstaigų, įmonių išleisti teisės aktai įsigalioja, kai juos patvirtina tos įmonės ar įstaigos vadovas), kitą dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose” (Prezidento dekretai, Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio Teismo nutarimai)5. Lietuvos Respublikos teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 70-72 straipsniai bei Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”: Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo “Valstybės žiniose”, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita jų įsigaliojimo data (5-6,8str.); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (8str.); Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja paskelbimo “Valstybės žiniose”, Seimo leidinyje, Lietuvos laikraščiuose ar per Lietuvos telegramų agentūrą dieną; savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo data (11str.)6. Poįstatyminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai baigiasi nurodytas teisės akte galiojimo laikas, kompetetinga valstybės institucija išleidžia kitą teisės aktą ir juo tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą, išleidžiamas kitas teisės aktas, reguliuojantis tuos pačius visuomeninius santykius, Konstitucinis Teismas pripažįsta teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai7.

POĮSTATYMINIŲ AKTŲ RŪŠYS

Poįstatyminiai aktai paprastai yra klasifikuojami pagal juridinę galią, tai yra pagal juos sukūrusių teisėkūros subjektų kompetenciją ir teisėkūros procedūrų tipą8. Lietuvos teisės šaltinių sistemoje galima išskirti tokias poįstatyminių aktų rūšis:

Seimo nutarimai;

Valstybės vadovo išleisti teisės aktai( įsakai, dekretai);

Vyriausybės priimti teisės aktai( nutarimai);

Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos;

Ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai;

Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pripažįstama, kad Seimo priimami įstatymai, nutarimai, Prezidento dekretai ir Vyriausybės nutarimai prieštarauja Konstitucijai;

Vietinio valdymo institucijų teisės aktai( apskrities viršininkų įsakymai);

Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai( savivaldybių tarybų sprendimai, savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai, savivaldybių valdybos skyrių vadovų įsakymai, turintys bendrųjų teisės normų).

Toliau šiame darbe bus plačiau ir išsamiau analizuojami dauguma svarbiausių poįstatyminių aktų.

SEIMO NUTARIMAI

Seimo nutarimai- tai tokie Seimo priimti norminiai teisės aktai, kuriuose detalizuojamos, konkretinamos įstatymuose įtvirtintos konstitucinės teisės normos, nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka. Seimo nutarimai, kaip ir įstatymai, priimami balsuojant elektronine balsų skaičiavimo sistema. Taip pat yra balsuojama dėl atskirų svarstomo klausimo nuostatų, protokolinių nutarimų ir sesijos darbų programos, posėdžių darbotvarkės bei kitų klausimų. Duomenys apie kiekvieno Seimo nario balsavimą yra vieši. Posėdžio pirmininkui nutarus, dėl šių klausimų gali būti
balsuojama rankos pakėlimu. Seimo nutarimai ir kiti Seimo sprendimai priimami Seimo posėdžiuose paprasta (t.y. daugiau kaip pusės) posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, išskyrus specialius Konstitucijos ir Seimo statuto numatytus atvejus. Seimo nutarimus pasirašo Seimo pirmininkas arba jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Seimo nutarimai išsiunčiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukščiausiajam Teismui, valstybės kontrolieriui, o prireikus ir kitų valstybės institucijų vadovams bei savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų pasirašymo9.

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą, Seimas: 1) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai (Seimas 2000m. spalio 26d. nutarimu “Dėl Ministro Pirmininko kandidatūros” pritarė Respublikos Prezidento teikiamai R. Pakso kandidatūrai į Ministro Pirmininko pareigas), 2) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti (Lietuvos Respublikos Seimas, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu ir 92 straipsnio penktąja dalimi, 2000m. lapkričio 9d. nutarimu pritarė Ministro Pirmininko Rolando Pakso pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programai), 3) sudaro Seimo komitetus, ir tvirtina jų pirmininkus bei šių pavaduotojus (2000m spalio 26d. Seimo nutarimas “Dėl Seimo komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų patvirtinimo”, 2000m. lapkričio 9d. nutarimas “Dėl Seimo Europos reikalų komiteto sudėties patvirtinimo”), pripažinus būtinybę, gali sudaryti nuolat veikiančias komisijas specialioms problemoms nagrinėti arba sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas kokiam nors klausimui ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti (2000m gruodžio 14d. nutarimas “Dėl Seimo NATO reikalų komisijos sudarymo”, 2000m. lapkričio 30d nutarimas “Dėl šeimos ir vaiko reikalų komisijos sudarymo”), 4) sudaro sesijos darbų programą Seimo statuto numatyta tvarka, 5) skiria Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus, taip pat skiria valstybės pareigūnus, kuriuos numato Konstitucija ir įstatymai (Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsniu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2000 m. gruodžio 5 d. dekretą Nr. 1105, 2000m. gruodžio 12d. išleido nutarimą “Dėl pritarimo A.Klimavičiaus skyrimui Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru”). Seimas taip pat sprendžia, ar pritarti Respublikos Prezidento skiriamų teisėjų ir valstybės pareigūnų kandidatūroms, jeigu tai numato Konstitucija ir įstatymai (vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2000 m. gruodžio 5 d. dekretą Nr. 1107, 2000m. gruodžio 19d. išleido nutarimą “Dėl pritarimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kandidatūroms”), 6) leidžia nutarimus dėl nepasitikėjimo Vyriausybe, Ministru Pirmininku ar kitu ministru. Seimas taip pat tvirtina aukštųjų mokyklų statutus, pavyzdžiui, 2000m. spalio 17d. nutarimas “Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo”, Lietuvos Banko ūkinių ir bendrųjų išlaidų ir pajamų sąmatas ir pan.

Seimo nutarimų reglamentavimo sfera pakankamai plati, todėl tokių aktų išleidžiama daug. Tačiau reikėtų pažymėti, kad dabar šių aktų leidžiama mažiau, kadangi vis dažniau įstatymų įgyvendinimo tvarka nustatoma pačiuose įstatymuose ir nebereikia papildomų Seimo nutarimų.

VYRIAUSYBĖS NUTARIMAI

Konstitucijos 95 straipsnyje įtvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimai yra valdymo reglamentiniai ir valdymo individualūs aktai. Pirmieji- bendro pobūdžio, adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui, neindividualizuoti. Juose yra normos, sukuriančios, pateikiančios elgesio taisykles, todėl Vyriausybės išleisti valdymo reglamentiniai aktai laikytini konstitucinės teisės šaltiniu. Antrieji nenumato elgesio taisyklių, todėl nėra konstitucinės teisės šaltiniai. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras pirmininkas ir tos ministerijos, kurios valdymo sritį reguliuos naujai priimtas nutarimas10 (pvz. 2001m. kovo 29d. Lietuvos Respublikos nutarimą Nr.342 “Dėl įgaliojimų Kultūros ministerijai suteikimo” pasirašė Ministras pirmininkas R.Paksas ir kultūros ministras G.Kėvišas, 2001m. kovo 30d. Lietuvos Respublikos nutarimą Nr.352 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui” pasirašė Ministras pirmininkas R.Paksas ir vidaus reikalų ministras V.Markevičius). Vyriausybės funkcijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme. Lietuvos Respublikos Vyriausybė leidžia nutarimus dėl konstitucinės santvarkos saugojimo, Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės užtikrinimo, krašto reikalų, valstybės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų ir nacionalinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo patvirtintą Vyriausybės programą, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Vyriausybės nutarimai reglamentuoja disponavimą valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką. Vyriausybė leidžia teisės aktus dėl teikimo Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybė steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas ir įstaigas prie ministerijų, tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų bei įstaigų prie ministerijų nuostatus, organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose, įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje, skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis. Atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, Vyriausybė leidžia nutarimus dėl siūlymų Respublikos Prezidentui teikimo dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3042 žodžiai iš 5956 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.