Religinių bendruomenių teisinis statusas lt
5 (100%) 1 vote

Religinių bendruomenių teisinis statusas lt

112131415161

Religinių bendruomenių teisinis statusas LT

Turinys

TURINYS 1

ĮŽANGA 2

1. RELIGIJOS SAMPRATA 4

2. ISTORINĖ RELIGIJOS RAIDA LIETUVOJE 8

2.1.PIRMOSIOS RELIGIJOS UŽUOMAZGOS 8

2.2. BALTŲ PASAULĖŽIŪRA 9

2.3.VALDOVŲ BANDYMAI KRIKŠTYTIS 11

2.4. KRIKŠČIONYBĖS PRIĖMIMAS 12

2.5. REFORMACIJA, KONTRREFORMACIJA, JĖZUITŲ ORDINAS 13

2.6.KATALIKŲ BAŽNYČIOS RAIDA RUSIJOS IMPERIJOS SUDĖTYJE 15

2.7. KATALIKŲ BAŽNYČIA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 15

2.8. BAŽNYČIA TARYBŲ SĄJUNGOS OKUPUOTOJE LIETUVOJE 16

2.9. ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS ĮTAKA KATALIKŲ BAŽNYČIAI 17

3.RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ ĮSTATYMAS 18

3.1. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ ĮSTATYMO BENDRI BRUOŽAI IR PRIĖMIMO PAGRINDAI 18

3.2. TRADICINĖS IR NETRADICINĖS RELIGINĖS BENDRUOMENĖS 19

3.3. TIKĖJIMO LAISVĖS UŽTIKRINIMAS 21

3.4. RELIGINIŲ APEIGŲ ATLIKIMO TVARKA 21

3.5. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ TURTAS, ŪKINĖ IR LEIDYBOS VEIKLA 22

3.6. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ, BENDRIJŲ DARBUOTOJŲ SOCIALINIS APRŪPINIMAS IR JŲ DARBO TEISINIS REGULIAVIMAS 22

3.7. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ, BENDRIJŲ IR CENTRŲ ŠVIETIMO, LABDAROS IR TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO VEIKLA 23

3.8. JURIDINIO ASMENS TEISIŲ SUTEIKIMAS TRADICINĖMS IR NETRADICINĖMS RELIGINĖMS BENDRUOMENĖMS IR BENDRIJOMS 23

3.9. TRADICINIŲ IR VALSTYBĖS PRIPAŽINTŲ RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ IŠIMTINĖ TEISĖS 24

4. NETRADICINĖS RELIGIJOS IR SEKTOS SANTYKIS 26

4.1. SEKTOS SĄVOKA, PAGRINDINIAI BRUOŽAI, SEKTANTIŠKI JUDĖJIMAI LIETUVOJE 27

4.2.SEKTA KAIP DEVIANTINĖ GRUPĖ 28

5. PLIURALISTINĖ VISUOMENĖ IR RELIGIJA 29

IŠVADOS 30

SUMMARY 32

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 34

Įžanga

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyviausius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Gyvybės ir mirties paslaptis, gyvenimo sunkumai žmoniją nuolat skatino veržtis į kažką, prie kokios nors esybės anapus, kuri visa tai įprasmintų. Pasakyta: ‘’Nesupratęs žmonių tikėjimų, nesuprasi žmonijos’’.

O kaip religija siejasi su teise? ‘’Jos yra susijusios labai glaudžiai, juk tradiciniai bendruomenės simboliai, tradiciniai įvaizdžiai ir metaforos visų pirma buvo religinės ir teisinės.Bet XX a. religija pirmąkart tapo iš esmės privačiu reikalu, o teisė- visų pirma praktinio tikslingumo problema. Tačiau negalima būtų teigti, kad ryšys buvo visiškai nutrauktas. Teisę traktuoti kaip kokioje nors šalyje veikiančių įstatymų leidybos, administracinių ir teisminių normų , procedūrų ir techninių įgūdžių masę nėra visiškai tikslu, nes įstatymu turi būti tikima, kitaip jis nebus veiksmingas, toks santykis su įstatymu apima ne tik protą, bet ir jausmus, intuiciją bei tikėjimą, jis apima pilnatvišką socialinį įsipareigojimą’’.

Naujose Rytų Europos konstitucijose bažnyčios ir valstybės atskyrimas piešiamas šviesiomis spalvomis, nors daugelis konstitucijų ir neįvardina vienintelės valstybinės religijos, reikia pripažinti, jog bažnyčia ir valstybė yra susijusi nematomais stipriais saitais, besitęsiančiais daugybę šimtmečių ir yra neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Komunizmo eros konstitucijos nustatė griežtą ribą tarp bažnyčios ir valstybės, dvasininkai net buvo įpareigoti pranešti apie savo parapijos narius slaptoms valstybės institucijoms. Šiandien viskas yra kitaip, tačiau pasaulyje išlieka labai skirtingas teisinis bažnyčios ir valstybės santykio reguliavimas.

‘’Konstitucinė religijos ir valstybės atskyrimo doktrina JAV yra gana plačiai išvystyta, tačiau net ten ‘’siena’’ tarp bažnyčios ir valstybės visiškai jų neatskiria. (Tėvams, siunčiantiems savo vaikus mokytis į religinio pobūdžio mokymo instituciją, kartais yra palengvinama mokesčių našta ir t.t.)’’. Rytų Europos šalyse religijos integracija į politinį valstybės gyvenimą yra įgavusi nemažą pagreitį, net ir tose šalyse, kur tikėjimas nėra giliai įsišaknijęs.

Daug ginčų kelia valstybinės religijos įtvirtinimas ir demokratijos plitimas. Demokratijos šalininkai pasisako prieš vienos religinės bendrijos ar bendruomenės įtvirtinimą, nes tai prieštarauja prigimtinėms žmonių teisėms. Valstybinės religijos šalininkai reikalauja įtvirtinti valstybinę religiją, nes pasak jų, tai apsaugotų nuo destruktyvių religinių judėjimų įtakos.

XX a. pabaigoje žmonių religingumas ne silpsta, o netgi stiprėja. Retai kas dar tebeturi naivių vilčių, kad mokslas ir technologija vieną gražią dieną išspręs visas mūsų problemas; ateistinės ideologijos, pavyzdžiui, marksizmas, nyksta stulbinančiu greičiu. Vartotojiška vėlyvojo kapitalizmo kultūra nesugeba aiškiai ir patenkinamai atsakyti į pagrindinius gyvenimo klausimus. Todėl visame pasaulyje dvasiniai ieškojimai žmonėms darosi vis svarbesni. Tai nepaprastai palankus metas įvairiausiems tikėjimams kurtis.

Šio kursinio darbo tikslas – atsakyti į klausimą, kas skiria ir jungia tradicines ir netradicines religines bendrijas ir bendruomenes ir kaip jos yra susijusios su įstatyminiu reguliavimu, taip pat apžvelgti istorines religijos įsigalėjimo Lietuvoje aplinkybes, apžvelgti netradicines religines bendruomenes, jų įtaką visuomenei, individų pasaulėžiūrai, jų elgesiui.

Šiandien Lietuvoje yra įvairių
religinių bendrijų ir bendruomenių, demokratija leidžia veikti visiems. Todėl yra būtina tirti naujų religinių judėjimų atėjimo į Lietuvą priežastis, teologines doktrinas, istoriją, analizuoti, kokį veiklos pobūdį tos religinės bendrijos pasirinko, kokį poveikį padarė visuomenei ir tradicinėms religijoms kitose šalyse, būtina spręsti, ar tie judėjimai gali būti destruktyvūs, prižiūrėti, ar mokymo išdėstymas ir numanoma veikla atitinka realius veiksmus. Taip pat labai svarbus yra religinės bendrijos išregistravimas, jei ji pažeidžia įstatymą. Demokratija mus įpareigoja atsakingai laisvei. Tam turėtume būti pasiryžę gyventi pilietiškai ir ginti principus, teigiančius asmens vertę.

1. Religijos samprata

Yra daugybė religijos apibrėžimų. Vieni tiesiog sako, kad tai ‘’tikėjimas dvasinėmis būtybėmis’’. Kiti mėgina išsamiau ją apibudinti remdamiesi tikėjimais ir apeigomis. Reikėtų apžvelgti kelis požiūrius į religiją:

· Antropologai aprašo gyvų bendruomenių religinius tikėjimus ir apeigas. Religija padeda žmones suvienyti bendrai patirčiai ir gyvenimo tikslui. Ji sukuria žmogaus elgesio modelį, dažnai pritaikytą gyvenimo netikėtumams.

· Sociologai pabrėžia socialinę religinių idėjų svarbą. Religija pagrindžia sutartą pasaulėžiūrą. Individui suteikia tikslo ir prasmės jausmą.

· Istorikai religiją vaizduoja tikėjimų sukeltais įvykiais.

· Teologams rūpi patys tikėjimai, jų teisingumas ar klaidingumas ir žmonių reagavimas į juos.

XX. a. atsiradęs funkcionalizmas pakeitė požiūrį į religijos tyrinėjimą, ypač pakito religijos raidos traktavimas. Antropologai nebekėlė evoliucinio klausimo, kaip apskritai kilo religija- jie aiškinosi, koks buvo jos vaidmuo kiekvienoje konkrečioje visuomenėje. Kultūrai, taip pat ir religijai, galioja moksliniai dėsniai. Į asmens biologinius maisto pastogės ir saugumo poreikius galima žiūrėti ir kaip į socialinius poreikius, kuriuos žmonės bendraudami tenkina per ekonomines, politines, religines ir giminystės institucijas. ‘’Religija tapo svarbiausia vienijančia visuomenės jėga, nes ji atliepė žmogaus troškimą išlikti.’’

Šeštąjį dešimtmetį įsivyravęs struktūralizmas sudarė prielaidas mokslininkams labiau susidomėti religija, kaip visuomenėje egzistuojančių idėjų, vertybių ir tikėjimų struktūros išraiška. Jie parodė, kas sieja įvairias doktrinas, aiškinosi, kaip žmonės ginčijasi, kaip organizuoja savo tikėjimus ir kokia religijos vidinė logika. Struktūralistinis požiūris atkreipia dėmesį į mąstymo sandarą, būdą, kuriuo žmogus tvarko savo sudėtingą pasaulį.

XX. a. išsivystė psichologinė kryptis ir dėmesio centre atsidūrė sąmonė. Sigmundas Freudas labai daug ką paėmė iš evoliucinės antropologijos, bet jis norėjo parodyti, kaip esminė žmogaus sąmonės galia, kurią įkūnija tam tikra seksualinė energija, vadinama libido, gali būti paaiškinama dievo-stabo vaizdiniu, kylančiu vaikui, kai jis bendrauja su savo žmogiškuoju tėvu.

Projekcija – viena iš svarbiausių religijotyros sąvokų. Tai terminas, apimantis ne vien psichologinį Freudo metodą, bet ir ankstesnę L.Feuerbacho koncepciją: esą kalbėdami apie Dievą, ištikrųjų kalbame apie žmogų. Žmogus sukūręs Dievo paveikslą ir pradėjęs į jį žiūrėti kaip į savarankiškai egzistuojančią realybę. Norėdami teisingai suprasti teologiją, turėtume šį procesą apgręžti ir religinę doktriną aiškinti žmonių požiūriu.

XX a. pradžioje sparčiai plėtojosi ir sociologijos mokslas. Vyrauja evoliucinis požiūris į religiją, tačiau nepritariama nuomonei, kad religinės idėjos tesančios žmogaus proto paklydimas. Tikima, kad religija turi kažką tikrą, žmogus savęs neapgaudinėja. Įvardijant realybę, kuri lemia religinę elgseną, nutolta nuo teologinių aiškinimų: ‘’pati visuomenė yra toji realybė, kuri veikia religiją.’’

Fenomenologija nesiremia nei istorine religijos kilme, nei jos funkcija dabartiniame pasaulyje. Jos tikslas- klasifikuoti reiškinius, susijusius su religine tradicija: objektus, ritualus, doktrinas, jausmus, nurodo šių reiškinių esmę, apibudina jų įtaką žmogui.

Šventumo sąvoka. Hierofanijos- tai būdai, kuriais apsireiškia šventybė, jų šventos vietos ir šventieji.

Iš XIX a. paveldėtą evoliucinį požiūrį į religiją išstumia nauja idėja, galinti tapti teorija, integruojančia visus religijos tyrinėjimus. Ji pabrėžia žmogaus troškimą sukurti prasmingų minčių ir veiklos pasaulį, vengia bet kokių paprastų argumentų, besiremiančių priežastimi ir pasekme, skatina gilintis į sudėtingus žmogaus ir aplinkos santykius. Tokį požiūrį galima pavadinti ‘’prasmės teorija’’. Ji daugiau nagrinėja, ką religija dabar duoda žmonėms, o ne iš kur ji praeityje galėjo kilti. Žmogų traktuoja kaip atskirą subjektą, kuris plačiai bendrauja su kitais ir per grįžtamąjį ryšį bendravimo procese pats keičiasi. Toks prasmės modelis savo ruožtu akcentuoja religijos ir religinės patirties dinamiškumą.

2. Istorinė religijos raida Lietuvoje

2.1.Pirmosios religijos užuomazgos

Pirmoji vietinė kultūra susidarė VII – IV tūkstantmetyje pr. Kr. Tai buvo mezolitinė Nemuno kultūra. Nors tinkamos sąlygos apsigyventi dabartinėje Lietuvos teritorijoje
susidarė XI-X tūkstantmetyje pr. Kr. , tačiau jos teritorija klajojo tik negausūs šiaurės elnių medžiotojų būreliai.Mezolito laikų dvasinis gyvenimas dar labai neaiškus. ‘’Mirusieji laidojami aukštielninki, ištiesti, kapuose randama raudonosios ochros, darbo įrankių bei papuošalų.’’ Mezolite buvo sudėtinga medžioklės magija.

Ankstyvajame ir viduriniajame neolite iškyla Žvėrių viešpaties figūra, taip pat aukojimo ritualai, įvairios apeigos su vandeniu, klestėjo magija, jau buvo ir kapinės, kulto pastatėliai.

Vėlyvajame neolite atsiranda keturdalė pasaulio sampratos sistema, siejama su pasaulio dalijimu kryžmai pagal pasaulio dalis. Atsiranda Dangaus viešpats, alkavietės.

2.2. Baltų pasaulėžiūra

Baltai į dabartinę Lietuvos teritoriją atkeliavo III-II tūkstantmetyje pr.Kr. Baltų religija politeistinė. Jų pasaulėžiūra proistorės laikotarpiu kito. Kaip ir daugumos žemdirbių tautų, baltų pasaulėžiūros pagrindas buvo gamtos kultas, animintinis gamtos suvokimas. Dievybėmis laikė žemę ir dangaus kūnus- saulę, mėnulį, žvaigždes- ar juos, ir kai kuriuos gamtos reiškinius valdančius viešpačius. ‘’Baltų pasaulėžiūros orientacija formavosi pagal priešpriešą Vakarai- Rytai.’’ Baltų prieškrikščioniškos kultūros laikai apėmė daugiau nei 4000 metų.

Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis ir moteriškasis. Dievybių panteoną sudarė mitinės būtybės, paveldėtos iš matricentrinės Senosios Europos ir indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės.

Pagrindinės Senosios Europos kilmės deivės buvo trys: Laima, Ragana ir Žemyna. Laima- gimimo ir likimo dievė, visa žinanti. Ragana- lunarinė mirties ir atgimimo deivė. Gamtos cikliškumo saugotoja, neleidžianti gyvybės jėgoms peržengti ribų, viską žinanti ir numatanti. Žemyna- žemės vaisingumo deivė. Žemės motina ir Mirusiųjų motina, skaisti, tyra Teisingumo deivė.

Indoeuropiečių dievai ir deivės daugiausia susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais. Dievas- dangaus ir šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dievas. Perkūnas- griausmo dievas, žemės vaisintojas, teisingumo dievas. Velas- žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas, t.p. galvijų dievas.

Senosios baltų tautų –latvių, lietuvių ir išnykusių prūsų- religijos išsilaikė iki labai nesenų laikų. Šventosios giraitės Latvijoje nebuvo iškirstos iki XVIII a., o Perkūno kultas išsilaikė iki 1750. Lietuva krikščioniška tapo tik XV. a.

Pagrindinė baltų religijos idėja – kova už gyvybę kaip gėrį ir grožį su blogio ir mirties jėgomis. Gyvybė kosminė, žmogus neskiriamas nuo gamtos. Dievybė įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir viso pasaulio gyvybinės jėgos.

Baltai tikėjo, kad žmogui mirus, jo siela(vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko mirusiojo savybes. Lietuviai tikėjo, kad vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną arba lygumas, arba dausas ir gyvena tokį pat gyvenimą kaip žemėje; tikėjo, kad vėlės pereinančios ir į medžius.

Kartu su antropomorfiniu dievybių atsiradimu formavosi ir jų garbinimo apeigos, žynių luomas. Lietuvių dievai buvo garbinami ramovėse, rambynuose, alkuose, gojuose ir kt. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir po juo įrengtu aukuru, arba kuo nors išsiskiriančios kalvos.

Po baltų tautų krikšto kai kurie senosios religijos elementai kaip tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.

2.3.Valdovų bandymai krikštytis

Krikštu galima vadinti vienkartinį valdovo aktą, deklaruojantį krikščionybės įvedimą valstybėje. Taip pat krikštas gali būti suprantamas kaip ilgalaikis visuomenės christianizacijos laikotarpis. Deklaracinio krikšto prasme Lietuva turėjo net tris krikšto priėmimo aktus: Mindaugo(1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje), Aukštaitijos(1387) ir Žemaitijos, kuris vienų istorikų datuojamas 1413m., kitų 1417m., kai buvo įkurta Medininkų vyskupija.

Mindaugo krikšto pavyzdys parodė, kad deklaratyvaus akto paskelbimas tik sukuria daugiau politinę prielaidą tapti krikščionišku kraštu. Lietuvoje visuomenė iš pagoniškojo tikėjimo į krikščioniškąjį galėjo pereiti be jokių kliūčių tik po žemaičių krikšto.

Jau per žygius į Artimuosius Rytus susiklostė prievartinis tautų krikščioninimas. Prievartinės koncepcijos rėmėjai buvo Romos popiežiai ir Šv. Romos imperatoriai. Vokiškų žemių valdovai norėjo užkariauti baltų tautas, nes kelionė į Pabaltijį nebuvo tokia brangi, tolima ir pavojinga.

Pirmieji misionieriai Pabaltijo kraštuose pasirodė jau XI a. , tačiau jų pastangos buvo nesėkmingos. XII a. pab. Vokiečiai pradėjo aktyviai skverbtis į Livoniją ir kurti ten Kalavijuočių ordiną. XIII a. Kryžiuočių ordinas pradėjo veržtis į prūsų žemes, pirmas didelis kryžiaus žygis prieš Lietuvos žemę įvyko 1236 m. ir pasibaigė Kalavijuočių sutriuškinimu.

Manoma, kad pirmasis bandymas priimti krikštą 1251 m. buvo aplinkybių verčiamas Mindaugo politinis žingsnis’’Popiežių bulėse kalbama, kad jis krikštijosi su šeima ir didele daugybe pagonių’’ . Tik praėjus dvejiems metams
Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi. Vyskupu pasirinko jį karūnavusį kunigą Kristijoną. Mindaugas privalėjo aprūpinti bažnyčią ir užrašė jai žemių.Tyrinėjant Vilniaus katedrą rasti XIII a. pamatai laikytini Mindaugo statytos katedros liekanomis.

Bažnyčia nespėjo per labai trumpą veiklos laikotarpį(iki Mindaugo nužudymo 1263 m. ) sukurti efektyviai veikiančią struktūrą, Lietuvos visuomenė dar nebuvo subrendusi tikybinėms permainoms, todėl Lietuvos krikštas valdant Mindaugui buvo tik trumpas istorinis epizodas. Tačiau Lietuva nors trumpam įėjo į krikščioniškų kraštų terpę- buvo pripažinta kaip krikščioniška valstybė.

XIII-XIV a. lietuviai, atsidūrę tarp stačiatikiškų ir katalikiškų kraštų, turėjo reikalų su krikščionybe.

2.4. Krikščionybės priėmimas

XIV a. pab. Susiklostė palankios aplinkybės priimti krikščionybę. Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius- priimti krikštą iš Ordino, Maskvos valstybės arba Lenkijos. Buvo pasirinktas trečiasis variantas, 1385 m. pasirašyta Krėvos sutartis, kurios vienas punktų skelbė, kad Jogaila turi krikštytis, vesti karalienę Jadvygą, o vėliau apkrikštyti Lietuvą. Jogaila apsikrikštijo pats ir apkrikštijo Lietuvą (Aukštaitiją), o XV a. pradž. Vytautas baigė Lietuvos krikštą, apkrikštydamas Žemaitiją. 1387m. paskelbtos trys labai svarbios privilegijos: 1387 02 17 Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupiją, 1387 08 20 paskelbė bajorų katalikų teises ir privilegijas ir 1387 03 22 Vilniui suteikė Magdeburgo teisę.

Katalikų tikėjimas pakeitė buvusios pagoniškos LDK politinę vertybę ir kultūrinę orientaciją. Visi reiškiniai po krikšto įvykę valstybės socialiniame ir kultūriniame gyvenime vadinami europizacija. Tik po krikšto LDK buvo pripažinta lygiaverte kitų krikščioniškų Europos valstybių partnere.

LDK valdovams nuolat teko švelninti arba lyginti katalikų ir stačiatikių bajorų teises, nuo Vytauto laikų Lietuvos valdovai stengėsi neleisti Maskvai daryti įtakos LDK stačiatikiams bei rėmė popiežių puoselėtą katalikų ir stačiatikių unijos idėją. Bet iki 1596 m. Bresto unijos Katalikų ir Stačiatikių bažnyčia gyvavo viena šalia kitos. 1563 m. ir 1568 m. Žygimantas Augustas sulygino visų LDK bajorų krikščionių teises ir panaikino paskutinius stačiatikių bajorų apribojimus.

2.5. Reformacija, kontrreformacija, Jėzuitų ordinas

‘’Reformacija- sąjūdis, XVI a. pirmojoje pusėje sutelkęs Vakarų novacijų trokštančios LDK visuomenės jėgas, subrandinęs pirmąją naujųjų laikų lietuvių kultūrininkų kartą’’.

Lietuvos visuomenė į reformacijos sąjūdį įsitraukė beveik tuo pačiu metu kaip ir Vakarų Europos kraštai. Pirmaisiais reformacijos skleidėjais laikomi liuteronai. Protestantų veiklos mecenatais LDK tapo turtingiausi ir įtakingiausi didikai, dažniausiai baigę mokslus protestantiškuose kraštuose. Kitaip negu Vakarų Europoje, LDK reformacija nesukėlė religinių karų ir žiaurių represijų prieš kitatikius. Pirmosios protestantų kartos – liuteronų- darbus tęsė kalvinistai ir arijonai. Vėliau prasidėjo įvairių protestantiškų srovių tarpusavio prieštaravimai, kurie silpnino reformacijos sąjūdžio intelektualinį poveikį visuomenei.

XVI- XVII a. sandūroje protestantai susidūrė su nauja problema: vis daugiau protestantų rėmėjų-didikų pradėjo grįžti į katalikybę. Katalikams priešinantis, LDK prasidėjo kontrreformacija. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. pakvietė iniciatyvius, veiklius, išprususius, šviečiamajai veiklai parengtus katalikų vienuolius jėzuitus. Jėzuitų veikla, ryžtinga Katalikų bažnyčios hierarchų pozicija bei valdovų parama katalikybei ėmė keisti situaciją Katalikų bažnyčios naudai. Stiprėjanti bajorų luomo parama katalikybei bei 1658-1668 m. seimų nutarimai pakirto reformacijos sąjūdžio šaknis.

Pagrindinės reformacijos pralaimėjimo priežastys: lietuvių žemėse dar nebuvo gilių krikščionybės tradicijų, LDK bajorija protestantizmą suvokė daugiau kaip ryšį su Vakarų kultūra ir, kai Vakarų Europoje kultūrinius procesus užgožė protestantų ir katalikų religinis nepakantumas ir karai, LDK bajorija nesunkiai atsižadėjo protestantizmo.

Sustiprėjusi Katalikų bažnyčia ėmė veiksmingiau skleisti savo įtaką visuomenei. Sukurtas pakankamai platus parapijų tinklas įgalino katalikybę pasiekti visus LDK gyventojų sluoksnius, veikti jų pasaulėžiūrą ir buitį, savo rankose sutelkti didžiąją dalį švietimo ir mokslo įstaigų. Iki pat 1773 m. Edukacinės komisijos sudarymo švietimas buvo Katalikų bažnyčios Jėzuitų ordino rankose. Tik panaikinus Jėzuitų ordiną, švietimas pasuko pasaulietinio mokymo kryptimi.

2.6.Katalikų bažnyčios raida Rusijos imperijos sudėtyje

XIX a. Lietuvos istorijoje Katalikų bažnyčia suvaidino reikšmingą vaidmenį. Bažnytinė katalikų organizacija tapo realia politinio ir socialinio gyvenimo jėga, be kurios nebuvo įmanoma tuometinės lietuvių visuomenės pažangioji veikla. Po trečiojo padalijimo didžiausia etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis atiteko Rusijai. Valdžia normavo katalikų gyvenimą, skyrė jų dvasininkus, varžė jų veiklą.

1847 m. Rusijos konkordatas su Vatikanu sušvelnino padėtį, Žemaičių vyskupas M. Valančius įdėjo svarų
vystant lietuvių tautinę savimonę, formuojant tautinį atgimimą. Po 1863 m. konkordatas buvo nutrauktas. Caro valdžia pradėjo atviro visuotinio rusinimo politiką, siekė įtvirtinti stačiatikybę. Tačiau šios priemonės tik išplėtė tautinio atgimimo bazę, sudarė sąlygas jam plėstis.

2.7. Katalikų bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje

Pirmieji atgimstančios Lietuvos santykiai su Vatikanu buvo užmegzti dar Lietuvos tarybos, o santykiai tapo oficialūs, kai Šv. Sostas pripažino Lietuvos valstybę de jure (1922 11 10).

Popiežiaus 1926 m. įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos pertvarkymas Lietuvos vyriausybės pripažintas 1927 12 10 , kai buvo sudarytas ir ratifikuotas konkordatas. Lietuvos Respublikoje buvo įteisinta sąžinės laisvė. Bažnytiniai kanonai derinami su Lietuvos valstybe. Bažnyčios surašyti aktai (vedybų, mirties ir gimimo) turėjo juridinę galią. Mokyklose paskirti kapelionai, privalomas tikybos dėstymas. Vyriausybės nutarimu dvasininkijai garantuotos algos, jų dydis numatytas įstatymais, kunigai skirstomi į kategorijas, nuo kurių priklausė atlyginimo dydis.

Po 1926 m. perversmo mokyklose buvo uždraustos kai kurios jaunimo organizacijos- Aušrininkų, Ateitininkų, tačiau Katalikų bažnyčios veikla nebuvo varžoma.

2.8. Bažnyčia Tarybų sąjungos okupuotoje Lietuvoje

Tarybų sąjungai okupavus Lietuvą, imta naikinti ir Katalikų bažnyčia. 1940 06 25 bažnyčia atskirta nuo valstybės, o konkordatas su Vatikanu nutrauktas. Parapijų, seminarijų, vienuolynų turtas nacionalizuotas. Iš mokyklų, kariuomenės ir kalėjimų pašalinti kapelionai, dvasininkams nutrauktas algų mokėjimas. Religijos mokymas mokykloje buvo uždraustas. Nacionalizuotos katalikiškos spaustuvės ir knygynai. Religinė spauda uždrausta. Teologijos-filosofijos fakultetas uždarytas, visos katalikiškos organizacijos uždraustos. Religinės šventės panaikintos, išplėsta antibažnytinė propaganda, Katalikų bažnyčia nukentėjo ir per trėmimus.

2.9. Antrosios sovietų okupacijos įtaka Katalikų bažnyčiai

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Katalikų bažnyčios padėtis dar pablogėjo. Uždarytos visos seminarijos išskyrus Kauno. Į lagerius ištremta apie trečdalis kunigų, dėl simpatijų ir paramos rezistencijai, dėl valdžios nurodymų ignoravimo.Įkalinti ir suimti vyskupai. 1948 m. neužsiregistravusiems kunigams draudžiama kunigauti, uždarinėjamos bažnyčios. Dėstytojams, studentams, mokytojams ir moksleiviams uždrausta lankyti bažnyčią.

Po Stalino mirties TSKP CK priėmė keletą nutarimų, kuriuose rekomenduota atsisakyti tiesioginio ir atviro bažnyčios spaudimo. 1954-1959 m. į Lietuvą grįžo 250 kunigų iš buvusių 362 represuotų. 1956 m. leista spausdinti religinę literatūrą.

Aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje stiprėjo disidentinis judėjimas. Į jį įsitraukė ir Katalikų bažnyčia, kunigai dalyvavo 1976 m. įsteigtos Lietuvos Helsinkio grupės veikloje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3553 žodžiai iš 7077 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.