Poįstatyminiai aktai kaip konstitucinės teisės šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Poįstatyminiai aktai kaip konstitucinės teisės šaltiniai

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VALSTYBINĖS TEISĖS KATEDRA

LIETUVOS RESPUBLIKOS POĮSTATYMINIAI AKTAI KAIP KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius 2001

TURINYS

1.Įvadas…………………………………………………………………………………………3

2.Konstitucinės teisės šaltinių samprata, klasifikacija ir sistema…………….5

3.Poįstatyminių teisės aktų samprata, jų galiojimas……………………………..9

4.Poįstatyminių teisės aktų rūšys:…………………………………………………….11

Seimo nutarimai……………………………………………………….12

Vyriausybės nutarimai……………………………………………….15

Prezidento dekretai…………………………………………………..17

Ministro pirmininko potvarkiai, ministrų įsakymai…………..21

Savivaldybių tarybų sprendimai………………………………….24

Vietinių valdymo institucijų vadovų teisės aktai…………….26

5.Išvados ……………………………………………………………………………………..29

6.Reziume…………………………………………………………………………………….31

7.Literatūros sąrašas………………………………………………………………………32

ĮVADAS

Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios sruktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita. Konstitucinė teisė, kaip ir kitos teisės šakos, savo idėjų semiasi iš tam tikrų šaltinių. Šaltinis – tai tyrinėjimo bazė, leidžianti mokslui daryti įvairias išvadas, žinių išreiškimo forma. Šaltinių problemos tyrinėjimas padeda atskleisti, kaip mokslinės idėjos susiformavo, vystėsi, įgavo konstitucinių teisių pavidalą. Šaltiniuose yra tam tikros idėjos, kurios turi įtakos mokslo raidai, patvirtina arba paneigia mokslo teiginius.

Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:

1)teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma).

2)teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Tai įvairūs visuomenės interesai, idėjos, įsitikinimai, tikslai. Jie lemia teisės normos atsiradimą. Kuriant teisės normą į juos visuomet atsižvelgiama.

3)teisės šaltiniais yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose randame duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę. Tai įstatymų tekstai, papročių užrašai, teismų bylos, metraščiai ir kita.1

Taigi terminas teisės šaltinis apima teisės atsiradimą, jos galiojimą ir išraiškos būdą.

Konstitucinėje teisėje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Tokiais teisės šaltiniais remiasi teismai, priimdami sprendimus.

Šiame darbe apibūdinamas konstitucinės teisės šaltinių terminas, jų klasifikavimas, sistema, išskiriama ir detaliau aptariama poįstatyminių aktų kaip konstitucinės teisės šaltinių sąvoka, jų rūšys, nagrinėjamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių, ministrų įsakymų, savivaldybių tarybų sprendimų ir vietinių valdymo institucijų vadovų įsakymų teisinė galia, funkcijos bei santykis su Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindiniu valstybės įstatymu ir konstitucinės teisės šaltiniu.

Darbe remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo statutu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymais, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymais bei kitais norminiais teisės aktais.

KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

Apibrėžiant konstitucinės teisės šaltinio sąvoką, skiriami pozityvistinis ir sociologinis požiūriai. Pozityvistiniu požiūriu konstitucinės teisės šaltiniai – valstybės institucijų teisinė kūryba, teisės aktai, kuriuose įtvirtinamos teisės normos. Tai teisės normos išraiška. Teisės norma objektyvizuojama. Pagrindiniu konstitucinės teisės šaltiniu laikoma konstitucija. Sociologiniu požiūriu konstitucinės teisės šaltinis – ne tik aktai, bet ir atitinkamos teisės normos atsiradimo priežastys, įvairūs visuomenės interesai, idėjos, tikslai, lemiantys teisės normos atsiradimą. Šiuo aspektu pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis yra prigimtinė teisė.

Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą (formą) skiriami trys klasikiniai konstitucinės teisės šaltiniai (formos): konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas. Dabar daugelyje demokratinių valstybių savarankišku konstitucinės teisės šaltiniu pripažįstamos ir tarptautinės sutartys2.
Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti laikomos ir žinomų mokslininkų teisininkų pažiūros, nes tai nėra nauja. Pavyzdžiui, romėnų teisininkų nuomonė ir sudarytos teisės formulės buvo pripažįstamos visuotinai privalomomis normomis, jomis vadovavosi teismai, priimdami sprendimus.

Konstitucinės teisės šaltiniai sudaro vieningą, santykiškai uždarą ir organiškai susijusią sistemą, todėl konstitucinės teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai baigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visumą3.

Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi į prigimtinius ir pozityvistinius, o pastarieji dar į pirminius (pavyzdžiui, konstitucija kaip teisės aktas) ir išvestinius (pavyzdžiui, poįstatyminiai teisės aktai).

Konstituciniai teisės šaltiniai yra esminiai, t.y. abstrakčiai suformuluoti fundamentalūs principai (pavyzdžiui, visuomenės kaip kolektyvinės bendruomenės valia, respublikos, atviros visuomenės principai), ir formalūs, t.y. turintys atitinkamą formą, įtvirtinti kokiame nors teisės akte.

Konstituciniai teisės šaltiniai esti privalomi ir neprivalomi (pavyzdžiui, Lietuvoje neprivalomas teisės šaltinis yra teisės doktrina).

Vieni konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai, kiti – nerašytiniai. Pastariesiems priklauso konstituciniai papročiai, iš dalies prigimtinė teisė, Konstituciniame Teisme besiformuojanti teisės doktrina, teismų praktika, jurisprudencijos atstovų formuojama doktrina.

Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji, t.y. įtvirtinantys materialiosios konstitucinės teisės normas, ir proceso, t.y. įtvirtinantys materialiųjų konstitucinės teisės normų įgyvendinimo būdus ir formas.

Pagal apimtį ir taikymo pobūdį konstitucinės teisės šaltiniai (norminiai teisės aktai) gali būti skirstomi į bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio (ypatingo) galiojimo. Bendrojo galiojimo norminiai teisės aktai galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams. Riboto galiojimo norminiai teisės aktai galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tam tikram asmenų ratui. Išimtinio galiojimo norminiai teisės aktai galioja esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, karo, stichinių nelaimių atvejais)4.

Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes konstitucinės teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami horizontaliai, pavyzdžiui, rinkimų teisės, pilietybės teisės šaltiniai ir kiti, o pagal teisinę galią- vertikaliai, pavyzdžiui, konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai.

Atsižvelgiant į teisės šaltinių pobūdį, pasaulio teisinės sistemos yra priskiriamos prie anglų – amerikiečių (bendrosios teisės) arba romanų – germanų (kontinentinės) teisės šeimos. Iš jų įtakingiausia ir labiausiai paplitusi yra romanų – germanų teisės tradicija. Čia pagrindiniu teisės šaltiniu pripažįstami norminiai teisės aktai, grupuojami hierarchijos tvarka, tai reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali prieštarauti mažesnės teisinės galios įstatymai, o pastariesiems – poįstatyminiai teisės aktai. Privalomais teisės šaltiniais laikomi konstitucija, kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, o neprivalomi teisės šaltiniai – tai teismo precedentai bei doktrina. Bendrosios teisės tradicijai būdinga atriboti statutinę teisę ir bendrąją teisę. Svarbiausiu teisės šaltiniu pripažįstamas teismo precedentas – teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas. Pripažįstama, kad įstatymai teisės šaltinių sistemoje turi didžiausią galią, bet praktiškai teisės šaltinių hierarchiją bendrosios teisės valstybėse nustato teismai, spręsdami konkrečius ginčus. Iškilus konfliktinei situacijai, pirmenybė teikiama aukštesniam pagal hierarchiją teismui, žemesnio teismo precedentą gali atmesti tik aukštesnės teismo institucijos. Privalomais konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi visi konstitucinės teisės mokslo pripažįstami šaltiniai: konstitucija, įstatymai (statutai), teismo precedentai, konstituciniai papročiai ir tradicijos, doktrina.

Kadangi Lietuvos konstitucinė teisė priklauso kontinentinės teisės tradicijai, pagrindiniu teisės šaltiniu joje pripažįstamas norminis teisės aktas. Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra susiję tarpusavyje, konkretina, papildo vieni kitus. Svarbiausias Lietuvos konstitucinės teisės ypatumas kaip ir visos kontinentinės teisės šeimos yra teisės šaltinių hierarchija. Būtent ji sudaro prielaidas kurti tarpusavyje suderintą, vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą.

Pagal teisės šaltinių kilmę, jų tarpusavio santykį ir jose įtvirtintų teisės normų teisinę galią galima teigti, kad konstitucinės teisės šaltinių sistemą sudaro:

prigimtinė teisė,

Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas,

Konstitucijos sudedamosios dalys bei pataisos,

įstatymai,

poįstatyminiai aktai,

Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys,

Konstitucinio Teismo nutarimai.

Šios konstitucinės teisės sistemos pagrindimas yra iš dalies įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipnyje: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, 7
pirmojoje dalyje: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai” bei 138 straipsnio trečiojoje dalyje: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.”

POĮSTATYMINIŲ TEISĖS AKTŲ SAMPRATA, JŲ GALIOJIMAS

Poįstatyminiai teisės aktai – tai įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais kompetetingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretizuojantys įstatymuose nustatytas teisės normas, užtikrinantys įstatymų įgyvendinimą. Poįstatyminiai aktai paprastai yra valdymo aktai, leidžiami institucijų, neturinčių įstatymų leidybos teisės, dažniausiai tai yra valdymo ir vietos savivaldos institucijos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, poįstatyminiai aktai sudaro daugumą teisės aktų sistemoje. Kaip vieną pagrindinių poįstatyminių aktų gausybės priežasčių galima būtų paminėti vykdomosios valdžios įtakos valstybės valdyme stiprėjimą. Palyginti su įstatymu, poįstatyminių aktų teisinė galia ir reikšmė yra mažesnė, jais įgyvendinamos teisės normos, tačiau tokie teisės aktai negali pakeisti įstatymų ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia prilygtų įstatymo normoms. Poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo išleistiems įstatymams, o tuo labiau keisti įstatymo normų, jų turinio.

Poįstatyminių aktų galiojimo laikas- tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia, arba data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuoluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti, gali būti laikoma nuo akto priėmimo momento, nuo akto patvirtinimo dienos (įstaigų, įmonių išleisti teisės aktai įsigalioja, kai juos patvirtina tos įmonės ar įstaigos vadovas), kitą dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose” (Prezidento dekretai, Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio Teismo nutarimai)5. Lietuvos Respublikos teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 70-72 straipsniai bei Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”: Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo “Valstybės žiniose”, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita jų įsigaliojimo data (5-6,8str.); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (8str.); Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja paskelbimo “Valstybės žiniose”, Seimo leidinyje, Lietuvos laikraščiuose ar per Lietuvos telegramų agentūrą dieną; savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo data (11str.)6. Poįstatyminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai baigiasi nurodytas teisės akte galiojimo laikas, kompetetinga valstybės institucija išleidžia kitą teisės aktą ir juo tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą, išleidžiamas kitas teisės aktas, reguliuojantis tuos pačius visuomeninius santykius, Konstitucinis Teismas pripažįsta teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai7.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1902 žodžiai iš 5956 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.